Tarp šviesos, šešėlio ir neištartos lemties
Apie Claude´o Debussy operą „Pelėjas ir Melisanda“
Valdas PUTEIKIS
Estijos nacionalinis operos ir baleto teatras į Vilnių balandžio 22-ąją buvo atvežęs vieną paslaptingiausių XX amžiaus pradžios operų – Claude´o Debussy lyrinę dramą „Pelėjas ir Melisanda“. Taline šio kūrinio premjera įvyko 2023 metų rugsėjį. Spektaklio autorius – belgų režisierius Albert´as-André Lheureux, sukūręs dešimtis operos ir dramos spektaklių įvairių šalių scenose.
Jau pats šios operos atsiradimo faktas ženklina ypatingą Europos kultūros momentą. 1892 metais, pačiu simbolizmo klestėjimo laikotarpiu, kai menas vis labiau krypo ne į išorinius veiksmus, o į vidines būsenas, nuojautas ir paslaptį, pasirodė belgų dramaturgo Maurice´o Maeterlincko pjesė „Pelėjas ir Melisanda“. Claude´as Debussy iš karto pajuto šio teksto muzikalumą ir pagal jį sukūrė operą, kurios premjera įvyko 1902 metais Paryžiuje. Tai buvo Belle Époque – elegantiška ir kartu nerimastinga epocha, dar tik nujaučianti artėjančius Europos lūžius.
Maeterlincko dramaturgijoje svarbi ne veiksmo logika, bet atmosfera. Čia tvyro neapibrėžtumas, šešėlis, tylėjimas, likimo nuojauta. Neatsitiktinai pjesėje nuolat susiduria šviesa ir tamsa, gyvenimas ir mirtis, meilė ir baimė. Šią simbolistinę struktūrą Debussy pavertė itin subtilia muzikine kalba – beveik be tradicinių operinių kulminacijų, be demonstratyvios emocijos, tačiau su nuolat pulsuojančia vidine įtampa.
Albert´o-André Lheureux spektaklyje atmosfera kuriama gana tiesiogiai, nevengiant simbolinių ženklų ir vizualinių nuorodų. Vietomis scenografija, kurią sukūrė Liina Keevallik, atrodė net kiek perkrauta simbolių, tačiau kai kuriose scenose ji veikė itin įtaigiai – ypač ten, kur erdvė ir šviesa tapdavo savarankiška dramaturgijos dalimi.
Didžiausią įspūdį paliko muzikinė spektaklio pusė. Prancūzų lyrinis baritonas Guillaume´as Andrieux sukūrė itin subtilų ir stilingą pagrindinį Pelėjo vaidmenį. Jo balsas natūraliai jungė baritoninį sodrumą ir tenorišką šviesą, o nepriekaištinga prancūzų kalbos artikuliacija leido pajusti, kiek daug šioje operoje reiškia pats žodis, jo muzikalumas ir intonacija.
Golo partiją dainavęs estų bosas-baritonas Raiko Raalikas sukūrė visiškai kitokį – viduje nuolat verdančio, pavydžiai ir skausmingai įsitempusio žmogaus – charakterį. Jo vaidmuo tapo vienu dramatiškiausių spektaklio centrų. Melisandą dainavusi Karis Trass daugiau dėmesio skyrė vokalinei linijai nei teatrinei ekspresijai, tačiau jos santūrumas šiam vaidmeniui tam tikra prasme net tiko – Melisanda juk ir yra nelengvai suvokiama būtybė, tarsi nuolat išslystanti iš realybės.
Svarbu ir tai, kad Debussy muzika šiame spektaklyje buvo atliekama itin subtiliai. Tai nėra opera, kuri remiasi efektingais proveržiais ar didelėmis vokalinėmis kulminacijomis. Čia viskas laikosi ant pustonių, trapios dinamikos, nuolat kintančių spalvų. Būtent todėl šis kūrinys reikalauja ypatingos muzikinės disciplinos ir jautrumo.
Galbūt todėl „Pelėjas ir Melisanda“ iki šiol išlieka viena paslaptingiausių operų repertuare. Ji ne tiek pasakoja istoriją, kiek panardina į būseną. Ir būtent tuo ji tebėra moderni.