„SU ORKESTRU MINTYSE KELIUOSI, SU ORKESTRU GULUOSI“
Kauno miesto simfoninio orkestro įkūrėjo ir vadovo
Algimanto Treikausko 70-mečiui
Viktoras GERULAITIS
Algimantai, Tau stuktelėjo septyniasdešimt. Gera proga pasižvalgyti, kuo svajojai būti, kuo tapai ir kas, Tavo galva, iš viso to išėjo. Gyvenimas netrumpas, ačiū Dievui, tegu dar ilgai jis užtrunka Tavo esaty.
Algimantas sau įprastai santūriai (tas jo „santūriai“ jau senokai vis dvelkteli liūdnoka ironija) šypteli, paskui pradeda pasakoti.
Pradžia buvo labai kukli. Dar nuo 1988 metų Kaune gyvavo nedidukas kamerinis orkestras, įkurtas smuikininko Gedimino Dalinkevičiaus ir palaimintas tuomečio Kauno miesto savivaldybės Kultūros skyriaus vedėjo Jono Jučo. 2000-aisiais pakvietė mane jam vadovauti. Kartu su savo senu pažįstamu ir koncertų partneriu, Italijoje gyvenančiu pasaulinio garso smuikininku Pavelu Bermanu, kuris tuo metu jau buvo Kauno kamerinio orkestro dirigentas, iškart ėmėm galvoti, kaip čia iš kamerinio padaryti simfoninį orkestrą.
Jau seniai stebėjausi: kaip gali būti, kad antras pagal dydį Lietuvos miestas, buvusi šlovinga Laikinoji sostinė, vadinta Mažuoju Paryžiumi, lietuviškiausias miestas su daugiau kaip 300 000 gyventojų neturi simfoninio orkestro! Pirmosios Respublikos laikotarpiu Kaune buvo Valstybinio radiofono, metus gyvavusio V. Kudirkos simfoniniai kolektyvai. Nuo 1928 metų reguliarius simfoninius koncertus pradėjo rengti Valstybės teatro orkestras, atvažiuodavo pasaulinio garso dirigentų. O Antrojoje Respublikoje štai jau trisdešimt metų – tylu, tuščia. Visi supratom, kad sovietų valdžia pasistengė kuo greičiau „iškultūrinti“ mūsų lietuviškąją Laikinąją sostinę: kaipmat į Vilnių iškėlė ir Radiofono simfoninį orkestrą, ir Operos teatrą, ir Konservatoriją… Bet, klausykit, jau trisdešimt metų, kaip atkūrėm Nepriklausomybę!..
Na, apie orkestrą dar pakalbėsim, o kada ir kaip atėjai į muziką?
Kybartuose, kur gimiau, mes, trys broliai, mamos rūpesčiu nuo vaikystės bendravom su muzika. Vyriausiasis Bronius, deja, jau a. a., ir aš grojom akordeonu, jaunėlis Lionius – violončele. Kybartuose septintojo dešimtmečio pradžioje – violončele! Vaikai už lango spardo kamuolį, o mes muzikuojame mamos nurodytas valandas. Ji, beje, ir akordeonus, ir violončelę pati nupirko. Abu tėvai – jokie muzikantai, jie tiesiog buvo darbo ir tarnystės žmonės mažame miestelyje.
Akordeonu griežti mokiausi ir Vilkaviškio muzikos mokykloje, nes Kybartuose tokios nebuvo. Važinėdavau kasdien dvidešimt kilometrų į vieną pusę ir dvidešimt atgal. Bet su Kybartų vokaliniu-instrumentiniu ansambliu 1967 metais Vilniuje atrankos į Moksleivių dainų šventę konkurse laimėjom I vietą. Ir buvom išsiųsti koncertuoti į Maskvą! Štai tau ir mano paauglystės Kybartai.
Baigęs aštuonias K. Donelaičio vidurinės mokyklos klases, patraukiau į Kauno J. Gruodžio muzikos technikumą (sovietmečiu technikumais buvo vadinamos dabartinės konservatorijos) mokytis chorinio dirigavimo. Dar mokėjau skambinti fortepijonu ir turėjau absoliučią klausą. Nežinia, kas iš to choro dirigavimo būtų išėję…
Anuomet buvo tokia populiari olandų popgrupė „Jethro Tull“, klausydavausi jos plokštelių. Didžiausią įspūdį darė grupės fleitininkas Ianas Anderssonas. Jis tiesiog apžavėjo savo technika ir triukais. Man taip įstrigo jo elgesys scenoje, neįmanomi anais laikais fleitos garsai, kad jo įkvėptas susižavėjau tuo instrumentu. Ėmiau rimtai domėtis, groti, ir tuomet viskas vyko labai greitai. Besimokydamas antrame Konservatorijos kurse jau grojau Valstybinės filharmonijos simfoniniame orkestre. Grojau ir estradiniuose ansambliuose, su jais esu laimėjęs apdovanojimų, pavyzdžiui, estradinių ansamblių konkurso Liepojoje Didįjį prizą. Net šokiuose grodavau.
Klausydavomės labai daug ir įvairios muzikos. Kaune buvo žmonių, galėdavusių gauti įrašų, tad akiratyje atsidūrė „Mahavishnu Orchestra“, „Chicago“ ir visos kitos grupės. Visa tai formavo supratimą apie profesionalumą, padėjo atskirti, kas yra kas, nes tai visai kitas lygis. Vėliau labai gilų įspūdį paliko australų bigbendo koncertas Kauno sporto halėje. Tiesiog kosmosas, kai pirmą kartą pamačiau bigbendą.
Kai sukūrėm Kauno miesto simfoninį, aš buvau atsakingas už pūtikus, Pavelas – už stygininkus. Tuo metu tebedirbau Nacionaliniame simfoniniame orkestre (NSO), tad, kaip kadaise į Vilkaviškį, dabar teko važinėti į Kauną. Žinoma, nei vienas pats, nei su Bermanu simfoninio orkestro Kaune nebūtume sukūrę, miesto Taryboje labai aktyviai šį klausimą „pramušinėjo“ jos nariai, muzikos autoritetai, – Kauno valstybinio choro vadovas Petras Bingelis ir Kauno filharmonijos direktorius Justinas Krėpšta. O „pramušinėti“ reikėjo. Ypač muzikantų etatus. Nes yra buvęs ir toks Kauno meras, kuris klausimą dėl Kauno styginių kvarteto finansavimo bandė spręsti taip: o ką, jie trise negali groti? Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad aš pergyvenau devynis merus, šis dešimtas, ir nė vienas nepasakė, kad Kaunui nereikia simfoninio orkestro. Taigi bendromis pastangomis iš keturiolikos Kamerinio orkestro stygininkų ėmėme lipdyti pirmąjį nuo 1940 (!) metų simfoninį orkestrą Kaune. Tiesa, simfoninis orkestras čia buvo šmėkštelėjęs, kai buvau paprašytas suburti jį iš Kauno ir Vilniaus muzikantų Pažaislio festivalio programai 1996–1967 m.
Pradžioje turėjome tik 35 muzikantus, vieną kambarėlį Kauno filharmonijoje ir jos salę, kurią nuomojamės iki šiol. Taip yra todėl, kad Kauno filharmonija priklauso Kultūros ministerijai, o orkestras – Kauno savivaldybei.
Pirmiausia nupirkau kėdes ir pultus. Beje, kaip pradėjau su keturiais administracijos darbuotojais, taip tie keturi etatai ir tebėra. Tada ėmiausi komplektuoti instrumentus, nes muzikantas be instrumento – kaip karys be šautuvo. Tiesa, pastarasis dar gali turėti ir peilį, o muzikantas – tik rankas ir lūpas. Bet instrumentus reikia pirkti. Vadinasi, reikia lėšų. Verktinai reikia plėsti muzikantų etatus, vadinasi, vėl duokit lėšų. Taigi, prašai ir įtikinėji, prašai ir įtikinėji. Diena iš dienos, mėnesiai po mėnesių, metai po metų. Ir šiandien turime beveik aštuoniasdešimties žmonių orkestrą. Man visada atrodė, kad visi, kurie mokosi, studijuoja muziką Kaune – VDU Muzikos akademijoje, J. Gruodžio konservatorijoje, J. Naujalio muzikos gimnazijoje – turėtų kelti sau tikslą pretenduoti į vietą miesto simfoniniame orkestre. Deja, kuo arčiau mūsų dienų, tuo realybė atrodo kitaip…
O mano studijų ir vėlesni metai, meilė profesijai, domėjimasis ja, augimas suteka į daug dešimtmečių. Pradedant nuo tų laikų, kai reikėjo išsikovoti pozicijas, būti keliomis galvomis aukščiau. Nesu muzikų dinastijos atstovas, todėl pačiam teko perprasti sistemą, muzikinį gyvenimą, kuris būtų galėjęs mane priartinti prie muzikos viršūnių. O pagrindinis įrankis – darbas. Džiaugiuosi, kad turėjau tokių bendrakursių, puikių muzikantų, deja, keleto jų jau nebėra. Buvome suvažiavę iš visos Lietuvos – Klaipėdos, Šiaulių, Panevėžio, drauge augome, turėjome bendrų interesų.
Manau, dabar lengviau ir paprasčiau gauti informacijos apie savo profesiją. Visiškai kitos galimybės. Anuomet turėjai savo specialybės dėstytoją, kuriuo besąlygiškai tikėjai, ir kartais nugriebdavai kąsnelį naujos informacijos, kasetę ar užsienio atlikėjų plokštelę, ją analizuodavai, klausydavaisi, grodavai kartu.
Kalbu, žinoma, apie save. Mano profesorius tuometėje Valstybinėje konservatorijoje (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija) buvo puikus specialistas ir pedagogas Liudas Survila. Mūsų kurse mokėsi išties gabūs muzikantai, visi greitai įsiliejo į svarbiausius šalies muzikos kolektyvus. Bet drauge grodavome visur ir viską, kiek reikėjo, kartais net 4 ar 5 koncertus per savaitę. Gyvenimas sukosi aplink muziką. Survilos studentai buvo mano kolegos NSO, žinomi fleitininkai Valentinas Gelgotas ir, deja, jau anapilin iškeliavę Violetas Višinskas, Darius Gedvilas.
O štai dabar gali atvykti žvaigždė vesti meistriškumo kursų, tik kam juose dalyvauti gyvai, jeigu viskas pasiekiama internetu? Vis dėlto gyvas ryšys nepamainomas. Man pasisekė: kai mokiausi Konservatorijoje, meistriškumo kursų vesti atvažiuodavo garsūs prancūzų fleitininkai Alainas Marionas, Maxence´as Larrieu, Aurèle Nicolet, o aš scenoje būdavau kaip bandomasis žmogus. Susirinkdavo pilna Konservatorijos salė, ir nebūtinai fleitininkų. Visos palangės nusėstos, nes prancūzas veda meistriškumo pamoką!
Nuo pat pradžių Algimantas Treikauskas su Pavelu Bermanu suko galvą – ką toks Haydno laikų orkestro dydžio kolektyvas gali pagroti. Tiesą pasakius, daug sukti galvos nė nereikėjo: ankstyvuosius simfonistus, Haydną, dalį Mozarto… Tačiau abu nuolat galvojo apie didesnes programas. Orkestras pamažu augo, stiprėjo. Nuo muzikantų skaičiaus priklausė repertuaras, nuo dirigentų – grojimo kokybė. Pirmasis meno vadovas ir vyriausiasis dirigentas buvo P. Bermanas (2004–2006), tačiau greitai suprato – iš Italijos dažnai neprilakstys. Jį pakeitė Modestas Pitrėnas (2006–2011), paskui metus vyriausiuoju pabuvo latvis Imants Resnis iš Liepojos. 2014-aisiais orkestro meno vadovu ir vyriausiuoju dirigentu tapo Konstantinas Orbelianas. 2025 metais jubiliejiniame koncerte pasikeisdami prieš orkestrą stojo visi buvę dirigentai, patys pasirinkę kūrinius.
Oficialiai orkestras buvo įkurtas 2004 metų rugsėjo 30 dienos miesto Tarybos sprendimu (priimtu visais balsais) ir pavadintas Kauno miesto simfoniniu orkestru (KMSO). Kitų metų sausį vyriausiuoju dirigentu paliktas Bermanas, Treikausko pareigybė iš direktoriaus pakeista į orkestro vadovo.
Pirmasis oficialus orkestro koncertas įvyko 2005 metų vasario 5 dieną. Programoje – L. van Beethoveno V simfonija, G. Kuprevičiaus tai progai sukurta pjesė „Orkestro gimimas“, Mozarto žaviosios Karūnavimo mišios (ir mišios gali būti žavios!) su Kauno valstybiniu choru, solistais. Dirigavo P. Bermanas. Kauno filharmonijos salė lūžo, ilgai netilo ovacijos.
Suprantama, norint sėkmingai išplaukti į tarptautinę areną, reikalingi ryšiai. Kadangi aš daug važinėjau po pasaulį su Nacionaliniu simfoniniu orkestru, Lietuvos kameriniu orkestru, susipažinau su nemažai dirigentų, muzikantų, vadybininkų. Antra vertus, reikėjo sugalvoti ir padaryti kažką tokio, apie ką kuo plačiau pasklistų gandas. Taip, gandas! Gandai greitai ir toli plinta, ir jei viskas pasiseka, galima gauti puikių rezultatų. Pagaliau, orkestras labai nedidelėje mūsų šalies meno rinkoje žūtbūt turėjo rasti savo nišą. Ir mes netrukus ją radome. Lūžis įvyko 2012-aisiais, kai nusprendėme surengti didelį koncertą prieš metus Europos krepšinio čempionato finalui Kaune pastatytoje „Žalgirio“ arenoje. Solistas – vienas žymiausių pasaulio baritonų Dmitrijus Chvorostovskis, diriguoti pakviečiau Konstantiną Orbelianą. Rizika pasiteisino su kaupu: susirinko šeši tūkstančiai (!) žmonių. Į klasikinės muzikos koncertą! To Lietuvoje nėra buvę.
Ir Chvorostovskiui, ir Orbelianui labai patiko mūsų orkestras, aišku, įspūdį padarė ir publikos gausa, ir jos reakcija. Taigi, jie manęs paklausė, ar aš neturiu įrašų studijos ir garso režisieriaus. Taip, sakau, studija yra Kauno filharmonijos salė, o garso režisieriumi pakviečiau jauną, ką tiki mokslus Vokietijoje baigusį Vilių Kerą. Kauno filharmonijos salė pasirodė esanti ideali vietą įrašams: už sienų nedunda joks metro ar tramvajus, todėl galima įrašinėti dieną, o ne naktį, kas labai patogu ir solistams, ir visiems kitiems. Čia pat puikus viešbutis, graži Laisvės alėja su savo aura, kavinėmis… Ir netrukus ta Laisvės alėja pradėjo vaikščioti, kavinėse sėdėti vis daugiau pasaulinių operos žvaigždžių iš „Metropolitan Opera“, Londono Karališkosios operos, „La Scalos“… Kaip kadaise Kipras Petrauskas su Šaliapinu… Atrodė, grįžo auksiniai Kauno laikai!
Armėnų kilmės amerikiečių dirigentas ir pianistas Konstantinas Orbelianas KMSO vyriausiuoju dirigentu tapo 2014 metais. Jis prisimena: „Pirmą kartą į Kauną atvykau 2012-ųjų rugsėjį. Tuomet turėjome koncertą su šviesaus atminimo žvaigžde Dmitrijumi Chvorostovskiu. Tai buvo labai sėkmingas, nuostabios atmosferos koncertas, sutraukęs pilną areną klausytojų. Šiame koncerte man teko pirmą kartą diriguoti Kauno miesto simfoniniam orkestrui, kuris maloniai nustebino geru pasiruošimu ir profesionalumu. Jis puikiai sugrojo, Chvorostovskis buvo labai patenkintas. Taip užsimezgė kontaktai su orkestro vadovu Algimantu Treikausku ir jau kitų metų pavasarį įgyvendinome dar vieną bendrą projektą – Kaune surengėme šiuo metu operos žvaigžde tituluojamo amerikiečių tenoro Lawrence´o Brownlee koncertą ir padarėme jo solinius įrašus. Tai buvo mūsų pirmas įrašas su Kauno miesto simfoniniu orkestru. Jis buvo nominuotas prestižiniam „Grammy“ apdovanojimui. Ši sėkmė mus visus labai įkvėpė, ir Algimantas Treikauskas pakvietė mane tapti orkestro vyriausiuoju dirigentu. Buvau pamalonintas, be to, labai džiaugiausi pirmąją „Grammy“ nominacija tiek solistui, tiek orkestrui. Nemanau, kad tuo metu (kone prieš dvi dešimtis metų. – V. G.) koks nors kitas Lietuvos muzikinis kolektyvas būtų gavęs tokią nominaciją. Tai buvo didžiulė reklama tiek Kaunui, tiek visai Lietuvai. Aš didžiavausi tokiu sėkmingu įrašu kartu su Kauno miesto simfoniniu orkestru, ir mes nusprendėme imtis kitų leidybos projektų. Tokia buvo mūsų bendradarbiavimo pradžia.“
Ir prasidėjo… K. Orbelianą ne šiaip sau pakviečiau. Žinojau, kad jis yra senos ir garsios JAV įrašų kompanijos „Delos Music“ savininkas. Perėmęs šią firmą iš jos steigėjų, jis sumanė įamžinti įdomiausias operos asmenybes, atliekančias savo mėgstamiausią repertuarą. „Visi nori įrašų, nes jų neturi, – aiškino jis tada. – Pavyzdžiui, Aleksandras Antonenka (garsus latvių tenoras, „Metropolitan Opera“ solistas. – V. G.) gali pasigirti vieninteliu „Otelo“ albumu, kurį įrašė su Riccardo Muti Niujorko „Carnegie Hall“, 2013-aisiais jis buvo pripažintas geriausiu operos metų įrašu.“
Vos pradėjęs dirbti KMSO vyriausiuoju dirigentu ir daryti unikalius įrašus su juo, Orbelianas teigė, kad bet kuris pasaulio orkestras mielai imtųsi bendradarbiauti su tokiais menininkais, bet geriausių kolektyvų įkainiai – ne „Delos Music“ kišenei. O „Kauno muzikantai yra imlūs, reiklūs sau, salė gera, taip pat malonios čia ir gyvenimo sąlygos.“ Beje, „Delos“ leidžiamas plokšteles visame pasaulyje platina garsi įrašų firma „Naxos“. Ir labai greitai gandas nuvilnijo…
Su Kauno miesto orkestru Kauno filharmonijoje savo etapinius albumus kompanijai „Delos Music“ įdainavo būrys „Metropolitan Opera“ solistų: minėti L. Brownlee ir A. Antonenka, Ildaras Abdrazakovas, Dmitrijus Chvorostovskis su Barbara Frittoli, Stefano Secco, Marco Caria, Sarah Coburn, Stephenas Costello… Vienas lenkų teatralas, išvydęs A. Antonenkos nuotraukas iš Kauno, pajuokavo: „Negi „Metropolitan Opera“ persikėlė į Kauną?“
Gal dar ir nepersikėlė, tačiau jos geriausi solistai noriai pas mus važiuoja, beje, žinodami, kad jų laukia puikios įrašų ir gyvenimo sąlygos, geras orkestras, nors ir mažesni honorarai… O dar yra nuostabus Kauno valstybinis choras. Žodžiu, visos sąlygos ramiai daryti gerus operų ar jų arijų įrašus. Daug kas išgirdę, jog viską įrašinėjame ne specialioje studijoje, o filharmonijos salėje, iš nuostabos išsižioja ir sutrinka: kaip tai įmanoma?..
Iš viso jau esame išleidę apie tris dešimtis plokštelių. Pirmąją įrašėme su vienu ryškiausių bel canto tenorų amerikiečiu Lawrence´u Brownlee. Tą pačią vasarą įrašėme visą G. Verdi operą „Simonas Bokanegra“ su būriu „Metropolitan Opera“ žvaigždžių: D. Chvorostovskiu (jis ir pasirinko mūsų orkestrą šiam įrašui), B. Frittoli, S. Secco, M. Cania. Šį įrašą Niujorke leidžiamas žurnalas „Opera News“ pripažino geriausia 2015 metų kompaktine plokštele.
Palankiai apie orkestrą pradėjo rašyti tarptautinė žiniasklaida: „Times“, „Amazon.com“, „The Epocque Times“, „Gramophone“. Garsą apie KMSO dar plačiau paskleidė „Gramy“ nominacijos. Pirmąją pelnėme už įrašą „Virtuoso Rossini Arias“ su jau minėtu L. Brownlee, antrąją – už G. Verdi operą „Rigoletas“ su legendiniu baritonu D. Chvorostovskiu, trečiąją – už žymaus italų tenoro Stepheno Costello autorinę plokštelę „A te, o, cara“.
Kaip jaudinausi Los Andžele eidamas raudonu kilimu atsiimti tų nominacijų! Taip, nominacija – dar ne prizas. Bet gauti ją ne tik nelengva – tai yra visiškai pelnyta garbė ir šlovė. Įsivaizduok, pateikiama tūkstančiai plokštelių, o nominuojamos tik penkios… Ir mes tris kartus buvome tarp tų penkių!
Dar vienas reikšmingas įvertinimas – albumas „Noble Renegades. Verdi: Scenes & Arias“, įrašytas su Charlesu Castronovo bei Kristin Sampson, mūsiškiais Tomu Pavilioniu ir Tadu Girininku, pelnė prestižinį „Opera Magazine“ deimantinį apdovanojimą. Šiandien Vienos operos teatro lange puikuojasi šešiolika geriausių pasaulio kompaktinių plokštelių su operų įrašais, ir dvi iš jų – KMSO! Niujorko „Opera News“ paskelbia dešimt geriausių 2018 metų operų plokštelių, ir pirmoje vietoje – KMSO „Rigoletas“!
Visos šios nuostabios veiklos rezultatas – kol kas KMSO pasaulis vertina labiau nei Lietuva. Kitaip nei puikius LNSO ar LVSO… Tiesa, 2022 m. Kauno orkestrą įvertino profesionalų bendruomenė – Lietuvos muzikų sąjunga apdovanojo „Auksiniu disku“.
„Mes kuriame istoriją“, – jau prieš gerą dešimtmetį didžiavosi Algimantas Treikauskas. Konstantinas Orbelianas neatsiliko: „Mes dirbame istorijai“. Laikas parodė, kad abu buvo teisūs.
Žinoma, orkestro veikla – anaiptol ne vien įrašai, nors jie yra tai, kas daro KMSO unikalų. Dar Kauno filharmonijoje rengiami ir orkestro bei solistų koncertai, išnaudojamos visos galimybės patenkinti publikos poreikius. Orkestras per metus parengia netoli septyniasdešimties koncertinių programų. Pastaraisiais metais surengti klasikinės muzikos koncertai „Žalgirio“ arenoje su operos primadonomis Renée Fleming ir Asmik Grigorian, atliktas A. L. Weberio „Requiem“.
Per savo gyvavimo dvidešimt vienus metus kauniečiai koncertavo su pasaulinėmis operos žvaigždėmis D. Chvorostovskiu, E. Garanča, R. Fleming, A. Bocelli, A. Grigorian, J. Carrerasu ir daugeliu kitų. Nevardinsiu garsiausių lietuvių ir užsienio dirigentų, pianistų, smuikininkų, violončelininkų, trimitininkų, gitaros, saksofono, akordeono virtuozų, nes galo nebūtų matyti…
Algimantas Treikauskas džiaugiasi, kad orkestras, pradėjęs nuo palyginti kuklių simfoninių opusų, jau yra atlikęs ir daugybę W. A. Mozarto kūrinių, L. van Beethoveno III, V, VII simfonijas, Devintosios finalą, A. Dvořáko VII, VIII bei IX, A. Brucknerio III ir IV, J. Sibeliaus II ir IV, visas J. Brahmso, P. Čaikovskio, S. Rachmaninovo II, H. Berliozo „Fantastinę“, C. Franko, F. Schuberto, R. Schumanno, F. Mendelssohno simfonijas. Su Kauno valstybiniu choru atliko G. Verdi, W. A. Mozarto, A. L. Weberio „Requiem“, A. Dvořáko „Stabat Mater“. Pagaliau ryžosi ir G. Mahlerio Pirmajai simfonijai, reikalaujančiai didelio orkestro. Tokiais atvejais mielai talkina LNSO muzikantai.
„Yra buvę, – sako Algimantas, – ir ne vieną kartą, kai klausantis orkestro šiurpuliukai nugara perbėgdavo – kaip puikiai, kaip talentingai groja!“
Kada pradėjai uždirbti?
Kaune. Besimokydamas technikume pradėjau groti šokiams. Ir kaip daugelis iš mano kartos, grodavau vestuvėse. Šokiams tą pačią dieną grodavau dviejose Kauno aukštosiose mokyklose – iš pradžių Kūno kultūros institute, paskui lėkdavau į Medicinos institutą… Grojau su visokiais ansambliais. Su Kauno šiluminių tinklų Aidos Zabotkaitės vokaliniu-instrumentiniu ansambliu 1974 metais laimėjome sąjunginio konkurso „Liepojos gintaras“ Didįjį prizą. Vertinimo komisijoje buvo Raimonds Pauls, Mindaugas Tamošiūnas.
Kauno orkestras nuo pat pradžių siekė būti universalus. Kai mes susibūrėme, dar nebuvo įprasta matyti simfoninį orkestrą, koncertuojantį su pop- ar roko muzikantais. Mes čia buvom pirmieji su Gyčiu Paškevičiumi, „Žalgirio“ arenoje mūsų klausėsi dvylika tūkstančių. Paskui surengėme koncertų turus Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje su „The Scorpions“, „Smokie“, „Electric Light Orchestra“. Čia suveikė intuicija, bet dar reikia supratimo ir skonio. Turi suvokti, ar tai priimtina, ir diktuoti madas. Girdėjau visko, pavyzdžiui, priekaištų, kad grojame su „popsu“. Bet tų programų natos atkeliaudavo iš Vienos ar Berlyno filharmonijų.
Mūsų vizitinėmis kortelėmis tapo projektai „ABBA in Symphony“, „Šachmatai“, sukurti legendinės ABBA narių Benny Anderssono ir Björno Ulvaeuso, popopera „Carmen Cubana“. Su šiais projektais orkestras peržengė tradicinės koncertų salės ribas ir pasirodė visose Lietuvos arenose. Ne kartą esame dalyvavę „Kaunas Jazz“ renginiuose, pavyzdžiui, su Gregory Porteriu, Kurtu Ellingu, Kubos pianistu Alfredo Rodriguezu.
Atskirai reikia prisiminti precedento neturinį „nuotykį“ su Leonardo Bernsteino miuziklu „Vestsaido istorija“. Net dešimtį metų (2003–2013) jį geriausiose Europos – Amsterdamo, Paryžiaus, Berlyno, Miuncheno, Frankfurto – teatrų salėse atliko Algimanto Treikausko tam projektui suburti tarptautinis orkestras, kuriame grojo ir Lietuvos orkestrų (taip pat ir susikūrusio KMSO) muzikantai, solistai ir šokėjai iš Brodvėjaus. Dirigavo kinų kilmės JAV dirigentas Donaldas Chanas. Beprecedentes gastroles organizavo Manheimo kompanija. Per dešimt metų įvyko du tūkstančiai (!) spektaklių. Pats Algimantas penkiuose šimtuose dar pūtė ir fleitą. Jubiliejinis 50-asis spektaklis įvyko Paryžiaus „Théâtre du Châtelet“, įsikūrusiame netoli „Hôtel de Ville“ viešbučio, kuriame visi artistai bei statytojai ir gyveno. Beje, Paryžiuje teko du kartus sutikti Naujuosius Metus…
Kolektyvą labai užgrūdino dalyvavimas LRT projekte „Triumfo arka“. Jis truko dvejus metus ir išpopuliarino mus Lietuvoje. Dirbti buvo sunku: renginys prasidėdavo rugsėjo pradžioje, o pasibaigdavo per Kalėdas. Viskas vyko labai intensyviai, tekdavo daug važinėti – įrašinėdavome pirmadieniais ryte, tad naktį išvyksti, naktį grįžti. Be to, paskutiniai keturi koncertai vyko gyvai. Bet tai buvo nepaprastai svarbus žingsnis, sustiprinęs orkestro muzikantų tarpusavio supratimą, susiklausymą. Kas savaitę tekdavo parengti vis naujų kūrinių, iš viso jų buvo daugiau kaip du šimtai.
Čia turiu pasakyti, kad orkestrą tokiems projektams „atpalaidavo“ ir penkerius metus jauną kolektyvą formavo Modestas Pitrėnas, o į tarptautinius vandenis išvedė Konstantinas Orbelianas.
Vieną labiausiai vykusių projektų įgyvendinome pernai. Su savo draugu Tilo Krauze iš Vokietijos TV ilgai ieškojom, kur Kaune būtų galima įrašyti šventinį koncertą. Apėjus visas koncertines erdves, liko Kauno arkikatedra. Gruodžio mėnesį atvyko net aštuoniolikos žmonių komanda. Buvome labai dėkingi monsinjorui Grigaravičiui, kad sutiko mus įsileisti. Paskui ir pats džiaugėsi: „Jūs čia apvertėt visą pasaulį. Aš nepažinau katedros!“
Tą koncertą įrašėme žymiam Europos TV kanalui „ARTE“, beje kartu įdėjom ir Kauno vaizdų. Koncertas buvo rodomas Europoje, Azijos šalyse.
Noriu išskirti dar vieną net ne koncertą, o riškinį. 2022 metų lapkritį Kauno filharmonijoje įvyko šiuo metu ant populiarumo bangos esančios JAV kompozitorės Leros Auerbach simfonijos „Nešantys šviesą“, skirtos Čijunei Sugiharai ir jo žygdarbiui, pasaulinė premjera. Šis projektas sulaukė didelio tarptautinio dėmesio, premjeros klausėsi Japonijos ir Izraelio ambasadoriai, taip pat Pasaulinio Holokausto atminimo centro „Yad Vashem“ Jeruzalėje atstovai. Tai didžiulę simbolinę reikšmę turintis projektas, kurį mums pavyko sėkmingai įgyvendinti su KMSO, Kauno valstybiniu choru bei puikiais lietuvių solistais. Ir, žinoma, nuostabia amerikiečių violončelininke Kristina Reiko Cooper, kuri ir buvo viena šio projekto iniciatorių.
- R. Cooper ėmėsi įgyvendinti dar vieną savo idėją – iš užmaršties prikelti dviejų išskirtiniu meistriškumu pasižymėjusių XX a. žydų kilmės kompozitorių Mieczysławo Weinbergo ir Ericho Wolfgango Korngoldo kūrybą. Bendradarbiauti vėl buvo pakviestas mūsų orkestras. Nuo pirminės idėjos iki plokštelės pasirodymo praėjo keleri metai, nes šis projektas apėmė ne tik muzikinius įrašus – buvo kuriamas dokumentinis filmas, kuriame užfiksuotas įrašymo Kauno filharmonijoje procesas ir papasakotos jaudinančios abiejų kompozitorių gyvenimo istorijos. Filme daug istorinių Kauno, Lietuvos vaizdų.
Dokumentinį filmą simboliniu pavadinimu „Išnyrant iš šešėlių“ sukūrė žinoma režisierė Veronika Emily Pohl. Kūrinys buvo pripažintas geriausiu muzikiniu dokumentiniu filmu Los Andželo, Holivudo, Vienos tarptautiniuose festivaliuose, šiemet bus rodomas Kanų, Jokohamos ir kituose festivaliuose, Hamburge‚ Holokausto atminimo savaitėje. Tokiu būdu pasaulis pamatys ir išgirs Lietuvą, Kauną ir KMSO.
Per tuos dvidešimt vienus metus turėjom daug įsimintinų gastrolių Italijoje, Norvegijoje, Suomijoje, Šveicarijoje, Vokietijoje. Koncertavome Berlyno filharmonijos, Helsinkio „Finlandia“, geriausiose Varšuvos, Zagrebo salėse. Pastebėjau, kad anksčiau žmonės norėdavo tų gastrolių, o dabar muzikantai netrokšta važiuoti dirbti. Jei vykti, tai ilsėtis, pasidairyti…
Kažin kas galėtų suskaičiuoti visus paties grotus simfoninius kūrinius?.. Bet gal yra tokių, kuriuose buvo įsimintinų fleitos partijų?
Labai sunkus klausimas. Na, gerai… Maurice´o Ravelio Antrojoje siuitoje orkestrui iš baleto „Dafnis ir Chloja“ yra labai graži fleitos solo partija. Taip pat Johanneso Brahmso Pirmojoje simfonijoje. Yra daugybė kamerinės muzikos pasirinkimų, esame groję įvairių kompozitorių kūrinių kvartetams. Grįždamas prie simfoninio repertuaro, galiu pasakyti, kad baisiausias dalykas – Dmitrijaus Šostakovičiaus Simfonija Nr. 10 ir jos pirmosios dalies pabaiga. Pati dalis gana ilga, kas groja mažąja fleita, turi būti stiprių nervų: pirmąsias dvylika ar trylika minučių tenka laukti, kol griežia visas orkestras. Ir tuomet, kai tiek laiko būni neišleidęs nė garso, turi pradėti nuo
pianissimo, o sugroti reikia labai švariai. Kas tuomet darosi muzikanto galvoje, kaip nugalėti jaudulį ir nerimą? Šią simfoniją esu grojęs su Mstislavu Rostropovičiumi Prancūzijoje, Šveicarijoje ir Japonijoje. Man teko ta laimė.
Reikia tikėti savimi iki pabaigos. Viena klaida gali lemti virtinę kitų, čia viskas kitaip, negu sportuojant. Krepšininkas gali nepataikyti, bet pamėgink daug kartų nepataikyti orkestre, ir greitai būsi pakeistas
.
Daug metų dėstai, Tavo studentai dabar groja įvairiuose orkestruose, ansambliuose. Gali jų klausytis ramia širdimi ar įsijungia mokytojo akis ir ausis?
Niekada nesirinkdavau studentų, pats daug koncertuodavau, tad imdavau visus iš eilės. Daug dirbdavome ir greitai pasiekdavome rezultatų, mano studentai buvo smalsūs, mokėdavo perimti žinias vieni iš kitų, lygiuodavosi vieni į kitus. Dabar matau užaugusias asmenybes, kai kurie jau peržengė penkiasdešimtmetį, seniai turi savo studentų, perėmė ir taiko tuos pačius metodus ir augina naujas kartas.
Sėkminga A. Treikausko pedagoginė karjera prasidėjo 1991 metais Juozo Gruodžio konservatorijoje, 1995 metais jis pradėjo dirbti VDU Muzikos akademijoje. Ne vienas studentas ir studentė yra tarptautinių konkursų laureatai. Pirmiausia docentas mini Aušros Lukoševičiūtės, Onos Andriuškevičienės, Jelenos Kruvelis pavardes… Reiklus pedagogas išugdė ištisas muzikantų kartas.
Taigi, buvai ir muzikantas, ir direktorius, ir pedagogas, esi ragavęs ir dirigento duonos – Stasys Domarkas kadaise net kvietė būti Kauno valstybinio muzikinio teatro dirigentu…
Muzikanto gyvenimas kupinas iššūkių, nors ir bet kurioje kitoje profesijoje pasiekti rezultatų nėra lengva. Muzikoje negali nustoti tobulėti, stebėti, klausytis savęs. Tiesa, pasiekus tam tikrą amžiaus ribą, neretai kyla mintis, kad dabar bus taip, kaip bus. Žinoma, kalbu ne apie save. Juk tobulėja ir instrumentai, jeigu palyginsime su tais, su kokiais grojome ir sugebėdavome išgauti reikiamą garsą.
Prisimenu vieną istoriją iš savo studijų metų. Sykį per pamoką netikėtai išgirdau garsą, kuris man patiko. Savo garsą. Net paprašiau dėstytojo neišeiti. Tačiau kitą dieną tas garsas dingo, viskas skambėjo ne taip. Nusprendžiau grįžti į tą pačią klasę, išprašiau tuomet joje grojusius muzikantus, kad pabandyčiau dar kartą. Ir radau tą patį savo unikalų garsą.
Iš pradžių net nebuvo minties, kad nebegrosiu, bet 1997 m. buvau paprašytas suburti Pažaislio muzikos festivalio orkestrą – mane, kaip aktyvų muzikantą, pažinojo Justinas Krėpšta, Petras Bingelis, buvome koncertavę su Kauno kamerinio orkestro vyriausiuoju dirigentu Pavelu Bermanu. Įvyko vienas, po metų – du koncertai. Paskui dalyvavau konkurse į Kauno kamerinio orkestro vadovo pa-reigas ir jį laimėjau, tada – Kauno miesto simfoninis orkestras.
Vadybinio darbo tik daugėjo, ėmiau važinėti su projektu „Vestsaido istorija“ ir groti jame.
Kai su orkestru mintyse keliesi ir su juo guliesi, kitiems dalykams lieka nedaug dienos.
O šiaip… Jau apie keturiasdešimt penkerius metus žaidžiu tenisą. Teniso aikštelėje esi atsakingas už save, jeigu padarai klaidą, tik pats esi kaltas. Kaip ir orkestre. Šalia to yra žvejyba. Anksčiau patikdavo braidyti po mažus upelius, gaudyti upėtakius…
Kadangi visada būnu tarp muzikantų, aplink tik muzika, tad viską girdžiu natomis, esu absoliučios klausos. Kad ir ko klausyčiausi – išsyk natos. Taip mane išauklėjo dar J. Gruodžio konservatorijoje. Bet man įdomu klausytis, tarkim, ir kokių mechanikų, tuomet nutolstu nuo muzikos, nuo galvojimo apie muzikinį pasaulį, be to, bendrauti su kitos srities atstovais tikrai įdomu. Ne įdomiau, bet įdomu.
Kaip vertini tęstinumą?
Labai norėčiau rasti žmogų, kuris būtų tiek atsidavęs šiam reikalui. Gyvenu kelerius metus į priekį, todėl darbų prasme šie metai seniai pabaigti, tarsi jau ir nugyventi. Suku galvą, kaip reikės atidaryti naująją koncertų salę Kaune. Ir norėčiau su kuo nors tuo pasidalinti. Tačiau jauni žmonės neretai pasinėrę į materialumą, net muzikantai galvoja ne apie tai, kaip nuosekliai kurti karjerą, o kad tik greičiau, čia ir dabar.
Užaugo trys sūnūs ir dukra, stiebiasi keturi anūkai. Bandymų buvo, bet visi ne muzikantai. Vadinasi, turi savo kelius gyvenime. Dukra gyvena Olandijoje, sūnus pasuko į sportą, yra lauko teniso treneris. Kiti du, jaunesni, labiau domisi informacinėmis technologijomis, nors į koncertus ateina. Jauniausias groja fortepijonu.
Jeigu dabar turėtum galimybę sutikti dvidešimtmetį ar trisdešimtmetį Algimantą, kokį patarimą iš savo patirties jam duotum?
Dar daugiau groti, dar daugiau tobulėti profesine prasme.
Visada sakiau ir sakysiu: pirmiausia koncerte žmogui turi būti gražu, kad jis galėtų džiaugtis, o ne sėdėtų rūškanu veidu ir lauktų, kada gi viskas baigsis. Žmonės turi patirti palaimą, švelnumą, iškrovą. Kad vėl norėtų ateiti… O kauniečiai tikrai labai myli muziką. Pažiūrėkit, kiek mieste yra muzikos mokyklų: Naujalio muzikos gimnazija, Gruodžio konservatorija, Vytauto Didžiojo universiteto Muzikos akademija. Muzikalių žmonių Kaune netrūksta. Taip, jaunimas kitaip reaguoja į muziką ir pirmiausia klauso kino filmų, elektroninę muziką. Jiems reikia žaidimo, blizgesio. Taip yra visur pasaulyje, ir nieko čia nepadarysi. Bet ateina laikas ir pradeda vaikščioti pas mus. Pradeda suprasti, pradeda atskirti, kad ne tik du akordai reikalingi. Aš pats paauglystėj, o ir jaunystėj labiau mėgau gyvą, linksmą muzikėlę. Bet kartą, kai su Lietuvos kameriniu orkestru gastroliavome SSRS, Vidurinės Azijos respublikose, su mumis buvo ir Giedrė Kaukaitė. Kalbėjomės, kas kokią muziką mėgsta, ir aš pasakiau, kad man patinka gyva, linksma, tranki. Ji patylėjo ir tarė: nieko, ateis laikas ir tyliai muzikai. Ir jis atėjo. Jau seniai…
Aš pats per mažai džiaugiuosi, net ir savimi. Reikėtų daugiau džiaugtis.
Todėl visiems palinkėčiau džiaugtis gyvenimu. Džiaugtis tuo, ką turime ir kas yra šalia mūsų. Vertinti, kad turime nuostabius keturis metų laikus, kurių mums pavydi italai su savo nuostabiuoju Vivaldi, ir kad gyvename tokiame gražiame mieste kaip Kaunas.
Todėl labai laukiam M. K. Čiurlionio koncertų salės. Tada iš naujo žiūrėsim, kiek reikia muzikantų, instrumentų, kėdžių, pultų. Kiek publikos ateis. Ten bus mūsų bazė, mūsų namai.
Galvoju, kaip graudžiai gražiai paradoksalu sulaukus septyniasdešimties linkėti pagaliau įsikelti į savo namus… Betgi savo ir mūsų visų vardu – linkime!
Summary
Kaunas City Symphony Orchestra founder and director Algimantas Treikauskas has celebrated his 70th birthday. In a conversation with Viktoras Gerulaitis, Treikauskas reflects on his journey from childhood in Kybartai, accordion and flute studies, to his work with the Lithuanian National Symphony Orchestra, teaching career, and the founding of the Kaunas City Symphony Orchestra. The article traces the orchestra’s beginnings, its collaboration with Pavel Berman, Modestas Pitrėnas, and Constantine Orbelian, as well as concerts with Dmitri Hvorostovsky, Renée Fleming, Asmik Grigorian, Andrea Bocelli, José Carreras, and other world-renowned artists. It also highlights the orchestra’s recordings for Delos Music, Grammy nominations, and growing international recognition. This is a story of a man for whom the orchestra has become the centre of life: “I wake up with the orchestra in my mind, and I go to sleep with the orchestra in my mind.”