Tarp romantizmo ir karo šešėlio
Antanas VILTENIS
Birželio 12-osios vakarą Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje įvyko vienas ryškiausių trisdešimtojo Vilniaus festivalio koncertų. Jame susitiko trys skirtingų epochų ir estetinių pasaulių kūriniai, kuriuos suvienijo viena tema – žmogaus dvasios stiprybė. Dirigentė Oksana Lyniv ir pianistas Dmytro Choni drauge su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru pristatė programą, kurioje romantizmo idealai skambėjo ne kaip praeities reliktas, bet kaip šiandienos patirtis – kaip muzikinis pasakojimas apie tautos orumą, pasipriešinimą ir viltį.
Vakaro programą sudarė Boryso Lyatoshynskio simfoninė poema „Gražina“, Ferenco Liszto Pirmasis koncertas fortepijonui Es-dur ir Ludwigo van Beethoveno Septintoji simfonija. Toks kūrinių sugretinimas neatrodė atsitiktinis. Heroizmas, laisvės siekis, pasiaukojimas ir vidinės žmogaus stiprybės paieškos – pamatinės romantizmo idėjos – šiandien neišvengiamai įgyja naują prasmę. Oksanos Lyniv meninėje laikysenoje jos tampa ne vien istorine ar estetine kategorija, bet ir jautria, nors tiesiogiai neišsakoma užuomina į tebesitęsiantį karą Ukrainoje.
Neatsitiktinai šio koncerto centre atsidūrė Oksana Lyniv – viena ryškiausių šiandienos dirigenčių, tapusi savotiška Ukrainos kultūros ambasadore pasaulyje. Ji pirmoji moteris, dirigavusi Bairoito festivalyje, jos kūrybinė biografija aprėpia žymiausius Europos orkestrus ir operos teatrus. Tačiau bene svarbiausia jos pastarųjų metų misija – ukrainiečių muzikos sklaida, nuosekliai įtraukiant savo šalies kompozitorių kūrinius į tarptautines koncertų programas.
Pirmoji koncerto dalis supažindino su Lietuvoje retai girdimu Boryso Lyatoshynskio kūriniu. Ukrainiečių simfoninės muzikos pradininko, kompozitoriaus ir pedagogo, kurio klasę Kijevo konservatorijoje kadaise baigė ir Osvaldas Balakauskas, simfoninė poema „Gražina“ buvo sukurta 1955 metais, minint Adomo Mickevičiaus mirties šimtmetį.
Tai herojiškai lyrinis opusas, kuriame tradicinės sonatos formos principai sujungiami su spalvinga, dramaturgiškai paveikia orkestruote. Tamsi, miglota įžanga pamažu išskleidžia būsimos šalutinės temos kontūrus – anglų rago solo čia tampa savita liaudies melodijos interpretacija. Ši melodija ir bendra kūrinio nuotaika nejučia priminė pernai Vilniaus festivalyje girdėtą Maximo Kolomijeco siuitą iš operos „Chersono motinos“, nors Lyatoshynskio partitūra pasižymi gerokai skaidresne orkestruote.
Poemos dramaturgija grindžiama kontrastais. Militaristiniai ritmai, varinių pučiamųjų signalai, mušamųjų instrumentų įtampa ir šviesesni, lyriški epizodai sukuria savotišką mūšio ir aukos paveikslą. Vietomis galima įžvelgti Dmitrijaus Šostakovičiaus simfoninės kalbos atgarsių, tačiau Lyatoshynskio orkestruotė išlieka savita. Ypač įtikinamai nuskambėjo kūrinio kulminacija, kai triumfo ženklus netikėtai pertraukia gedulo intonacijos, primenančios Gražinos žūtį. Pabaigoje sugrįžtantys įžangos motyvai tampa ne tik atminties, bet ir istorijos tąsos simboliu.
Dmytro Choni elegancija atsiskleidė atliekant Ferenco Liszto Pirmąjį koncertą fortepijonui. Ši partitūra dažnai vilioja pianistus pabrėžti virtuoziškąją jos pusę, tačiau Choni pasirinko kitą kelią. Pianisto interpretacija išsiskyrė tvarkinga forma, stiliaus pajauta ir santūrumu. Ypač įtaigiai skambėjo lėtesni epizodai, kuriuose solistas atskleidė subtilų harmoninių balsų balansą ir jautrų santykį su orkestru. Buvo akivaizdu, kad pianistas klausosi orkestro, reaguoja į dirigentės kvėpavimą ir nesusireikšmindamas atskleidžia partitūros esmę. Toks muzikinis kuklumas šiandien tampa vis retesne savybe.
Verta paminėti ir naująjį Nacionalinės filharmonijos „Steinway & Sons“ fortepijoną. Jis gražiai užpildė salės erdvę, bet neužgožė orkestro, leido išlaikyti skaidrų balansą ir, regis, buvo palankus solisto interpretaciniams sumanymams.
Po audringų aplodismentų Dmytro Choni atliko bisą – Mykolos Lysenkos miniatiūrą „Praeities vizijos“, tapusią dar viena jautria ukrainietiška vakaro nata.
Antroje koncerto dalyje karaliavo Beethovenas. Septintoji simfonija dažnai vadinama viena gyvybingiausių kompozitoriaus partitūrų. Jos pagrindas – ritmas: ostinatinis, pulsuojantis, persmelkiantis visas keturias dalis. Šioje simfonijoje Beethovenas tarsi atideda tiesiogiai programinį herojiškumą ir susitelkia į vidinę šviesą, judėjimą bei džiaugsmo energiją.
Oksana Lyniv Beethoveną „skaitė“ energingai ir veržliai. Ji atsiskleidė kaip ryžtinga orkestro vedlė, gebanti suteikti kūriniui aiškią dramaturginę kryptį. Pirmoji dalis buvo kupina įtampos ir kryptingo judėjimo, Allegretto išsiskyrė santūria, bet nenutrūkstama vidine pulsacija, o finalas tapo tikru energijos proveržiu. Publikos reakcija buvo iškalbinga – po simfonijos nuskambėjo griausmingos ovacijos ir gausūs „bravo“.
Buvo smagu matyti, kaip dirigentė siekia orkestro muzikavimo vientisumo: instrumentų grupės buvo skatinamos dalytis motyvais, perimti viena kitos mintis, išlaikyti muzikinės tėkmės nenutrūkstamumą. Būtent toks bendro kvėpavimo pojūtis ypač svarbus Beethovenui, kurio muzikoje ritminė energija ir dramaturginė kryptis turi veikti kaip viena organizuota jėga.
Ir vis dėlto šis puikus, festivalio kulminacijai prilygęs koncertas iškėlė ir kitą, sudėtingesnį klausimą. Viso vakaro metu buvo juntamas tam tikras kontrastas tarp dirigentės muzikinės vizijos ir orkestro galimybių ją iki galo įgyvendinti. Pasitaikė intonacinių ir ansamblinių netikslumų, ne visada pavyko išlaikyti instrumentinių grupių balansą, kai kuriose vietose stigo susiklausymo.
Ypač tai jautėsi Lyatoshynskio poemoje, kurios muzikinę logiką dirigentė valdė užtikrintai, tačiau orkestras ne visuomet suspėdavo sekti jos sumanymą. Galima buvo jausti, kad šis kūrinys dirigentei yra artimas ir gerai pažįstamas, o orkestrui – dar nauja, iki galo neįsisavinta medžiaga. Vis dėlto vienintelis tikras saugumo ir ramybės garantas atliekant poemą buvo pati Oksana Lyniv.
Tam tikro muzikinės logikos išmanymo ir ansamblinio tikslumo pritrūko ir orkestrui labiau pažįstamuose Liszto bei Beethoveno kūriniuose. Žinoma, gyvas koncertas niekada nėra sterilus procesas, o meninė rizika dažnai neatsiejama nuo didelio įtaigumo. Tačiau kai Nacionalinės filharmonijos scenoje diriguoja tokio masto menininkė, norisi, kad ir kolektyvo atsakas būtų maksimalus.
Tai nėra priekaištas vienam vakarui. Greičiau klausimas, kurį verta kelti kalbant apie mūsų reprezentacinių kolektyvų dabartinę meninę būklę. Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras yra viena svarbiausių šalies muzikinių vizitinių kortelių. Todėl diskusija apie jo meninę formą neturėtų būti nutylima. Priešingai – ji būtina, jeigu siekiame, kad mūsų svarbiausias simfoninis kolektyvas ne tik išlaikytų sukauptą tradiciją, bet ir toliau augtų.
Birželio 12-osios koncertas liko atmintyje kaip vienas reikšmingiausių festivalio vakarų. Jame romantizmo muzika susitiko su karo paženklinta dabartimi, ukrainiečių kūryba – su Europos simfoninės tradicijos kanonu, o Oksanos Lyniv dirigavimas priminė, kad muzika gali būti ne tik estetinė patirtis, bet ir kultūrinės laikysenos liudijimas.