Dovilė KAZONAITĖ
Vokalo meistrystės paslaptys, susijusios su balso ir kūno sinergija bei aktoriniu talentu, yra dainininko profesijai vertingos žinios, kurias nuo senų laikų meistrai asmeniškai perduoda savo mokiniams. Taip sukuriamos savitos mokymo sistemos – meistrų mokyklos.
Šiame straipsnyje siekiama atskleisti individualius dainavimo mokymo metodus, taip pat palyginti vyresnės ir jaunesnės kartos dainininkų požiūrį į kūno bei balso sąsajas, aptarti metodų adaptacijas jų karjerose ir pedagoginėje praktikoje, padėjusias tapti sėkmingais atlikėjais. Atsižvelgiant į šiandien dainininkui keliamus sceninius reikalavimus, kyla klausimų, ar atlikėjo kūno aktualizacija yra tik dabarties tendencija, ar kūno kultas buvo svarbus ir praeitame šimtmetyje. Norėdami išsiaiškinti balso ir kūno sinergiją, pirmiausia turėtume ištyrinėti žinomų dainavimo meistrų patirtį. Tam buvo pasitelkti interviu arba literatūros analizės (jei subjekto nėra tarp gyvųjų) metodai.
Kiekvienas dainininkas turi unikalų balsą ir praktiką, tačiau Jeromas Hinesas knygoje „Great Singers on Great Singing“ (New York: Dover Publications, 2004) išryškina keletą bendrų dalykų, būdingų daugumai dainininkų. Autorius pabrėžia, kad dainavimo meno negalima išmokyti teoriškai, jis turi būti suprantamas ir įsisavinamas per kūno pojūčius ir individualią praktiką. Panašiai teigė sopranas Anna Moffo: „Jūsų mokytojas jums tai pasakys, kaip ir man [sakė], bet jūs tikrai nesuprasite, kol negalėsite to padaryti savo būdu“ (Hines 2004: 184). Tokios nuostatos laikosi ir didelę sceninę patirtį sukaupę Lietuvos vokalo meistrai. Anot ilgamečio Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro solisto Arūno Malikėno, „vokaliniai įgūdžiai įgaunami tik per asmeninę patirtį, net genialus pedagogas negali tavęs išmokyti, tik pats turi rasti savo kelią, iš nesėkmių padaryti išvadas.“ Šiai minčiai pritaria solistė, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesorė Asta Krikščiūnaitė: „Perskaitęs knygą dainuoti neišmoksi, tai labai praktinis procesas. Gali pasisemti idėjų, bet svarbiausia yra verbalizacija, kad studentas suprastų, kas yra kalbama. Gerai, kai yra vokalinė intuicija, tada procesas vyksta sklandžiau.“ Apie tai, kad meistrystės patirtį lengviau perduoti per mokinius, kalba ir operos solistė, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesorė Irena Milkevičiūtė: „Manęs muzikologai vis prašo leisti jiems stebėti pamokas, kad galėtų aprašyti mano metodus, bet aš manau, jog poros paskaitų suvokti metodikai – per maža. Kiekviena paskaita vis kitokia, darbo pobūdis labai priklauso nuo studento individualių poreikių, tos dienos jo sveikatos būklės. Visa tai užfiksuoti būtų sudėtinga, galbūt dėl to meistrystės patirtis ateities kartoms, mano nuomone, yra lengviau perduoti per mokinius.“
Dainininkai dažnai turi sunkumų verbalizuodami savo vokalines patirtis, tačiau tai nereiškia, kad jie to nesupranta. Dauguma jų įpratę remtis kinestetiniais, t. y. kūno pojūčiais. J. Hinesas teigia, kad veiksmingam dainavimo metodui sukurti reikia trijų veiksnių – imitavimo, visiško studento pasitikėjimo pedagogo vokaline klausa ir vizualizacijų. Imitavimas dainininkui svarbus tuo, kad jis turi išmokti perimti garsus ir pojūčius iš kitų dainininkų. Studentas privalo pasitikėti pedagogu ir jo vokaline klausa, kad galėtų įsisavinti naujas garsų technikas. Vizualizacijos padeda suvokti sunkiai žodžiais apibūdinamus fiziologinius dainavimo procesus. Kaip teigė Plácido Domingo, jam didžiausią įtaką padarė Enrico Caruso garso įrašai, bandymas juos imituoti padėjo jam išlavinti aukštas natas (Hines 2004: 103). Tokį metodą taiko ir sopranas Irena Milkevičiūtė: „Naudoju asociatyvųjį metodą – vaizdinius, mano nuomone, svarbus yra matymas, įvaizdis. Taip pat garsinį metodą – pati rodau balsu, taip pat skatinu klausytis gerų dainininkų įrašų. Laikui bėgant studentai įpranta girdėti gerą garsą.“
Svarbu suprasti, kad geras dainavimas reikalauja darbo, pastangų ir supratimo apie savo kūną bei balso mechanizmą. Tai ilgalaikis procesas, kuris nesibaigia vien mokymosi metais, bet trunka visą dainininko karjerą. Tačiau gilinantis į meistrų patirtį išlieka abejonė, ar įmanoma išlavinti balsą ir kūną daugiau, nei leidžia fizinės žmogaus galimybės. Anot soprano Joanos Sutherland, ne visi gali dainuoti: „Aš netikiu, kad galima tiesiog sukurti didžiulį balsą iš nieko. Manau, geri balsai yra Dievo dovana“ (Hines 2004: 329). Apie duotybes kalba ir mūsų solistai, jie psichologinį atsparumą laiko ne įgyjama, bet įgimta savybe. Asta Krikščiūnaitė: „Svajojantys apie šią profesiją turėtų prieš stodami į Muzikos akademiją pasvarstyti, ar jų nervinė sistema atspari stresams, įtampai, nes dainininko kelias tikrai nelengvas ne tik fiziškai, bet ir emociškai“. Arūnas Malikėnas: „Jau pradėdamas dainuoti turi susivokti, ar gali „atlaikyti“ sceną, dėl to dažnai solistai nueina dainuoti į chorus. Netgi žinau labai nemažai kolegų, kurie dėl patirtos įtampos išprotėjo tiesiogine šio žodžio reikšme.“
Lietuvos operos scenos legenda sopranas Irena Milkevičiūtė yra ir išskirtinė vokalo meistrė, turinti individualų požiūrį į balso ir kūno sinergiją bei vokalinę meistrystę. Ji teigia, kad balsas susijęs su kūno energija ir kad sveikas kūnas yra stipraus balso pagrindas: „Jei žmogus turi ligų, aš tai vadinu energetinėmis duobėmis, tuomet ne visada išeina išugdyti gerą vokalistą. Sveikatos būklė tiesiogiai veikia balsą. Sveikas kūnas – stipri energetika.“ Ji pabrėžia, kad mokant vokalo svarbiausia yra suprasti studento būseną ir energetiką: „Norėdama pajausti studento energetiką, t. y. kūno laisvę arba įvaržas, susikaustymą, paprašau studento prasidainavimo metu stovėti greta manęs. Tai intuityvus studento būsenos skenavimas. Jaučiu blokus ir įtampas dar jam nepradėjus dainuoti, tik įkvėpus.“
Irena Milkevičiūtė dalinasi savo patirtimi ir metodais, kaip susieti balso techniką su kūno judesiais ir kvėpavimu. Ji naudoja intuityvius metodus, tačiau taip pat supranta, kad ne visiems jie tinka, todėl kartais taiko pratimus, padedančius studentui atsipalaiduoti ir suprasti teisingą kvėpavimo būdą, taip pat pabrėžia pozityvaus požiūrio ir individualizavimo svarbą: „Ne visiems tinka intuityvus metodas, todėl kartais tenka atlikti pratimus, kurie leistų studentui atsipalaiduoti ir pajusti teisingą kvėpavimą. Vienas tokių pratimų – susilenkus per liemenį „pakaboti“ ir pakvėpuoti tariant skirtingus balsius.“
Profesorė akcentuoja gero pasirengimo, pozityvaus nusiteikimo ir visiško įsigilinimo į muziką reikšmę: „Nevadinu to meditacija, nors galbūt ir galima taip pavadinti, tačiau laikausi pozityvaus nusiteikimo, jis man padeda vokališkai atsiverti. Prieš spektaklį visada stengdavausi įsikrauti pozityvios energijos, naudodama savitaigos metodą sugeneruodavau pasitikėjimą, kad viskas bus gerai. Net ligos atveju sau įteigiu, kad balsas atsilieps, dirbs kaip reikia, taip tarsi ignoruoju prastą savijautą ir neleidžiu sau į tai koncentruotis. Ne kartą sirgdama vis vien gerai dainuodavau spektakliuose. Niekas net neįtardavo, kad sergu.“
Dar vienas intuityvaus metodo pavyzdys – garso įrašų klausymas. Profesorės teigimu, svarbu klausytis gerų dainininkų įrašų, perimti jų meistriškumą: „Vienas iš unikalių būdų perimti vokalo meistriškumą, mano nuomone, yra nuolat klausytis gerų dainininkų. Aš nedalyvaudavau meistriškumo kursuose, nevažinėdavau pas dėstytojus, bet sėdėdavau po 5–7 val. fonotekoje su natomis. Matyt turiu gerą klausą ir garsinę atmintį, nes iš įrašų išmokau vokalo technikos. Šis metodas man labiausiai tiko. Stengiuosi tai perduoti savo studentams.“ Tokią pat nuomonę turėjo ir sopranas Joan Sutherland – nuo trejų metų ji klausydavosi savo motinos, mecosoprano, balso ir jį imituodavo (Hines 2004: 324).
Irena Milkevičiūtė dalijasi savo patirtimi ir individualiais metodais, kaip pagerinti atlikimo kokybę. Profesorė sako, kad norint tausoti balsą dažnai reikia dainuoti mezzo voce[1]. Tą patį teigė ir žymus sopranas Zinka Milanov, kurios įrašus profesorė I. Milkevičiūtė laiko pavyzdiniais: „Dainininkas privalo mokėti dainuoti mezzo voce, kitaip jis ilgai nedainuos“ (Hines 2004: 166).
Išanalizavus I. Milkevičiūtės požiūrį į vokalo meistrystės iššūkius, galime suformuluoti keletą jos vokalo mokymo metodo principų (1 lentelė)[2].
1 lentelė. Irenos Milkevičiūtės metodo principai
| Vokalo pagrindas – balso ir kūno sinergija. Balsas negali egzistuoti atskirai nuo kūno energetikos.
Sveikas kūnas yra stipraus balso pagrindas, tai esminis vokalo meistrystės elementas. Vokalas – kompleksiškas procesas, kuriame svarbu atsižvelgti į kūno būseną ir energiją. |
| Mokymo metodų individualumas. Kiekvieno dainininko vokalinės savybės yra unikalios, todėl metodai, susiję su balso ir kūno sąveika, turi būti taikomi atsižvelgiant į individualius poreikius. |
| Meditacija ir pozityvus nusiteikimas. Pozityvus nusiteikimas – esminis elementas ugdant vokalinius gebėjimus. Savitaiga ir meditacija pagerina dainininko psichologinę būseną ir mąstymą. |
| Klausymas kaip mokymosi būdas. Nuolatinis gerų dainininkų klausymasis – vertingas mokymosi būdas, leidžiantis įsisavinti vokalo techniką ir išsiugdyti teisingo garso sampratą. Jis svarbus ne tik praktiniam mokymuisi, bet ir muzikinio suvokimo plėtotei. |
| Mokymo metodų ir patirčių perdavimas. Metodai taikomi ir patirtys perduodamos tiesiogiai ir atsižvelgiant į kiekvieno mokinio individualumą. |
| Dėstytojo įtaka. Pedagogas gali padaryti lemiamą įtaką mokinio karjeros plėtrai, tačiau būtinas ir jo paties gebėjimas taikyti gaunamas žinias suvokiant savo individualumą. |
Didelę įtaką Lietuvos dainavimo meno kultūrai daro žinoma solistė (sopranas), Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Dainavimo katedros vedėja profesorė Asta Krikščiūnaitė.
Krikščiūnaitės interviu atskleidžia vertingas įžvalgas apie balso ir kūno sąveiką, padeda suvokti vokalo meistrystę kaip sudėtingą ir individualų procesą, kuriame svarbus ne tik balso technikos, kūno, emocijų aspektas, bet ir asmeninis pedagogo požiūris į muziką. Profesorė ypač akcentuoja psichologinę ištvermę: „Tiesą sakant, manau, kad psichika veikia balsą ne ką mažiau negu fiziniai dalykai, dažnai net atlieka lemiamą vaidmenį. Svajojantys apie dainininko profesiją prieš stodami į Muzikos akademiją turėtų pasvarstyti, ar jų nervinė sistema atspari stresams, įtampai, nes tas kelias yra tikrai nelengvas ne tik fiziškai, bet ir emociškai. Dažnai tenka būti psichologe savo studentams. Šioje profesijoje nepriklausomai nuo statuso – esi pradedantysis ar meistras – kiekvieną kartą turi įrodinėti, kad esi vertas stovėti scenoje.“ Apie tai kalbėjo ir pasaulinio lygio tenoras Luciano Pavarotti, kuris ir sirgdamas jautėsi privaląs dainuoti „Metropolitan Opera“ spektaklyje: „Aš vis dar labai sergu (jo veidas liudija išsekimą). Neturėčiau dainuoti, bet privalau! Jau atšaukiau [pasirodymą] vieną kartą ir jei atšauksiu dar kartą, jie man daugiau niekada nesuteiks galimybės“ (Hines, 2004: 212).
Krikščiūnaitės vokalo treniruočių programa apima kvėpavimo ir balso apšilimo pratimus, kuriuos ji lygina su sportu. Profesorė pabrėžia fizinės jėgos, ištvermės svarbą ir prisimena, kaip jos pačios fizinis pasirengimas kontrastavo su trapia balso būkle, reikalaujančia subtilios priežiūros. Jos teigimu, kūnas yra stipraus balso ir sėkmingos dainininko karjeros pagrindas: „Kūnas yra instrumentas – kvėpavimas, atrama, tai fizinis darbas. Sunku tai, kad šis instrumentas nematomas, nes dainininkas pats ir yra instrumentas.“ A. Krikščiūnaitė scenos baimę ir emocinę įtampą vertina kaip profesijos dalį, kaip ir I. Milkevičiūtė pabrėžia savitaigos svarbą: „Jei nori šioje profesijoje būti, privalai su tuo (baime ir įtampa. – Str. aut.) kovoti, negali kristi į paniką, negali apvilti savo kolegų, kurie tuo metu yra scenoje. Tai didelė atsakomybė. Man padeda pareigos jausmas, bet, manau, jei nebūtų jaudulio, nebūtų ir gyvasties pasirodyme. Padeda savitaiga, pasikalbėjimas, susitarimas su savimi, kad viskas bus gerai. Turi save tuo įtikinti ir neleisti užvaldyti minčiai, jog kažkas bus ne taip, nes tada taip ir bus.“
Mokydama studentus A. Krikščiūnaitė naudoja įvairius metodus: fizinius pratimus, kurie dėl nuolatinių jos stažuočių vis atnaujinami ir papildo pedagoginį arsenalą, taip pat ir klausymąsi, analizę bei natūralią fonaciją. Ji pataria klausytis patyrusių dainininkų, ypač baritonų, kurių balsai formuojasi pakankamai natūraliai. Intuicija ir talentas padeda mokymosi procese, tačiau galutinis rezultatas labai priklauso ir nuo mokytojo estetinių nuostatų. A. Krikščiūnaitė pabrėžia psichologinį dainininko pasirengimo aspektą: „Balsas, mano nuomone, yra labai įnoringas, kartais būna taip, kad net ir laikantis visų reikalavimų, instrukcijų bei režimo niekas neįvyksta taip, kaip turėtų, ir neaišku kodėl. Matyt visada lieka nežinomas faktorius, dėl to ši profesija tokia paslaptinga, ne visada nuspėjama. Galbūt tai ir kelia didžiausią stresą vokalistams, nes jie niekada nėra tikri dėl savo instrumento būklės.“
Išanalizavę profesorės A. Krikšiūnaitės interviu pastebime, kad, jos nuomone, siekiant balso ir kūno sinergijos taikytini šie metodai: kvėpavimo pratimai atramai stiprinti, fizinė mankšta, kūno pajautimo pratimai, intuityvūs natūralaus garso išgavimo būdai, dainavimo įrašų klausymas, taip pat aiški verbalizacija: „Perskaitęs knygą dainuoti neišmoksi, tai labai praktinis procesas. Gali pasisemti idėjų, bet svarbiausia yra verbalizacija – kad studentas suprastų, kas kalbama. Gerai, jeigu jis turi vokalinę intuiciją, tada procesas vyksta sklandžiau.“ Apibendrinant interviu galime išskirti keletą esminių principų, atspindinčių profesorės vokalinės meistrystės ypatumus.
2 lentelė. Astos Krikščiūnaitės metodo principai
| Psichikos vaidmuo. Balso ugdymo procese emocinė pusė yra ne mažiau svarbi nei fizinė. Dainininkai susiduria su stresu ir įtampa, todėl svarbu būti psichologiškai pasiruošusiems. |
| Fizinis pasirengimas. Kvėpavimo pratimai, atramos stiprinimas ir balso apšildymas turi būti kasdienės praktikos dalis. Dainininkui taip pat svarbu stiprus ir lankstus kūnas. |
| Klausymosi svarba. Patyrusių dainininkų klausymasis padeda suprasti natūralias fonacijos technikas. |
| Individualumas ir intuityvūs metodai. Kiekvienas studentas yra unikalus, todėl mokymo metodai taikytini atsižvelgiant į jo gebėjimus, talentą ir motyvaciją. Vienas iš intuityvių metodų – natūralaus garso išgavimo būdas. Profesionalui suprantamą verbalizaciją būtina pritaikyti prie studento suvokimo. |
| Meistrystės paslapčių perėmimas. Meistrystės paslapčių negalima išmokti iš knygų, tai yra praktinis procesas, reikalaujantis asmeninės patirties ir mokytojo pedagoginių įgūdžių bei abiejų pusių geros vokalinės intuicijos. |
Visi kalbinti solistai pabrėžė vokalistų fizinio pasirengimo reikšmę. Žymi Lietuvos solistė Justina Gringytė sako: „Sportuoti reikia atsargiai, kadangi dainininko kūno raumenys turi būti elastingi, neįtempti, negalima pernelyg ištreniruoti pilvo raumenų – jie turi likti paslankūs.“ Jai pritaria ir Irenos Milkevičiūtės dukra, garsiausiose pasaulio scenose pasirodanti Asmik Grigorian: „Manau, kad sportas labai svarbu, ir ne tik dainininkui. Tikrai yra naudinga palaikyti gerą fizinę formą. Tačiau reikia atsižvelgti į kiekvieno kūno poreikius. Dainininkui naudinga joga. Man labai tinka šokis. Tik galbūt svorių kilnojimo dainininkams nerekomenduočiau.“
Fizinio parengimo reikalingumą ir specifiką jaunosios kartos atlikėjai akcentuoja labiau nei vyresnieji solistai, todėl verta kelti klausimą, kaip galima pasiekti puikios fizinės formos ir būti ištvermingam scenoje, neužsiimant specialiomis fizinėmis treniruotėmis. Operos teatre 39 metus aktyviai dirbantis ir puikią vokalinę formą išlaikęs baritonas Arūnas Malikėnas teigia: „Kūnas labai stipriai veikia balsą. Reikia suprasti savo galimybes ir visada, kaip sportininkui, būti disciplinuotam <…>, labai daug dirbti. Dainavimas yra sportas. Fizinis pasirengimas būtinas, turi būti pasiruošęs iš anksto. Aš paauglystėje dar iki dainavimo lankiau dziudo, šis sportas mane labai užgrūdino, suteikė ištvermės – manau, būtent tai padeda atliekant vokalines partijas. Visą jaunystę užsiimdavau sunkiąja atletika, tačiau atsargiai, kad nebūtų pertempiami pilvo raumenys, nes jie turi būti elastingi. Bėgioti dainininkams, manau, nėra sveika, nes tai „paaukština“ kvėpavimą, todėl daug vaikštau.“
Ir iš kitų interviu matyti, kad vaikystėje ar jaunystėje didesnį fizinį krūvį turėję atlikėjai paprastai yra ištvermingesni ir scenoje jiems būna lengviau atlikti fizines užduotis. Tačiau dauguma respondentų sutinka, kad dainininko kūno raumenys turi būti elastingi, neįtempti. Toks yra ir solisto Kosto Smorigino požiūris į fizinę dainininko būklę: „Jei raumenys atsipalaidavę, dažniausiai ir garsas būna laisvas. Raumenų įtampa padaro daugiau problemų nei pernelyg atpalaiduoti raumenys. Reikia rasti pusiausvyrą tarp jų įtempimo ir atpalaidavimo. Svarbiausia dainuojant – stiprios kojos, nes privalai tvirtai jaustis scenoje, svarbi atrama, o pilvo presas neturi būti įtemtas, pernelyg ištreniruotas. Nuo įtampų būtina saugoti ir kaklą. Taigi dainininkui sportuoti reikia labai atidžiai.“
Vyresnieji solistai pabrėžia psichologinės ištvermės būtinybę ir vertina tai kaip duotybę, tačiau jaunieji solistai ieško būdų peržengti savo galimybių ribas ir treniruoti psichologinę ištvermę, ieškoti būdų, kaip kovoti su patiriama scenos baime. Arūnas Malikėnas sako: „Stresas gali būti baisus peilis. Aš pats neturiu didelių problemų, tačiau su metais atsirado hipertenzija, dažnas scenos žmonėms pasireiškiantis simptomas. Nors patys nelabai jaučiame, tačiau kūnas kaupia visas stresines patirtis ir paskui tai atsiliepia mūsų sveikatai <…> Tai pat svarbus užsigrūdinimas. Man padėjo baisi sovietų armija, kurioje tarnavau, po jos jau niekas neatrodė baisu. Šitame mene-sporte reikia labai stiprios psichikos. Aš stiprus buvau ir fiziškai, ir emociškai.“
Lyginant vyresnių dainavimo meistrų ir sėkmingą karjerą darančios jaunosios kartos vokalistų požiūrį į kūną ir jo lavinimą, pastebima, kad kūno supratimas ir jo parengimas antrajai grupei yra esminiai dalykai, kuriuos dainininkai dažnai suvokia tik tam tikru, dažniausiai vėlesniu savo karjeros laikotarpiu. Anot jaunosios kartos vokalistų, studijuodami dainininkai dažnai girdi apie kūno svarbą, tačiau tik praktinė patirtis, pavyzdžiui, stažuotės metu, leidžia jiems iš tikrųjų suvokti ir įsisąmoninti, kaip kūnas veikia dainavimo procesą. Pasak kitose šalyse studijavusių dainininkų, kūno lavinimo metodų skirtumai Lietuvos ir užsienio mokymo įstaigose yra akivaizdūs. Justinos Gringytės nuomone, „Lietuvoje daugiau grupinių paskaitų, jos mažiau specializuotos ir labiau orientuotos į bendrą fizinį lavinimą. Visoje Britanijoje labai paplitusi Alexanderio technika, aš taip pat jos mokiausi ne tik Nacionalinėje operos studijoje Londone, bet ir Karališkajame operos teatre. Ten rimtai žiūrima į atlikėjo kūną, taisyklingą laikyseną, įvaržas – jos nedelsiant koreguojamos. Taip pat norėčiau paminėti, kad visos šokio, scenos kalbos ar judesio paskaitos Anglijoje derinamos su dainavimu, o Lietuvoje vaidyba, šokis, scenos judesys dėstomi atskirai ir jų sujungimas bei pritaikymas yra paties dainavimo studento reikalas.“ Be to, užsienyje, pavyzdžiui, Londone, yra galimybių kūną lavinti individualiai, atsižvelgiant į kiekvieno dainininko fizines savybes ir trūkumus – tokie individualūs kūno lavinimo ir kineziterapijos užsiėmimai leidžia gilintis į konkrečias laikysenos ir jos poveikio balsui problemas. Apie tai kalba ir solistas Romanas Kudriašovas: „Užsienyje man teko susidurti su individualiomis kūno lavinimo paskaitomis. Mano nuomone, tai labai svarbu, nes kiekvienas dainininkas turi tam tikrų trūkumų ir fizinių problemų, kurias reikia spręsti individualiai. Labai džiaugiuosi, kad Londone, Nacionalinėje operos studijoje, turėjau individualius kineziterapijos užsiėmimus, gavau išsamią informaciją apie savo laikyseną, jos įtaką balsui. Būtų puiku, jei tokią galimybę dainininkai turėtų ir pradiniame mokymosi etape. Tai pakeitė mano požiūrį į kūną ir jo sąsajas su balsu.“
Anot apklaustųjų, ankstyvas ir individualizuotas dėmesys dainininko kūno lavinimui yra gyvybiškai svarbus siekiant sėkmingos karjeros. Tai ne tik pagerina dainavimo techniką, bet ir padeda išvengti ilgalaikių sveikatos problemų, kurios gali kilti dėl netinkamos laikysenos ar kitų fizinių trūkumų. Dainininkai turėtų siekti visapusiškos savo kūno ir balso harmonijos, nes tai yra esminė sėkmingo atlikimo dalis. Nemažai darbo patirties su solistais turinti choreografė Marija Simona Šimulynaitė teigia: „Kūno lavinimo srityje mūsų aukštosios meno mokyklos labai atsilieka. Daugumoje užsienio mokyklų nuo pat pirmo kurso dainininkai rengiami kaip aktoriai, turi sudėtingiausias scenos judesio, improvizacijos, jogos, kūno kalbos praktikas. Anglijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje teko susidurti su įvairaus amžiaus artistais ir jie visi akcentavo, kad akademijose turėjo labai daug judesio, vaidybos, kūno lavinimo paskaitų. Mūsų šalyje požiūris į kūno lavinimą dar siekia sovietmečio laikus, todėl išvykę į užsienį Lietuvos atlikėjai scenoje jaučia didelį fizinį diskomfortą, susikaustymą, jie nėra organiški, tarsi metaliniai – įsitempę, visko bijantys. Tam, kad scenoje būtume organiški, mūsų kūnai turi būti laisvi, o ta laisvė įgyjama per gana ilgą laiką, mažiausiai ketverius metus. Reikalinga improvizacija, kontaktinė improvizacija, partnerio pajautimas. Pastebėjau, kad Lietuvoje artistams sunku scenoje kontaktuoti su partneriu, būna baisu net ranką paduoti.“
Išvada
Šiame straipsnyje nagrinėtos esminės savybės, būtinos siekiant aukšto vokalinio meno lygio ir sėkmingos vokalisto karjeros. Matyti, kad jas suformuoti ir išlaikyti padeda tinkamas psichinis, fizinis ir emocinis pasirengimas ir nuolatinis jo tobulinimas.
Jaunesnės kartos solistai linkę naudotis psichologinėmis treniruotėmis, dirbti su savimi siekdami sustiprinti savo psichologinę ištvermę, o vyresnės kartos solistai nerekomenduoja pradėti dainuoti esant silpnai nervų sistemai, nes ją laiko duotybe. Taip pat pastarieji mato vokalistų fizinės ištvermės ugdymo ir psichologinio pasirengimo sąsajas dar iki jiems pasirenkant dainavimo specialybę ir laiko tai svarbia sceninės ištvermės sąlyga, o jaunosios kartos atlikėjai užsiima fizinėmis treniruotėmis taip palaikydami sceninę ištvermę ir prisitaikydami prie esamų reikalavimų. Jie linkę specialiais pratimais treniruoti kvėpavimą atskirai nuo dainavimo, o vyresnieji solistai labiau pasitiki įrašų klausymo ir imitacijos metodais, kurių jaunesnieji dainininkai labiau vengia. Visi respondentai sutinka, kad fizinės treniruotės dainininkams turėtų būti specializuotos, nes netinkamas fizinis krūvis gali sukurti nereikalingas raumenų įvaržas, kurios tikriausiai labiau pakenktų balsui nei neturėjimas jokio fizinio krūvio. Taip pat visi respondentai akcentuoja pozityvų mąstymą ir nusiteikimą, nes, jų nuomone, balsą labiausiai veikia dainininko vidinė būsena.
[1] Mezzo voce (it.) – pusbalsiu.
2 Straipsnyje teikiamos jo autorės sudarytos lentelės.