Senosios muzikos grožis
Tarptautiniame Marco Scacchi festivalyje
Tomas BAKUČIONIS
LDK Valdovų rūmuose kovo 3–21 dienomis vyko 12-asis tarptautinis Marco Scacchi senosios muzikos festivalis. Kaip sakė jo vadovas Vytautas Gailevičius, renginio moto ir įkvėpimo šaltiniu tapo italų kompozitorius Marco Scacchi (1602–1685), todėl daugumoje festivalio koncertų programų dominavo paties kūrėjo ir jo amžininkų bei sekėjų muzika. Primintina, kad Marco Scacchi 1621–1649 metais dirbo Zigmanto Vazos, Vladislovo Vazos ir Jono Kazimiero Vazos rūmų kapelos instrumentininku bei kapelmeisteriu, 1626 m. jam net buvo suteiktas Jo Didenybės muziko titulas, jam priskiriama ir Vilniuje 1636 m. pastatytos operos „Elenos pagrobimas“ autorystė.
SOLIDI „CANTO FIORITO“ PROGRAMA
Kovo 3-iąją festivalį jo senbuvis senosios muzikos ansamblis „Canto Fiorito“ pristatė visiškai naują programą, skirtą žymaus ir įtakingo XVII a. italų kompozitoriaus Francesco Cavalli (1602–1676) 350-osioms mirties metinėms. Į tarptautinį ansamblį „Canto Fiorito“ susibūrę skirtingiems kraštams atstovaujantys muzikai Renata Dubinskaitė (mecosopranas, Lietuva), Adrià Gràcia Gàlvezas (klavesinas, vargonėliai, Ispanija), Rodney Prada (viola da gamba, Kosta Rika, Italija), vadovas – iš Brazilijos kilęs korneto virtuozas Rodrigo Calveyra, kuris vadovauja ir 2017 m. Kretingoje ansamblio iniciatyva įsteigtam senosios muzikos festivaliui. Naujoji „Canto Fiorito“ programa pasižymi išskirtine verte ir konceptualumu, nes per Cavalli kūrybą ansamblis atskleidžia ir operos žanro raidą nuo ankstyvųjų Claudio Monteverdi laikmečio kūrinių iki brandos XVII a. antroje pusėje, atvedusios prie J. B. Lully operų. Svarbu ir tai, kad koncerto programa buvo pristatyta labai solidžiai, su visų arijų vertimais į lietuvių kalbą.
FESTIVALIO ATRADIMAS – „VOX PRÆTERITA“
Antrąjį festivalio koncertą kovo 9-ąją galėčiau apibūdinti kaip nuostabų atradimą. Čia pasirodė bene jauniausios kartos dalyviai, taip pat susibūrę į tarptautinį ansamblį. Visi jie – garsiosios Bazelio senosios muzikos akademijos (Schola cantorum Basiliensis) bendramoksliai. Koncerto spiritus movens įvardyčiau kornetininkę Indrę Kučinskaitę, kuri ką tik baigė magistro studijas minėtoje Bazelio akademijoje. Indrė su savo studijų kolegomis – klavesinininke ir vargonininke Weronika Paine iš Lenkijos, vokiečiu liutnininku Eliasu Conradu bei itale violininke Bianca Cucini – susibūrė į ansamblį „Vox Præterita“.
Koncertui ansamblis parengė virtuozišką ir spalvingą XVI–XVII amžių sandūros šiaurės Italijos instrumentinės muzikos puokštę, pavadinę ją „Tesori Lombardi“ (Lombardijos lobiai). Tai debiutinė „Vox Præterita“ programa, tačiau atlikimo darna ir susiklausymas, stilistiniai niuansai (tobula artikuliacija, išraiškinga agogika) bylojo apie jaunųjų muzikų aukščiausio lygio profesinį meistriškumą.
Keletą žodžių plačiau reikėtų tarti apie kornetą, kuris dažnai vadinamas barokiniu cinku (galbūt todėl, kad būtų galima atskirti nuo XIX a. sukonstruoto varinio korneto, su anuo senuoju neturinčio nieko bendra, išskyrus pavadinimą). Nors garso išgavimo per kandiklį būdu barokinis cinkas primena šiuolaikinį trimitą, tačiau instrumentas išnyko XVII a. pabaigoje, kai solinėje praktikoje įsitvirtino smuikas, atsirado paslankesni obojai ir šalmėjai (pastarieji vėliau evoliucionavo į klarnetą). Kornetas atgimė XX a. viduryje sykiu su kitais Renesanso ir Baroko epochų instrumentais. Jis drožiamas iš lengvos medienos (pavyzdžiui – kipariso) ir aptraukiamas oda, galbūt tai jam suteikia sodrų ir sykiu švelnų tembrą, kurį būtų sunku palyginti su kurio nors kito pučiamojo instrumento tembru. Kornetas, kaip ir kiti to meto pučiamieji, neturi jokio vožtuvų mechanizmo (tik skylutes), o garsas išgaunamas vibraciniu pūtimu į siaurą taurelės formos kaulinį kandiklį. Tokia technika yra sunki, iš atlikėjo reikalauja daug meistrystės ir fizinių pastangų.
Ansamblio programa tarsi balansavo tarp dviejų polių – efektingo virtuoziškumo ir ryškių afektų, o visa interpretacija pasižymėjo subtiliais emociniais atspalviais. Nors XVII a. pirma pusė jau formaliai priskiriama Barokui, tačiau šio laikotarpio muzikos kalba gerokai skiriasi nuo XVII–XVIII sandūros muzikos, ypač šiaurės Italijos muzika, kurią girdėjome koncerte. Ją interpretuojant reikia daugiau nei gerai išmanyti agogiką, artikuliaciją ir afektų teoriją. Čia reikia ypatingos intuicijos, kuria pasižymi visi šio ansamblio nariai, o klausytojai tai visada jaučia.
Pirmoje koncerto dalyje ansamblis „Vox Præterita“ atliko virtuoziškus Biagio Marini ir Tarquinio Merulos kūrinius, Ignazio Donati motetus bei Francesco Rognoni parafrazę pagal Giovanni Pierluigi da Palestrinos motetą „Pulchra es“. Antroje koncerto dalyje skambėjo jausmingi Sigismondo d´Indios ir Claudio Monteverdi emociškai sodrūs ir „kūniški“ madrigalai. Visoje programoje buvo gerai subalansuotas muzikos vokalinis ir instrumentinis pradas, nes kornetas kaip tik yra ta jungtis tarp instrumento ir žmogaus balso. Geras programos sudarymas yra stiprioji kiekvieno ansamblio pusė, bylojanti apie atlikėjų konceptualią ir strategišką mąstyseną. Turėčiau tik vienintelę pastabą dėl akustinių niuansų. Mano ausims vargonų pozityvas buvo šiek tiek per garsus santykyje su teorba, todėl manau, kad teorbininkas turėjo sėdėti toliau nuo vargonų, o vargonus galbūt derėjo pridengti kokiu nors audeklu (nors tai nėra plačiai praktikuojama, tačiau dėl tobulo akustinio rezultato vertėjo pabandyti).
Indrės Kučinskaitės sielos muzika
Po įsimintino koncerto pakalbinau ansamblio „Vox Præterita“ lyderę kornetininkę Indrę KUČINSKAITĘ.
– Kaip prasidėjo Jūsų muzikinis kelias?
– Esu kilusi iš Biržų, vaikystėje grojau skersine fleita. Kai man buvo penkiolika metų, atradau senąją muziką, išilginę fleitą ir barokinį traversą. Tai ilgoka istorija, bet visi tie brangūs atradimai ir svajonė studijuoti šį nuostabų meną šešiolikos metų mane „išsiuntė“ į Vilnių, kur B. Dvariono dešimtmetėje muzikos mokykloje groti išilgine fleita mokiausi pas Ievą Baublytę, o groti barokiniu traversu mane mokė Vytenis Giknius.
– Bet korneto, dar vadinamo barokiniu cinku, visai kitokia pūtimo technika, kupina sunkumų ir iššūkių. Kaip atradote šį instrumentą?
– Kornetu susidomėjau būdama septyniolikos, tada sutikau Rodrigo Calveyrą, ansamblio „Canto Fiorito“ vadovą. Jis man parodė, kas yra XVII amžiaus muzika. Aptikau „Les Cornets Noirs“ albumą „Polychoral Splendour“ – jame įrašyta Giovanni Gabrieli XVIII sonata keturiolikai balsų. Šis kūrinys savotiškai tapo lemtingu, nes padėjo suvokti, kad būtent XVII a. muzika man yra artimiausia (net jeigu mėgaujuosi visa senąją muzika nuo viduramžių iki vėlyvo baroko). Šis įrašas virto mano svajone tapti korneto atlikėja, tad galiausiai atsidūriau Bazelyje, kur įgijau aukštąjį išsilavinimą. Po pirmų magistro studijų pasiryžau nerti dar giliau, 2025 m. baigiau specializuoto istorinio atlikimo magistro studijas.
– Kuo šios studijos ypatingos?
– Specializuotos istoriškai pagrįsto atlikimo magistro studijos nuo studijų Schola Cantorum Basiliensis skyrėsi tuo, kad turėjau dvigubai daugiau teorinių paskaitų ir seminarų, kurie aktualūs mano profiliui. Gilinausi į įvairius Palestrinos kompozicijos aspektus, analizavau G. Frescobaldi muziką, skirtingus XVI a. vokalinės ir instrumentinės muzikos žanrus, C. Monteverdi Palaimintosios Mergelės Marijos mišparus (Vespro della Beata Vergine), ruošiausi baigiamąjam rečitaliui, kurio temai pasirinkau venecijietiškos muzikos palikimą kornetui ir jos įtaką vokiškam to meto repertuarui. Už šį koncertą praeitų metų spalį sulaukiau apdovanojimo iš Schola Cantorum bei Walterio ir Corinos Christen-Marchalų fondo, tad džiaugiuosi pasirinkusi šią studijų kryptį ir esu labai dėkinga savo dėstytojui – nuostabiam korneto atlikėjui Frithjofui Smithui.
– Kokie muzikos elementai Jus labiausiai patraukė XVII a. muzikoje? Ar tai tiesiog kažkokia metafizinė trauka?
– Prieš dešimt metų tai turbūt buvo metafizinė trauka. Išgirdusi Frescobaldi Sonatą aiškiai pajutau, kad tai – mano sielos muzika. O studijuodama Bazelyje ėmiau suprasti, koks intelektualus yra renesanso kontrapunktas ir kaip vėlyvasis barokas paveikiai išreiškia retoriką, afektus, giliausias žmogiškas emocijas. Ankstyvojo baroko muzika man – galinga viso to simbiozė, išlaikanti renesanso eleganciją ir jau turinti brandžiojo baroko žavesio.
– Kas Jūsų ansamblyje yra tikrasis lyderis? Man pasirodė, kad Jūs pati. O gal dalinatės lyderyste su klavesinininke Weronika?
– Dalinamės lyderyste su Weronika, nes ansamblis gimė mums kartu studijuojant, kartu grojant paskaitose. Netrukus supratome, kad mėgaujamės ne tik ankstyvojo baroko ar renesanso muzika, bet ir viena kitos draugija. Abi stengiamės prodiusuoti ansamblį, o programų kūrimas, tyrimai, meniniai reikalai – labiau mano sritis.
– Kokie artimiausių metų planai?
– Toliau dirbti su „Vox Præterita“. Ruošiame programas ateities koncertams, kitais metais turime tikslą įrašyti debiutinį albumą. Kol kas džiaugiuosi sulaukdama nemažai kvietimų koncertuoti su įvairiais senosios muzikos ansambliais visoje Europoje, tad mano darbotvarkė kol kas užpildyta vien muzika. Po studijų ypač gera koncentruotis vien į kūrybą ir keliones, tad bent ateinančius porą metų ketinu užsiimti būtent šia veikla.
*
Viso koncerto muziką lydėjo pačios Indrės skaitomi giliaprasmiai jos autoriniai tekstai, kuriuos priskirčiau poetinės filosofinės prozos žanrui. Šie žodžiai palydėjo finalinį Monteverdi madrigalą „Noriu palikti gyvenimą“ („Voglio di vita uscir“):
Vilties man netrūksta – tik trokštu nusimesti sunkią mantiją jausmų skaudžių.
Širdies styga įtempta skamba maloniai, bet vis grasina nutrūkti.
Ir vis dėlto šios įtampos nepaaukočiau. Joje slypi mūsų kilnumas:
būti dulkėmis, kurios ilgisi žvaigždžių;
būti liepsna, uždaryta kaule;
talpinti vienoje krūtinėje ir maldą, ir žmogiškąjį ilgesį.
Šventumas nepanaikina troškimo.
Troškimas neišniekina šventumo.
Tai – dvi vieno nemirtingo alkio kryptys.
O muzika – trapus, ore gimstantis ir tuoj pat nykstantis menas, vienintelė pakankamai talpi kalba, galinti juos sutaikyti, sujungti dangų ir žemę viename virpančiame garse.
Jei man tektų pasitraukti – tegu tai būtų ne iš gyvenimo, bet į jo pilnatvę.
„ŠVIESOTAMSOS“ DĖMESYS MAŽOSIOS LIETUVOS KULTŪRINIAM PAVELDUI
Kovo 12 d. koncertą „(Ne)pažįstamas Simonas Dachas“ surengė ansamblis „Šviesotamsa“ (sopranas Rūta Vosyliūtė, latvių fleitininkė Kristīne Stumbure ir klavesinininkas, vargonininkas bei vokalistas Vilimas Norkūnas). Barokiško pavadinimo ansamblis (iki 2024-ųjų turėjo itališką pavadinimą „Chiaroscuro“) nesyk yra dalyvavęs „Banchetto musicale“ ir Marco Scacchi festivaliuose, Latvijoje pasirodė Rygos senosios muzikos ir „Vivat Curlandia“ festivaliuose. „Šviesotamsos“ vadovas Vilimas Norkūnas tyrinėja labai įdomų ir mums svarbų Prūsijos ir Mažosios Lietuvos baroko muzikos paveldą, jo iniciatyva ansamblis yra parengęs ne vieną šiam paveldui skirtą koncertinę programą, tarp jų „Prūsijos kunigaikštystei 500“, „(Ne)pažįstamas Simonas Dachas“, „Air de cour“, „Canticum canticorum“.
„Šviesotamsos“ koncerto programos pagrindą sudarė Karaliaučiaus universiteto absolvento Simono Dacho (1605–1659) poezija bei Karaliaučiaus katedros vargonininko ir kompozitoriaus Heinricho Alberto (1604–1651) pagal Dacho tekstus sukurtos dainos ir giesmės. Vilimas Norkūnas klausytojus supažindino su įdomiais Mažosios Lietuvos istoriniais kontekstais. Koncertą prasmingai papildė dar vieno Baltijos šalims, visų pirma Latvijai, svarbaus vokiečių kompozitoriaus Johanno Valentino Mederio Čakona fleitai, ją stilingai pagrojo Kristīne Stumbure. Ansamblio „Šviesotamsa“ programa ir Vilimo Norkūno pristatymai paliko konceptualų įspūdį, klausytojams atsiskleidė turtingas ir įvairialypis XVII a. Karaliaučiaus ir Mažosios Lietuvos kultūrinis gyvenimas. Tokie koncertai visuomet turi ženklią išliekamąją vertę.
STILINGOS „ROYAL BAROQUE ENSEMBLE“ INTERPRETACIJOS
Kovo 14-ąją festivalyje išgirdome „Royal Baroque Ensemble“ iš Lenkijos. Koncertas surengtas kartu su Lenkijos institutu Vilniuje, mininčiu savo veiklos Lietuvoje 30-metį. Galime tik pavydėti savo kaimynams ir istoriniams bendrapiliečiams lenkams, kad jie turi tikrą aukšto lygio barokinį orkestrą, kuris lygiuojasi į geriausius šio stiliaus kolektyvus Europoje. Su orkestru pasirodęs lenkų kontratenoras Kacperas Szelążekas padainavo visą pluoštą puikių virtuozinių baroko arijų. Szelążekas yra neabejotinai ryškus šio stiliaus interpretatorius, turintis jautrią stilistinę intuiciją, intelektą ir puikią vokalinę techniką.
Nuo pat susikūrimo „Royal Baroque Ensemble“ vadovauja žymi lenkų klavesinininkė ir pedagogė Lilianna Stawarz. Koncerte girdėjome Antonio Vivaldi (1678–1741), Leonardo Vinci (1690–1730), Johanno Adolfo Hasse (1699–1783), Leonardo Leo (1694–1744), Antonio Caldaros (1670–1736) instrumentinius ir vokalinius kūrinius. Ansamblis išsiskiria ypač gyva, stilinga ir istoriškai pagrįsta interpretacija. Visas pusantros valandos trukęs koncertas praskriejo tarsi galingas pavasarinis vėjas, pilnutėlė Renesansinė menė ūžė nuo klausytojų ovacijų.
PAŽINTYS SU SENĄJĄ ISPANŲ IR ITALŲ MUZIKA
Įdomūs festivalio atradimai buvo susiję su ispanų renesansine muzika ir su XVI a. populiariu instrumentu viuela bei Viduramžių Italijos juokdarių kūryba.
Kovo 18 d. Perrine Devillers (sopranas) ir Arielio Abramovichiaus (viuela) duetas pristatė Estevano Daços (1537–1591/1596), Francisco Guerrero (1528–1599), Rodrigo de Çeballos (1525–1581) kūrybą. Jų programa buvo įdomi dar ir tuo, kad atskleidė to laikotarpio namų muzikavimo virsmą į profesionalią muziką. Koncertas surengtas kartu su Ispanijos Karalystės ambasada Lietuvoje.
Kovo 19 d. koncertą ansamblis iš Italijos „Micrologus“ skyrė šv. Pranciškaus mirties 800-osioms metinėms paminėti. Septynių muzikantų ansamblis (Patrizia Bovi – balsas, bučina; Gabriele Russo – viola, ragas, bučina; Goffredo Degli Esposti – dviguba fleita, dūdmaišis, švilpynė, būgnas; Enea Sorini – balsas, citra, perkusija, tambūrinas; Peppe Frana – citra; Lorenzo Lolli – balsas, cimbolai; Federica Bocchini – balsas, varpai) pristatė mums mažai pažįstamą Viduramžių Italijos muzikos tradiciją, kylančią iš šv. Pranciškaus mokymo apie neturtą, nuolankumą, brolybę ir meilę visai kūrinijai. Programa „Giullari di Dio“ (Dievo juokdariai) mums priminė Viduramžių juokdarių, arba linksmintojų, kultūrą (it. giullari – linksmintojas). Šie keliaujantys muzikantai dainuodavo, pasakodavo istorijas ir atlikdavo triukus, skirtus džiuginti ir stebinti. Dievo juokdariais besivadinusių šv. Pranciškaus ir jo sekėjų misija buvo nešti džiaugsmą, paprastumą ir dieviškąją meilę pasauliui, jie veikė kaip Dievo, o ne pasaulietinių globėjų linksmintojai. Šv. Pranciškaus dėka juokdario vaidmuo įgavo kitą prasmę, ši figūra netgi tapo naujo bendravimo stiliaus pavyzdžiu, turėjusiu pakeisti sudėtingus „oficialaus“ pamaldumo ritualus, dažnai radikaliai trukdančius tikintiesiems suprasti religiją. Tai buvo kitokia pamokslavimo kryptis, naudojant to meto visuomenei priimtinas išraiškos formas, pirmiausia – šnekamąją kalbą.
Ansamblio „Micrologus“ programa, sukurta remiantis Europos tyrimų tarybos (ERC) pažangių tyrimų projekto „Laudare“ direktoriaus Francesco Zimei moksliniais tyrimais, sudarė galimybę pirmą kartą išgirsti nauja seniausių šaltinių interpretacija pagrįstą šv. Pranciškaus Asyžiečio „Saulės giesmės“ muzikinę rekonstrukciją kartu su neseniai atrastų laudų (pirmųjų Viduramžių Italijos muzikinių religinio pobūdžio tekstų, atitinkančių pranciškoniškąsias vertybes) rinkiniu, priskiriamu XII a. pabaigai – XIII a. pirmai pusei.
Paskutiniai 12-ojo Marco Scacchi festivalio akordai nuskambėjo kovo 21-ąją, tarsi skelbdami astronominio pavasario pradžią. Prie festivalio įvairovės ir sėkmės prisideda partnerystė su festivaliu „dvyniu“, rengiamu gimtajame Scacchi miestelyje Gelezėje (teturinčiame apie 2500 gyventojų). Būtent šis festivalis tapo baigiamojo koncerto parneriu.
Ansamblis „Cappella Musicale Corradiana“, kurį sudaro 10 dainininkų ir du instrumentininkai, vadovaujami dirigento Antonio Magarelli, baigiamajame koncerte atliko XVI–XVII amžių sandūros italų kompozitorių Felice Anerio, Giovanni Marios Trabaci, Giovanni Francesco Anerio, Girolamo Frescobaldi kūrinius, o centriniu tapo Marco Scacchi „Missa Quando Sperai“. Scacchi Mišiose atsiskleidė XVII a. pradžioje vykęs baroko muzikos kalbos, stilistikos virsmas. Ansamblis raiškiai, barokiškai artikuliavo ir intonavo kiekvieną frazę, tobulai atskleidė sudėtingus polifoninius Mišių audinius, ansamblio balsai darniai skambėjo gražiose harmonijose. Visa interpretacinė koncepcija pasižymėjo giliai išjaustu sakralumu.
Kovo 21 d. prieš baigiamąjį koncertą festivalis trumpam buvo persikėlęs į verslo centrą „Artery“ (Konstitucijos pr. 18B), kur soprano Karolinos Parmas ir klavesinininko, senosios Europos muzikos klodų tyrinėtojo Vilimo Norkūno duetas praeivius kvietė į muzikinę ekskursiją po Baroko laikų Europą. Šią programą įkvėpė Georgo Philippo Telemanno dainų rinkinys „Dainuojanti geografija“.
*
Išklausius beveik visus festivalio koncertus akivaizdu, kad LDK Valdovų rūmai jau seniai nėra tik muziejus – tai puiki ir universali erdvė įvairiam menui, edukacijai, tokiems muzikiniams reiškiniams, kuriuos toli gražu ne visada patirsi mūsų didžiosiose koncertų salėse. Marco Scacchi festivalis kaip tik yra vienas iš tokių reiškinių, užsiauginusių savo klausytoją ne tik nemokamais, bet ir – pirmiausia – aukšto meninio lygio koncertais.
Summary
Held from March 3 to 21 at the Palace of the Grand Dukes of Lithuania, the 12th International Marco Scacchi Early Music Festival presented audiences with a wide panorama of Renaissance, early Baroque, and medieval music. International ensembles from Lithuania, Italy, Poland, and other European countries performed works by Marco Scacchi, Claudio Monteverdi, Francesco Cavalli, Girolamo Frescobaldi, Antonio Vivaldi, and other 16th–17th century composers. The article reviews the festival’s most memorable concerts, including “Canto Fiorito’s” programme dedicated to Francesco Cavalli, the debut of the ensemble “Vox Præterita” with the programme “Tesori Lombardi,” the focus of “Šviesotamsa” on the musical heritage of Lithuania Minor, the refined concert of the “Royal Baroque Ensemble,” and the medieval Italian traditions presented by the ensemble “Micrologus.” The publication also features an interview with cornettist Indrė Kučinskaitė about her studies in Basel, the aesthetics of 17th-century music, and the artistic plans of the ensemble “Vox Præterita.” The festival once again confirmed that the Palace of the Grand Dukes of Lithuania has become one of the leading spaces for early music in Lithuania, while the Marco Scacchi Festival itself has grown into a significant international cultural event.