Audronė ŽIGAITYTĖ-NEKROŠIENĖ
Vilniaus Šv. Kotrynos bažnyčioje lapkričio 5-osios vakarą skambėjusi programa „Vienuolės meilė“, skirta XVII a. italų benediktinės Rosos Giacintos Badallos muzikai, atvertė retai girdimą ano meto moterų kūrybos puslapį. Tarptautinis senosios muzikos ansamblis „Canto Fiorito“, vadovaujamas Rodrigo Calveyros, parengė programą, kurioje dvasinis pasaulis ir žmogiškas jausmas susiliejo į vieną – subtiliai, be perdėtos teatralizacijos, tačiau ne visuomet iki galo išsiskleidžiant jausmų energijai.
Rosa Giacinta Badalla (apie 1660–1715) gyveno ir kūrė Milano Šv. Radegondos vienuolyne. Tai viena pirmųjų moterų kompozitorių Europos muzikos istorijoje. XVII a. Italijoje net apie 15 procentų moterų gyveno vienuolynuose, o tarp aristokračių jų būta net 75 procentai. Daugelis jų buvo muzikalios, išsilavinusios, raštingos. Vienuolynas moterims suteikdavo tai, ko neįmanoma būdavo pasiekti pasaulietiniame gyvenime – laisvę kurti, rašyti, muzikuoti.
Badalla išleido kūrinių rinkinį „Motetti a voce sola“ (1684), paliko keletą kantatų, tarp jų – „Vuo cercando“ („Aš ieškau“) ir „O fronde care“ („O, mielieji lapeliai“). Jos amžininkė Isabella Leonarda, taip pat vienuolė kompozitorė, papildė šią tradiciją instrumentinėmis sonatomis. Jos abi koncerto programoje buvo pristatytos kaip Italijos baroko muzikos pradininkės.
Badallos kūryba, artima bendram italų seicento stiliui, atstovauja vadinamajam stile affettuoso – jausmo, retorinės išraiškos, žodžio ir muzikos vienovės menui. Tai epochos idealas, kai muzika kalba tarsi žodžiais, o kiekvienas garsas – lyg emocijos skiemuo. Šio stiliaus atlikėjui būtina ne tik švari artikuliacija, bet ir teatrališkumas balse: intonacijos lankstumas, žodžio įtampa, retorinės pauzės, emocinė raiška.
Baroko klausytojui affetto reiškė ne sentimentą, bet psichologinį paveikslą – kiekviena frazė turėdavo sužadinti afektą, išreikšti konkretų jausmą: meilės ilgesį, skausmą, ekstazę ar tikėjimo šviesą. Badallos kūryboje šie afektai subtilūs, tačiau aiškiai užkoduoti – tarp sakralumo ir žmogiško švelnumo, tarp meditacijos ir išpažinties.
Šv. Kotrynos bažnyčios interjeras šįkart tapo ne aplinka, o lygiaverčiu koncerto dalyviu. Pastelinė šviesa, prislopintas garsinis tonas kūrė ypatingą atmosferą – intymią, bet kupiną dvasinės įtampos spindesio. Jauteisi tarsi grįžęs į XVII amžių, kai vienuolynų celėse skambėdavo moterų balsai, kuriems buvo lemta dainuoti tik Dievui. Bažnyčios akustika idealiai tiko šiai programai. Klausytis čia reiškia jausti ne tik garsą, bet ir jo alsavimą.
Kai paskutinėje arijoje skambėjo žodžiai „Deh suscipe me, Redemptor amate“ („Ak, priimk mane, mylimasis“), atrodė, kad visa salė buvo apgaubta tylos – tos, kuri lieka po išsipildymo. „Vienuolės meilė“ – ne sentimentali tema, bet muzikinė meditacija apie troškimą, pasiaukojimą ir šviesą. Joje meilė – ne objektas, o būsena.
Koncerto dramaturgiją kūrė subtilus muzikos, poezijos ir erdvės dialogas. Ansamblio meno vadovas Rodrigo Calveyra (Brazilija, Prancūzija) sujungė Badallos motetus ir kantatas su Isabellos Leonardos sonatomis, atverdamas kontrastingą, bet darnų garso pasaulį.
Badallos kūriniuose dažnai kartojasi žodžiai „meilė“, „aistros“, „ilgesys“. Ar vienuolė galėjo rašyti apie žemišką meilę? Šis klausimas ir buvo viso koncerto šerdis. Sakralinė forma – motetas, kantata – slepia emocijų gelmę, kurioje glūdi moteriškos prigimties energija, troškimas, švelnumas.
Šio koncerto interpretacija nebuvo muziejinė rekonstrukcija – girdėjome gyvą pokalbį su praeitimi. Visi elementai – nuo apšvietimo iki artikuliacijos – apgalvoti, muzika tekėjo natūraliai, tarsi alsavimas. „Canto Fiorito“ išsiskiria tuo, kad šiame kolektyve kiekvienas atlikėjas – asmenybė, gebanti ne tik meistriškai groti, bet ir kurti dramaturginę visumą. Calveyros vadovaujamas ansamblis garsėja subtiliu stiliaus pojūčiu ir istorinio atlikimo precizika.
Šįkart ansamblyje „Canto Fiorito“ muzikavo Renata Dubinskaitė (programos autorė, mecosopranas), Rodrigo Calveyra (meno vadovas, kornetas, išilginė fleita), Margherita Burattini (barokinė arfa, Italija), Rodney Prada (viola da gamba, Italija) ir Javieras Núñezas Rivera (klavesinas, vargonėliai, Ispanija). Visi – profesionalūs senosios muzikos atlikėjai, nuolat dalyvaujantys tarptautiniuose projektuose. Tai laisvai samdomi aukštos kompetencijos muzikantai.
Renatos Dubinskaitės balsas švytėjo švelniais mecosoprano atspalviais, organiškai jungdamas sakralinį ir žmogiškąjį registrus. Tai ne mistinė ekstazė, o labiau pasiaukojimo ir jautrumo jungtis. Klausantis arijos „O serenae pupillae“ („O, giedros akys“) atrodė, kad Badalla kalbasi ne su Dievu, o su pačia savimi – kaip moteris, išdrįsusi atpažinti savo jausmus ir paversti juos muzika. R. Dubinskaitės frazavime jautėsi pagarba tekstui ir stiliaus išmanymas, tik pritrūko to, kas stile affettuoso yra būtina – emocinės vaidybinės įtampos, tos artikuliacijos, kai kiekvienas skiemuo alsuoja mintimi. Juk ši muzika reikalauja ne vien precizikos, bet ir vaidybos balsu – emocinio įtaigumo, kai žodis tampa veiksmu, o garsas – jausmu.
Margherita Burattini arfa skambėjo švariai, elegantiškai, tačiau netapo emocine solistės partnere – greičiau kūrė bendrą fono atmosferą. Rodney Prados viola da gamba – sodraus tembro, techniškai nepriekaištinga, bet santūri; jo grojimas labiau struktūrinis nei retorinis. Javiero Núñezo Riveros klavesinas ir vargonėliai suteikė tvirtą harmoninį pagrindą, tačiau ir čia dominavo akademinis, ne dramaturginis tonas.
Kitaip tariant, muzika pasirodė įdomesnė nei atlikimas. Badallos partitūros alsuoja jausmu, tačiau atlikėjai tarsi liko už to alsavimo ribos – profesionaliai korektiški, bet be tos vidinės ugnies, kuri baroko afektą paverčia tikra emocija, muzikine drama.
Koncertas turėjo vertingą misiją – sugrąžinti į mūsų akiratį pamirštas moteris kompozitores, kurios XVII a. vienuolynuose kūrė ne tik Dievui, bet ir žmogui. Tai svarbu, prasminga, kultūriškai brangu. Tačiau klausantis kilo mintis: kodėl ši muzika, tokia kupina jausmo, buvo atlikta be tikros aistros? Juk meilė – net jei tai vienuolės meilė – sklidina širdies virpėjimo, to išpažinimo tono, kuris priverčia garsą tapti kūnu.
Galbūt todėl šis koncertas liko atmintyje greičiau kaip klausimas, o ne atsakymas. Juk meilė, net jei ji ir vienuolės, vis dėlto privalo būti aistringa.
Summary
The program “The Nun’s Love”, presented at St. Catherine’s Church in Vilnius, explored the rarely heard music of the 17th-century Italian composer Rosa Giacinta Badalla, shedding light on women’s creative work within convent culture. The ensemble Canto Fiorito, led by Rodrigo Calveyra, combined Badalla’s motets and cantatas with instrumental works by Isabella Leonarda, creating a coherent dialogue between spirituality and human emotion.
Badalla’s music reflects the aesthetics of stile affettuoso, emphasizing the unity of text, emotion, and musical expression, where each phrase conveys a distinct affect. The church’s acoustics and visual atmosphere enhanced the meditative character of the concert, presenting love not as an object, but as a state of being.
However, despite the performers’ professionalism and stylistic awareness, the interpretation lacked deeper emotional intensity and theatrical expressiveness essential to Baroque music. As a result, the concert stood out for its cultural significance and repertoire revival, yet left an impression of unfulfilled expressive potential.