Spektakliai Lietuvos baleto šimtmečiui

Spektakliai Lietuvos baleto šimtmečiui

 

Audronė ŽIŪRAITYTĖ

Lietuvos baleto šimtmetis užgriuvo gausybe renginių (tarp jų ir premjerų), kurių kiekvienas buvo savaip įspūdingas ir, manau, ilgam įsirėžė į atmintį. Skambėjo daug įvairios, konkrečiai baleto dramaturgijai pritaikomos ir specialiai sukurtos, muzikos.

 

JUDESIO IR MUZIKOS SIMBIOZĖ. KRZYSZTOFO PASTORO „MOVING ROOMS“ PREMJERA

Nuo 2008 m. daugelyje pasaulio teatrų pastatytas Krzysztofo Pastoro „Moving Rooms“ gruodžio 18 d. pasiekė Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro sceną. Parodytą pasitikėjimą Lietuvos baleto artistai pateisino puikiai šokdami. Olesia Šaitanova ir Jonas Laucius (pirmas duetas), Aidenas Bazylinsky (solistas), Marija Kastorina ir Victoras Coffy (antras duetas), taip pat Arata Yamamoto, Reito Nashiki, Marine Pontarlier, Julija Šumacherytė, Adriana Jakonytė, Akvilė Šulcaitė jiems suprantamą, neoklasika grindžiamą, bet itin sudėtingą (greito tempo), tikslaus atlikimo reikalaujantį stilių perteikė techniškai sklandžiai, įtaigiai, net laisvai.

Ar muzika, kaip teigia choreografas, yra esminis šio baleto elementas, sunku pasakyti, kadangi simbiozė su pagrindiniu turinio perteikėju – choreografija – buvo natūraliai vienalytė. Gyvai judančių kūnų ekspresiją suvokei kaip vizualiai įprasmintus ekstremalios energetikos kupinus Alfredo Schnittke´ės ir Henryko Górecki partitūrų skambesius. Norėdamas atskirai išgirsti muziką, regos receptorius turėjai perjungti į klausos „imtuvus“, nors muzika iš fonogramos griaudėjo garsiai. Vizualų turinio grynumą (be šokio menui nepirmaeilio teatriškumo) kūrė ir stiprino įspūdingi šviesų dailininko Berto Dalhuyseno atradimai (į baleto artistus nukreiptas šviesos srautas derėjo su siluetų šešėliavimu), šokį puošiantys ir išryškinantys juodi ar kūno spalvos dailininko Oliverio Hallerio kostiumai.

 

SUSTABDYTAS GREITIS. MARTYNO RIMEIKIO „DIENOS, MINUTĖS“

1. Rimeikio „Dienos, minutės“ (sukurtos 2019 m., už choreografiją apdovanotos „Auksiniu scenos kryžiumi“) matytos ne kartą. Parodytos drauge su K. Pastoro „Moving Rooms“ jos sudarė baleto vakaro „Laiko kambariai“ pirmąją dalį ir savaip, ryškaus kontrasto būdu, padėjo antrajai „sublizgėti“. Iš fonogramos skambant Marijos Paškevičiūtės elektroninei muzikai, „Dienos, minutės“ meditatyviai gvildena „pašėlusiu greičiu stovinčio laiko“ fenomeną (scenografas Marijus Jacovskis, kostiumų dailininkė Elvita Brazdylytė, šviesų dailininkas Levas Kleinas). Jo įprasminimo scenoje įtaiga turėtų būti didesnė, o priežasčių, kodėl tai iki galo nepavyksta, ieškai atlikime (pvz., palyginti su aptartais spektakliais, stokojama sinchrono), bet gal ir muzikoje, nes judesys atrodo prasmingesnis už erdvėje sklindančius skambesių sluoksnius, kurie paradoksaliu būdu tarsi slopina choreografijos poveikį.

Šįkart (gruodžio 18 d.) iš esmės abstraktaus turinio „Dienų, minučių“ suvokimui pasitelkiau minimalias veikalo siužetiškumo prielaidas, susiedama jas (mintyse šyptelėjusi) su aktualijomis – Vilniaus oro uosto veiklos trikdžiais. Galingu prožektoriumi apšviesta scena priminė kilimo ir tūpimo taką, drauge laukimo salę, įrėmintą šalto metalo sienų plokštėmis. Tokioje aplinkoje priverstinai užlaikomų keleivių skuba ir jos atoslūgiai persikelia į vidinio pasaulio, šokėjų atliekamus, judesius. Jie spontaniški, nervingai vibruodami sunkiau pasiduoda sinchronui. Pasikartojantys, į tolį (scenos gilumą) nukreipiami artistų žvilgsniai pašėlusio greičio vidinių (stovinčių) emocijų fone tarsi išnyrantis tikrų, realių įvykių laukimas – kada pagaliau išskrisime, pakilsime… Šiuolaikinio šokio leksiką vis geriau perprantantys baleto artistai turėjo progą ją dar patobulinti. Šoko Ugnė Milerytė, Vilija Montrimaitė, Ernestas Barčaitis, Genadijus Žukovskis, Voicechas Žuromskas, Stanislavas Semianiura, kai kurie – Gabrielė Marčiukaitytė, Imogenas Mossas – pirmą kartą.

 

UNISONAS KAIP JĖGA. KVMT GASTROLINIS SPEKTAKLIS „KAKTUSAI+“

Nors muzikos pasaulyje labiau vertiname polifoniją, neįtikėtina, koks paveikus baleto scenose gali būti sinchroninis grupinis judesys. Etaloniniu jo įvaldymu, menišku šiuolaikinių choreografų idėjų įgyvendinimu Lietuvoje turbūt nepralenkiama yra Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro baleto trupė, 100-mečio šventei LNOBT scenoje padovanojusi stilingą šiuolaikinės choreografijos vienaveiksmių baletų gastrolinį spektaklį „Kaktusai+“.

Pirmoje dalyje matėme KVMT baleto trupės meno vadovo Gajaus Žmavco pastatymą „Garso elipsė“ („Audio Unit“, premjera 2024 m. Klaipėdos elinge). Jį pavadinčiau visaapimančiu, kadangi ne tik choreografijos, bet ir muzikos bei kostiumų dailininkas taip pat yra Žmavcas. Vientisumo idėja iki galo įgyvendinama įtraukiant daugybę parametrų – nuo garso iki kūnų susiliejimo, prasmingo suderinamumo, vienodų „sportinių“ šokėjų kostiumų, grimo (autorė Aira Braždienė). Šokėjų vientisos masės – tai platėjančios, tai siaurėjančios, kartais į priekį išstumiančios lyderį – judėjimą įspūdingai geometrinėmis figūromis pratęsia ryškios (vyrauja raudona spalva) Simono Margio vaizdo projekcijos, derinamos su Edvardo Osinskio scenos šviesomis.

Antroje dalyje parodytas garsus pasaulyje Alexanderio Ekmano baletas „Kaktusai“ („Cacti“, 2010 m., premjera Klaipėdoje 2023 m.; choreografo asistentė Ana-Maria Lucaciu, šviesų dailininkas Tomas Visseris) nukreiptas prieš dygius, „viską išmanančius“, žmogaus pažeidžiamumo nepaisančius meno recenzentus. Šis veikalas taip pat išsiskiria visuminiu požiūriu, kadangi jo kūrėjas yra ir choreografas, ir scenografas, ir kostiumų dailininkas. Suprantama, ir idėjos autorius, taip pat muzikos bendraautoris. A. Ekmanas choreografiją kūrė drauge su improvizuojančiais muzikantais. Pacituosiu programėlę: „Toną ir tempą šiai partitūrai užduoda styginių kvarteto gyvai atliekama improvizacija ir orkestrui aranžuotas Franzo Schuberto Styginių kvarteto d-moll (žinomo pavadinimu „Mirtis ir mergelė“) finalas Presto (jį orkestrui aranžavo Andy Steinas, atliekama iš įrašo. – A. Ž.). Spektaklyje taip pat skamba ištraukos iš Josepho Haydno ir Ludwigo van Beethoveno kūrinių ir „užkadrinio“ balso skaitomi Spenserio Theberge´o tekstai. Galime numanyti, kad tai vidinis kritiko balsas: jis kalbasi su savimi formuluodamas frazes būsimai recenzijai. Choreografas rėžia tiesiai: „Tie nesibaigiantys pezalai apie meną-šmeną – štai apie ką visa tai. Mes tik norėjome pasijuokti iš tų, kurie manosi esą truputį geresni už kitus.“

Su pasigėrėjimu vilniečiai stebėjo Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro baleto trupės atliekamą šį pasaulinį švedų menininko sukurtą hitą. Duetą šoko Anna Chekmarova ir Yanas Malaki, gyvai griežė styginių kvartetas: Rasa Šimelionytė, Alina Karinauskienė, Gintaras Stebuliauskas, Matvejus Goldbergas.

 

JAUNŲJŲ SCENA. KLASIKA KAIP DISCIPLINA IR LAISVĖ

Jaunatviška šventine nuotaika Lietuvos baleto 100-metį ir Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos 80-metį pažymėjo mokyklos Baleto skyrius. LNOBT scenoje vyresniųjų klasių auklėtiniai „Šopenianoje“ pademonstravo įvaldę klasikinio šokio abėcėlę ir kartu griežtų taisyklių rėmuose leistiną elegantišką artistiškumą (Kostas Grudzinskas, Greta Biekšaitė ir kt.), kurio sklidina ir Fryderyko Chopino muzika (garso režisierius Artūras Stulpinas). Michailo Fokino choreografinę kalbą įsisavinti padėjo spektaklio režisierė ir baletmeisterė Loreta Bartusevičiūtė-Noreikienė, asistentė Deimantė Karpušenkovienė. Plazdančio tiulio gaubiami šokėjų siluetai (dailininkė Jolanda Andriulė, šviesų dailininkai Andrius Stasiulis ir Alvydas Servutas) grakščiai keitė vienas kitą, scenos gilumoje buvo matyti tarsi pagarbiai cituojama istorinė užuomina – Mstislavo Dobužinskio scenografijos eskizas, sukurtas 1935 m. Lietuvos baleto gastrolėms Monte Karle ir Londone.

 

„LAIŠKAI GYVENIMUI“. CHOREOGRAFINIS PASAKOJIMAS KAIP PATIRTIS

Antroji vakaro „Menų pašaukti. Šokio kalba“ dalis buvo skirta premjeriniam spektakliui „Laiškai gyvenimui“. Jo autorius choreografas Jurijus Smoriginas laisvesnės, šiuolaikinės judesių plastikos šokį patikėjo ir vyresniems, ir jaunesniems mokiniams, o šie iškeltas užduotis (aišku, daugybės pedagogų padedami) įvykdė įsijautę, su malonumu. Įtaigiai vaidmenis kūrė vyresnėliai solistai Nojus Nažūnavičius (Čiurlionis), Austėja Kabašinskaitė (Sofija), Kostas Grudzinskas (Genijus), Andrėja Gečiauskaitė (Mergelė), Elzė Pilinkutė ir Joris Bulotas (Miško duetas), Jonas Čipkus (Faunas). Neįkyraus verbalinio turinio „Laiškai gyvenimui“ judesiais buvo „rašomi“ iš fonogramos skambant įvairiausią muziką sujungusiam montažui (garso režisierius Artūras Stulpinas). Be Čiurlionio opusų – simfoninės poemos „Miške“ fragmentų, fortepijoninių pjesių „Ruduo“ (Fauno epizodas), Noktiurno cis-moll Nr. 2, op. 6 (Mergelės scena), Valso F-dur (Čiurlionio valsas su Sofija) – buvo Joelio Hoffmano „Self-Portrait with Čiurlionis“ (Bėgančios mergaitės, Aušros mergaitės), Venesuelos „tuščiavidurių lazdų“ folkloro (Lietus), Remigijaus Merkelio „MiKonst“ (Pragaro kančios), Mindaugo Urbaičio „Ramybės“ (duetas) ir kitų įvairios trukmės muzikos atkarpų.

1. Smoriginas ir vėl pademonstravo savo veikalų raiškai būdingą muzikalumą, kurį lemia tiksli dramaturginėms reikmėms naudojamų kūrinių atranka. Margą, montažinį fonogramos skambėjimą (su prasmingu kelių žodžių tekstu) vienija įtaigiai į plastinį choreografinį turinį perkelta pagavi emocinio naratyvo (solo, ansamblinių, vaikų ar suaugusiųjų veiksmų) tėkmė.

Kontrastingas spektaklio nuotaikas nuosaikiai, drauge net puošniai atspindėjo Sigitos Šimkūnaitės scenografija ir Sandros Straukaitės kostiumai, papildyti šviesos niuansais (dailininkas Andrius Stasiulis). Nuo lubų kybančią judrią lengvos permatomos medžiagos kolonadą apibūdinčiau dainos „Debesys – mūsų mintys“ eilute (artistai dažnokai pakėlę rankas pirštu baksnojo „į dangų“). Ir ko debesuotame danguje nepamatysi… Pakilę vaizdiniai užpildė scenos erdvę, drauge netrukdė kartais visai „žemiškam“ šokiui (berniukai vartėsi gulėdami ant grindų, rankomis kėlė bangas, kartu su kitais šokėjais atviromis burnomis imitavo šauksmą…).

Išgyventi konkretesnes ar abstraktesnes choreografinio naratyvo situacijas padėjo skirtingi veikėjų kostiumai. Jie pasižymėjo spalvų (nuo pilkų, kūno ar žalsvai mėlynų jūros atspalvių iki ryškaus žydrumo) ir siluetų (nuo vaikiškų baleto drabužėlių iki rytietiškų tunikų ar vaidilučių apsiaustų) įvairove. Veiksmo įtampą stiprino „ištatuiruotų“ (juodi piešiniai ant kūno spalvos triko) demonų pasirodymas. Kukliam Sofijos įvaizdžiui kontrastą sudarė bateliais apsiavusi aristokratiška Bronislavos figūra „su šukuosena“. „Laiškai gyvenimui“ meniškai įveiklino didelį Čiurlionio mokyklos Baleto skyriaus jaunųjų artistų kolektyvą, parodžiusį įvairiapusius gebėjimus atliekant šiandienos choreografo kompoziciją.

 

SUGRĮŽIMAS PRIE SIUŽETO. BALETO GENOTIPO PAIEŠKOS

Patekti į baleto jubiliejaus proga LNOBT rodytą Anželikos Cholinos Kaune pastatytą Anatolijaus Šenderovo baletą „Dezdemona“ (premjera LNOBT – 2005 m., Kaune – 2023 m.) buvo tiesiog neįmanoma. Tai liudija siužetinio draminio baleto populiarumą ir didelį jo poreikį. Lietuvos baleto laukas, apimantis ir Kauno, Klaipėdos valstybinius muzikinius teatrus bei Anželikos Cholinos šokio, Marijos Simonos Šimulynaitės Baltijos baleto teatrų spektaklius, šiandien kaip niekada platus. Jis džiugina ne tik klasikinių baletų interpretacijomis, bet ir šiuolaikiniais pastatymais. Pagal pasaulinę praktiką jų iniciatoriai dažniausiai būna choreografai, pasitelkiantys įvairių stilių, žanrų muzikos lobyną, daugiau ar mažiau sėkmingai sudarant muzikos atkarpų dėlionę, atitinkančią jų kūrybines vizijas. Dėl to baleto kaip autonominio muzikinio žanro poreikis natūraliai silpsta, nors Lietuvoje baletų autoriai – žinomi kompozitoriai. Pastaraisiais dešimtmečiais atsiranda žanrinių miksų, tarp kurių – Felikso Bajoro opera-baletas „Dievo avinėlis“ (M. Rimeikio choreografija, 2022), Ritos Mačiliūnaitės šokio operos. Tokiu būdu klasikinių žanrų prigimtinių ypatybių visuma, sudaranti jų genotipą, transformuojasi į naujus, hibridinius žanrus, o tai apsunkina jų vertinimo kriterijų pasirinkimą. Šiuolaikiniai baletai, šokio spektakliai neretai savo erdvę plečia perkrautomis hiperbolizuotomis teatrinėmis ar vizualiųjų efektų raiškos priemonėmis. Taip niveliuojamas svarbiausias (genotipinis) muzikos ir choreografijos ryšys. Todėl šiame įvairovės kontekste vis dėlto itin laukiamas siužetinis baletas, harmoningai įprasminantis libreto, muzikos, scenografijos, kostiumų ir svarbiausio turinio perteikėjo – choreografijos – taikų sambūvį, sinergiją. Ją su bendraminčių komanda puoselėja LNOBT vyriausiasis choreografas Martynas Rimeikis baleto šimtmečiui skirtoje „Kopelijos“ premjeroje (gruodžio 4, 5, 9).

 

„KOPELIJA“ KAIP PERINTERPRETAVIMAS

Nepaisydamas siužeto konkretumo ar abstraktumo, M. Rimeikis pirmenybę iš esmės teikia talpiai muzikos ir šokio sintezei, išlaisvinančiai nuo pažodinio prasmių suvokimo. „Kopelija“ pratęsia ankstesnių jo pastatymų „Procesas“ (2017), „Eglė žalčių karalienė“ (2019) tendencijas, įgyvendinamas drauge su Marijumi Jacovskiu, Elvita Brazdylyte, Levu Kleinu. Tarp jų ir dirigentas Modestas Barkauskas, prie pulto stovėjęs gruodžio 9 dieną (kitus spektaklius dirigavo spektaklio muzikos vadovas Ričardas Šumila), šįkart dar ir muzikinės rekompozicijos autorius Jievaras Jasinskis.

Aptariamos LNOBT premjeros „Kopelija“ kūrimo procese kryptingas jos autorių bendradarbiavimas lėmė savarankiškos autentiškos baleto dramaturgijos atsiradimą. Ji neturi nieko bendra su pirmine, linksmumu pasižyminčia žavios L. Delibes´o muzikos interpretacija. Naujo libreto reguliuojama rekompozicija panaikinamas prieštaravimas tarp muzikos lengvumo ir talpių, sunkiasvorių hofmaniško turinio intencijų. Žanriniam baleto genotipui priklausančių veikalų sąrašą nuo šiol papildys J. Jasinskio rekomponuotas ir M. Rimeikio pastatytas baletas „Kopelija“, tiksliau vadintinas „Smėlio žmogumi“ ar „Lėle“…

Naująją „Kopelijos“ versiją įgyvendino jauna, naujovėms atvira LNOBT baleto trupė, vaidmenis parengė net trys artistų sudėtys (mačiau gruodžio 4, 5 ir 9 d.). Skirtingi fiziniai duomenys, gal iš dalies ir patirtis lėmė įvairesnes, bet vienodai priimtinas, įtaigias Kopelijos vaidmens versijas – žmogiškam įvaizdžiui artimesnes (Nora Straukaitė, Marija Kastorina) ir į kosmines dirbtinumo aukštumas pakilusias (Ieva Repšytė). Klarą meistriškai šoko ir natūraliai vaidino Gabrielė Marčiukaitytė, Olesia Šaitanova, Kristina Gudžiūnaitė. Įtaigus buvo ir Natanaelis – dukart matytas Edvinas Jakonis (gal dėl to labiau atmintin įsirėžęs) ir Jonas Kertenis. Aktorinio meistriškumo reikalauja ir Kopelijaus (Ernestas Barčaitis, Genadijus Žukovskis) vaidmuo.

 

EPILOGAS. ŠIMTMEČIO AKIMIRKA

Lietuvos baleto šimtmečiui skirtą renginių ciklą užbaigė baleto gala koncertas „Akimirkos lengvumas“, kuriame tarp įvairių Europos teatrų primarijų ir primabalerinų pasirodymų lygiavertiškai dalyvavo ir Lietuvos baleto artistai, šokantys LNOBT ir kituose Europos teatruose. Elegantišką klasikinį stilių skambant Danielio Aubero muzikai pademonstravo Marija Kastorina ir Edvinas Jakonis, atlikdami Victoro Gsovsky choreografijos Pas de deux, Milda Luckutė (Vienos valstybinė opera) ir Vsevolodas Maievzky (Nyderlandų nacionalinis baletas) – Pas de deux iš Adolpho Adamo baleto „Korsaras“. Pasitikėjimu spinduliavo Nora Straukaitė ir Vadimas Muntagirovas (Londono Karališkasis baletas), interpretuodami Marijaus Petipa Pas de deux iš Ludwigo Minkuso baleto „Don Kichotas“. Emocionaliu choreografo K. Pastoro neoklasikiniu stiliumi gėrėjosi Kristina Gudžiūnaitė ir Genadijus Žukovskis, šokdami duetą iš baleto „Tristanas ir Izolda“ (R. Wagnerio muzika). Šiuolaikinės rafinuotos Angelino Preljocajo choreografijos stilistikos pažinimą rodė Olesia Šaitanova ir Jonas Laucius (W. A. Mozarto muzika), Davido Dawsono choreografiją įprasmino Ieva Repšytė ir Olegas Ligai. Nuostabus choreografijos ir atlikimo prasme buvo Akvilės Šulcaitės sušoktas ir suvaidintas numeris „Mano gyvenimas“, J. Smorigino sukurtas pagal Jules´io Massenet muziką, natūralia išraiška sužavėjo Gabrielės Marčiukaitytės ir Edvino Jakonio Duetas iš naujosios M. Rimeikio „Kopelijos“.

 

 

 

Abstract

The performances and jubilee events dedicated to the centenary of Lithuanian ballet revealed the wide scope of today’s ballet scene, ranging from neoclassicism and contemporary choreography to school productions, guest performances, and the new premiere of Coppélia, which symbolically marked the anniversary. The articles discuss different choreographic approaches, the relationship between music and movement, the dancers’ artistry, and the idea of continuity that emerged throughout the centenary celebrations. The jubilee demonstrated not only the maturity of Lithuanian ballet today, but also its capacity for renewal, new interpretations, and future visions.