Vaclovas JUODPUSIS
Retokai bepasitaiko tokių dienų, kai gali patirti didelį džiaugsmą vartydamas Lietuvos muzikinės kultūros istorijos puslapius. Šiuokart noriu pasidžiaugti Kaune gyvenančios ir ten besidarbuojančios muzikologės Kristinos Mikuličiūtės-Vaitkūnienės kūrybinio darbo rezultatais, sugulusiais į didesnės ar mažesnės apimties leidinius, bet svarbiausia, kad jie visi skirti ryškioms kūrybinėms asmenybėms.
Dar 2004 metais grožėjausi K. Mikuličiūtės-Vaitkūnienės parengtu kukliu leidinėliu „Juozas Gruodis“, kuriame buvo sutelktos svarbiausios žinios apie lietuvių kompozitorių mokyklos ugdytoją, dirigentą, prisilietusį ir prie lietuvių operos, o ir baleto kelio. Bet svarbiausia, kad leidinyje pateikti įdomiausi ir iškalbingiausi dokumentai, nuotraukos, įtaigiai primenančios šio kūrėjo pasišventimą Lietuvos muzikiniam gyvenimui. Tada, džiaugdamasis leidyklos „Naujasis lankas“ knygele, aiktelėjau, kad jos tiražas – tik 600 egzempliorių! Vartydamas bei skaitydamas 32 puslapių puikiai išleistą ir savo iliustracijomis daug ką pasakančią apie kompozitorių leidinėlį galvojau, kad jis turėtų gulėti ant kiekvienos mokyklos, gimnazijos muzikos mokytojo darbo stalo, nes kiekvieną moksleivį padėtų supažindinti ne tik su kompozitoriumi, bet ir su muzikiniu Kaunu, be kurio neįsivaizduojama ir visa Lietuvos muzikinė kultūra. Bet ar tai net ir šiandien rūpi švietimo institucijoms?
Mano nuomonę dar labiau sutvirtino 2008 metais išleista, Miko ir Kipro Petrauskų lietuvių muzikos muziejaus globota K. Mikuličiūtės-Vaitkūnienės parengta 40 puslapių knygutė „Mikas Petrauskas“, taip pat po metų pasirodęs leidinys „Juozas Naujalis“ (jų tekstai, nuotraukų paaiškinimai pateikiami ne tik lietuvių, bet ir anglų kalbomis). Tai glaustos ir prasmingai išdėstytos žinios apie mūsų didžius muzikos veikėjus, kurių gyvenimai ir kūrybinė veikla taip pat susijusi su Kaunu, o iškalbūs užrašai prie nuotraukų, iliustracijų daugiau pasako negu ilgi, išplėtoti rašiniai. Visa tai labai tinka su Lietuvos muzika pažintį pradedantiems moksleiviams, o gal ir šiandieniniam muzikos mokytojui, kuris kartais vos besugeba mėgėjiškai pabrazdinti gitara ar žymiausiu dainininku mato tik Michaelą Jacksoną. (Žinoma, yra ir tikrai šiam darbui pasišventusių, profesionaliai dirbančių mokytojų…) Pasižvalgius po įvairias Lietuvos vidurines mokyklas, pabendravus su pradinių, o ir kiek vyresnių klasių moksleiviais, peršasi mintis, kad muzikinis švietimas bendrojo ugdymo mokyklose laukia ypatingesnio, o gal ir ypatingo dėmesio.
Tenka pasidžiaugti, kad ir jau paminėtais leidinėliais nemaža yra nuveikęs M. ir K. Petrauskų muziejus, tam darbui subūręs kūrybingus darbuotojus. Štai ir rengiant knygutę „Kipras Petrauskas“, 2005 metais muziejus sutelkė Vidą Bingelienę, Kristiną Mikuličiūtę-Vaitkūnienę ir Renatą Varanavičienę, o 2007 metais leidžiant panašios apimties knygutę „Stasys Šimkus“ – K. Mikuličiūtę-Vaitkūnienę ir V. Bingelienę. Muziejinio, archyvinio darbo pažinimas, galima manyti, ir leido joms parengti neįkainojamos vertės leidinių, kurie ir prabėgus gerokam laiko tarpsniui nesensta, paskatina stambesnės apimties darbams. Argi be išsiugdytos meilės Kauno muzikiniam gyvenimui, be ilgamečio darbo šioje sferoje galėjo atsirasti K. Mikuličiūtės-Vaitkūnienės knyga „Adelė Galaunienė“? Tai tikrai aukštos prabos specialisto, plačios erudicijos žmogaus ilgamečio darbo rezultatas, pasitarnausiantis, jeigu kas nors ir kada nors bandys tęsti Lietuvos muzikos daugiatomės istorijos rašymą, padės ir tam, kas studijuos Kauno miesto muzikinio gyvenimo praeitį, nes be jos pažinimo negalima matyti ir jausti visų dabarties problemų.
Atrodo, kad mažesnės apimties darbų, leidinių rengimas subrandino K. Mikuličiūtę-Vaitkūnienę ir didesniems užmojams, nes ankstesni metai leido labai gerai pažinti muzikinių archyvų, muziejų lobius, o ir suvokti leidybos reikalavimus bei spaudos galimybes skelbiant vertingą dokumentinę medžiagą, kad ji nenublanktų prabėgus vos keleriems metams po išspausdinimo. Beje, spaudos kokybe, maketavimu džiugina visi apžvelgiami leidiniai, kaip ir „Eugenija Bimbaitė-Ragulskienė“, kuris pasiekė aptariamos muzikologės gimtuosius Mažeikius ir praturtino Mažeikių muziejaus fondus.
Nors ir gerai pažindamas Lietuvos muzikinio gyvenimo kelius ir kelelius, kiekvieną kartą į rankas imdamas K. Mikuličiūtės-Vaitkūnienės parengtus ar sudarytus didesnės ar mažesnės apimties leidinius vis randu naujų erdvių pamąstymams. Į malonią praeitį sugrąžina ir jau minėtas leidinėlis „Stasys Šimkus“, daug įdomių momentų atveria 72 puslapių leidinys „Atviri ir jaukūs Juozo Gruodžio namai“ (2018), o ir leidinys „Lietuvos kompozitorių sąjungos Kauno skyriui – 50“ (2021) su įvadiniu kompozitoriaus Algimanto Kubiliūno straipsniu „50 metų kelias“, nors pastarajame pasigesčiau bent trumpučio priminimo, kad Kaunas įvairiose srityse (operos, baleto, muzikinio švietimo, kompozitorių susibūrimo ir ugdymo, lietuvių kompozitorių simfoninės ir kamerinės kūrybos puoselėjimo ir kt.) subrandino muzikinę Lietuvą.
Monografijoje „Juozas Indra: kompozitorius, dirigentas, dainininkas“ K. Mikuličiūtė-Vaitkūnienė atskleidė menininko gyvenimo bei kūrybos dramą, nenutylėdama, kokią skriaudą ne tik jam, bet ir visiems mūsų žmonėms padarė sovietija. Autorė su nepaprastu jautrumu „išvaikščiojo“ jo kelius ir savo mintis išguldė straipsniuose „Šeima, jaunystė, studijos, karinė tarnyba“, „Dainininko karjera, tremtis“, „Lietuvos konservatorijos dėstytojas“, „Dirigento darbas teatre“, „Muzikos kūryba“ ir „Asmeninio ir visuomeninio gyvenimo akimirkos“. Monografijoje gausu nuotraukų ir dokumentų, pridėtoje kompaktinėje plokštelėje sukaupti J. Indros parašyti, jo dainuojami ir diriguojami kūriniai.
Nors turiu sukaupęs daugybę knygų apie mūsų tautiečių išgyvenimus tremtyje, lentynose nerandu leidinio, kuris savo paskelbtų dokumentų raiška galėtų prilygti 2012 metais M. ir K. Petrauskų muziejaus išleistai K. Mikuličiūtės-Vaitkūnienės sudarytai ir parengtai 448 puslapių laiškų, dokumentų ir atsiminimų knygai „Antanas Kučingis“. Dirigentas ir kompozitorius Jonas Dambrauskas mūsų operos korifėjui 1977 metais rašė: „Ir likai Tamsta vienišas kaip ąžuolas galiūnas, vėtros nepalenktas ir laužti mėgintas, bet nepalaužtas“. Nors ir be galo liūdna skaitant A. Kučingio ir jo artimųjų laiškus iš Mordovijos, Kemerovo srities, Omsko, kur jis buvo nutremtas, bet kartu džiugina tai, kad archyvuose guli ši nepaprastai gausi A. Kučingio šeimos ir artimųjų išsaugota dokumentinė medžiaga ir kad ji profesionaliai, nepaprastai raiškiai šioje knygoje pateikta. Žavi nepaprastas knygos sudarytojos įžvalgumas, kantrybė ir ištikimybė istorinei praeičiai, kurios, deja, kartais jau ir nebemokame suvokti. Ir čia prisimena režisieriaus J. Miltinio žodžiai, kad „eidamas į priekį nieko nepamatysi, tik atsigręždamas atgal“. Tad ne tik knygos „Antanas Kučingis“, „Juozas Indra“, bet ir kiti minėti leidinėliai padeda atsigręžti atgal ir daug ką pamatyti, kas brangu dabarčiai. Ir už tai malonu dėkoti muzikologei K. Mikuličiūtei-Vaitkūnienei. Už jos prasmingus darbus, kurie tarnauja mūsų tautos muzikinės kultūros sklaidai.
Summary
The article examines the publishing work of musicologist Kristina Mikuličiūtė-Vaitkūnienė, highlighting her significant contribution to preserving and disseminating the history of Lithuanian musical culture. Her publications range from concise, educational booklets on figures such as Juozas Gruodis, Mikas Petrauskas, and Juozas Naujalis to more extensive monographic studies, all of which illuminate key personalities and their connections to Kaunas’ musical life.
Particular attention is given to the documentary value of these publications, their visual material, and their ability to convey essential information in a clear and accessible form, making them relevant both for music education and for a broader cultural audience. The article also emphasizes the importance of museum and archival work, which enabled the author to collect and present valuable historical sources with professional insight.
In discussing larger-scale works, the text underlines their importance for Lithuanian music historiography, especially the monographs on Juozas Indra and Antanas Kučingis, where the dramatic dimensions of artists’ lives and historical contexts are sensitively revealed. The article concludes that these publications not only document the past but also help to understand it as a living component of cultural identity, essential for both present and future musical awareness.