Ramunė KRYŽAUSKIENĖ
Ilgametes muzikos mokymo tradicijas puoselėjanti Vilniaus Naujosios Vilnios muzikos mokykla praėjusių metų lapkritį šventė 60 metų jubiliejų. Prieš aptardama jubiliejinį koncertą, pateiksiu žiupsnelį istorijos faktų.
Vienos seniausių Vilniuje muzikos mokymo įstaigos, tuomet žymėtos antruoju numeriu, ištakos siekia 1965 metus. 1994 m. rugsėjo 27 d. ji buvo perregistruota Vilniaus Naujosios Vilnios muzikos mokyklos pavadinimu. Pradžioje apsiribojusi pagrindinių instrumentų skyriais, veikiai mokykla ėmė sparčiai plėstis, atsirado estrados, gitaros, solinio dainavimo ir kitos specialybės. Mokinių poreikis muzikuoti drauge būrė juos į kolektyvus. Ryškiausi jų – kanklių ansamblis (1969), smuikininkų ansamblis (1975), mažųjų smuikininkų ansamblis (2003), jaunučių ir jaunių chorai (1975), akordeonininkų orkestras (1986), tautinių instrumentų ansamblis (1998), pučiamųjų instrumentų orkestras (1999), etnografinis ansamblis „Žolynėlis“ (2002), styginių instrumentų kamerinis orkestras (2005).
Šešių dešimtmečių laikotarpiu mokyklos veidą formavo net keletas vadovų. Vieni jų – Irena Palionienė, Gytis Savickas, Juozas Eimanavičius – dirbo po kelerius metus, kitų vadovavimas tęsėsi ištisus dešimtmečius. Antai žymus dainininkas Jonas Girijotas mokyklos direktoriumi buvo beveik trisdešimt metų (1973–2001), jį pakeitęs akordeonininkas, tarptautinių konkursų laureatas, LMTA profesorius Ričardas Sviackevičius mokyklai vadovavo daugiau kaip du dešimtmečius (2001–2023). Būdamas ryškus atlikėjas, jis plėtė muzikavimo galimybes, įkūrė akordeonų kvintetą „Concertino“, orkestrą „Consona“ ir kitus kolektyvus, buvo jų meno vadovas.
Šiandien, džiaugdamasis puikia mokyklos infrastruktūra, renovuotais pastatais, gera darbine atmosfera, aktyvia mokinių menine veikla bei jų profesiniais pasiekimais, profesorius Sviackevičius teigia, kad „šeši mokyklos gyvavimo dešimtmečiai – tai ne tik skaičiai, tai ištisa mokymo proceso istorija, ilgas raidos kelias, ženklinantis visų mūsų patirtį, įprasminantis metų metais kuriamas tradicijas. Iš J. Girijoto perėmiau gerą, darbščią mokytojų bendruomenę. Plėtėme mokinių skaičių, sudarėme bendradarbiavimo sutartis su Latvijos, Estijos, Lenkijos, Vengrijos analogiškomis mokymo įstaigomis. Inicijavome tarptautinį F. Chopino pianistų konkursą-festivalį, bendradarbiavome su Chopino draugija, rengėme tarptautinius Viktoro Radovičiaus, Aleksandro Livonto jaunųjų smuikininkų, Vaclovo Furmanavičiaus akordeonininkų konkursus, koncertavome įvairiose bažnyčiose, įstaigų salėse. Jautėme nuolatinį savivaldybės palaikymą ir dėmesį. Gavę lėšų nupirkome naujų pučiamųjų instrumentų komplektą ir taip sustiprinome pučiamųjų orkestrą, o paskyrus antrąjį pastatą Parko gatvėje, dar labiau išsiplėtėme.
Šiam jubiliejiniam koncertui buvo uoliai ruošiamasi: rengiamos prasmingos vasaros kūrybinės stovyklos, visą rudenį vyko mokinių ir muzikinių kolektyvų koncertai, po kurių kaskart analizuojamas repertuaras, aptariami ryškiausi kūrinių interpretaciniai variantai. Tai padėjo jubiliejiniam gala koncertui atrinkti geriausiai skambančius kūrinius.
2023 m. mokyklos vadovavimą perdaviau jaunai kolegei, mokytojai metodininkei Ingridai Milašiūtei. Tai labai talentingas, kūrybiškas ir veiklus žmogus, ji puikiai kalba angliškai, itališkai, profesionaliai ir nuoširdžiai bendrauja. Baigusi fortepijono studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, ji dar mokėsi ISM ekonomikos ir vadybos universitete, gavo vadybos magistro kvalifikacinį laipsnį. Pamažu skleidėsi neeiliniai gebėjimai – Ingrida buvo ne tik puiki fortepijono mokytoja ir koncertmeisterė, bet ir ne mažiau talentinga projektų vadovė, pedagogų kvalifikacijos, moksleivių meistriškumo kursų organizatorė, gebanti sutelkti kolektyvą bendriems darbams. Jai patikėdavome vis sudėtingesnius ir atsakingesnius mokyklos veiklos barus, ji ėjo direktoriaus pavaduotojos ugdymui pareigas, tad kiek vėliau mokyklos vadove tapo labai natūraliai ir laiku“, – pasakojo prof. R. Sviackevičius.
*
Šiandien smagu matyti atjaunėjusį mokyklos pedagogų kolektyvą, džiaugtis mokinių pasiekimais. Apie mokyklos dabartį, jaunųjų muzikų ugdymą ir ateities perspektyvas kalbamės su mokyklos direktore Ingrida MILAŠIŪTE.
– Naujoji Vilnia – savitas Vilniaus rajonas. Kaip šios vietovės specifika veikia mokyklos veidą, bendruomenę ir ugdymo kryptis?
– Iš tiesų čia kasdien sąveikauja skirtingos kultūros, socialinės patirtys ir gyvenimo tempai. Tai vieta, kur muzika negali būti tik estetinis reiškinys – ji tampa būdu kalbėtis, susitikti, išgirsti vieniems kitus. Mūsų mokyklos veidas formuojasi būtent čia: tarp kasdienybės, kuri ne visada paprasta, ir muzikos, kuri atveria erdvę augimui, saviraiškai, pasitikėjimui. Todėl ugdymo kryptys čia visada buvo orientuotos ne tik į rezultatą, bet ir į procesą, į žmogų, jo jautrumą, jo galimybes.
– Kuo Naujosios Vilnios muzikos mokykla šiandien išsiskiria iš kitų sostinės muzikos mokymo įstaigų?
– Man atrodo, kad šiandien mūsų mokykla išsiskiria stipriu bendruomenės pojūčiu ir nuosekliai puoselėjamu tarptautiškumu. Tai erdvė, kurioje ryšys tarp mokytojo, vaiko ir šeimos yra gyvas ir patiriamas kasdien, o muzikinis ugdymas nėra atskirtas nuo žmogiško santykio. Kartu tai mokykla, kuri sąmoningai atsiveria Europai: per tarptautinius projektus, partnerystes ir intensyvų bendradarbiavimą su muzikos ugdymo institucijomis Lenkijoje, Baltijos šalyse, Norvegijoje, Vengrijoje, Italijoje, Ispanijoje, Portugalijoje. Šios patirtys leidžia vaikams matyti muziką platesniame kontekste – kaip bendrą kalbą, jungiančią skirtingas kultūras, tradicijas ir šiandienos kūrybines praktikas.
– Gal ruošdamiesi mokyklos jubiliejui atradote netikėtų mokyklos istorijos puslapių, kurie Jus pačią nustebino?
– Ruošiantis jubiliejui nuoširdžiai nudžiugino išlikęs gyvas buvusių mokyklos auklėtinių ryšys su mokykla ir joje dirbusiais mokytojais. Sulaukėme daugybės vaizdo įrašų su prisiminimais, palinkėjimais, labai asmeniškais pasakojimais, kurie parodė, kad mokykla daugeliui buvo ne tik ugdymo vieta, bet ir svarbia gyvenimo, saviraiškos dalimi. Tai priminė, kiek daug tylių kasdienių pastangų slypi už šešiasdešimties metų istorijos ir kiek šviesių žmonių per tą laiką čia dirbo – mokytojų, kurie liko atmintyje, augino, palaikė ir tikėjo.
– Kas per kelių dešimtmečių laikotarpį iš esmės nepakito ir kas labiausiai sureagavo į visuomenės gyvenimo pokyčius?
– Nepakito, manau, muzikos kaip vertybės samprata – pagarba muzikos garsams, darbui, ugdymo procesui ir profesionalumui. Per kelis dešimtmečius mokykla akivaizdžiai išaugo ir mastu, ir turiniu: plėtėsi bendruomenė, daugėjo mokinių ir mokytojų, kartu augo ir veiklų apimtis. Šiandien mokyklos gyvenimas – ne tik kasdienės pamokos, bet ir intensyvus koncertinis, projektinis pulsas: nuo mokinių pasirodymų ir kūrybinių iniciatyvų iki tarptautinių projektų, koncertinių kelionių, bendradarbiavimo su užsienio partneriais, profesionalių atlikėjų koncertų ir meistriškumo kursų. Kartu vis daugiau dėmesio skiriama vaikų emocinei savijautai, psichologiniam saugumui, gebėjimui augti muzikoje stiprinant vidinę pusiausvyrą. Mokykla turėjo išmokti reaguoti greičiau, būti atviresnė dialogui, lankstesnė, tačiau jos vidinė ašis – muzika kaip ugdymo ir brandos kelias – išliko.
– Jūs esate ne tik vadovė, bet ir pianistė, pedagogė. Kaip muzikės patirtis padeda (o gal kartais ir trukdo) vadovauti ugdymo įstaigai?
– Ši patirtis padeda suprasti ugdymo procesą iš vidaus – jo trapumą, lėtą augimo tempą, kartais nematomą pažangą. Tai leidžia priimti sprendimus ne tik racionaliai, bet ir empatiškai. Administracinės patirties pagrindus įgijau dar iki direktorės pareigų – dirbdama projektų meno vadove, fortepijono metodinės grupės pirmininke, vėliau direktoriaus pavaduotoja ugdymui, palaipsniui pamatydama mokyklą iš skirtingų perspektyvų. Kompetencijas auginti ir įtvirtinti labai padėjo ISM švietimo lyderystės magistrantūros studijos, kurios suteikė galimybę susipažinti su šiuolaikinėmis vadovavimo tendencijomis ir jas prasmingai taikyti švietimo kontekste. Žinoma, kartais norisi daugiau laiko skirti muzikai nei administravimui, bet man atrodo, kad būtent ši dviguba patirtis leidžia išlaikyti balansą tarp struktūros ir kūrybos.
– Ar vadovaudama mokyklai jaučiatės labiau kaip administratorė, strategė, ar bendruomenės moderatorė?
– Tikriausiai kaip bendruomenės moderatorė, kuri kartu turi mąstyti strategiškai. Administravimas yra būtinas, bet jis nėra tikslas. Svarbiausia – kurti erdvę, kurioje skirtingi žmonės galėtų veikti kryptingai, jaustis girdimi ir reikalingi, o bendri sprendimai gimtų iš dialogo, o ne iš spaudimo.
– Kokia šiandien, Jūsų akimis, yra muzikos mokyklos misija?
– Šiandien muzikos mokyklai svarbu ne tiek parengti profesionalų muziką, kiek padėti vaikui susitikti su savimi per muziką ir tapti ją suprantančiu žmogumi. Išmokti klausytis, susikaupti, dirbti, patirti džiaugsmą ir atsakomybę, išgirsti muziką ne tik kaip garsų seką, bet ir kaip prasmingą patirtį. Tik nedaugelis pasirinks profesionalaus muziko kelią, tačiau dauguma išsineš gebėjimą būti sąmoningu klausytoju, koncertų salių lankytoju, kultūrai atviru, visapusiškai išsilavinusiu žmogumi. Todėl muzika čia tampa ne tik profesinio pasirinkimo galimybe, bet ir gyvenimo įrankiu, padedančiu kalbėtis su savimi ir pasauliu.
– Vaikai kasdien gyvena intensyviame, nuolat skubančiame pasaulyje. Ar muzikos mokymas gali konkuruoti su ekranų kultūra, sparčiu žinių įsisavinimu, problemų sprendimu ir pan.?
– Aš nemanyčiau, kad muzikos mokymas turi konkuruoti. Greičiau – atsverti. Muzika moko lėtumo, įsiklausymo, gylio. Ji suteikia patirtį, kurios ekranai negali pakeisti – gyvą garsą, kūno ir emocijos ryšį, bendrą buvimą. Mokykloje vaikai ir paaugliai turi išskirtinę galimybę muzikuoti drauge, patirti tiesioginį ryšį vienas su kitu, kalbėtis per muziką bendrose repeticijose, koncertuose, išvykose, stovyklose. Tokiose patirtyse ekranai natūraliai pasitraukia į šalį, o jų vietą užima gyvas bendravimas, klausymasis, bendras tikslas. Ir būtent todėl muzika šiandien yra ne tik aktuali, bet ir būtina.
– Ar keičiasi vaikų ir tėvų lūkesčiai, palyginti su tuo, kas buvo prieš 10–20 metų?
– Taip, lūkesčiai keičiasi ir kartu natūraliai kinta reikalavimai pačioms mokykloms ir mokytojams. Šiandien nebeveikia „priverstinio“ mokymosi logika – ją keičia gebėjimas sudominti, motyvuoti, pasiūlyti vaikui pasirinkimą ir prasmingą kelią. Tėvai vis dažniau nori matyti ne tik rezultatą, bet ir vaiko savijautą, motyvaciją, jo santykį su muzika. Tai reikalauja iš mokyklos daugiau dialogo, aiškumo, atvirumo pokyčiams, taip pat – šiuolaikiškos, įkvepiančios aplinkos. Todėl vis svarbesnis tampa modernėjančios erdvės, technologijų integravimas į ugdymą, koncertai ir renginiai, atliepiantys šiandienos vaikų patirtis ir pasaulį, kuriame jie gyvena. Galbūt todėl ir ryžomės mokyklos 60-mečio gala koncertą „Garsų veidrodis“ kurti kaip šiuolaikinę patirtį – su moderniais garso ir vizualiniais sprendimais, gyva užkulisių dinamika, tiesiogine transliacija. Tai buvo ne tik šventė, bet ir aiški žinia, kad mokykla gyvena dabartyje ir drąsiai kalbasi su savo laiku.
– Jei galėtumėte „užprogramuoti“ Naujosios Vilnios muzikos mokyklos ateitį dar 20-čiai metų – kokias tris vertybes pabrėžtumėte kaip svarbiausias?
– Pirmiausia – gebėjimą matyti vaiką ne kaip rezultatą, o kaip augantį žmogų. Antra – atvirumą laikui, gebėjimą keistis, išlikti gyvai ir aktualiai. Ir trečia – bendruomeniškumą, nes tik per bendrą veikimą muzika tampa ne pavieniu garsu, o prasminga visuma.
Mokyklos auklėtinių bei meninių kolektyvų muzikavimas jau seniai peržengė ankštas mokomąsias erdves. Dalyvavimas įvairiuose konkursuose, pasirodymai miesto prestižinėse salėse liudija mokyklos auklėtinių augantį profesinį meistriškumą, jų atsidavimą ir meilę muzikai. Mokykla atvira naujovėms. Rengdami naujus lietuvių autorių kūrinius, mokytojai noriai bendradarbiauja su kompozitoriais. Taip jie pratina auklėtinius prie švietėjiškos misijos – skleisti ir supažindinti klausytojus su naujausia literatūra. Nuolat kuriami novatoriški projektai, ieškoma naujų muzikos pateikimo formų, kurios sudomintų jaunuosius atlikėjus.
*
Mokyklos veiklą apibendrino 2025 m. lapkričio 23 d. 60-mečio jubiliejui skirtas gala koncertas „Garsų veidrodis“. LVSO salėje talentingo režisieriaus Daliaus Abario sukomponuotas didžiulis renginys publiką paskatino leistis į savotišką muzikinę kelionę, atspindinčią mokyklos istoriją, kūrybinės veiklos panoramą, tradicijų ir novatoriškumo dermę. Vienas po kito scenoje pasirodė solistai, muzikiniai kolektyvai, skambėjo įvairių žanrų ir stilių muzika.
Neordinarinę vakaro atmosferą kūrė Veidrodžių studija – ji atskleidė daug įdomių mokyklos istorijos akimirkų, šiandienos gyvenimo faktų. Papildoma erdvė leido itin produktyviai išnaudoti koncerto laiką: scenoje keičiantis koncertiniams numeriams ir ruošiantis naujiems atlikėjų pasirodymams, iš Veidrodžių studijos buvo transliuojami tiesioginiai koncerto vedėjos Eglės Daugėlaitės pokalbiai su mokyklos vadovybe, alumnais, auklėtiniais.
Jubiliejiniame koncerte muzikavo ryškiausi kolektyvai. Mokyklos pasididžiavimas – simfoninis orkestras, kuriam vadovauja ir diriguoja Juozas Mantas Jauniškis. Nors orkestras dar palyginti jaunas kolektyvas, tačiau jau nemažai pasiekęs. Sukauptas įvairių stilių repertuaras, pasiekta orkestrinio skambesio darna. Tą vakarą girdėti G. Fauré, E. Balsio ir kt. opusai liudijo subtilų frazavimą, santūrią garso kultūrą, norą gilintis ir suvokti kūrinių stilistiką. Su šiuo orkestru nuoširdžiai muzikavo jaunoji pianistė Veronika Volček (mokyt. Valentina Tabainik), buvo atlikta O. Krut Koncerto fortepijonui ir orkestrui c-moll I dalis Andante. Scenoje Veronika jautėsi užtikrintai, pademonstravo profesionalumą, garso kultūrą, vientisą kūrinio pajautimą.
Susikaupę grojo pučiamųjų instrumentų orkestro „DoMinO“ (vad. Mindaugas Rarivanas), fleitų ansamblio (vad. Raimondas Jončas) muzikantai. Žavėjo gera intonacija, aiškiai perteikiama faktūra, ansamblinė darna. Na, o solistai – trimitininkas Fabianas Kijevičius (mokyt. Giedrius Labanauskas), saksofonininkas Ignotas Rozovas (mokyt. Darius Krukonis) – kūrybiškai įgyvendino savarankiškas muzikines idėjas, demonstravo įgimtą muzikalumą, gerą instrumento valdymą.
Nuoširdžiomis ovacijomis publika palydėjo jungtinį tautinių instrumentų orkestrą (vadovai Agnius Daubaris, Jolanta Čibinskienė, Eglė Stuokaitė, Viktoras Rimša, Rūta Budrytė-Petreikienė), kuris skleidė šviesą, atviras emocijas, nuoširdumą.
Griežiant akordeonų orkestrui ir akordeonų kvintetui (vad. Žana Gumenaja) vyravo ritminė tvarka, buvo aiškiai perteikiama kūrinių faktūra. Su akordeonų orkestru labai sėkmingai pasirodė jaunasis solistas vibrafonininkas Hubertas Sviackevičius, jis klausytojus nustebino techniniu meistriškumu, vikrumu, temperamentu. Puikus tempo ir laiko valdymas liudijo glaudų solisto ir orkestro ryšį.
Įsimintini buvo styginių instrumentų skyriaus auklėtinių pasirodymai. Kamerinių ansamblių gausa ir jų įvairovė – smuikininkų ansamblis „Diva violini“ (vad. Daiva Vasiliauskienė, pianistė Jolanta Klenovska), mažųjų smuikininkų ansamblis (vad. Vitalija Pilkauskienė, pianistė Rasa Vaičiulytė), jungtinis styginių ansamblis (vad. Daiva Vasiliauskienė, Vitalija Pilkauskienė, Mykolas Rutkauskas), tikslingai parinktas repertuaras liudijo kolektyvinio muzikavimo džiaugsmą, demonstravo akademinio griežimo taisyklėmis grįstas interpretacijas, skonio, stiliaus pojūtį.
Naujų tembrinių spalvų koncertui suteikė „Jazz vibe“ (vad. Andrejus Daugirdas, Darius Krukonis), mušamųjų instrumentų ansamblis (vad. A. Vainius, R. Vilčinskas). Jų atliekami kūriniai skleidė profesionalią muzikinę saviraišką, tarsi netikėtai atrasti jaunųjų muzikų garsiniai ir ritminiai sprendimai rodė jautrią jų reakciją į muzikinį vyksmą „čia ir dabar“.
Įvairių chorų sambūris – jaunių choras (vad. Marytė Bignevičiūtė), jaunučių choras (vad. Julija Gintarė Baltakytė), pirmokų choras (vad. Violeta Savickaitė-Paciūnienė) – patvirtino išskirtinį mokyklos dėmesį chorinės kultūros ugdymui, jaunųjų choristų vokalinių gebėjimų puoselėjimui. Raiškus teksto artikuliavimas, intonacinis stabilumas leido siekti dinaminės atlikimo įvairovės, sodresnį skambesį priešpriešinti subtilesniems piano garsams.
Simboliška, kad daugeliu kolektyvinio muzikavimo atvejų kartu su mokiniais pasirodė ir jų mokytojai. Tokia pedagogų ir jų ugdytinių bendrystė padeda siekti jautraus tarpusavio supratimo, brandina emocinį ryšį, užtikrina muzikavimo tradicijų perimamumą, kita vertus, skatina auklėtinius siekti kuo didesnio profesinio meistriškumo.
Svarbų vaidmenį šventėje atliko solistai, pasirinkę sudėtingus kūrinius ir profesionaliai juos atlikę. Pianistai Nora Bružaitė (mokyt. Julija Vaišienė), skambinusi J. Sibeliaus pjesę „Eglė“, Arsenijus Ivanovas (mokyt. Jelena Malina), atlikęs V. Barkausko Elegiją ir fantastinę tokatą, op. 33, Nr. 2, dainininkė, mokyklos alumnė Evelina Volodkovič, padainavusi A. Piazzollos „Yo soy Maria“, koncertą papildė unikalia menine energija, įkvėptu, jautriu muzikavimu.
Koncerto finalas tapo savotiška viso renginio kulminacija. Gintauto Abariaus daina „Dieve, laimink Lietuvą“ (ž. G. Zdebskio, L. Abariaus aranžuotė), tarsi himnas Tėvynei, įtraukė tiek mokyklos kolektyvą, tiek ir žiūrovus.
Mokyklos bendruomenę jubiliejaus proga sveikino garbūs svečiai: Lietuvos Respublikos Seimo, Vilniaus m. savivaldybės atstovai, profesiniai partneriai – Lietuvos muzikos ir teatro akademijos bei muzikos mokyklų vadovai, svečiai iš užsienio ir kt.
Pasibaigusi šventė dar ilgai aidėjo jaunųjų atlikėjų, jų mokytojų ir klausytojų širdyse. Kita vertus, ji įkvėpė mokyklos bendruomenę naujiems darbams. Ir visai nesvarbu, kad didžioji mokyklos auklėtinių dalis netampa profesionaliais muzikais (šį kelią yra pasirinkę per 50 talentingų auklėtinių), tačiau jų širdyse pasėta meninė sėkla akivaizdžiai brandina gausius vaisius. Kasmet mokyklos auklėtiniai gaivia srove įsilieja į klasikinės muzikos klausytojų gretas, lanko koncertus, tampa rimtosios muzikos vertintojais ir taip purena tą dirvą, kurioje gimsta, auga ir bręsta muzikiniai talentai.
Summary
The article reflects on the 60-year history of the Vilnius Naujoji Vilnia Music School, one of the oldest music education institutions in the capital, highlighting its development since 1965. Over six decades, the school has grown into a diverse educational center, fostering ensemble performance traditions, international cooperation, and active concert life.
The school’s identity has been shaped by its long-standing leaders, particularly Jonas Girijotas and Ričardas Sviackevičius, who contributed to the establishment of ensembles, competitions, and international partnerships. Today, director Ingrida Milašiūtė continues this work, emphasizing community, openness, and education focused on personal development.
The article also presents the anniversary gala concert “Garsų veidrodis”, which showcased the breadth of the school’s artistic activities, the diversity of its ensembles, and the high level of its students. The event symbolically united tradition and innovation, reflecting the school’s ongoing cultural mission.