Žaneta SKERSYTĖ
„Jei sėdėdamas rytinėje repeticijoje ir stebėdamas būsimą spektaklį pagalvosi, kaip čia gera, žinok, tai – tavo vieta!“ – sako Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro grimo dailininkė Aira Braždienė. Darbas teatre jai – ne vien profesija, bet ir magiška kelionė, kurioje kiekviena diena alsuoja kūryba, įkvėpimu ir nepamirštamomis akimirkomis.
Šiame interviu Aira atvirai pasakoja apie savo spalvingą kelią – nuo paieškų įvairiose profesijose iki tikrosios aistros grimo menui atradimo. Per daugiau nei dvylika teatre praleistų metų ji ne tik įvaldė sudėtingas technikas, bet ir pajuto kūrybos galią: gebėjimą keisti, įkūnyti ir perteikti personažų istorijas. Menininkė dalijasi brangiausiais prisiminimais ir tuo ypatingu jausmu, kuris apima regint scenoje atgyjantį savo rankomis sukurtą pasaulį.
– Kaip atrodė pirmieji žingsniai link šios profesijos?
– Kelias iki jos buvo labai ilgas ir vingiuotas… Nors visą gyvenimą buvau supama menų, kūrybos ir grožio, visa tai į vieną profesiją susiliejo gana vėlai.
Po ikimokyklinės pedagogikos ir psichologijos studijų jau buvau sukūrusi šeimą ir auginau pirmagimę Gintarę. Apie darbą su vaikais nenorėjau net galvoti, tad pirmąja rimtesne darboviete tapo tuo metu žinoma komercinių prekių parduotuvė… Tai buvo pirmieji atgautos nepriklausomybės metai.
Vėliau, jau paauginusi sūnų Vilių, įsidarbinau Darbo biržoje (dabar – Užimtumo tarnyba), o po metų buvau paskirta Informacinio centro vadove. Čia dirbau apie šešerius metus.
Pagaliau atėjo kūrybinis laikotarpis – „GA fotostudijos“ etapas, trukęs penkerius metus. Fotografija visada buvo mano aistra, namuose – ištisos albumų lentynos, sienos nukabinėtos šeimos ir vaikų nuotraukomis.
Dirbdama fotostudijoje pradėjau rūpintis ir klientų įvaizdžiu – tvarkydavau plaukus, pagrimuodavau. Jaučiau, kad šioje srityje man trūksta žinių ir profesinį išsilavinimą patvirtinančių dokumentų. Taip atsirado kosmetikų vizažistų kursai Klaipėdos darbo rinkos mokymo centre. Viskas buvo labai įdomu, man puikiai sekėsi. Įgijau naują profesiją, pradėjau dirbti grožio salone, dalyvavau daugybėje seminarų, kursų. Po kiek laiko įvairios mokymo įstaigos jau pradėjo kviesti mane kaip dėstytoją, nes turėjau ne tik profesinį, bet ir pedagoginį išsilavinimą.
– Kas paskatino Jus rinktis grimo dailininkės kelią?
– Nuo 2013 m. rudens, taigi jau daugiau nei dešimtmetį, gyvenu teatru. Niekada nemaniau, kad ilgai jame užsibūsiu, nes buvau priimta metams, puse etato. Nenorėjau ir grimo dailininkės pareigų – man buvo baisu dėl atsakomybės. O tada pasikviečia buvusi teatro direktoriaus pavaduotoja Inga Gelžinytė ir ištaria lemtingus žodžius: teatrui manęs labai reikia! Ir aš visiškai „išskydau“. Pasitikėjimas manimi sustiprino norą mokytis, tobulėti, keisti nusistovėjusią tvarką, formuoti naują grimo komandą.
Žinojau, ko noriu, ką reikia keisti. Man darbe buvo ir yra svarbus mikroklimatas, darbuotojų profesionalumas, noras tobulėti, bet svarbiausia – meilė teatrui. Užtekdavo žmogui, atėjusiam dirbti į teatrą, užduoti keletą klausimų, ir iškart suprasdavau, ar jis ilgai užsibus. Teatru reikia gyventi, jį matyti, jausti, užuosti… Pykti, nusivilti, neapkęsti, atleisti, džiaugtis, mylėti… Visa spalvų ir jausmų paletė. Kaip gyvenime… Kaip su mylimu žmogumi…
– Kaip pasikeitė Jūsų darbas bėgant metams? Turbūt ir pats teatras keitėsi?
– Atėjau dirbti dar į senąjį, nerekonstruotą teatrą. Prisimenu, einu į tą ilgai lauktą pokalbį, lipu laiptais į grimo kambarį, matau: laiptinės lubos ir sienos baisios, nusilupinėjusios… Viskas apšepę, netgi tvyro specifinis kvapas. Grimo kambario sienos žalios spalvos, nusidėvėję baldai, grimo stalai su senomis lemputėmis. Makiažo priemonių daug, bet jos – prastos kokybės, pieštukai sukišti į putų polistirolą, seniai praradusį baltą spalvą… Pirmas įspūdis – siaubas!
Vienintelis iš karto sužavėjęs daiktas buvo grimo kėdė: antikvarinė, tvirta, sunki, su porankiais, keliamuoju mechanizmu, juodos odos, dekoruota metalinėmis kniedėmis. Būtent prie jos atlikau savo praktinę užduotį. Vėliau ši kėdė tapo neatsiejama mano darbo teatre dalimi. Nors rekonstruojant pastatą buvo prašoma atsisakyti senų daiktų, jos prarasti negalėjau – ji man buvo ir tebėra nebyli teatro istorijos dalis.
Šių dienų teatras – modernus, naujas, gražus. Technologijos – vienos geriausių ne tik Lietuvoje. Keičiasi ir teatro repertuaras, spektakliuose visapusiškai išnaudojamos scenos galimybės. Tokie pastatymai reikalauja ir visų Pastatymų tarnybos padalinių tobulėjimo. Labai džiugu, kad teatras suteikia mums galimybių mokytis ir augti profesionaliai. Šių metų balandžio 3–5 dienomis Strasbūre (Prancūzija) su kolege Rima Balsiene dalyvavome kostiumų, grimo ir perukų forume „Opera Europa“. Tokie renginiai – neįkainojama proga susipažinti su žymiausių Europos teatrų profesionalų veikla, juose mes galime pristatyti ir savo teatrą.
– Ką savo darbe labiausiai mėgstate?
– Turbūt pati įdomiausia yra naujo spektaklio kūrybinė kelionė nuo pirmojo pristatymo iki premjeros. Viskas, kas telpa tarp tų dviejų taškų – ne tik scenos atlikėjų, bet ir visos Pastatymų tarnybos bendras intensyvus darbas. Susitikimai su spektaklio dailininkais, eskizų analizavimas, medžiagų ir priemonių paieškos, jų užsakymai, perukų, aksesuarų kūrimas, pirmieji matavimai, derinimas prie scenos apšvietimo, reklaminės fotosesijos – visa tai virsta kūrybiniu nuotykiu. Ir galiausiai – premjera, šventė ne tik žiūrovams, bet ir mums, visai teatro kūrėjų komandai.
Gastrolės – dar viena neatsiejama teatro gyvenimo dalis. Ypač įdomu keliauti į kitas šalis, juk spektakliais pristatome savo teatrą ir Lietuvą kitų šalių žiūrovams, o kartu parsivežame naujų žinių, įspūdžių ir profesinės patirties.
– Kurie pastatymai patys įsimintiniausi?
– Pirma į galvą atėjusi mintis – šokio spektaklis „Altorių šešėly“ pagal Vinco Mykolaičio-Putino romaną (choreografas Aurelijus Liškauskas). Tuo metu dar nedirbau grimo dailininke, tačiau jau dalyvavau spektaklio kūrybiniame procese. Viskas buvo taip išjausta, išgyventa, taip tikra, kad kiekvieną kartą, stebėdama spektaklį ir dirbdama prie jo užkulisiuose, nesulaikydavau ašarų, iš naujo pažinau romaną. Esu įsitikinusi, kad profesionaliai sukurta šokio kalba galima perteikti sudėtingiausius literatūros kūrinius, kuriuose glūdi giliausi žmogaus vidiniai konfliktai.
Dar vienas iš įsimintinų pastatymų – Richardo Wagnerio opera „Skrajojantis olandas“ senajame Klaipėdos elinge. Tokie pastatymai kiekvieną kartą sukelia nepaprasto pasididžiavimo savo teatru ir jame dirbančiais žmonėmis jausmą.
– Ar yra personažas, Jums kėlęs didžiausią iššūkį?
– Kiekvienas ryškesnis spektaklio personažas kūrybos procese kelia ir iššūkį, ir baimę. Kvazimodas „Paryžiaus katedroje“, Pinčiukas „Velnio nuotakoje“, Aristėjas (Plutonas) „Orfėjuje pragare“, Senė „Lokyje“, Agata Trančbul „Matildoje“ – kiekvienas reikalavo vis kitokio, unikalus požiūrio.
Bendrauju su kuriamo spektaklio režisieriumi ir dailininku, stengiuosi pajusti būsimo pastatymo atmosferą, nuotaiką, mintyse pradedu dėlioti personažų vaizdinius. Ne visada grimas gali būti visiškai identiškas tam, kuris yra dailininko pateiktame eskize – tenka prisitaikyti prie aktoriaus veido bruožų, individualių savybių, netgi vidinės laikysenos. Didžiausi kūrybiniai ieškojimai vyksta repeticijų metu – tai laikas, kai leidžiama bandyti, ieškoti, klysti. Kiekvienas sprendimas gimsta per dialogą, per praktiką, nuolatinį tobulinimą. Po premjeros, kai su personažu jau susigyvenama, iššūkių lieka mažiau, bet tada prasideda atsakingas, kruopštus ir daug pastangų reikalaujantis darbas.
Kaip tikrai klaipėdietei man visada artimiausi tie projektai, kurie dedikuoti Klaipėdai ir jos istorijai. Išskirčiau baleto projektą „Klaipėda vakar, šiandien, rytoj“, oratoriją „Sakmė apie Mėmelburgą“, istorijų operą „Klaipėda“. Šie kūriniai ne tik menine forma, bet ir dvasine prasme mane dar labiau sujungė su miestu, jo istorija ir žmonėmis.
– Kokių situacijų ar užduočių vengiate, jei tik galite?
– Man lengviau nugrimuoti penkias moteris, nei suplanuoti savaitės grimo tvarkaraštį (juokiasi). Visada atsiranda nepatenkintų – vienam per anksti, kitam per vėlai… Sudarydama grafiką stengiuosi atsižvelgti į grimo sudėtingumą, atlikėjų išėjimo į sceną laiką, o kartais net ir į asmenines savybes: vieni nori pasiruošti anksčiau, kiti atbėga paskutinę minutę. Laimė, dabar turime modernią planavimo sistemą „Lydian“, kuri gerokai palengvina mūsų kasdienį darbą.
– Ar turite kokių nors kūrybinių paslapčių, triukų, kurių niekam neatskleidžiate?
– Kiekviena profesija turi savo paslapčių. Tam ir reikalinga darbo patirtis – kad žinotum, kur ir ką gali panaudoti, kuo ir ką gali pakeisti. Čia kaip ruošdamas maistą – jauti tą „kažką“, bet tiksliai įvardyti negali… Tada atsidarai grimerinės šaldytuvą, pilną grimo priemonių, ir mintyse pradedi kurti „receptuką“… Taigi ir aš turiu savo slaptų „prieskonių“…
– Jums teko grimuoti ir nemažai žinomų menininkų. Kokie susitikimai paliko didžiausią įspūdį?
– Per visus darbo teatre metus grimavau išties daug žinomų žmonių. Tai – Lietuvos ir užsienio šalių operos dainininkai, baleto šokėjai, aktoriai, televizijos ir radijo laidų vedėjai, popmuzikos atlikėjai, politikai. Kiekvieną kartą žmogui sėdant į mano kėdę jaučiu šiokį tokį jaudulį. Jei grimas skirtas spektaklio personažui, turiu atlikėją nuteikti, papasakoti, kas bus daroma. Jei dainininkas rengiasi koncertui, privalau įsiklausyti į jo pageidavimus. Būna ir taip, kad atlikėjas viską palieka mano nuožiūrai.
Vis dėlto noriu išskirti vieną ypatingą susitikimą, palikusį didžiausią įspūdį. 2017 m. rugpjūčio 15 d., minint 30-ąjį Klaipėdos muzikinio teatro ir 20-ąjį festivalio „Muzikinis rugpjūtis pajūryje“ gimtadienius, man teko garbė grimuoti svarbiausią koncerto viešnią – Violetą Urmaną.
– Ar turite kolegų, su kuriais dirbti – vienas malonumas?
– Jau daug metų šalia – buvusi mano studentė Rima Balsienė ir Loreta Mackevičiūtė. Su jomis teko ruošti ne vieną sudėtingą spektaklį ar projektą. Tai tikrai labai patikimos kolegės, mylinčios teatrą ir atsidavusios darbui. Džiaugiuosi, kad į teatrą sugrįžo Lana Valienė, grimuotojų gretas papildė Laura Čekaitytė.
– Ką pasakytumėte jaunam žmogui, kuris galbūt svajoja apie darbą teatre?
– Jei ši vieta tau įdomi, jei norisi praverti ne tik teatro paradines duris, bet ir užkulisius – susimąstyk! Jei pasiruošęs mokytis, tobulėti ir dirbti – ryžkis! Jei nesigailėsi, kad iš tavo savaitgalių bus išbraukti pasibuvimai su draugais – jau siųsk savo CV! Jei į pirmadienius sutilps tavo šeštadieniai ir sekmadieniai – nusijuok! Jei sėdėdamas rytinėje repeticijoje ir stebėdamas būsimą spektaklį pagalvosi, kaip čia gera, žinok – tai tavo vieta! P. S. O toliau – visa kita…
– Jus kaip asmenybę formavo ne tik šeima, studijos, aplinka, bet ir sportinių šokių kolektyvas „Žuvėdra“.
– Tai labai svarbus mano vaikystės, paauglystės ir ankstyvosios jaunystės etapas, trukęs gerą dešimtmetį. „Žuvėdra“ buvo ne tik judesio, grožio, estetikos ugdymo, bet ir ištvermės, drausmės bei atsakomybės mokykla. Didžiulė pagarba jos vadovams Skaistutei ir Romaldui Idzelevičiams!
Į „Žuvėdros“ reikalus buvo įsitraukusi visa šeima: tėtis veždavo į konkursus, mama ir sesė padėdavo siuvinėti sukneles. Bepigu dabar, kai parduotuvėse – didžiulė prekių pasiūla, kai šokėjams drabužius kuria profesionalai, juos grimuoja ir šukuoja grožio meistrai. Tuo metu nebuvo nieko: nei medžiagų, nei „Swarovski“ kristalų, nei normalios kosmetikos. Viską reikėdavo sugalvoti pačioms, kad atrodytume gerai. Plokščius suknelių blizgučius padėjusios ant trintuko ir stipriai spaudamos specialiu šešiabriauniu įrankiu paversdavome juos žėrinčiais žvyneliais. Žalius ir mėlynus akių šešėlius keisdavome radiatorių sidabro spalvos dažymo milteliais. Kūno įdegį, būtiną sportinių šokių varžyboms, išgaudavome gulėdamos kalio permanganato vonioje. Graudu ir juokinga, bet taip buvo… Viską darėme pačios! Ir atrodydavome tikrai neprastai! Argi tai nebuvo grimo dailininkės mokykla? Laimė, tokie eksperimentai nesugadino mano odos, nesukėlė apsinuodijimų (juokiasi).
– Papasakokite apie savo šeimą.
– Su vyru esame susituokę jau 35 metus, užauginome du puikius vaikus. Dukra Gintarė – meilės emigrantė, su būsimu vyru susipažino studijuodama turizmą Danijoje. Šiuo metu ji gyvena ir dirba Škotijoje, Edinburge. Ten gimė mūsų anūkas Oliveris: pusiau danas, pusiau lietuvis… Truputį gaila, kai dukters šeima gyvena toli, labai pasiilgstame Oliuko. Kita vertus, turime puikią galimybę pas juos nuvykti, pasisvečiuoti ir geriau pažinti nuostabią šalį. O ir Gintarė į Lietuvą gana dažnai grįžta.
Sūnus Vilius paveldėjo mano polinkius. Dar mokydamasis vidurinėje mokykloje lankė dailės studiją, baigė Klaipėdos A. Brako dailės mokyklą, vėliau – E. Balsio menų gimnaziją. Ir tolesnės studijos buvo susijusios su menais. Dabar jis taip pat dirba teatre – tik su šviesomis ir Vilniuje. Mūsų šeima neretai mus švelniai pašiepia, kad kai susitinka du „teatriniai“, tai ir kalbos visos apie teatrą sukasi (juokiasi).
– Ką veikiate laisvalaikiu?
Buvo metas, kai laisvu nuo darbo laiku šokau flamenką. Po salsų, čiačių, rumbų norėjosi ko nors visiškai kitko. Turėjau puikias pedagoges – buvusią mūsų teatro baleriną Beatą Molytę ir Gretą Seiliutę. Tas laikas buvo tiesiog nuostabus. Flamenkas – ne tik šokis, tai visa filosofija. Skaitėme, gilinomės, repetavome, sukome riešus ir pėdomis mušėme ritmą. Dalyvaudavome gatvės muzikos festivaliuose, baleto mokyklos atvirų durų renginiuose, konkursuose. Vėliau, pasikeitus aplinkybėms, grupė pamažu iširo.
Kita didžiulė gyvenimo aistra – kelionės. Su vyru ir kelionių bičiulių grupe aplankėme ne vieną tolimą šalį: Venesuelą, Kosta Riką, Nikaragvą, Meksiką, Singapūrą, Malaiziją, Indiją, Egiptą, Islandiją. 50-mečio proga šeima padovanojo ypatingą staigmeną – trijų dienų viešnagę Niujorke.
Dabar, kai turiu laiko, renkuosi vaikščiojimą gamtoje, nueinu po 10–12 kilometrų. Jei laisva visa diena, su vyru leidžiamės į ilgesnius žygius – įveikiame 20–25 km trasą. Labai norėčiau save išbandyti piligriminiame Šv. Jokūbo kelyje (Camino de Santiago).
– Jūsų gyvenimo filosofija gana teatrališka?
– Jei dirbti, tai dirbti… Jei švęsti, tai švęsti! Kūrybiškumas, noras įgyvendinti kilusias mintis lydi mane visą gyvenimą. Jei Velykos, tai bus išdekoruoti ne tik namai, bet ir kiemas, mano margučiai pakils nuo stalo ir leisis nuo šviestuvų… Jei savo namuose organizuoju Pasaulinę cepelinų dieną, liaudiški motyvai atsispindės ir dekoracijose, ir aprangoje. Su vyru garsiai užsileidžiame „Ant tėvo dalgio ašmenų“ ir šokame, improvizuojame… Būna tiek juoko!
Šeimos, draugų šventėms, jų pasiruošimui skiriu labai daug laiko. Pamenu, visus metus lankiau pilvo šokio repeticijas, kad jį padovanočiau vyrui 40-mečio proga. Ir padovanojau (juokiasi). Išsaugojau paslaptį, pasiruošiau taip, kad manęs neatpažino ne tik draugai, bet ir vyras. O juokingiausia, kad vienas šeimos draugas, manydamas, jog šoka kviestinė šokėja, man net įbruko banknotą…
Jei nebūčiau grimo dailininkė, gal organizuočiau šventes. Suteikdamas džiaugsmo kitiems ir pats jo gauni.