Lietuva ypatingai pagerbia Mikalojaus Konstantino Čiurlionio 150-ąsias gimimo metines – vyksta daugybė renginių, koncertų, kūrybinių dedikacijų, ir tai primena, kad jo menas – gyvas, reikšmingas, atliepiantis ir šiandienos žmogų.
Koncertas „Čiurlionio kodas I“ – kompozitoriaus laikmečio retrospektyva. Vasario 8-ąją Vilniuje, Nacionalinėje filharmonijoje, ir vasario 7-ąją Kaune Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras (meno vadovas ir vyriausiasis dirigentas Modestas Pitrėnas), Kauno valstybinis choras, mecosopranas Justina Gringytė, svečias iš Prancūzijos smuikininkas Philippe´as Graffinas ir dirigentas Robertas Šervenikas pristatė ypatingą programą – Čiurlionio kantatą „De profundis“, Lili Boulanger „Du fond de l´abîme“ bei Samuelio Coleridge´o-Tayloro kūrinius. Ši programa jautriai susiejo įvairių tautų ir laikotarpių muzikines vizijas.
Afrikietiškuoju Mahleriu praminto brito Coleridge´o-Tayloro kūryba savitais potėpiais papildė Čiurlionio laikmečio muzikinį paveikslą – baladę orkestrui a-moll jis sukūrė tik metais anksčiau nei Čiurlionis kantatą „De profundis“. Skambėjo ir vienas brandžiausių Coleridge´o-Tayloro kūrinių Koncertas smuikui ir orkestrui g-moll. Solo partiją atliko ypač subtiliomis interpretacijomis žavintis prancūzų smuikininkas Philippe´as Graffinas.
Tačiau pagrindinis vakaro akcentas buvo dviejų išskirtinių autorių – prancūzės Lili Boulanger ir Mikalojaus Konstantino Čiurlionio – pagal tą pačią 130-ąją psalmę „De profundis“ („Iš gelmių“) parašyti opusai. Abu kompozitoriai, paveikti savo laikmečio skausmo ir asmeninių išgyvenimų, paliko itin gilius, jaudinančius kūrinius.
Lili Boulanger (1893–1918) – XX amžiaus pradžios prancūzų kompozitorė, savo kūryba muzikos istorijoje įsitvirtinusi tarp didžiųjų vardų. Ji buvo pirmoji moteris, 1913 m. laimėjusi prestižinę Romos premiją (Prix de Rome) už kantatą „Fausto ir Elenos mirtis“. Lili, jaunesnioji žymios pianistės ir pedagogės Nadios Boulanger sesuo, spindėjo išskirtiniu talentu. Ji be galo daug dirbo nepaisydama sunkios ligos, kuri tragiškai sutrumpino jos gyvenimą – mirė vos 24-erių. Lili Boulanger muzika žavi emociniu gilumu, subtiliu skausmo ir vilties pusiausvyros pojūčiu, jos kūryboje dera turtinga harmonija, gėrio ir blogio, šviesos ir tamsos priešpriešos dramatizmas, impresionistinis skambesys, artimas Claude´o Debussy ir Gabrielio Fauré estetikai.
Vienas svarbiausių Boulanger kūrinių „Du fond de l´abîme“ („Iš bedugnės gelmių“, 1917) parašytas pagal 130-ąją psalmę – joje skausmo ir nevilties apimtas žmogus šaukiasi Viešpaties malonės. Šią kantatą Lili sukūrė Pirmojo pasaulinio karo sūkuryje, pati jau sunkiai sirgdama. Tai gili tiek asmeninės, tiek visuotinos kančios refleksija. „Du fond de l´abîme“ skirta dideliam orkestrui, mecosopranui ir mišriam chorui. Jos instrumentuotė išsiskiria ne galinga jėga, bet subtiliu emocijų tapymu garsais. Kūrinio pradžioje tyli styginių ir tolima arfų melodija sukuria tarsi rūko debesį, iš kurio nelyginant malda pasigirsta vienišas balsas. Orkestro spalvos, šviesokaita, dinaminiai kontrastai – nuo beveik neapčiuopiamo pianissimo iki dramatiško, bet niekada brutaliu nevirstančiu forte – liudija prancūziškai rafinuotą Lili Boulanger meistriškumą. Jos orkestruotė balansuoja tarp šviesaus Debussy impresionizmo ir giluminio Mahlerio dramatizmo, tačiau išlaiko savitumą atskleidžiant sielos kelionę per skausmą į šviesą. Palyginti su Debussy, kuris savo muziką dažnai panardina į tirštą skambesio miglą, Lili Boulanger aiškesnė melodinė linija ir kryptingesnė emocinė kulminacija. Jos muzika nėra pasyvi – juntama vidinė tylos įtampa ir šviesos proveržiai. Gustavas Mahleris savo didingomis partitūromis siekė kosminės dramos, o Lili rinkosi intymesnį, labiau vidinį kelią, jos dramatizmas šviesesnis, kupinas kantrybės ir vilties. „Du fond de l´abîme“ – ne tik šauksmas iš skausmo gelmių, bet ir tylus pažadas, kad viltis niekada nemiršta.
Šiandien Lili Boulanger, ilgai buvusi primiršta, grįžta į koncertų programas šalia didžiųjų Mahlerio, Britteno, Debussy ir vis dažniau minima tarp XX a. pradžios muzikos pasaulio prarastųjų genijų.
O kaip Čiurlionis?
Deja, nors programos koncepcija chrestomatiškai sugretinti du pagal tą patį tekstą parašytus kūrinius ir įdomi, šį kartą Čiurlioniui tai nebuvo palanku. Kad ir kaip norėtume, vis dėlto jo kūrybą sunku matyti šalia Mahlerio, Richardo Strauso, Debussy ar Ravelio.
Nors abu kūriniai kyla iš tos pačios psalmės tekstų, jų meninė kalba ir emocinis tonas gerokai skiriasi. Čiurlionio 1902–1903 metais sukurtas „De profundis“ pulsuoja vėlyvojo romantizmo dvasia – muzika tiršta, kupina monumentalių pakilimų, dramatiškų šauksmų ir dvasinės kovos. Čiurlionio filosofinė kelionė orkestruojama paprastai, neieškant įvairesnių skambesio spalvų. Orkestro faktūra tamsi, gili, kartais net slegianti. Kompozitorius pasitelkia galingą chorą, stiprius dinaminius kontrastus, padedančius atskleisti didžiulę vidinę žmogaus ir pasaulio dramą. Tad trapi Lili Boulanger kompozicija, kurioje daugiau skaidrių garsų sluoksnių, tembrinių subtilybių, o emocinis tonas intymesnis, jautresnis, kupinas šviesios vilties ilgesio, tyliai žydinčio tarp skausmo ir praradimo, greta Čiurlionio suspindi dar rafinuočiau.
Kūrinių palyginimas leidžia pamatyti, kaip įvairiai gali būti išreiškiama ta pati žmogiškoji skausmo, kančios ir vilties drama: Čiurlionis kuria epinę freską, Boulanger – vidinės meditacijos pasaulį. Ir vienas, ir kitas menininkas paliko liudijimą, kad iš tų pačių gelmių gali kilti ir skaudžiausia, ir šviesiausia muzika.
Komplimentų verti visi koncerto atlikėjai, o ypač dirigentas Robertas Šervenikas, atskleidęs kiekvieno autoriaus stiliaus subtilybes, aiškiai sudėliojęs dramaturgijos akcentus ir muzikinės minties logiką.
Vasario 16-oji Nacionalinėje filharmonijoje paminėta jau tradiciniu iškilmingu koncertu „Dedikacija Lietuvai“, kurio globėjas – Lietuvos Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda. LNSO, choras „Vilnius“, solistai Lukas Geniušas (fortepijonas), Monika Pleškytė (sopranas), Ieva Prudnikovaitė (mecosopranas), Tomas Pavilionis (tenoras), Tadas Girininkas (bosas) ir dirigentas Modestas Pitrėnas atliko šiuolaikinius kūrinius, įkvėptus Čiurlionio. Ypač įsimintini Broniaus Kutavičiaus „Dzūkiškos variacijos“, Zitos Bružaitės simfoninė poema „Siluetai“, Donato Zakaro kūriniai, Ramintos Šerkšnytės diptikas („Gloria“ ir „Te Deum“). Tai buvo šiuolaikinės lietuvių muzikos triumfas, priminęs, kad Čiurlionio palikimas tęsiasi ne per tiesiogines citatas, o per gyvą kūrybinę inspiraciją.
„Man Čiurlionio laiškai Sofijai buvo didelis atradimas. Nuoširdūs, trapūs, meilės ir pagarbos kupini, tarsi iš kito pasaulio atkeliavę laiškai sukėlė rezonansą, kuris virto muzika“, – mintimis dalinosi Donatas Zakaras, pateikęs ne tik naujausią savo kūrinį „Ar tai kartais ne sapnas?“ pagal Čiurlionio žodžius mišriam chorui ir simfoniniam orkestrui, bet ir „Fantaziją Čiurlionio temomis“ fortepijonui ir simfoniniam orkestrui, kurioje autorius stengėsi atsargiai prisiliesti prie subtilių genijaus chorinių dainų ir fortepijoninių miniatiūrų (pasiūlytų Luko Geniušo), apvilkti jas simfoninio orkestro drabužiu.
Viename iš laiškų Sofijai Čiurlionio užrašyta frazė „Siluete. Kodėl nėra Tavęs…“ įkvėpė ir naują Zitos Bružaitės simfoninę poemą „Siluetai“. „Čiurlionio tapyboje matome atsikartojančius angelo, žalčio, kalno, laivo ir pan. vaizdinius, kurie mus pasiekia ryškiai arba vos nuspėjamai, kontūriškai, ir tampa vos matomais siluetais bendrame paveikslo fone. Kadangi visi įvaizdžiai turi semantinių atitikmenų ir gali kurti pasakojimą, toks siužetinis programiškumas padiktavo ir dominuojančio romantizmo žanro – simfoninės poemos – sprendimą“, – naująjį opusą apibūdino Zita Bružaitė. Koncerte klausytojai išgirdo kūrinio premjerą.
Antano Kučinsko kūrinys „For Rest“ (2011) atskleidžia modernų požiūrį ir į Čiurlionio kūrybą, ir į modernias komponavimo technologijas. Autorius kūrinį pristatė tokiais žodžiais: „Kompozicija pagrįsta Čiurlionio simfoninės poemos „Miške“ medžiaga. Ji buvo demontuota iki „elementariųjų dalelių“ – atskirų natų, mikrosegmentų, sutraukant jų tarpusavio ryšius ir kuriant naują, visiškai kitokio skambesio muzikinę visumą. Naudotos kilpinimo (angl. looping), cut&paste, sluoksniavimo (angl. layering) ir kitokios komponavimo technikos, įprastos didžėjų muzikai.“
Šventinį koncertą užbaigė Ramintos Šerkšnytės kūriniai „Gloria“ ir „Te Deum“ (antrojo premjera Lietuvoje). „Gloria“ pirmąkart nuskambėjo 2018 m. koncerte „Gloria Lietuvai“, skirtame Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 100-mečiui. „Te Deum“ pirmą kartą buvo atlikta Duisburge (Vokietija), minint Vilniaus 700 metų jubiliejų. „Pagrindiniais kūrinio „Gloria“ įkvėpimo šaltiniais man tapo su laisve ir šviesa susijusi Vasario 16-osios šventė bei Čiurlionio paveikslas „Karalių pasaka“. Būtent šis paveikslas, kuriame du karaliai žvelgia į delnuose laikomą švytintį pasaulį, man siejasi su valstybės gimimu. O po kelerių metų sukurtame „Te Deum“ siekiau perteikti viltį ir tikėjimą, kad ir dabartiniais neramiais laikais ėjimas į šviesą bus Vilniaus, Lietuvos ir pasaulio vizija“, – sakė Raminta Šerkšnytė.
Įspūdingiausiu Čiurlioniui skirtų koncertų cikle tapo kovo 15-osios koncertas „Čiurlionio kodas II“, kuriame po septynerių metų pertraukos su LNSO vėl pasirodė pasaulyje išgarsėjusi dirigentė Mirga Gražinytė-Tyla. Skambėjo Benjamino Britteno „Keturi jūros interliudai“, Joelo Hoffmano „Autoportretas su Čiurlioniu“, o vakaro kulminacija buvo pirmą kartą Lietuvoje atlikta autentiška (be vėlesnių redakcijų) Čiurlionio simfoninė poema „Jūra“, rekonstruota Chariso Efthimiou.
Koncertas pradėtas Britteno „Keturi jūros interliudai“. Sudėtinga kūrinio partitūra perteikia ir ramią ryto nuotaiką, ir nerimastingą ateities nuojautą, ir efektingus audros paveikslus.
Niujorke gyvenantis kompozitorius Joelas Hoffmanas, 2022-aisiais pirmą kartą apsilankęs Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje Kaune, kur koncertavo trio „Agora“, susižavėjo dailininko kūryba. „Vaikščiodamas po muziejų supratau, kad esu kažko nepaprasto akivaizdoje: dešimtys paveikslų, kurių kiekvienas turi savo istoriją ir savitus bruožus, man atvėrė nuostabų Čiurlionio meninį mąstymą – originaliausią iš visų, kokius iki tol buvau patyręs savo gyvenime“, – pasakojo Hoffmanas (citata iš koncerto bukleto). Įspūdžiai kompozitorių inspiravo parašyti kūrinį, skirtą trio „Agora“ ir orkestrui. „Autoportretas su Čiurlioniu“ klarnetui, violončelei, fortepijonui ir orkestrui – spalvinga, raiški, charakteringų epizodų kupina muzika. Žavėjo klarnetininko Žilvino Brazausko, violončelininkės Natanios Hoffman (beje, ji yra kompozitoriaus dukra), pianisto Roberto Lozinskio muzikalumas, jautrumas ir virtuoziškumas.
Koncertą užbaigė Čiurlionio „Jūra“. Graikų muzikologas, kompozitorius, Čiurlionio kūrybos tyrėjas (jis vykdo tarptautinį projektą „Visi Čiurlionio kūriniai“) dr. Charisas Efthimiou apie simfoninę poemą kalba taip: „Pradėjęs ją kurti 1903 m. ir pabaigęs 1907-aisiais, „Jūros“ atlikimo Čiurlionis taip ir neišgirdo. Praėjus dvidešimt penkeriems metams po jo mirties, pirmą kartą „Jūrą“ Kaune dirigavo kompozitorius Balys Dvarionas. Kūrinio partitūroje yra vargonai, tačiau vargonų Kaune tuomet nebuvo. Ką daryti? Skirti kitam kompozitoriui, Vytautui Bacevičiui, užduotį vargonus pakeisti kitais simfoninio orkestro instrumentais. Tačiau Bacevičiaus pakeitimai neapsiribojo vien vargonų partija – daug ką jis pridėjo nuo savęs, redaguodamas partitūrą mėlynu rašikliu.“ Iki šiol mes įpratę klausytis Eduardo Balsio redakcijos, kurioje išmintingai, to laikmečio dvasia, Mahlerio ir ypač Richardo Strausso stiliui artima maniera sutvarkyta poemos orkestruotė ir forma.
Šis koncertas ne tik paliko gilų meninį įspūdį, bet ir įėjo į Lietuvos kultūros istoriją: jo įrašą transliuos prestižinis „Deutsche Grammophon“ STAGE+ kanalas.
***
Nacionalinės filharmonijos generalinė direktorė Rūta Prusevičienė taikliai pastebėjo: „Kiekvienas lietuvis visą gyvenimą su Čiurlioniu turi nenusakomai gilų saitą, kuris niekada nenutrūks.“ Šis ryšys – ne vien istorinė atmintis. Tai dvasios gyvybė. Tai kodas, kuris veikia – tiek koncertų salėse, tiek asmeniniuose išgyvenimuose, tiek mūsų tautos vilties horizontuose. Čiurlionis atlaikė istorijos spaudimą: sovietinės cenzūros laikais jis tapo dvasiniu išlikimo ženklu, o dabar, techno ir popso amžiuje, nepraranda savo aktualumo. Jo meno kodai – iš prigimties lankstūs, atviri modernioms formoms nuo klasikinio atlikimo iki virtualios realybės projektų. Tačiau visada lieka viena sąlyga: būtinas tikras, gilus, pagarbus prisilietimas. Be paviršutiniškų populiarinimų. Be supaprastinimų.
Šie šventiniai koncertai įrodė, kad Lietuva turi galimybę iš naujo įtvirtinti Čiurlionio vardą pasaulyje kaip šviesos, gylio, universalumo ženklą. Šiandien, kai pasaulis sparčiai kinta, o komerciniai kultūros prioritetai kartais užgožia dvasinę meno prasmę, Čiurlionio menas, jo universalus ir daugiasluoksnis kalbėjimas vaizdais bei muzikos garsais tebesikreipia į mus vis naujomis formomis: nuo klasikinio orkestrinio atlikimo iki inovatyvių šiuolaikinių interpretacijų. O kartu, kaip liudija šių metų koncertai, išlieka gyva ir autentiška Čiurlionio dvasia – jautri, pakylėjanti, telkianti.