Skaidrė BARANSKAJA
Jubiliejiniai Čiurlionio gimties metai eina į pabaigą, rugsėjo 22-oji pažymėjo pakilusios Čiurlionio bangos kulminaciją, ir turbūt neliko Lietuvoje žmogaus, kuris vienaip ar kitaip nebūtų dalyvavęs kultūrinėse iškilmėse, skirtose tautos genijui pagerbti. O spalio 5 d. kultūros bendruomenės įspėjamojo streiko metu nuskambėjusi „Jūra“, matyt, taps vienu stipriausių argumentų būti išgirstiems šiandien, taip tarsi įtvirtinant profesionalaus meno kertinį akmenį, kuriuo, anot kompozitoriaus Arvydo Malcio, yra tapęs Čiurlionis.
Vis dėlto kyla pavojus, kad toks monumentalumas, formos nekintamumas tarsi atitolina genijų nuo asmeniškai patiriamo įspūdžio, išsekina gyvąjį pažinimo, smalsumo šaltinį. O koks Čiurlionis buvo iš tiesų? Ar maištingas menininkas, visuomenininkas, ar į savo fantazijas paniręs, dvasinę pusiausvyrą dažnai prarasdavęs kūrėjas? Koks jis buvo sūnus, brolis, vyras, draugas? Atsakymai į šiuos klausimus galėtų gerokai sustiprinti percepciją, prasklaidytų Čiurlionio asmenybę gaubiančius paslapties ūkus, nes, nepaisant gausių publikacijų, ji vis dar lieka mįslinga. Galbūt taip ir turi būti, gal menininkas aiškiausiai matomas savo kūryboje.
Pastaraisiais metais iš visos gausos stebėtų ir klausytų su MKČ siejamų įvykių didžiausią įspūdį paliko patirtys virtualioje realybėje „Angelų takais“ (rež. Kristina Buožytė) ir „Pasaulių sutvėrimas“ (rež. K. Buožytė ir Vitalijus Žukas), kai skambant Mikalojaus Konstantino Čiurlionio, Mindaugo Urbaičio, Roko Zubovo ir Philo Vono muzikai galima leistis į iš tiesų metafizinę kelionę paveiksluose. Tiršta, inovatyvu, spalvinga, transcendentiška…
Todėl visai netikėtai tolygų įspūdį paliko minimalistinė, lakoniška ir itin konceptuali paroda „Amžinybės nenuilstanti banga…“ Lietuvos nacionalinio dramos teatro fojė. Paroda primena pirmąją „Posmertinę Mikalojaus Kastanto Čiurlionies veikalų parodą“, 1911 m. veikusią draugijos „Liutnia“ salėje tuomečio Šv. Jurgio prospekto name Nr. 6 (dabar šioje vietoje stovi LNDT). Eksponuojamos iš muziejų ir archyvo gautų retų dokumentų faksimilės tarsi leidžia pažinti Čiurlionį ir jo aplinką kitaip – iš arčiau, intymiau, pamėginti pagauti jo žvilgsnį garsiojoje Stanislavo Filiberto Fleury nuotraukoje. Pasirinktas parodos (kuratorė Daiva Šabasevičienė, dizainerė Lina Bastienė) formatas visiškai eliminuoja monumentalumą, atsiranda suartėjimo su menininku iliuzija. Čia laukia neskubrūs atradimai Čiurlionio kūrybos kontekstuose, itin įdomūs jo atvirlaiškiai broliui, o ir pušies kankorėžiai vitrinoje pabarstyti ne šiap sau…
Kaip ir prieš dvylika metų, išėjau sukrėsta iš Giedriaus Kuprevičiaus baleto „Čiurlionis“. Tiek daug nesumeluotos, neišstenėtos šviesos… Kaip rekviem mirties scenoje skambančios dainelės žodžiai „mano broleli, jokios švieselės…“ įsigraužia į sielą ir ilgai nepaleidžia.
2013 m. Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre pastatytas baletas (choreografas Robertas Bondara) šiandien aktualus kaip niekada, ir jau vien dėl to, kad buvo kuriamas ir brandinamas nesiejant su jokiais jubiliejais, svarbiomis datomis ar projektiniais sezonais. Įdomi baleto muzikos gimties istorija, kurią papasakojo kompozitorius G. Kuprevičius: „Netikėtai po nesėkmingos pirmojo varianto perklausos teatre 2007 m. gavau prof. Dariaus Kučinsko dovaną – jo sudarytą visų Čiurlionio muzikos kūrinių katalogą, kuriame kiekvienas jų pristatomas tik keliais pirmaisiais taktais. Vartydamas leidinį netikėtai suvokiau, kad visa Čiurlionio muzikos galia sudėta kaip tik į pirmuosius taktus <…> Kai paaiškėjo muzikinės kalbos principas, beliko tuos pradinius taktus sudėti lyg kokius leitmotyvus ir leistis į kelionę – motyvas iš Čiurlionio ir tolesnė mano kalbėsena“ (baleto „Čiurlionis“ programėlė, 2022).
Neatsitiktinai buvo pasirinktas ir lenkų choreografas – norėta tarsi netikėto žvilgsnio, kosmopolitinio aspekto, bet kartu artimų mums ir Čiurlioniui kultūrinių vibracijų. Tuo metu dar tik pradedantis kurti R. Bondara balete „Čiurlionis“ pasirodė kaip modernus choreografas ir režisierius, lakoniškas choreografinis tekstas kupinas idėjų ir vizualizacijų.
Prabėgus 12 metų, rugsėjo 25-ąją matytame spektaklyje pastebėjau choreografinio teksto pokyčių, baleto meistro braižas per tą laiką neišvengiamai pakito ir patobulėjo. Solistės pakilo ant puantų, atsirado dar daugiau floor-work ir kontaktinės improvizacijos technikomis grįstų judesių pasažų, pagausėjo neoklasikinių techninių iššūkių. Režisūriniai sprendimai liko tokie pat kinematografiškai paveikūs, choreografas meistriškai manipuliuoja abstrakcijos ir konkretybių derme ar priešprieša. Vis dėlto kartais atrodo, kad svarstyklės svyra į butaforinę pusę – važinėjančių lovų, lagaminų, skėčių, lempų, juo labiau „Čiurlionies“ ūsų, siekiant beveik fotografinio panašumo, galėtų būti ir mažiau.
Didžiausia atgaivinto baleto intriga yra gerokai pasikeitusi atlikėjų sudėtis, iš ankstesnės liko tik Genadijus Žukovskis – Čiurlionis ir Seselė – Urtė Bareišytė. G. Žukovskis laiko visą spektaklio svorį, šiandien jis visiškai subrendęs artistas, turintis ką pasakyti scenoje. Kitam Čiurlioniui – Jonui Lauciui – lyg ir pritrūko didesnio įsigilinimo į temą.
Norėdami atsiriboti nuo Čiurlionio kaip mito, kaip ikonos, kompozitorius su choreografu natūraliai išryškino menininko gyvenimo moteris, kurių vaidmuo spektaklyje, kaip, beje, buvo ir gyvenime, turi daug sąsajų su kūryba, pripažinimu, šlove, nusivylimu, mirtimi. Jaunosios solistės Nora Straukaitė (Sofija Kymantaitė) ir Ieva Repšytė (Bronislava) kol kas dar tik ieško asmeninio santykio su vaidmenimis, joms sunku atitolti nuo mito, greičiausiai todėl scenoje pritrūksta nuoširdumo, šilumos, įtaigesnio žvilgsnių susitikimo. Šiuo požiūriu lengvesniu žingsniu per Konstantino jaunystės metus prabėga Vilija Montrimaitė (Marija), solistei pakanka instrumentų atsiskleisti scenoje pačiai ir atskleisti žiūrovui menininko gyvenimo Varšuvoje dramą.
Režisūriniai sprendimai, plėtojantys ir atskleidžiantys dramatiškas aplinkybes, R. Bondaros koncepcijoje glaudžiai siejami su įtaigiu Mirties personažo veikimu scenoje. 2013 m. teko matyti dvi skirtingas šio vaidmes interpretacijas. Igorio Zaripovo Mirtis – demoniška, staigi, aštri ir tikrai kelianti siaubą, o Kipro Chlebinsko – aristokratiška, rafinuota, gal net kiek abejinga pasmerktojo norui gyventi. Šiandien Mirties paveikslą kuriančio Voicecho Žuromsko interpretacijos iššifruoti nepavyko, vaikšto sau ir vaikšto… Krūvį daugiau palaiko visas baleto formatas, scenografiniai, vaizdo projekcijų sprendimai.
Iš esmės spektaklio forma itin vykusi, leidžianti per muzikos, choreografijos, scenografijos, architektūrinius ir režisūrinius sprendimus pamatyti koncentruotą menininko gyvenimo paveikslą, susitikti su MKČ asmeniškiau belaikėje, šviesioje erdvėje.