Ryškūs „Kaskadų“ žingsniai per epochas
Daiva TAMOŠAITYTĖ
Trio „Kaskados“ – Rusnė Mataitytė (smuikas), Edmundas Kulikauskas (violončelė) ir Albina Šikšniūtė (fortepijonas) – kovo 22 dieną Nacionalinės filharmonijos Mažojoje salėje muzikavo po devynerių metų pertraukos.
Ansamblis susikūrė 1997 metais, 2002-aisiais laimėjo I premiją tarptautiniame J. Brahmso kamerinių ansamblių konkurse Austrijoje. Trio yra nuolatinis įvairių festivalių Lietuvoje dalyvis, gastroliuoja pasaulyje, įrašinėja CD, jo koncertus įamžina LRT ir Lenkijos televizijos, LRT radijas, „Euroradijas“. Kaip solistai ansamblio dalyviai aktyviai koncertuoja su įvairiais orkestrais.
Vienas svarbiausių „Kaskadų“ veiklos barų – lietuviškos muzikos propagavimas. Ansambliui kūrinių yra parašę Bronius Kutavičius, Osvaldas Balakauskas, Feliksas Bajoras, Anatolijus Šenderovas, Jurgis Juozapaitis, Vidmantas Bartulis, Algirdas Martinaitis, Ramūnas Motiekaitis, Loreta Narvilaitė, Raminta Šerkšnytė, Zita Bružaitė ir kiti kompozitoriai. Prie lietuviškos muzikos sklaidos trio prisideda kartu su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru, Šv. Kristoforo kameriniu orkestru.
Kovo 22 d. koncerte „Kaskados“ pristatė dar vieną premjerą – Vykinto Baltako kūrinį „Re(a)line II“ (2026), užsakytą Lietuvos kompozitorių sąjungos. Ansamblis pateikė vientisą, ryškią ir efektingą opuso interpretaciją. „Jau daug metų bendradarbiaujame su Vykintu Baltaku ir jo sukurtu Lietuvos ansamblių tinklu „LENsemble“. Esame atlikę ir įrašę daug lietuvių kompozitorių ir paties Vykinto kūrinių, taip pat nemažai įdomios ir vertingos užsienio kompozitorių muzikos, – sakė Rusnė Mataitytė. – Žavi neišsenkanti Vykinto kūrybinė energija, kuri pasireiškia ne tik naujų opusų atsiradimu, bet ir be galo išradingu šiuolaikinės muzikos populiarinimu Lietuvoje. Džiaugiamės ir didžiuojamės, kad mūsų repertuaras pasipildė puikiu mums dedikuotu kūriniu.“
Pirmas koncerte „Žingsniai per epochas“ nuskambėjo Ludwigo van Beethoveno Fortepijoninis trio, op. 1 Nr. 3, c-moll, o po Baltako „Re(a)line II“ buvo atliktas Bedřicho Smetanos Trio, op. 15, g-moll, JB 1:64. Klasika ir romantika sudaro ansamblio repertuaro pagrindą, todėl buvo galima gėrėtis nepriekaištingai įvaldytu ir perteiktu stilingumu. Mataitytė, Kulikauskas ir Šikšniūtė yra lygiaverčiai partneriai, jų profesionalumas ir meistriškumas neatsiejamas nuo stiliaus išmanymo ir muzikalumo.
Dar pabrėžtinas labai geras garsumas, ypač nuolat susiduriant su nesuvaldomomis akustikos problemomis didžiosiose koncertų salėse: viskas skambėjo gerai, salė buvo užpildyta kokybės neprarandančiu garsu.
Beethovenas žavėjo pasakiškais Šikšniūtės „perliukais“ ir apskritai jos grojimo kokybe. Smetanos kūrinys labai ilgas ir sudėtingas, todėl dažniausiai atliekamas po pertraukos. „Kaskados“ programą sudarė kaip vienos dalies koncertą, todėl sulig paskutiniais taktais jau buvo justi, kad ištvermė turi ribas. Nepaisant to, liaudiškų elementų, rapsodiškų temų, variacijų prisotintą pasakojimą muzikantai perteikė sodriai ir dainingai: pasigėrėtinai buvo išjausta violončelės partija, spindėjo smuiko architektūra. Bisui išgirdome Roberto Schumanno Duetą iš ciklo „Fantasiestücke“.
Tiesą sakant, neįsivaizduojama, kad šis ansamblis pagrotų ką nors nekokybiškai, kad kas nors nepasisektų. Savo esme jis nėra „inovatyvus“: kad ir ką pasirinktų, trio neieško nebūtų efektų, gal ir įdomių, tačiau šalutinių eksperimentinių idėjų ar išraiškos priemonių, bet yra etaloninis visomis prasmėmis – ar kalbėtume apie techninį pasirengimą, ar atlikimo kultūrą, išbaigtumą, tolygumą, trijų instrumentų dermę ir atliekamo repertuaro nuovoką. Tai pasakytina ir apie šiuolaikinę muziką, kurios perteikimas būna tiek naujas, kiek reikalauja partitūra; esant fundamentaliam instrumentų įvaldymui, išorinių triukų (tarp jų ir aprangos, ir laikysenos) demonstruoti tiesiog nereikia. Nesakyčiau, kad atliekama muzika yra „nuasmeninta“: manau, kad kaip tik patyrusių asmenybių dėka nemirtingas muzikos turinys tarsi tampa jų dalimi, todėl griežiama ir skambinama ramiai, leidžiant muzikai kalbėti „objektyviai“.
2027-aisiais trisdešimties metų jubiliejų švęsiantis trio, pasak jo narių, norėtų sugrįžti prie didingų Johanneso Brahmso opusų ir pagroti juos remdamiesi ne tik sukaupta profesine patirtimi, bet ir emocine branda, kuri suteiktų naujų spalvų jaunystėje ne kartą atliktiems kūriniams.
„Kaskados“ – nacionalinis elitinis, aukščiausio lygio kamerinis kolektyvas. Jo „Žingsniai per epochas“ Nacionalinės filharmonijos salėje buvo solidūs, meniški ir ryškūs. Iš tikrųjų šiam trio jau seniai nereikia reklamos ar skatinančių žodžių, bet norisi pasidžiaugti, kad kolektyvas priklauso savęs rėksmingai nepardavinėjančiam, kilniam ir santūriam lietuviškos savimonės muzikiniam pasauliui, kuris egzistuoja kaip unikali savastis ir užima jame garbingą vietą.