Sonata TAMAŠAUSKAITĖ-PETKIENĖ
Nacionalinė M. K. Čiurlionio menų mokykla jau kelis dešimtmečius yra ypatinga Lietuvos kultūros erdvė – vieta, kur gimsta būsimi profesionalūs menininkai ir formuojasi jautrios, atsakingos, plačiai mąstančios asmenybės. Čiurlioniškoji pasaulėjauta, čia tvyranti dvasinė šviesa ir kūrybos inspiracija prasideda labai anksti – nuo pirmųjų žingsnelių, pirmųjų laiptelių, pirmojo mokytojo rankos paspaudimo ir pirmųjų pamokų, kurios vaikui neretai tampa lemtingu susitikimu su būsima gyvenimo kryptimi.
Būtent per šiuos ankstyvuosius išgyvenimus gimsta ir vaiko „įspūdžio paveikslas“ – jautrus, dar trapus, bet jau nepaprastai svarbus pasaulis, kuriame ima formuotis estetinės, dvasinės ir dorovinės vertybės. Vaiko širdyje užsidega troškimas muzikuoti, groti pasirinktu instrumentu, dainuoti, piešti ar šokti. Pirmasis šio kelio žingsnis – paruošiamoji mokyklėlė „Trys mūzos“, įsikūrusi Kalnų parko pašonėje.
„Trijų mūzų“ išskirtinumas – trijų menų šakų jungtis. Čia harmoningai susitinka muzikos, dailės ir baleto pasauliai. Mažieji „mūziukai“ pirmiausia susipažįsta su menų įvairove, o mokytojų užduotis – padėti pajausti, kurioje srityje vaiko talentas ima skleistis ryškiausiai. Nuo to priklauso ir kelias į didžiąją mokyklą – galimybė sėkmingai įstoti ir mokytis M. K. Čiurlionio menų mokykloje.
Paruošiamoji mokykla prasidėjo nuo muzikos – 1972 m. įkurta 5–6 metų vaikų muzikos grupė (baleto skyrius įsteigtas 2002 m.). Pirmoji mokyklos vadovė buvo Gražina Navasaitienė (1972–1980), ją pakeitė Zina Puišienė (1980–1999).
Vėliau veiklą tęsė VšĮ „Minimūza“ (dailės ir muzikos skyriai, 1999–2012), o nuo 2012 m. iki šiol mažųjų menininkų kelrodės yra VšĮ „Trys mūzos“. Mokyklėlė visada buvo gyvas organizmas, prisitaikantis prie laikmečio, bet išlaikantis esminį tikslą – atverti vaikams vartus į meną.
Nuo mokytojo profesionalumo, asmenybės ir atsidavimo menui priklauso, kaip šios paslaptys atsivers mažajam žmogui. Todėl čia ypač svarbi kiekviena detalė – nuo ugdymo tikslų iki kūrybinės atmosferos, nuo metodikos iki gebėjimo pažadinti vaiko smalsumą ir pastangų džiaugsmą.
Kasmet pavasarį ilgametė kūrybingoji mokytoja Zina Puišienė rengia koncertus, kuriuose kartu pasirodo patys mažiausi „mūziukai“ ir jau pažengę mokiniai. Šie renginiai ne tik estetiškai įspūdingi, bet ir turi svarbų šviečiamąjį tikslą – supažindinti vaikus ir jų tėvus su įvairiais muzikos instrumentais, baleto šokiais, dailės darbais.
Scenoje čirena smuikas ir violončelė, skamba fleita, trimitas, saksofonas, arfa, fortepijonas ir, be abejo, – tobuliausi instrumentai – vaikų balsai. Kaip rašė Čiurlionis, „muzika – tai sielos kalba, kuriai atsiveria visos pasaulio paslaptys“. Muzikinis ugdymas – daugialypis ir itin jautrus procesas, persmelkiantis augančio žmogaus pasaulėjautą. Čia vaikas įgyja pirmųjų muzikinių žinių ir patirties, išmoksta skaityti muzikos raštą, suvokti muzikos kalbą kaip prasmingą, vidinį pasaulį praturtinantį reiškinį.
Šių koncertų leitmotyvas – pirmasis susitikimas su didele scena. Vaikai supranta, kad didysis menas pasiekiamas tik dideliu noru ir pastangomis. Pastangų jiems tikrai nestinga, o jų pasirodymai – nuo mažyčių balerinų pelyčių ar kačių (mokytoja Ona Kraujelienė) iki žavių dailės darbų (mokytojai R. Karpavičienė, A. Žemaitis, I. Talmantienė) – rodo, kaip jautriai jie priima meną.
Čia skamba sena tiesa: „Kelionė į meną niekada nesibaigia. Svarbu turėti tikslą ir kryptį.“ O Čiurlionio žodžiai „eik be poilsio ir žvalgykis nuo aukštų bokštų, tai kelią pajusi“ tampa savotišku parengiamųjų klasių credo.
Koncertų kulminacija – pakiliai scenoje dainas traukiantys „Trijų mūzų“ dainorėliai (mokytojos M. Cicėnaitė, L. Šimonytė-Riškevičienė, S. Tamašauskaitė-Petkienė, D. Tumosaitė) bei 1–2 ir 3–5 klasių chorai (mokytojos S. Kriščiūnaitė, E. Ganusauskienė).
Tėvai, stebėdami šią vaikų kelionę per muzikos, dailės ir judesio pasaulius, dažnai prabyla su nuoširdžiu dėkingumu: „Esu neapsakomai laiminga, kad Jūs atvedate sūnų į tas magiškas vietas, kurių aš viena nerasčiau!“„Nuoširdžiai dėkoju už Jūsų gražų darbą ir pasėtą meilę muzikai. Mūsų vaikas auga laimingu žmogumi.“
Tokie žodžiai – ne tik įvertinimas, bet ir liudijimas, kad menas iš tikrųjų augina žmogų.
„Trijų mūzų“ istorijoje svarbu prisiminti energingąją mokytoją Ditą Vasiliauskienę, kuri dirbo su paruošiamosiomis grupėmis ir kurios auklėtinės 1980 m. tapo „Dainų dainelės“ laureatė-
mis. Džiugu, kad tradicija tęsiasi – prie mokyklėlės sėkmingai prisijungė buvusios „parengiamukės“, šiandien jau mokytojos A. Ragauskienė ir U. Antanavičiūtė-Kubickienė.
Mokykloje surengtais koncertais buvo pagerbti ilgamečiai mokytojai – legendinė Vida Krakauskaitė (90 metų jubiliejus), kompozitorė Genovaitė Vanagaitė (80 metų jubiliejus) ir Valentinas Bagdonas. Visi jie kūrė, instrumentavo, aranžavo dainas vaikams, rengė ritminius pratimus ir daineles – jų indėlis yra neatsiejama mokyklos istorijos dalis.
„Minimūzoje“ ir „Trijose mūzose“ turėjau laimę dirbti nuo 2008 iki 2024 m. Man teko garbė kurti vaikams – nuo dainelių, pasisveikinimo melodijų ir muzikinių žaidimų iki fonogramų ir natų rinkimo kompiuteriu. Iki šiol ketvirtų klasių koncertuose skamba mano autorinis Čiurlioniukų himnas (ž. K. Stričkos). Tai – brangiausia pagarba, kokią gali suteikti maži muzikantai ir jų mokytojai.
„Trys mūzos“ – pirmasis, ryškus ir labai svarbus laiptelis kelyje į meną. Iš šios mokyklėlės į M. K. Čiurlionio menų mokyklą atėję mokiniai vėliau tampa absolventais, garsinančiais Lietuvos vardą visame pasaulyje. Jų kelias prasidėjo čia – tarp pirmųjų smuiko garsų, pirmųjų piešinio linijų, pirmųjų šokio žingsnelių, pirmųjų mokytojų ir pirmųjų didelės scenos įspūdžių.
Ir ši kelionė, kaip ir pats menas, niekada nesibaigia.