Aušra MOTŪZAITĖ-PINKEVIČIENĖ
Praėjusių metų rugpjūtį teko laimė pirmą kartą gyvenime apsilankyti Islandijoje. Su vyru vargonininku Vidu Pinkevičiumi esame tvirtai apsisprendę, kad visos mūsų kelionės po pasaulį turi būti ne turistinės, bet susijusios su vargonais, todėl sulaukę Šiaurės Islandijos vyskupo Gislio Gunnarssono kvietimo apsilankyti seniausioje šalyje Holaro katedroje labai apsidžiaugėme. Ilgai delsėme atsakyti į kvietimą teigiamai, nes keliauti taip toli dėl vienų vargonų atrodė neprotinga. Tačiau netikėtai buvome pakviesti vargonuoti festivalyje „Vargonų vasara 2024“ žymiojoje Halgrimo bažnyčioje (Hallgrimskirkja) Reikjavike.
Skrisdami į Islandiją niekaip negalėjome suprasti, kodėl stiuardesė krykštavo iš džiaugsmo dėl puikaus oro Reikjavike, nors buvo +14 ir vėjuota. Mums po vasariško karščio Lietuvoje šilta neatrodė, tik gerokai vėliau supratome, kad geresnio oro Islandijoje beveik nebūna.
Reikjavikas tą dieną buvo triukšmingas, nes vyko „Pride“ eitynės, miestas skendo vaivorykštės spalvų vėliavų ir konfeti jūroje. Daugiausia veiksmo vyko prie Halgrimo bažnyčios, esančios pačiame miesto centre.
Asketiškos architektūros, puikios akustikos bažnyčia sužavėjo savo dydžiu, tai pats aukščiausias pastatas Islandijoje. Kaip ir daugelyje Vakarų Europos didžiųjų bažnyčių, joje stovi dveji vargonai: choro vargonai – prie altoriaus, didieji vargonai – balkone virš įėjimo į bažnyčią. 1992 metais pastatyti didieji Klaiso firmos (Vokietija) vargonai yra didžiausias muzikinis instrumentas Islandijoje – keturi manualai, pedalai, 72 registrai, 5275 vamzdžiai, sveria maždaug 25 tonas. Vargonai turi dvi griežyklas: vieną vargonų balkone, kitą – apačioje, su vargonais sujungtą elektropneumatiniu kanalu. Ši griežykla nuo smalsių turistų buvo atitverta skiriamąja juosta, užrašas ant natų pulto draudė trukdyti vargonininkams, tačiau nenutrūkstamu srautu ėję turistai mus filmavo, fotografavo, įrašinėjo. Padarę įrašą paleisdavo jį paklausyti, ar gerai pavyko. Tokios unikalios repeticijos dar niekada nebuvome turėję… Toje sumaištyje reikėjo pasidaryti registruotę ir pasiruošti rytdienos pamaldoms bei koncertui.
Sekmadienio pamaldose aukštu meniniu lygiu maloniai nustebino bažnyčios choras. Pamaldų pabaigoje man teko garbė pagriežti postliudą. Buvo gana neįprasta, kad žmonės apstojo vargonų griežyklą ir iš arti stebėjo mano grojimą. Po pamaldų visi susirinkusieji buvo pakviesti kavos, maloniai pabendravome, kai kurie žmonės žadėjo vakare ateiti į mūsų koncertą.
Koncerto programą „Baltic Reverie“ (Baltijos svajonė) sudarė kompozitorių, gyvenančių arba gyvenusių aplink Baltijos jūrą esančiose šalyse, kūriniai. Suprantama, į programą neįtraukėme rusiškos muzikos. Norėdami žmonėms priminti apie besitęsiantį brutalų karą, pagrojome V. Pinkevičiaus Meditaciją ukrainiečių liaudies dainos tema. Skambėjo ir šiuolaikinės islandų kompozitorės Hildigúnnur Runnarsdóttir Fantazija pagal islandų ikoninę giesmę „Ísland, farsælda Frón“ (Islandija, klestinti Karaliene).
Koncerto metu bažnyčia buvo pilnutėlė, labai geranoriška publika negailėjo plojimų. Iš mano per pastaruosius trejus metus grotų penkiasdešimties koncertų šis buvo pats sėkmingiausias. Dažnai po koncertų įsijungiantis savikritikos mechanizmas tą kartą buvo visiškai nustelbtas euforijos. Žmonės smalsiai apžiūrinėjo vargonų griežyklą, klausinėjo mūsų apie programą, vargonus, Lietuvą, dalinosi koncerto įspūdžiais ir nuoširdžiai dėkojo.
Žmonėms išsiskirsčius, antrasis Halgrimo bažnyčios vargonininkas Steinaras Logi Helgassonas nusivedė mus į bažnyčios bokštą, kuriame tiesiai po varpais įrengta apžvalgos aikštelė. Čia gėrėjomės Reikjaviko ir jo apylinkių vaizdais, matėme teritoriją, kurioje nuo užpraeitų metų gruodžio keturis kartus (o dabar jau šešis) buvo išsiveržęs ugnikalnis. Kitą rytą išsinuomoję automobilį leidomės šiaurės link. Kelionėje mus lydėjo nuostabaus grožio Islandijos gamtos vaizdai: snieguoti kalnai, tarpekliai, kriokliai, upokšniai, vaikštinėjančios avys, arklių kaimenės. Kelias, nors ir pagrindinis Islandijoje, buvo labai siauras, vingiuotas, be šalikelių ir atitvarų. Kalnuose staiga užklupo tirštas rūkas, nieko nebuvo matyti nė viena kryptimi. Rūkui šiek tiek sklaidantis privažiavome degalinę. Per porą minučių, kiek truko nueiti nuo mašinos iki degalinės, buvome kiaurai permerkti lietaus ir perkošti ledinio vėjo. Vėjuotas, bet saulėtas Reikjavikas su 14 laipsnių šiluma tada pasirodė kaip svajonė.
Sušilę ir pailsėję degalinėje vėl leidomės į kelią ir netrukus privažiavome mažytį prie vieno iš Islandijos fjordų besiglaudžiantį Plentouso (Blönduós) miestelį. Čia mus pasitiko moderni tamsiai pilka prie Islandijos kraštovaizdžio deranti bažnyčia. Vietinis vargonininkas Eyþóras Franzsonas Wechneris mums pademonstravo vargonus. 2009 metais pastatyti vidutinio dydžio dviejų manualų islandiški vargonai, kaip ir pati bažnyčia, yra modernaus dizaino. Kaip sakė bažnyčios vargonininkas bei į mūsų koncertą atvykęs vyskupas Gislis Gunnarssonas, bendruomenė dar nėra baigusi mokėti už šiuos vargonus, tačiau pirkinio nesigaili. Jie skamba nuostabiai ir tobulai tinka šiai bažnyčiai. Iki soties parepetavę nuvykome pernakvoti į mažučius svečių namus.
Kitą dieną į koncertą susirinkusiems klausytojams mus pristatė vyskupas Gunnarsonas, Vidas papasakojo apie programą „Baltic Reverie“. Programa buvo šiek tiek pakeista ir pritaikyta šios bažnyčios vargonams. Po koncerto pabendravome su klausytojais, kai kurie iš jų geriau kalbėjo vokiškai nei angliškai, todėl turėjome puikią progą nupūsti dulkes nuo savo vokiečių kalbos žinių. Iš karto po koncerto leidomės į kelią.
Kita stotelė –18000 gyventojų turintis garsus turistinis miestas Akureiris (Akureyri), į jį atplaukia daug kruizinių laivų. Įspūdinga bažnyčia stovi ant aukšto kalno, į ją vedantys ilgi laiptai tarsi kyla tiesiai iš vandenyno. Vietinis vargonininkas papasakojo, kad pastačius bažnyčią buvo daug žmonių nepasitenkinimo, nes altorius įrengtas ne rytinėje pusėje, kas tradiciškai būdavo privaloma krikščioniškuose maldos namuose. Tačiau atsukus bažnyčią į kitą pusę būtų nebelikę fantastiškos gamtos ir architektūrinio statinio dermės.
Tą patį vakarą su Vidu susiruošėme į repeticiją. Užpūškavę į kalną susipažinome su vargonininku Eyþóru Ingi Jónssonu, jis mums aprodė vargonus. Paskui dar ne kartą su juo susitikę šnekėjomės apie muziką, Lietuvą ir Islandiją, politinę situaciją ir besikeičiantį klimatą.
Repetavome iki vėlaus vakaro ir kitą rytą iki pietų. Koncerte grojome tą pačią programą kaip ir Plentouse, ją Vidas šį kartą pristatė ne tik Islandijos, bet ir tarptautinei publikai. Klausytojai labai plojo, tad atlikome ir bisą.
Kitą rytą išaušo, mano manymu, pati gražiausia diena, be to, tą vienintelę dieną nereikėjo niekur važiuoti, repetuoti ar koncertuoti. Aš labai norėjau plaukti pasižiūrėti banginių, bet buvo sunku įtikinti Vidą, kuris manė, kad banginiai gali apversti laivą. Tačiau man pavyko jį įkalbėti, ir, kaip pamatėme vėliau, laivą greičiau apverstų ne banginis, bet turistai, kurie išvydę banginį visi staiga supuola jo pasižiūrėti į vieną laivo pusę. Išvyka buvo nuostabi, mums pavyko pamatyti net tris kuprotuosius banginius vienu metu. Nuostabūs gyvūnai, tikros vandenyno dievybės. Iš pradžių pamatai trykštantį fontaną, išgirsti keistą garsą ir tuomet pamažu išnyra banginis, o paskui, prieš panerdamas į fjordo gelmes, mosteli savo nuostabia gigantiška uodega. Kiekvieną kartą po grakštaus uodegos mosto per laivą nuvilnydavo susižavėjimo atodūsis. Ekskursijos gidė prašė turistų niekada neužsisakinėti patiekalų iš banginio mėsos. Aiškino apie jų svarbą vandenyno ekosistemai ir gresiantį pavojų išnykti dėl triukšmo taršos, nes vandenynuose beveik nebeliko tylios vietos dėl žmogaus ekonominės ir karinės veiklos.
Padraugavę su banginiais išvykome į Holaro miestelį. Jame bažnyčia stovėjo jau XI amžiuje, tačiau iki mūsų dienų neišliko. Dabartinė buvo pašventinta 1763 metais ir yra seniausia akmeninė bažnyčia Islandijoje. Šventovėje stovi puošnus medinis paauksuotas XV amžiaus altorius. Holaras turi tik 100 gyventojų, tačiau čia veikia mažytė Žemės ūkio akademija. Miestelis garsėja „elfų namukais“ žolės stogais – tai senosios ūkininkų trobelės, paplitusios visoje šiaurinėje Islandijoje ir saugomos UNESCO. Jose žmonės gyveno iki 1945 metų.
Negaliu nepaminėti ir Islandijos geoterminių baseinų, esančių kiekviename miestelyje. Vieną ir mes išdrįsome išmėginti. Tą rytą buvo tik keturi laipsniai šilumos, lietus, vėjas, tad buvo tikras malonumas paplaukioti atvirame šiltame baseine šalia vandenyno, pasėdėti kubile, kuriame vanduo siekė +39 laipsnius. Beje, tokie baseinai labai pigūs, todėl žmonės jais mielai naudojasi, nes šiaip kainos Islandijoje yra kosminės.
Ir štai išaušo mūsų paskutinio koncerto Islandijoje diena. Rūkas, lietus, šlapdriba, kiaurai viską košiantis vėjas ir tik 2 laipsniai šilumos. Net patys islandai skundėsi, kad toks oras pas juos būna spalį, bet ne rugpjūtį. Holaro katedroje lyg tyčia sugedo šildymas, tačiau vis vien įjungėme nuostabiuosius danų meistro Frobenijaus vargonus ir pradėjome ruoštis koncertui. Dviejų manualų su pedalais vargonų gausmas pripildė visą istorinę katedrą. Mūsų nuostabai, nepaisant prasto oro, bažnyčia buvo pilnutėlė, publika – labai šilta ir dėmesinga.
Po koncerto nuėjome sušilti į Žemės ūkio mokyklą, nes mūsų laukė dar viena svarbi misija. Tą dieną į Holarą turėjo atvykti visi septyni Islandijos vyskupai, Švietimo ministerijos atstovė, svečiai iš šalies parlamento, nes čia buvo surengtas sąskrydis pasitinkant naujuosius mokslo metus. Ta proga vyko iškilmingos pamaldos (jas įrašinėjo Islandijos radijas), o mes buvome paprašyti jose pagriežti iškilmingus preliudą ir postliudą.
Dar niekada neteko girdėti tokio varpų skambesio – gal dėl į kalnus atsimušančio garso jų gausmas buvo nenusakomas. Taip pat niekada nebuvo tekę groti procesijai, kurioje ėjo septyni vyskupai. Vietinis vargonininkas, kuris yra ir Hofsos mokyklos direktorius, nuoširdžiai džiaugėsi, kad mes palengvinome jam naštą, atlikę preliudą ir postliudą. Jo vadovaujamas nedidelis choras nuostabiai giedojo pamaldose, dar kartą pademonstruodamas aukštą Islandijos chorinio dainavimo lygį.
Po pamaldų Žemės ūkio mokykloje buvo patiektos vaišės svečiams ir vietinei bendruomenei. Turėjome progą pabendrauti su žmonėmis, papasakoti apie Lietuvą ir padėkoti Islandijai už mūsų nepriklausomybės pripažinimą.
Viešint Islandijoje neišdildomą įspūdį paliko jos gamta, šilti ir nuoširdūs žmonės, nuostabi į bendrą kraštovaizdį įsiliejanti architektūra. Na ir, žinoma, puikūs vargonai. Žavėjomės, su kokia meile ir atsidavimu bažnyčios prižiūri savo vargonus nepriklausomai nuo jų dydžio bei istorinės svarbos. Patirtis, įgyta grojant tokiais skirtingais instrumentais, labai pravers mūsų darbe Vilniaus universiteto Kultūros centre.
Grįžę namo po dviejų dienų sužinojome, kad netoli Reikjaviko oro uosto vėl išsiveržė ugnikalnis…