Tarp baroko skaidrumo ir romantizmo gelmės
Ala BENDORAITIENĖ
Pianisto Jurgio Aleknavičiaus koncertas, vykęs balandžio 12 d. nuostabioje „Organum“ salėje, tapo vientisu, konceptualiai nuosekliu muzikinės dramaturgijos pasakojimu, kuriame skirtingų epochų ir stilių kūriniai buvo sujungti į organišką interpretacinę visumą. Ypač palankiai visą koncerto skambesį veikė salės akustika – skaidri, kartu šilta ir natūraliai balansavusi fortepijono spektrą, leidusi atsiskleisti tiek subtiliausioms tembrinėms gradacijoms, tiek intensyviausiems dinaminės kulminacijos momentams.
Programos dramaturgija – nuo barokinio skaidrumo iki vėlyvojo romantizmo monumentalumo – buvo ne tik repertuarinis pasirinkimas, bet ir nuosekliai išplėtota interpretacinė koncepcija: parodyti fortepijono raidos kelią kaip besikeičiančių estetinių paradigmų grandinę, kartu išryškinant kiekvieno kompozitoriaus savitą muzikinę kalbą.
Koncerto pradžioje skambėjusios Domenico Scarlatti sonatos K.162, K.472 ir K.425 pasižymėjo išskirtiniu artikuliaciniu tikslumu ir ritmine disciplina. Aleknavičius meistriškai išryškino barokinės motorikos logiką – aiški struktūrinė artikuliacija buvo derinama su gyvu, retoriškai lankstomu muzikiniu pasakojimu. Net ir itin virtuoziškuose pasažuose išliko skaidri polifoninė logika, leidusi išgirsti Scarlatti muzikos architektūrinį mąstymą, o ne vien virtuozišką paviršių.
Ispaniškosios programos dalyje – Isaaco Albénizo ir Manuelio de Fallos kūriniuose – pianistas atsiskleidė kaip subtilios spalvinės dramaturgijos meistras. Albénizo „Kordoba“ buvo interpretuojama su subtiliai sluoksniuota harmonine ir tembrine dinamika, perteikiančia jutiminį Andalūzijos muzikos pasaulio spalvingumą. Manuelio de Fallos Noktiurnas f-moll ir Andalūziška serenada skambėjo kaip intymūs, rafinuotos lyrikos epizodai, kuriuose svarbiausiu elementu tapo subtilus garso pustonių jautrumas. Tuo tarpu „Siaubo šokyje“ iš baleto „Meilė burtininkė“ bei ispanų šokyje Nr. 1 iš operos „Trumpas gyvenimas“ Jurgis Aleknavičius įtaigiai valdė ritminės energijos, ekspresijos proveržių ir griežtos formos logikos kontrastą, išvengdamas bet kokio paviršinio „ispaniško“ efekto ir išryškindamas kūrinių vidinę struktūrinę įtampą.
Ypač įsimintinas buvo rečitalio kulminacinis taškas – Fryderyko Chopino Sonatos Nr. 3 h-moll, op. 58, atlikimas. Šiame monumentaliame kūrinyje pianistas atskleidė brandžią formos architektonikos pajautą, kiekviena dalis organiškai įsiliejo į vientisą dramaturginę liniją. Pirmoje dalyje išryškėjo aiškiai valdoma tematinė hierarchija. Antra dalis – Scherzo – pasižymėjo preciziška ritmine energija, o trečioji perteikė kontempliatyvų, beveik sustabdytą laiką. Finalas buvo atliktas kryptingai, pasižymėjo racionaliai suvaldyta kulminacija ir išlaikyta vidine pusiausvyra, stilistiniu nuosaikumu.
Visoje programoje nuosekliai atsiskleidė esminė Jurgio Aleknavičiaus interpretacinė savybė – gebėjimas preciziškai įsigilinti į skirtingų kompozitorių stilistines intencijas, subtiliai išryškinti vidinę jų muzikinės kalbos logiką. Šis atlikėjas nesiekia asmeninio efekto, bet išgrynina kiekvieno kūrinio struktūrinį ir ekspresinį branduolį, leisdamas muzikai kalbėti jos autentiška, individualia kalba.
Publika tą vakarą reagavo itin jautriai ir entuziastingai, ilgi plojimai virto natūraliu reikalavimu grįžti į sceną. Atsidėkodamas už šiltą priėmimą, Jurgis Aleknavičius atliko bisą – Sergejaus Liapunovo „Lopšinę“(„Berceuse“) iš 12 transcendentinių etiudų, op. 11 Nr. 1, kuri organiškai pratęsė vakaro estetinę kryptį, įvesdama klausytojus į dar vieną subtilios kontempliacijos būseną. Ši interpretacinė koncepcija ypač ryškiai atsiskleidė bisiniame kūrinyje, jo preciziškai valdoma artikuliacija ir natūralus tempo plastiškumas leido įtaigiai perteikti sūpavimo efektą, subtilus laiko tėkmės „kvėpavimas“ sukūrė vientisą, hipnotiškai raminančią garsinę erdvę. Pianistas ypač įtikinamai atskleidė šio etiudo esmę – ne išorinio virtuozinio efekto siekį, bet vidinės ramybės ir nuolat kintančios judesio tėkmės dermę.
Svarbu pabrėžti ir tai, kad Jurgis Aleknavičius dėsto specializuotą fortepijoną Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje bei Juozo Tallat-Kelpšos konservatorijoje, kur yra subūręs gausią ir nuosekliai ugdomą mokinių klasę. Ši paralelinė veikla liudija ne tik jo profesinį autoritetą, bet ir gebėjimą harmoningai derinti intensyvią koncertinę veiklą su kryptingu jaunųjų pianistų ugdymu, naujajai atlikėjų kartai perduodant sukauptą interpretacinę ir techninę patirtį.