Tarp Aldonos Dvarionaitės natų
Gyvenimo pasija
Tadeusz SKUTNIK
Aldona Dvarionaitė groja Chopiną. Kaip groja? Yra tik ji, fortepijonas ir Chopinas. Nieko daugiau. Žodžiais šį susitikimą galima priartinti, pavyzdžiui, taip.
Iš pirmo įspūdžio
Pirmas palyginimas: krištolinės kalnų versmės skaidra. Kaskada. Vandens teškėjimas. Bet versmė – tai šaltis, o jos grojimas skleidžia šilumą. Tad antras palyginimas: vakaro laužas. Tamsa aplinkui. Įsižiūrime į liepsną. Plazda, mirga ugnies liežuviai, spraga degantys žagarai.
Taip mėgėjiškai, visai nemoksliškai, taip nemeniškai, gero skonio nepaisant, taip neprotingai, tik juslingai galima būtų perteikti pirmuosius įspūdžius, susitikus su ponios Aldonos grojama Chopino muzika. Tačiau, kad tai neatrodytų veršiškas džiūgavimas, tegul prabyla profesionalas. Vienas lenkų muzikos kritikos tūzų Bohdanas Pociejus kalba apie ją šitaip: „Nežinau, ar šiandien kas nors panašiai groja Chopiną: taip galingai ir su tokia vidine jėga, su taip išplėtota dramaturgija, tokiomis turtingomis detalėmis – faktūros ir skambesio spalvos niuansais, sujungtais į vientisą formos organizmą. Bent jau aš tarp šiandien gyvenančių man žinomų pianistų nematau ir negirdžiu panašiai raiškios individualybės, taip sugestyviai intensyvios. Palyginimo galėčiau ieškoti tik tarp didžiųjų, jau nebegyvenančių – Horowitzas, Richteris… Gal panašiai kadaise Chopiną grojo Lisztas?“
Kaip tad atsitiko, kad tokio masto artistė gyvena čia, šalia mūsų, jau trisdešimt metų, o mes – toji kultūros konsumentų dauguma – praktiškai nieko apie ją negirdėjome? Na, kažką, viena ausimi. Nemo propheta in patria sua, – sako priežodis, ir žino, ką sako.
Iš pirmo žvilgsnio
Yra lipšnių moterų, kurias spontaniškai bučiuojame į skruostą. Arba į abu. Yra prašmatnių ir distanciją laikančių damų, kurioms daugiausia galime pabučiuoti ranką. Aldona Dvarionaitė, be jokios abejonės, priklauso damoms, keliančioms pagarbą. Netgi jos rankos mūsų lūpos negalėtų paliesti. Pirštinėta.
Truputį demoniška. Turi kerėtojos bruožų. Nuo pirmo žvilgsnio šiurpulys nubėga per nugarą. Pamatai jos akyse vėtyklę – ji atskiria grūdus nuo pelų. Todėl ir šiurpuliukas: gali būti „atvėtytas“, visam laikui likti tarp pelų.
Juodvarniškas plaukų juodis. Žemas, vyriškas balsas. Gal nuo cigarečių. Ir dar išgeria jūrą kavos – na, gal tik Gdansko įlanką arba jos Palangai artimesnes Kuršių marias. Palanga…
Kas ją čia, pas mus, atviliojo? Atsako vienu žodžiu: širdis. Ir, matydama akyse klausimą, papildo: įsimylėjau iš pirmo žvilgsnio. Ką tokį? Savo vyrą Jerzy Korzeniowskį, dailininką.
O aš jau maniau, kad „meilė iš pirmo žvilgsnio“ – tai literatūra, ir dar senamadiška, kažkokia romantiška… Netrukus įsitikinau, kad ponia Aldona visai ne literatūra, kad tai ištisai romantinė natūra. Tas pirmojo įspūdžio demoniškumas tarsi išsisklaido. Naktis pilkėja, pakyla rūkas, išsisklaido dūmai (laužo arba cigaretės). Bet ne iki galo! Kerėtoja nepabūnama – kerėtoja esama.
Žodis po žodžio
Ji, lietuvė, duoda man pamoką – ir pavyzdį, – kaip gražiai vartoti lenkišką žodį.
– Mano mėgstamas lenkų kalbos žodis – żarliwość. Niekada jo negirdėjau su kuo nors besikalbėdama, o juk tai toks gražus žodis! Żarliwość, nuo żar (kaitra), aptinkamas tik lenkų kalboje. Ar jūs kasdienėje kalboje girdėjote tą žodį? Taigi būtent. Gėda nevartoti šitokio žodžio. Lenkai! Kalbos vis skurdesnės. Žmonės išsiverčia su keliomis dešimtimis žodžių. Tai kuriems galams buvo visa toji poezija, literatūra? Kam tūkstančiai žodžių, taip lengvai atiduodamų užmarščiai? Tai ne taurus skurdas – tai pasigailėtina ubagystė! Atleiskite už šį audringą proveržį, bet niekas man nepasakys, kad kalbu skurdžia lenkų kalba. Vartoju daugiau žodžių negu kai kurie lenkai.
Ak! Išplūstas – vienas už visus, nors lenkiškai kalbu ne per blogiausiai, – atsargiai tiriu, ar nepapiktinsiu tuo, kad mūsų susitikimo aprašymui jau turiu žodį. Pasija. Stiprus, emocionalus, metaforiškas, metafizinis ir muzikinis žodis. Pasija… sveria žodį ir aiškiai matau tris taškus po pasijos. Lyg lašėtų iš nesandaraus čiaupo. Ką gi, turiu su juo sutikti. Aš nelinkęs nusileisti. Tai puikus žodis.
Iš širdies
Širdis, siela… nemadingi žodžiai. Nes nemadingi yra jausmai. Nes jausmai yra gėdingi. Nes būti nemadingam – gėda. O ji nesigėdija. Blogiau – ji jausmingumu didžiuojasi.
Apie ją dargi kalba, esą ji siejanti dvi profesijas – muziko ir gydytojo. Jausmų. Muzikoterapeuto, kas skamba neįprastai. Tvirtina, jog žmonių jausmai išvėsta. Žmonės jausmų nebenori, nebenori iš viso ką nors jausti. Neturi laiko jausmams reikšti. O po ilgesnio laiko net ir panorėjęs nebegali, nebesugebi. Jausmai išnyko, laužas užgeso.
– Epidemija, jausmų maras? – įsiterpiu.
– Man liūdna, – sako. – Savo visą gyvenimą pastačiau iš jausmų, nes juos laikau didžiausia žmogaus vertybe. Gimiau romantikė ir šito negaliu pakeisti. Nesibaidau šito ir nesigėdiju. Jausmuose glūdi jėga! Nesijaučiu dėl jų silpnesnė už kitus. „Mano“ yra romantinė muzika: Chopinas, Brahmsas, Lisztas, Schumannas, Rachmaninovas. Mane liūdina, – sako, – kai emociškai atsiveriu ir tai, ką perteikiu tarp natų, adresato nepasiekia, atšoka lyg žirniai nuo sienos. Bet dažniau jaučiu ryšį, kontaktuoju. Man labiau kelia nerimą tai, kiek yra daroma, kad klausytojas emociškai nereaguotų, nesijaudintų. Ir kol gyva – tam priešinsiuosi, apeliuosiu į jausmus. Tai skamba grėsmingai.
Nuo visokio blogio
Vėl krinta į tą savo emocinį transą. Kalba greitai, kategoriškai, garsiai. Balsu, kuriam nepasipriešinsi. Kalba apie meilę, jausmų perteikimą, apie nuolatinį komunikavimą – tūkstanteriopą.
– Jeigu myli (še tau!) – kalbėk, kartok tai tūkstančius kartų. Neslėpk savyje. Rodyk. Atsiverk. Nebijok atsivėrimo. Būk šiltas, karštas, kaitrus. Nes jausmų sferoje vis šalčiau. Artėja ledynmetis. Mus apima vidinis ir tarpusavio šaltis.
Patyliukais sau galvoju: kaip ji turi nemėgti Hanso Christiano Anderseno pasakos apie Sniego karalienę! Gavau tokią emocijų pamoką, kad pasijutau esąs mokinukas jausmų mokykloje.
– Esu prieš agresiją. Tapyboje, skulptūroje, muzikoje. Gyvenime. Prieš žiaurumą, prieš mirtį. Jos ir taip daug aplinkui. Vertinu gyvenimą, esu prieš mirties propagavimą. Kiekvienam lemta mirti – memento mori. Tad džiaukimės gyvenimu! Jo grožiu. Nes mes pernelyg dažnai propaguojame gyvenimo bjaurastį.
O štai ko žmonės dar gėdijasi: paremti gėrį, nusigręžti nuo blogio. Inertiškai leidžia, kad į juos būtų kemšami žiaurumai, prievarta, kraujas, smurtas, užpuldinėjimai, žudymai (bandau įterpti mūsų nemirtingąjį „lavonas pagyvina laikraštį“, bet nesiklauso, toliau tratina), katastrofos, karas, sprogimai, visokios nelaimės! Visos tos gyvenimo šlykštynės. Ir leidžiasi kemšami prieš miegą. Taigi net mūsų sapnus valdo žiaurumai ir prievarta. Net naktį nepailsime nuo to, kas mus niokoja. Keliamės išsekinti kaip ir guldami.
Ir kaip čia ginčytis?
Tarp kitko
Tokios būdavo mūsų kalbos, ginčai anomis dienomis… Ir būtent tokias emocijas, pajautas, nuotaikas, pažiūras – žodžiu, savo gyvenimo pasiją, – perteikia mums tarp Chopino, Brahmso, Liszto, Schumanno, Skriabino, Rachmaninovo natų Aldona Dvarionaitė.
– Gal vieną dieną konstatuosiu, kad nebeturime moralinės teisės atlikti tą muziką, jeigu nebesugebame jausti… Chopinas! Jeigu jūs atklijuosite natas nuo jausmų, kas liks? Karikatūra, skudurinė lėlė, manekenas. Gluosnis, tas garsusis Chopino gluosnis, viduje bus išskaptuotas, gąsdinamai tuščias.
Ne, ji neturi pretenzijų, kad jau keliolika metų lyg ir neegzistuoja Trimiesčio (Gdanskas, Sopotas, Gdynė) muzikinėje terpėje. Egzistuoja Lenkijoje, Lietuvoje, pasaulyje. O čia? Kai kas mano, kad mirė. Tos plokštelės dėka „prisikelia“.
– Pasija… Pasija. Pasija! Taip, tai geras žodis, – mesteli lyg tarp kitko, nueidama. – Sudie!
Tai reiškia – su Dievu!
„Dziennik Bałtycki“, 1999-11-26, Gdanskas