Viduržemio garsų istorijos: Magdalene Ho, Kornilios Viktoras Michailidis ir LNSO
Daiva TAMOŠAITYTĖ
Balandžio 11 d. koncertas Nacionalinėje filharmonijoje buvo ypatingas dviem aspektais – naujais veidais ir netikėtu meistriškumo proveržiu. Lietuvos nacionaliniam simfoniniam orkestrui dirigavo svečias iš Graikijos Kornilios Viktoras Michailidis, skambino pianistė Magdalene Ho (Malaizija, Jungtinė Karalystė).
Magdalene Ho Lietuvai jau pažįstama, nes 2021-aisiais laimėjo IX tarptautinį Balio Dvariono jaunųjų pianistų ir smuikininkų konkursą, o Kornilios Viktoras Michailidis pirmąkart viešėjo mūsų šalyje ir jo pasirodymas tapo tikra sensacija.
Koncerto pradžioje skambėjo Emmanuelio Chabrier Rapsodija orkestrui „Ispanija“ – žymiausias šio kompozitoriaus kūrinys, nuotaikingas ir kupinas vietinio folkloro atspindžių. Jau su šiuo kūriniu dirigentas paskleidė savo elegantišką magiją, lengvai valdydamas orkestro grupes ir sukurdamas spalvingą atmosferą. Toliau buvo atliktas Camille´io Saint-Saënso Koncertas fortepijonui ir orkestrui Nr. 5 F-dur, op. 103 („Egiptietis“), – didžiulio virtuoziškumo reikalaujantis trijų dalių opusas.
Ho pribloškė tiesiog geležine ištverme, orkestrą „pramušančiu“ kibių pirštų techniškumu, beveik nuožmiu užmoju ir dramaturgijos vientisumu. Šis koncertas retai skamba dėl sudėtingumo, o Lietuvoje jį girdėjau pirmą kartą. Toks rezultatas pranašauja puikią ateitį pianistei, kuri šiuo metu siekia bakalauro laipsnio Karališkajame muzikos koledže Londone. 2023 metais ji patraukė žurnalo „International Piano“ dėmesį po kelių koledžo konkursų pergalių ir ypač po laimėtos I premijos ir trijų specialiųjų prizų Tarptautiniame Claros Haskil pianistų konkurse Šveicarijoje. Pianistė jau koncertuoja su įvairiais Europos simfoniniais orkestrais.
Bisui Ho paskambino Johanneso Brahmso Intermezzo iš op. 118 A-dur Nr. 2. Man jos interpretacija pasirodė gana racionali ir neįprasto frazavimo, tarsi specialiai kitaip konstruojama, nors audinys dinaminiu požiūriu buvo nepriekaištingas. Apskritai šios jaunos žvaigždės pasirodymas buvo kitoniškas, įskaitant sceninį įvaizdį, prikaustantis dėmesį ir neabejotinai originalus.
Antroje koncerto dalyje girdėjome du opusus, prisiliečiančius prie graikiškų mitų, todėl buvo dar įdomiau matyti už pulto graikų dirigentą. Michailidis yra baigęs magistrantūros studijas Sibeliaus akademijoje, 2024 metais laimėjo tarptautinį Tokijo dirigentų konkursą, ir šis faktas savaime yra iškalbingas. Nuolat diriguoja Ispanijoje („Teatro Real“ Madride), Islandijoje, Japonijoje, Prancūzijoje ir Danijoje, yra įkūręs ansamblį „Beethoven Now!“ ir Kufonisio klasikinės muzikos festivalį, tapusį kone svarbiausiu Graikijos klasikinės muzikos reiškiniu. Be to, užsiima aviacija…
Alberto Rousselo Siuita iš baleto „Bakchas ir Ariadnė“ Nr. 1, op. 43, L 54, – neoklasicistinis opusas, kuris, nors apibūdintas kaip visavertės simfoninės muzikos kūrinys, bent jau man vis tiek prašėsi vizualikos ir baleto šokėjų. Todėl iškart po Rousselo kūrinio pagriežta jo amžininko Maurice´o Ravelio Siuita iš baleto „Dafnis ir Chloja“ Nr. 2, M. 57b, parodė triuškinamą Ravelio pranašumą ir genialumą. Vargu ar gyvai esu girdėjusi geresnį šio opuso atlikimą. Orkestras pakluso lanksčiam dirigento mostui ir kūrė banguojantį, mirgantį ir nenutrūkstamą garsų srovių judėjimą bendrame „vandenyne“, iš kurio nuostabiai ryškiai iškildavo solo partijos, o visi drauge kažkokiu neįtikimu būdu, sutartinai kūrė aiškų ir grakštumu bei dinamine logika stulbinantį žengimą į kulminaciją. Nenusakomos vidinės dirigento magijos vedamas orkestras parodė labai aukštą lygį. Kaip galingi purslai žėrinčios kaskados „Karo šokyje“ užliejo sceną ir sukėlė tikrą susižavėjimo audrą. Tikrai nepamirštamas įspūdis.
Magdalene´ės Ho ir Kornilios´o Viktoro Michailidžio, dviejų neabejotinų prigimtinių talentų, koncertas tapo išskirtiniu šio sezono įvykiu.