Tomas Bakučionis
Simboliška, kad Šv. Cecilijos (muzikos ir muzikų globėjos, jei kas dar nežino) dieną, lapkričio 22-ąją, Vilniaus senajame teatre įvyko koncertas, kurį drįstu pavadinti istoriniu. Visų pirma jis žymį tam tikrą ribą, nuo kurios teatras pagaliau savo turiniu atsiveria ne tik įvairių etnosų kultūroms, bet ir įvairiems žanrams bei stiliams. Ant teatro autobusiuko užrašytas šūkis „Tautas vienijantis Teatras“ tiksliai ir daugiaprasmiškai atspindi naują veiklos kryptį. Tam Vilniaus senasis teatras turi viską, ko reikia, – jaukią salę, gerą akustiką, orkestro ložę, pagaliau istorinį paveldą, nes 2013 m. čia veiklą pradėjo lenkų Pohuliankos teatras, o visą sovietinį pokarį ir iki pat 1974-ųjų jame veikė Operos ir baleto teatras.
Britų klavesinininkas ir dirigentas Trevoras Pinnockas visose muzikos enciklopedijose įvardijamas kaip vienas baroko muzikos istoriškai pagrįstos interpretacijos pradininkų Europoje greta šio judėjimo grandų – Nicolauso Harnoncourt´o ir Gustavo Leonhardto, jau iškeliavusių anapilin, ir vis dar aktyvaus savo tautiečio Johno Ellioto Gardinerio. 1972-aisiais T. Pinnockas įkūrė baroko orkestrą „The English Concert“, kuriam vadovavo 30 metų, kolektyvo įrašai pelnė ne vieną muzikos kritikų apdovanojimą. Menininkas daug koncertavo ir kaip klavesinininkas, įrašė iškilių baroko opusų (tarp jų – J. S. Bacho „Goldbergo variacijas“). Kadaise Leonardas Bernsteinas, išgirdęs Trevoro Pinnocko atliekamus Bacho ir Händelio orkestrinius kūrinius, pasakė, kad „jo interpretacija mane privertė pašokti nuo kėdės“. Lapkričio 22-ąją Senajame teatre galėjome patirtį tą pačią ypatingą 77-erių Trevoro Pinnocko muzikinę charizmą ir energiją. Dar svarbiau, kad savo patirtimi menininkas pasidalino su Vilniaus Šv. Kristoforo kameriniu orkestru.
Prieš tris dešimtmečius maestro Donato Katkaus įkurtas orkestras pasiekė brandą, apie ką byloja pasirodymai garsiausiose užsienio salėse. Nors jau pasikeitė orkestrantai, taip pat ir vadovas (nuo 2007-ųjų orkestrui vadovauja Modestas Barkauskas), tačiau kolektyvas išlaiko savitą stilių. Nuo pat pradžių orkestro vizitine kortele tapo baroko ir klasicizmo muzikos atlikimas istoriškai pagrįstai interpretacijai artima maniera (net neturint barokinių strykų), todėl ir Trevoro Pinnocko atsiradimas prie dirigento pulto buvo labai prasmingas; gaila, kad tai įvyko tik šiais metais. Būtent Pinnockas tapo koncertinės programos, pavadintos „Endless Pleasure“ (Begalinis malonumas), spiritus movens.
Koncepcija, kai su mūsiškiu orkestru programą „nuo nulio“ paruošia svečias dirigentas, Lietuvoje jau nėra visiška naujovė, nes 2007-aisiais tokią koncepciją išbandė Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras (KVMT), statydamas C. Monteverdi operą „Orfėjas“. Ją tąsyk režisavo Jonas Vaitkus, o muzikos vadovas buvo vokiečių dirigentas, baroko muzikos žinovas Martinas Lutzas, kuris tapo ir Klaipėdos teatro orkestro pedagogu – praktiškai mokė istoriškai pagrįsto baroko muzikos atlikimo. Beje, šis klaipėdiečių pastatymas 2009 metais buvo parodytas ir Vilniaus senajame teatre (tuomečiame Rusų dramos teatre). 2010 metais KVMT pagal tą pačią koncepciją (užsieniečiai muzikos vadovai, lietuviai atlikėjai) realizavo dar vieną barokinės operos pastatymą – C. Monteverdi „Popėjos karūnavimą“ – bei parengė ir pradėjo vykdyti didelį edukacinį-kūrybinį projektą „Operos akademija“. Deja, klaipėdiečių pradėtas svarbus procesas dėl kultūros valdininkų nenuovokumo ir kvailų ambicijų (iš serialo „Ne tie laimėjo“) buvo sustabdytas.
Lapkričio 22-osios koncertą Trevoras Pinnockas „įrėmino“ G. F. Händelio orkestrine siuita „Muzika ant vandens“ (HWV 331) – ji nuskambėjo koncerto pradžioje, ir W. A. Mozarto Simfonija Nr. 29, kurią girdėjome koncerto pabaigoje. Händelio ir Mozarto pasirinkimas nebuvo atsitiktinis. Mozartas buvo didelis Händelio muzikos gerbėjas, o T. Pinnocko kūrybinėje biografijoje abu šie kompozitoriai užima labai svarbią vietą, juolab kad nuo Mozarto 29-osios simfonijos dar vaikystėje prasidėjo Trevoro Pinnocko pažintis su klasikinės simfonijos žanru.
Pagrindinė koncerto solistė ir puošmena buvo mūsų publikai gerai pažįstama dainininkė Lauryna Bendžiūnaitė, pasirodžiusi jau daugelyje solidžių koncertų salių ir teatrų Europoje. Su Trevoru Pinnocku jos kūrybiniai keliai susikirto dar 2008 metais Londone, Karališkosios muzikos akademijos operos studijoje, kur dainininkė dalyvavo perklausoje, o jai kaip tik dirigavo T. Pinnockas. Laurynos repertuaras – itin platus, nuo baroko operų iki G. Mahlerio, tiesa, Lietuvos klausytojams dainininkės barokinis amplua menkiau pažįstamas dėl paprastos priežasties – Lietuvoje labai retai statomos barokinės operos. Prieš šią programą Lauryna dainavo G. Mahlerio 4-ojoje simfonijoje Nicos teatre, o ruošiantis kito stiliaus programai, pasak pačios dainininkės, būtina balso adaptacija.
Lapkričio 22-ąją Senajame teatre klausytojai galėjo pasimėgauti būtent labiau barokiniu Laurynos repertuaru – visų pirma Semelės arija „Endless pleasure“ (ji ir tapo koncerto moto) iš G. F. Händelio operos „Semelė“. Tai viena sudėtingiausių Händelio arijų, tačiau solistės interpretacija, jos vokalas bei sceninė plastika darsyk patvirtino užsienio kritikų liaupsių dėl „krištolinės koloratūros“ ir artistiškumo pagrįstumą. L. Bendžiūnaitė dar atliko Despinos ariją iš W. A. Mozarto operos „Visos jos tokios“ bei Paminos ariją iš „Užburtosios fleitos“. Manau, kad Mozarto arijose ji jautėsi laisviau, tokie niuansai klausantis juntami „tarp eilučių“.
Kad ir kaip ten būtų, koncerto sėkmę lėmė ir stipri instrumentinė ašis – Šv. Kristoforo kamerinis orkestras bei kviestiniai muzikantai. Tikras programos perliukas buvo natūralaus derinimo barokine valtorna šveicaro Thomo Müllerio atliktas W. A. Mozarto Koncertas valtornai ir orkestrui D-dur (KV 412), kuris labai retai skamba mūsų koncertų salėse. Orkestras buvo nepriekaištingai pasirengęs, griežė virtuoziškai, judriuose tempuose išlaikydamas aiškią ir tikslią artikuliaciją, ryškius dinaminius kontrastus, muzikavimo entuziazmas tiesiog liejosi per kraštus. Taigi dabar ramia sąžine galiu teigti, kad Lietuvos mastu Šv. Kristoforo kamerinis orkestras tapo etalonu visiems kolektyvams, kurie turi intencijų gilintis į baroko ar Mozarto orkestrinės muzikos interpretacijas. Vilniaus miestui lieka tik skirti daugiau dėmesio ir išteklių Šv. Kristoforo orkestro aprūpinimui tinkamais instrumentais.
Pabaigai grįšiu prie Vilniaus senojo teatro. Po koncerto užkalbinau seną pažįstamą Audronį Imbrasą, šokio kritiką ir dabartinį teatro vadovą. Pasveikindamas jį su gera ir prasminga naująja Senojo teatro veiklos kryptimi, paklausiau apie teatro ir Šv. Kristoforo orkestro tandemo galimybes. Audronio Imbraso atsakymas – „galvojame apie tai“ – nuskambėjo viltingai. Tad galiu tik palinkėti, kad Senąjį teatrą ir jo veiklą lydėtų vien meninės ambicijos, o politikai visų pirma atsigręžtų į viešąjį interesą, juolab kad jau žinome apie Trevoro Pinnocko ir Laurynos Bendžiūnaitės planus 2025 metų gegužės mėnesį Vilniaus senajame teatre pastatyti Georgo Friedricho Händelio operą „Acis ir Galatėja“.