Vytautas Tetenskas: „Man labiausiai
imponuoja birbynės tembro grožis“
Už aktyvią meninę veiklą 1990 m. Vytautui Tetenskui suteiktas Respublikos nusipelniusio artisto garbės vardas. 2002 ir 2004 m. – geriausio Klaipėdos universiteto menininko vardas. 2007 m. už intensyvią meninę veiklą apdovanotas AB „Klasco“ premija. 2008 m. profesoriui suteiktas Klaipėdos kultūros magistro vardas. Už nuolatinį lietuvių liaudies instrumentų propagavimą mūsų šalyje ir užsienyje prof. Tetenskas išrinktas Metų klaipėdiečiu (2008 m., nominacija „Meniška siela“). 3 kartus apdovanotas Lietuvos Respublikos Prezidentės, taip pat švietimo ir mokslo ministro, kultūros ministro, Telšių vyskupo, Klaipėdos ir kitų miestų merų, Klaipėdos, Vytauto Didžiojo, Lietuvos edukologijos, Daugpilio universitetų, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos, Čenstakavos Jano Dlugošo akademijos rektorių padėkos raštais.
Daiva TAMOŠAITYTĖ
Lietuvos muzikos kultūroje yra asmenybių, kurių veiklos neįmanoma apibrėžti viena profesija. Vytautas Tetenskas – birbynininkas, dirigentas, pedagogas, muzikinės veiklos organizatorius, per daugiau kaip penkis kūrybinės veiklos dešimtmečius jis tapo viena svarbiausių asmenybių, formavusių šiuolaikinę lietuvių tautinių instrumentų kultūrą.
Retas muzikas gali pasigirti daugiau kaip trimis šimtais solinių koncertų, tūkstančiais pasirodymų Lietuvoje ir užsienyje, šimtais Lietuvos radijo įrašų, dešimtimis išleistų garso albumų. Tačiau ne mažiau svarbus ir kitas Vytauto Tetensko veiklos laukas: profesorius išugdė ne vieną tautinių muzikos instrumentų atlikėjų, pedagogų ir kolektyvų vadovų kartą, daugelis šiandien aktyvių birbynininkų vienaip ar kitaip yra susiję su profesoriaus mokykla.
Dar viena Vytauto Tetensko gyvenimo kryptis – dirigavimas ir kultūrinės veiklos organizavimas. Daugelį metų vadovauti orkestrams, rengti Dainų švenčių programas, telkti atlikėjus, puoselėti tradiciją ir kartu ieškoti jos šiuolaikinių raiškos formų gali tik žmogus, suvokiantis muziką ne kaip siaurą profesiją, o kaip kultūrinę misiją.
Vis dėlto kalbantis su profesoriumi stebina ne įspūdingas pareigų ir titulų sąrašas. Stebina ištikimybė instrumentui, kuris tapo viso jo gyvenimo ašimi. Paklaustas, kas jam svarbiausia muzikoje, Vytautas Tetenskas nekalba apie konkursų laurus ar virtuoziškumą. Jis kalba apie garsą. Apie sodrų, aksominį birbynės tembrą, apie kantileną, apie gebėjimą dainuoti instrumentu. Galbūt būtent čia slypi jo kūrybinio kelio paslaptis – nuoseklus siekis atskleisti instrumento grožį.
Liepos 11-ąją profesorius Vytautas Tetenskas mini 75-metį. Tai gera proga pažvelgti į kelią, kuris aprėpia ir birbynės istoriją, ir kelių kartų muzikų ugdymą, ir svarbią Lietuvos muzikinės kultūros dalį.
– Gerbiamas Vytautai, 1970 m. įstojote į Lietuvos valstybinę konservatoriją (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija), į Prano Tamošaičio birbynės klasę. Kokį vaidmenį Jūsų, kaip solisto, ugdyme suvaidino profesorius Tamošaitis?
– Kartą profesorius pasakė: „Aš iš tavęs padarysiu solistą, jeigu tik to norėsi.“ Na, kaip aš galėjau nenorėti? Tie žodžiai mane labai motyvavo. Ėmiau dar daugiau dirbti, o profesorius, matydamas mano pastangas, vis dažniau leisdavo koncertuose pasirodyti solo. Vėliau, pradėjęs muzikuoti ansamblyje „Sutartinė“, solo grodavau jau beveik kiekviename koncerte.
Taigi galiu drąsiai sakyti, kad tapti birbynininku solistu man labiausiai padėjo būtent Pranas Tamošaitis. Jis buvo ne tik puikus atlikėjas, bet ir išskirtinis pedagogas. Visų pirma buvo labai reiklus sau, o paskui ir studentams. Tačiau kartu mokėjo išklausyti, leisdavo patiems rinktis repertuarą, skatino savarankiškumą. Jo pastabos visuomet būdavo konkrečios ir taiklios. Profesorius bendraudavo tėviškai, domėjosi studentų gyvenimu, bet tai niekada nereiškė nuolaidžiavimo. Iki šiol manau, kad vienas didžiausių jo nuopelnų – į gyvenimą išleisti 25 profesionalūs birbynininkai, šiandien dirbantys mokytojais, dėstytojais, kolektyvų vadovais.
– Tuo pačiu metu studijavote ne tik birbynę, bet ir dirigavimą docentės Reginos Tamošaitienės klasėje. Kuo Jums įsiminė dirigavimo pamokos?
– Docentė Tamošaitienė buvo viena ryškiausių Liaudies instrumentų katedros dirigavimo pedagogių. Buvo studijavusi pas žymius dirigentus, stažavosi pas legendinį profesorių Ilją Musiną, todėl turėjo sukaupusi didžiulę patirtį.
Jos pamokos būdavo labai įdomios ir produktyvios. Diriguodavome Mozarto, Haydno, Beethoveno, Brahmso, Prokofjevo, Čaikovskio ir kitų kompozitorių kūrinius. Docentė puikiai išmanė muzikos stilius, kūrinių dramaturgiją. Ji buvo griežta ir principinga, tačiau kartu labai taktiška. Po jos ramiai išsakytų pastabų būdavo gėda ateiti į kitą pamoką nepasiruošus. Po trečio kurso buvo galima dirigavimo atsisakyti, tačiau man ši sritis labai patiko, todėl studijavau toliau ir baigdamas Konservatoriją įgijau liaudies instrumentų orkestro dirigento kvalifikaciją.
Vėliau, jau dirbdamas Klaipėdoje, turėjau galimybę trejus metus stažuotis tuomečiame Leningrade, Kultūros ir meno universitete. Tai buvo labai svarbus laikotarpis. Studijavau pas profesorių Jurijų Bogdanovą, lankydavausi Iljos Musino užsiėmimuose, klausydavausi garsiausių dirigentų koncertų ir operų spektaklių. Visa tai labai praplėtė mano muzikinį akiratį ir padėjo geriau suprasti dirigavimo meną.
– Nuo pirmo kurso grojote ansamblyje „Sutartinė“. Ką Jums reiškė šis kolektyvas?
– „Sutartinė“ buvo nedidelis, bet labai aktyvus kolektyvas. Sovietiniais laikais dažnai vykdavome į įvairias kultūros dienas, koncertuodavome įvairiose Sovietų Sąjungos respublikose ir užsienyje. Ansamblis dirbo visuomeniniais pagrindais – niekas negaudavo atlyginimo, tačiau visi repetuodavo su didžiuliu entuziazmu. Todėl pavadinimas „Sutartinė“ jam labai tiko – iš tiesų visi sutardavome. Šiam ansambliui atidaviau pačius gražiausius savo jaunystės metus. Buvo daugybė koncertų, radijo ir televizijos įrašų, gastrolių.
Ypač įsiminė pirmoji kelionė į Suomiją. Vėliau koncertavome Belgijoje, Norvegijoje. Linksmas nutikimas įvyko Belgijoje. Atliekant senių šokį „Rugeliai“, vienas šokėjas pašokdavo į viršų vis pavėluodamas, lyg nespėdamas kartu su kitais. Salėje sėdėjusi pagyvenusi moteris po kiekvieno jo šuoliuko garsiai nusijuokdavo. Netrukus juokas persidavė ir mums. Po vieną „iškritome“ beveik visi muzikantai, tik kai profesorius Tamošaitis iš užkulisių griežtai sušuko: „Vyrai, baikit!“, vėl susitvardėme. Šį nuotykį prisimindavome dar ilgus metus.
Ne mažiau įdomios buvo gastrolės Kazachstane kartu su garsiuoju Igorio Moisejevo šokių ansambliu. Ten pamačiau nepaprastai griežtą discipliną: šokėjai iki paskutinės minutės nežinodavo, ar pateks į vakaro koncertą. Net nepasirodydami scenoje jie užkulisiuose atlikdavo visą programą, nes vadovas stebėdavo ir spręsdavo, kas šoks kitą kartą. Tai buvo tikra profesinės drausmės mokykla.
– Per daugiau kaip penkis pedagoginio darbo dešimtmečius parengėte apie aštuonias dešimtis specialistų. Kokiais principais vadovaujatės dirbdamas su studentais?
– Svarbiausia – nuoširdumas, sąžiningumas, kruopštumas ir nuolatinis darbas. Tik taip galima pasiekti aukštų meninių rezultatų. Džiaugiuosi, kad mano buvę studentai sėkmingai įsiliejo į Lietuvos kultūrinį gyvenimą. Vieni vadovauja meno kolektyvams, kiti dirba mokytojais, dėstytojais, groja įvairiuose ansambliuose ar užima atsakingas pareigas kultūros institucijose.
– Kaip prasidėjo Jūsų solinė karjera?
– Kai pradedi ką nors daryti ir matai rezultatą, atsiranda noras eiti pirmyn. Taip buvo ir man. Profesoriui Pranui Tamošaičiui pradėjus leisti man groti solo, natūraliai kilo mintis surengti ir solinį koncertą.
Pirmasis toks koncertas įvyko 1973 metais Kaišiadorių kultūros namuose, mano gimtinėje. Tuo metu studentai solinių koncertų beveik nerengdavo, todėl tai buvo nemažas iššūkis. Po sėkmingo pasirodymo tą pačią programą atlikau tuometės Konservatorijos Didžiojoje salėje. Taip ir prasidėjo mano, kaip solisto, kelias.
– Esate pelnęs svarbių tarptautinių konkursų apdovanojimų. Kokias jiems rinkdavotės programas?
– Įdomu tai, kad vienas pirmųjų tarptautinių konkursų, kuriame dalyvavau, buvo nuotolinis. Šiandien tai įprasta, o anuomet buvo naujovė. Vladivostoke vykusiam G. Šenderevo konkursui į vaizdo kasetę įrašiau lietuvių kompozitorių programą – Juozo Švedo, Balio Dvariono, Vytauto Paketūro ir Algimanto Lapinsko kūrinius. Fortepijonu man akompanavo dukra Rasa. Įrašą išsiunčiau paštu ir buvau apdovanotas antrąja premija. Tame pačiame konkurse antroji premija atiteko ir mano studentų birbynių kvintetui.
Italijoje vykusiame konkurse atlikau savo mokytojo Prano Tamošaičio repertuarą – Juozo Švedo „Piemenėlio raliavimą“, Balio Dvariono elegiją „Prie ežerėlio“ ir siuitą „Mažoji rapsodija“. Ten buvau įvertintas pirmąja premija.
Tačiau man visada buvo svarbiausi ne konkursų apdovanojimai.
– O kas?
– Labiausiai man imponuoja instrumento tembro grožis – sodrus, aksominis birbynės garsas, kantilena, o ne technika ar virtuoziškumas. Esu įsitikinęs, kad birbynė yra unikalus, ypatingo tembro lietuvių instrumentas. Todėl pirmiausia reikia atskleisti jo grožį, o technika atsiras savaime. Tą patį visada sakau ir savo studentams.
– Jūsų koncertinė veikla neapsiribojo tradiciniu birbynės repertuaru. Muzikavote su pianistais, smuikininkais, marimbininkais, vargonininkais. Kiek tokiai veiklai reikėjo kūrybinio prisitaikymo?
– Mano repertuaras visada buvo labai įvairus. Daugelį kūrinių tekdavo pritaikyti konkrečiai sudėčiai. Su dukra Rasa Tetenskaite-Kulikauskiene ir pianiste Irena Pečiūriene daugiausia grodavome lietuvių kompozitorių muziką, tačiau nevengdavome ir klasikos, iš pradžių parašytos kitiems instrumentams.
Su Sauliumi Šiaučiuliu daug dėmesio skyrėme džiazui. Kartu su žmona smuikininke Dainora Tetenskiene atlikdavome įvairias kamerines programas. Ilgametė kūrybinė draugystė siejo su dainininke Valentina Vadokliene, vargonininke Elena Paradies ir daugeliu kitų muzikų.
Lietuvių kompozitoriai Valentinas Bagdonas, Jonas Domarkas, Vytautas Mikalauskas, Alvidas Remesa man yra dedikavę nemažai kūrinių. Daugelį jų įrašiau radijo fonduose ir kompaktinėse plokštelėse.
– Esate surengęs daugiau kaip du tūkstančius koncertų. Kas Jums pačiam svarbiausia scenoje?
– Visą laiką keliu sau vieną uždavinį – siekti kuo aukštesnio meninio lygio. Nesvarbu, ar groju su pianistu, ar su orkestru.
Su fortepijono akompanimentu lengviau įgyvendinti savo meninius sumanymus, nes scenoje esate dviese. Tačiau koncertuoti su orkestru taip pat labai įdomu. Tada atsiranda daugiau atsakomybės, reikia ypatingo susiklausymo su dirigentu ir visu kolektyvu. Svarbiausia, kad muzika skambėtų įtaigiai ir įtikintų klausytoją.
– Kita labai svarbi Jūsų veiklos sritis – dirigavimas. Nuo 1990-ųjų diriguojate įvairiose dainų šventėse, esate buvęs daugelio jų vyriausiasis dirigentas. Kaip per dešimtmečius pasikeitė šios šventės?
– Iki 2012 metų mano vadovaujamas liaudies instrumentų orkestras ir birbynių kvintetas dalyvaudavo visose svarbiausiose Lietuvos ir Pasaulio lietuvių dainų šventėse, studentų šventėse „Gaudeamus“, Klaipėdos krašto ir miesto renginiuose. Daugelį metų teko būti Ansamblių vakarų, „Gaudeamus“, Lietuvos moksleivių bei Vakarų Lietuvos dainų švenčių vyriausiuoju dirigentu.
Per tą laiką šventės labai pasikeitė. Sovietmečiu jose netrūko ideologinių elementų, o atkūrus Nepriklausomybę jos tapo iš tiesų lietuviškos. Ansamblių vakarų programose atsirado daugiau folkloro, praturtėjo instrumentarijus, išryškėjo tautinės tradicijos. Man norėtųsi, kad ateityje daugiau dėmesio būtų skiriama atskirų instrumentų grupių ir orkestrų savarankiškiems pasirodymams. Tai leistų dar geriau atskleisti mūsų tautinių instrumentų galimybes.
Ypač įsiminė 2025 metais JAV lietuvių bendruomenės kvietimu vykusi Šiaurės Amerikos lietuvių dainų šventė Klivlande. Ten su savo kolektyvu surengėme koncertų, o pačioje šventėje akompanavome daugiatūkstantiniam chorui ir šokėjams. Man teko garbė instrumentuoti visus šventėje skambėjusius kūrinius ir būti vienu iš dirigentų.
– Greta atlikėjo, pedagogo ir dirigento veiklos dirbote ir metodinį bei mokslinį darbą. Ką laikote svarbiausiais savo darbais šioje srityje?
– Bene reikšmingiausias mano metodinis darbas – 1995 metais išleistas vadovėlis „Lietuvių birbynės“, skirtas aukštųjų muzikos mokyklų studentams. Vėliau parašiau monografijas apie savo mokytoją Praną Tamošaitį ir Kanados lietuvių dainininką Antaną Keblį.
Esu parašęs metodinių leidinių, publikavęs straipsnių, skaitęs pranešimų konferencijose, rengęs natų leidinius. Tačiau svarbiausia, kad visa ši veikla buvo susijusi su lietuvių liaudies instrumentinės muzikos puoselėjimu ir sklaida.
– Sprendžiant iš Jūsų biografijos, visuomeninės veiklos taip pat nestigo.
– Visuomeninis darbas visada buvo natūrali mano profesinės veiklos dalis. Esu dirbęs įvairiose organizacijose, dalyvavęs konkursų komisijose, vadovavęs kvalifikacinių egzaminų komisijoms, daug metų dalyvavau Lietuvos muzikų sąjungos veikloje.
Man atrodo, kad muzikas negali gyventi vien savo klasėje ar scenoje. Reikia prisidėti ir prie bendrų kultūros procesų.
– Daug metų ėjote ir administracines pareigas – buvote katedros vedėjas, dekanas, įvairių tarybų narys. Kaip pavykdavo visa tai suderinti?
– Kai pradėjau administracinį darbą, sau pasakiau: jeigu jis trukdys meninei veiklai, jo atsisakysiu. Todėl visada stengiausi išlaikyti pusiausvyrą. Nors administracinės pareigos atima daug laiko, niekada nenorėjau atsisakyti koncertavimo, pedagoginio darbo ar dirigavimo. Matyt, padėjo užsispyrimas ir gebėjimas planuoti laiką.
Iki 2021 metų dirbau LMTA Klaipėdos fakulteto dekanu, dabar tęsiu profesoriaus darbą. Šiemet buvau dar kartą atestuotas penkerių metų kadencijai, tad kol sveikata leis, ketinu darbuotis toliau.
– Jeigu šiandien vėl reikėtų rinktis profesiją, ar pasirinktumėte tą pačią?
– Be jokių abejonių. Kitur savęs neįsivaizduoju.
– Apibendrindamas savo kelią, kuo labiausiai didžiuojatės?
– Džiaugiuosi, kad mano birbynės skambesį girdėjo įvairių šalių klausytojai, kad pavyko įrašyti nemažai muzikos, koncertuoti, diriguoti dainų šventėse. Tačiau didžiausias turtas – žmonės. Esu laimingas matydamas, kaip mano mokiniai tęsia pradėtus darbus, kuria, moko kitus ir puoselėja lietuvišką muzikos kultūrą.
Kol jėgos leis, dar noriu dirbti su tautinių muzikos instrumentų orkestru „Trimitatis“ ir būti naudingas muzikai.
Summary
Vytautas Tetenskas: “What Inspires Me Most Is the Beauty of the Birbynė’s Tone”
This interview, published on the occasion of Professor Vytautas Tetenskas’s 75th birthday, presents the creative journey of one of Lithuania’s most distinguished birbynė players, conductors, and educators. Reflecting on his studies with Pranas and Regina Tamošaitis, his years with the ensemble Sutartinė, international competitions, and more than five decades of teaching, Tetenskas shares insights into the development of Lithuanian folk instrumental music and performance traditions.
The conversation highlights the role of the birbynė in Lithuanian musical culture, the evolution of folk instrument orchestras, the significance of song festivals, and the responsibilities of a performer, teacher, and cultural leader. Throughout his career, Tetenskas has remained committed to revealing the unique expressive qualities of the birbynė. For him, artistic value lies not primarily in virtuosity, but in the instrument’s warm, velvety tone and lyrical singing quality. The interview portrays a musician whose life’s work has significantly contributed to the preservation, development, and transmission of Lithuania’s folk music traditions to future generations.