Jonė PUNYTĖ-SVIGARIENĖ
Vokiškoji meninė daina (KunstLied, Lied) – bene geriausiai žinomas, populiariausias kamerinės vokalinės muzikos žanras. Šis žanras, pasižymintis itin turtingu repertuaru, klestėjo XIX a., jo pabaigoje ėmė veržtis iš dainininko ir pianisto dueto drabužio, tapdamas simfonine drobe Gustavo Mahlerio ar Richardo Strausso kūryboje. XX a. vokiškoji Lied įgavo dar daugiau įvairiausių veidų ir charakterių, jos tradicija išplito į viso pasaulio koncertines erdves. Bet šįkart užmeskime akį į istoriją: iš kur atsirado šis Vokietijos ir Austrijos kultūros perlas – Lied?
Žodis Lied kildinamas iš dviejų giminingų senosios vokiečių kalbos žodžių daz Liet, diu Liet – posmas arba eilėraščio posmų visuma. Muzikos istorijoje Lied neatsiejama nuo eiliuoto poetinio turinio. Žanro ištakos siejamos su įvairiais Viduramžių meisterzingerių ir minezingerių kūrybos porūšiais: giesmėmis, piligrimų, kelionių dainomis, baladėmis, himnais. Renesanso laikotarpiu daugiabalsio madrigalo struktūroje pradėjo ryškėti viršutinio balso linijos svarba. XVII a. protestantiškoje Vokietijoje klestėjo basso continuo daina – pasaulietinė posminė daina vokiečių kalba su iš dalies improvizuojamu instrumentiniu pritarimu. Išpopuliarėjo lengvo pobūdžio kūriniai, poezijos ir buitinės pramoginės muzikos deriniai: šokiai, maršai ar išgertuvių dainos. Vienas ryškiausių pavyzdžių – Johanno Sigismundo Scholze´ės (1705–1750), žinomo Sperontės slapyvardžiu, leidinys „Singende Muse an der Pleisse“ („Dainuojanti mūza prie Pleišės“[1]). Rinkinio turinį sudarantys instrumentiniai šokiai ir maršai su žodžiais susilaukė milžiniško populiarumo ir tapo kertiniu akmeniu vokiškosios muzikos istorijoje.
Klasicizmo estetika, profesionalumo, paprastumo ir liaudiškumo tendencijos veikė asketišką posminę dainos formą, tapusią savotišku to meto kultūrinio gyvenimo veidrodžiu. Dainas kūrė daug to meto kompozitorių, atsiradusi spausdinimo galimybė padėjo kūriniams plisti. Dainos ir kūriniai fortepijonui tapo bene populiariausia visuotinės muzikos raiškos forma. XVIII a. viduryje basso continuo dainą pakeitė tiksliai užrašytas muzikos tekstas fortepijonui, faktūra ir harmonija papildantis poetinį tekstą, tačiau šis kurį laiką būdavo pateikiamas tarp instrumentui skirtų penklinių, tapatinant vokalinę liniją su dešinės rankos partija. 1749 m. Carlas Phillipas Emanuelis Bachas (1714–1788) savo dainose pradėjo naudoti atskirą penklinę balso partijai užrašyti. Šią datą galima laikyti klasicistinės dainos eros pradžia.
Kultūrinės reikšmės požiūriu lyginant XIX a. menines dainas su klasicizmo dainomis, pastarąsias derėtų apibūdinti kaip eksperimentinius kūrinius: paprasta posminė struktūra, nenusistovėjusi notacija, menkai išryškinta balso partija, nesudėtingas akompanimentas – visa tai sudaro ieškojimų ir radimosi įspūdį. Dainas kūrė daugybė dabartyje pamirštų kompozitorių, o didiesiems (pvz., Josephui Haydnui, Wolfgangui Amadeui Mozartui) Lied buvo žanras, mažai tinkamas išreikšti jų kūrybinius užmojus. Vis dėlto Lied tyrinėtojo Jameso Parsono nuomone, XVIII a. daina muzikos istorijos kontekste yra nedovanotinai ignoruojama ir nuvertinama, žanro pradininku pagal visuotinai priimtą tradiciją laikant Franzą Schubertą, o pirmuoju kūriniu – jo „Gretchen am Spinnrade“ („Margarita prie ratelio“) D118, sukurtą 1814 m. spalio 19 d. Parsonas teigia, kad didžiausia vokiečių muzikos ideologijos bendrystė ir prigimtinė savybė – dainingumo siekis, akcentuojamas Johanno Matthesono (1681–1764), C. P. E. Bacho, Danielio Gottlobo Türko (1750–1813) traktatuose. Šio laikotarpio kūrinių melodingumą inspiravo poezija. Dainos žanro apimtys, formos paprastumas ir namų muzikavimo tradicija formavo natūralios ir paprastos vokalinės linijos poreikį, asketišką minties ir harmonijos raišką. Parsonas daro prielaidą, kad XVIII a. antroje pusėje vokiškai kalbančiose teritorijose Lied žanras tapo vokiškosios tapatybės įrankiu, ieškant kultūrinės atsvaros itališkajai operai.
XVIII a. antroje pusėje vokiškai kalbančiose teritorijose, regionų kultūros centruose dainas kūrė įvairūs kompozitoriai, kurių braižą, šalia unikalių savybių, vienijo tam tikri panašumai. Klasicizmo epochos dainos žanrui didžiausią reikšmę turėjo keturios vietovės: Berlynas, Viena, Saksonija (Leipcigas) ir Švabija (Štutgartas). Svarbiausi kultūros centrai buvo Berlynas ir Viena, juose gyveno daugiausia dainų kūrėjų. Štutgarto ir Leipcigo regionuose kompozitorių, kūrusių Lied, buvo kiek mažiau, bet jų kūrybinio palikimo savitumas taip pat svarbus bendrai žanro raidai. Berlyne Lied egzistavo kaip instrumentinės muzikos alternatyva, o Vienos, Štutgarto ir Leipcigo muzikai daugiausia dėmesio skyrė operai, čia kamerinės vokalinės kūrybos mėgėjų ratas buvo siauresnis. Dalyje šaltinių randame aptakesnę Lied kūrėjų geografijos klasifikaciją, skirstančią dainos tradiciją į šiaurietiškąją ir pietietiškąją, nenurodant konkretaus miesto. Šiaurietiškajai priklausytų Berlynas, Leipcigas ir artimiausi miestai (Dresdenas, Bona, Magdeburgas, Halė ir kt.). Pietietiškajai tradicijai atstovauja Viena ir Švabijos regionas (Štutgartas, Liudvigsburgas).
Berlyno regiono kompozitorių indėlis į Lied istoriją – reikšmingiausias. Pagrindą vadinamajai pirmajai Berlyno Lied mokyklai padėjo Christianas Gottfriedas Krause (1719–1770), savo traktate „Von der musikalischen Poesie“ („Apie muzikinę poeziją“, Berlynas, 1752) pabrėžęs dainų natūralumą, melodijos paprastumą, „liaudišką“ dainos kilmę ir struktūrą bei asketišką instrumentinį akompanimentą. Krause´ės amžininkas C. Ph. E. Bachas pralenkė ne tik pirmosios Berlyno mokyklos komponavimo stilių, bet ir savo epochą bei reikšmingai prisidėjo prie Lied formavimosi. Jo dainos pasižymi muzikos kalbos turtingumu, subjektyvumu, emocingumu. Miniatiūros forma leido kompozitoriui išskleisti savo polinkį į laisvą muzikinę fantaziją. Bacho melodija susijusi su žodžiu, harmonija praturtinta chromatizmais, užlaikytais disonansais. Jo dainose išsiskiria fortepijono partija: tiek ryšiu su tekstu, tiek savitais harmoniniais sprendimais. Dainininko ir fortepijono partijos lygiavertiškai išvystytos – balsovada turtinga, faktūra išplėtota, kas mažai būdinga kitų Berlyno Lied mokyklos atstovų kūryboje. Pirmoji Berlyno Lied mokykla padėjo pagrindus didžiausią įtaką žanro raidai padariusiai antrajai Berlyno mokyklai, kurios estetinės nuostatos paprastą liaudies dainą be akompanimento pavertė atspirties tašku meninės dainos kompozicijai. Tuo pačiu metu kompozicines tendencijas veikė galantiškojo stiliaus manierizmas. Šių dviejų veiksnių sintezė atsispindi Berlyno Lied kūrėjų darbuose. Ryškiausi šio periodo atstovai – Johannas Friedrichas Reichardtas (1752–1814) ir Carlas Friedrichas Zelteris (1758–1832). Jie tęsė ir plėtojo Lied žodžio ir muzikos ryšio tradiciją, ieškojo individualaus kūrybinio braižo.
Reichardtas buvo ryški įvairiapusė asmenybė: mąstytojas, muzikos kritikas, visuomenininkas, rašytojas ir kompozitorius, gyvenęs Gybichenštaine (netoli Halės) ir palaikęs intensyvius ryšius su plačiu savo laikotarpio kultūros ir meno atstovų ratu: Johannu Ludwigu Tiecku (1773–1853), Novaliu (1772–1801), Josephu von Eichendorfu (1788–1857), Clemensu Brentano (1778–1842), Achimu von Arnimu (1781–1831), Friedrichu von Schlegeliu (1772–1859), Johannu Heinrichu Vossu (1751–1826) ir kitais menininkais. Kūrė operas, oratorijas, kantatas, motetus, simfonijas, instrumentinius koncertus, kamerinę instrumentinę muziką, muziką dramos spektakliams, yra vienas romantinės baladės pradininkų. Jo palikimas įspūdingas – vien Lied žanro kūrinių paliko per 1500. Labiausiai vertino Johanno Wolfgango von Goethe´ės (1749–1832), su kuriuo nuolat vyko intensyvus susirašinėjimas ir kūrybinis bendradarbiavimas, kūrybą.
Jaunystėje Reichardto meniniam skoniui įtaką darė galantiškasis muzikos stilius. Vėliau kompozitorius ėmė žavėtis paprastumu, natūralumu, liaudies kūryba, plėtojo vokiškąjį dainos tipą kaip atsvarą dominavusiam kosmopolitiškam galantiškajam stiliui. Dainos buvo jo kūrybinė laboratorija, kurioje ieškojo dviejų skirtingų pradų (galantiškojo ir liaudiškojo) sąlyčio taškų. Galantiškojo stiliaus technika sykiu su liaudišku nuoširdumu sudarė sąlygas rastis lyrinio herojaus atverčiai (Lied) ir ypač romantizuotam istorijos pasakojimui (baladei), kartu formavo individualų Reichardto dainos vokiškąjį deklamacinį stilių. Reichardto požiūris į dainą, melodiją ir fortepijono partiją reikšmingai nutolęs nuo pirmosios Berlyno mokyklos. Nors fortepijono partija, laikantis Berlyno mokyklos tradicijų, gana asketiškos prigimties, tačiau Reichardto dainose jaučiamas glaudesnis akompanimento ryšys su poezija, dainos naratyvu ir emociniu turiniu. Kur kas anksčiau negu Hugo Wolfas (1860–1903) Reichardtas iškėlė poetinio žodžio svarbą. Įdomiausi ir brandžiausi Reichardto Lied pavyzdžiai – paskutinės kompozitoriaus išleistos rinktinės pagal Goethe´ės (1809 m.) ir Schillerio (1810 m.) tekstus. Manoma, kad būtent šie kūriniai padarė įtaką Schuberto kūrybai.
Carlas Friedrichas Zelteris – vienas svariausiai prie vokiškosios Lied tradicijos formavimo prisidėjusių kompozitorių. Jo dainų raidoje stebimos poezijos ir muzikos simbiozės paieškos, pranašaujančios XIX a romantinės dainos sužydėjimą. Zelteris – ryški asmenybė Berlyno kultūrinio gyvenimo istorijoje. Berlyno dainavimo akademijos (Sing-akademie zu Berlin [2]) įkūrėjo Carlo Friedricho Fascho (1736–1800) dėka gavęs muzikinio išsilavinimo pagrindus, šiame mieste praleido didžiąją gyvenimo dalį. Po mokytojo mirties Zelteris perėmė vadovavimą draugijai. Jo veikla turėjo daug įtakos Vokietijos muzikos švietimo sistemai bei XIX a. kultūriniam gyvenimui, ypač reikšmingas buvo jo pedagoginis darbas. Žymiausi Zelterio mokiniai – Felixas Mendelssohnas-Bartholdy, Giacomo Meyerbeeris (1791–1864), Otto Nicolai (1810–1849).
Vokalinė muzika Zelterio kūrybiniame palikime užima svarbiausią vietą. Dainas balsui ir fortepijonui kūrė inspiruotas savo antrosios žmonos dainininkės Juliane Pappritz. Daug informacijos apie Zelterio kūrybines nuostatas galima rasti jo gausiuose išlikusiuose susirašinėjimuose su garsiais to meto kūrėjais, visų pirma Goethe, pagal kurio žodžius sukurtos 75 iš 210 Zelterio dainų.
Žodis Zelteriui visada buvo nepajudinama vertybė, kompozitorius muzika siekė jį paryškinti, papildyti ir sustiprinti. Tačiau skirtingai nuo vėliau įsigalėjusių romantizmo tendencijų, savo kompozicijomis Zelteris perteikia poeto mintį, naratyvą, o ne emociją, jo muzika labiau racionali nei jausminga. Jis siekė, kad muzika tarnautų tekstui, vertino muzikos ir poezijos harmoniją. Zelteris kūrė melodiją remdamasis kalbinėmis intonacijomis ir deklamacija, priklausomai nuo teksto pobūdžio linkdamas į ariozišką ar paprastą liaudies dainos stilių. Jo kūryboje galima rasti liaudies muzikos, choralo, šokių intonacijų. Santūriomis kompozicinėmis priemonėmis Zelteris savo dainose kūrė išplėtotą vidinę struktūrą, prasmingai siedamas melodiją, ritmą, harmoniją ir skambesį. Nors kritiškai vertino individualaus virtuoziškumo kultą, kai demonstruojamas atlikėjas, vis dėlto Zelterio dainų fortepijono partija dažnai išvystyta, virtuoziška, efektinga. Akompanimento reikšmė stipriai išauga, fortepijonas papildo melodiją charakteringais intarpais, supintais su melodikos intonacijomis, dažnai kuria pagrindinę dainos nuotaiką. Ši savybė priartina Zelterį prie Schuberto kūrybos.
Antrosios Berlyno Lied mokyklos tradiciją šiame regione tęsė nemažai kūrėjų, iš kurių ryškiausi buvo Carlas Loewe (1796–1869), neoficialiai vadintas Vokietijos Schubertu, Fanny Mendelssohn-Hensel (1805–1847) ir Felixas Mendelsshonas-Bartholdy (1809–1847).
Šiaurinėje Vokietijoje vykusius kūrybinius procesus reikšmingai papildė Saksonijos regionas, ypač Leipcigas. Šiame mieste Lied kuriančių kompozitorių buvo mažiau nei Berlyne, tačiau kultūrinis gyvenimas buvo savaip intensyvus. Bernhardas Christophas Breitkopfas (1695–1777) čia 1719 m. įkūrė savo vardu pavadintą muzikos leidyklą. Tai viena seniausių ir garsiausių pasaulyje leidyklų, turėjusi didžiulę įtaką muzikos leidybos plėtrai Europoje. „Breitkopf & Härtel“ (pavadinimas pakeistas 1795 m., leidyklos partneriu tapus Gottfriedui Christophui Härteliui) garsėjo inovatyvumu, naudojo modernius natų spausdinimo būdus, standartizavo muzikos leidybą ir reikšmingai padidino muzikos leidinių sklaidą.
Leipcigas buvo ne tik kūrėjų, leidėjų, bet ir atlikėjų centras. Tai ypač paskatino koncertų salės „Gewandhaus“ įkūrimas 1781 m. Mieste veikė daugybė muzikos mokyklų, kurios ugdė jaunuosius kompozitorius ir atlikėjus. Leipcigo kultūrinis bei muzikinis gyvenimas nenusileido Berlynui, o Lied žanro plėtra šiame mieste atspindėjo muzikos pasaulio tendencijas: harmoningos, emocingos muzikos ir poezijos visumos siekį.
Šiaurietiškoji Lied atspindi unikalią XVIII a. pabaigos – XIX a. pradžios klasicizmo ir ankstyvojo romantizmo muzikos tradicijų samplaiką. Šios tradicijos atstovai dainoje ieškojo paprastumo, siekė poezijos ir muzikos harmonijos iškeldami teksto reikšmę. Dainos būdavo posminės, jų melodijos paprastos ir lengvai įsimenamos. Fortepijono partija subtiliai sustiprindavo tekstų emocinį turinį. XIX a. pradžioje šiaurietiškoji Lied pamažu keitėsi, veikiama romantizmo estetikos, muzikoje atsirado daugiau emocinės įtampos, sudėtingesnės poetinės ir muzikinės kalbos ir glaudesnės poezijos bei muzikos sąveikos.
Pietietiškojo tipo Lied kūriniai pasižymi sudėtingesne muzikos kalba ir teatrališkumu. Šiame regione klestėjusi operos kultūra padarė įtaką Lied muzikos stiliui, atlikimo manierai bei estetikai. Dažnose regiono dainose pasitaiko baladiškas, naratyvinis komponavimas, primenantis miniatiūrines operas. Dainos žanras buvo traktuojamas kaip intymesnis istorijų pasakojimo būdas. Galima teigti, kad opera, kaip reikšminga kultūrinio gyvenimo dalis, diktavo kūrybos tendencijas ir publikos lūkesčius. Pietietiškosios Lied kompozitoriai iš dalies taikė operinius principus mažesnės apimties vokaliniams kūriniams.
Ikiromantinės dainos istoriją Vienoje galima pradėti nuo Christopho Willibaldo von Glucko (1714–1787), kuris 1770 m. išspausdino septynių odžių ir dainų rinkinį pagal Klopstocko eiles. Vis dėlto daugelyje šaltinių Vienos Lied mokyklos pradininku laikomas Josephas Antonas Steffanas (1726–1797). Jo dainos daugiausia posminės struktūros, klasicistinis stilius susipina su italų, prancūzų muzikos intonacijomis, muzikos kalba pasižymi jautrumu ir grakštumu. Steffanas ir jo amžininkai suformavo dvinarį vienietiškos dainos tipą: arijetę ir sentimentalią dainą-ariją (abu pavadinimai nurodo tiesiogines žanro sąsajas su opera). Šį dainos tipą perėmė ir toliau vystė Vienos klasikai Haydnas, Mozartas, Beethovenas. Jiems buvo svetimos Berlyno Lied mokyklos dogmos, skelbiančios vokalo linijos paprastumo ir natūralumo ar asketiško akompanimento siekį. Vienos kompozitoriai plėtojo fortepijono partiją, ypač solo intarpus, kurių medžiaga nebūtinai siejama su tekstu ir turiniu. Dažnu atveju tai savarankiškos dramaturginės linijos, primenančios atskirus personažus. Vokalinės dainų partijos puošnios ir išradingos, liaudiškos intonacijos itin retos.
Štutgarto Lied tradiciją pradėjo muzikas ir poetas Christianas Friedrichas Danielis Schubartas (1739–1791). Jo kūrinių poetinį žodį ir muziką jungia gilus, tikras jausmas, organiškai susilieja autoriaus poetinė nuotaika ir muzikos raiška. Kūrinių akompanimento faktūros kūrybiškos, bet asketiškesnės už poetinį žodį.
Reikšmingiausias Štutgarto regiono Lied kūrėjas buvo Johannas Rudolfas Zumsteegas (1760–1802) – dirigentas, kompozitorius, violončelininkas ir visuomenininkas, šalia savo sceninės kūrybos (operos, kantatos, mišios ir pan.) bene visuose šaltiniuose minimas kaip vienas žymiausių XVIII–XIX a sandūros vokalinių baladžių autorių. Parašė apie 300 kompozicijų balsui ir fortepijonui. Svarbiausias Zumsteego Lied žanro veikalas – 7 tomų rinkinys „Kleine Balladen und Lieder“ („Mažosios baladės ir dainos“), išleistas „Breitkopf & Härtel“ Leipcige 1800–1805 m. (kompozitorius mirė pradėjęs komplektuoti IV tomą; V–VII rinkinio tomai sudaryti po autoriaus mirties).
Pirmosios kompozitoriaus biografijos autorius Ludwigas Landshoffas teigia, kad Zumsteego kūrybinis stilius dvejopas: sceniniams kūriniams būdinga itališka maniera, perimta iš Vienos aukštuomenės ir atvėrusi kelią jo dramaturginiam stiliui bei suformavusi plačią spalvų paletę, o jo dainos ir baladės – visiškai kitokios, savitos, vokiškos. Zumsteego dainos yra nedidelės apimties, skaidrios faktūros, gyvybingo charakterio XVIII a. miniatiūros, tačiau jų vidinis emocionalumas, išskirtinis melodingumas ir harmoninių darinių rafinuotumas pranašauja naują Lied istorijos etapą. Priklausomai nuo poetinio teksto, komponavo įvairios struktūros kūrinius: nuo paprastų posminių iki ištisinio vystymo formų. Kai kurie tyrėjai jas vadina lyrinėmis solo scenomis arba operos mikrokosmosu balso ir instrumento duetui. Kūriniams būdinga dainingų ir rečitatyvinių epizodų kaita, kartu keičiantis tempui, metrui, tonacijai, fortepijono partijos savarankiškumas ir jos muzikinės medžiagos turtingumas, teksto ir muzikos ryšys, ryškus emocinis planas. Zumsteegas balso liniją traktavo ne tiesiog kaip gražią melodiją, bet kaip poetinio teksto, konkretaus žodžio, nuotaikos perteikėją. Į lyrinį dainavimą dažnai įsiterpdavo rečitatyvas, liudijantis kompozitoriaus dramaturginę scenos veikalų patirtį. Kartais jis naudodavo viduramžių dermes, enharmonines progresijas, siekė praplėsti tradicinį harmonijos taikymą. Fortepijono figūracijų gausa ir santykis su tekstu primena melodramos žanrą. Zumsteego baladžių akompanimento partija dažnai iliustratyvi, joje gausu arpeggio, tremolando figūrų, savarankiškų fortepijono fragmentų. Dainose reikšminga kairės rankos linijos raida, kuri nuo įprasto harmonijos palaikymo evoliucionuoja iki sudėtingų pianistinių darinių: smulkių natų, pasažų, chromatizmų, šuolių ar rankų unisono. Fortepijono partijos epizodai dažnai virtuoziški, jie pabrėžia instrumento reikšmę kūrinyje, pasitarnauja charakterio kūrimui, tad fortepijonas iš akompanimento tampa pasakotoju. Instrumento solo intarpai gali pratęsti skambėjusią medžiagą ar inspiruoti būsimą, o kartais įsiterpia su savarankiška tema kaip veiksmo užsklanda.
Zumsteego baladės Vokietijoje klestėjo iki 1830 m. ir padarė didelę įtaką vėlesnių Lied kompozitorių kūrybai. Yra žinoma, kad Carlas Loewe apgailestavo, jog Zumsteegas nepelnytai pamirštas, ir pabrėžė nepaprastai didelę pastarojo kūrinių svarbą muzikos istorijai. Pavyzdžiui, 6 Schuberto dainos parašytos aiškiai sekant Zummsteegu: išlaikoma ta pati tonacija, gimininga melodika, panašus dramaturginis vystymas („Hafars Klage“ D5, „Lied der Liebe“ D109, „Nachtgesang“ D314, „Ritter Toggenburg“ D397, ‚Die Erwartung“ D159, „Skolie“ D507).
Abi aptartos Lied tradicijos stipriai prisidėjo prie romantinės meninės dainos suklestėjimo XIX a. Lyrinio herojaus emocijų perteikimas, poezijos ir muzikos sintezė bei fortepijono vaidmens iškėlimas leido šiam žanrui įgyti naujų formų ir raiškos galimybių, kurias vėliau savo kūryboje išplėtojo Schubertas, Schumannas, Brahmsas ir kiti garsūs Lied kompozitoriai.
[1] Pleišė – Vokietijos upė, tekanti per Leipcigą.
[2] Viena pirmųjų Europos muzikos draugijų Sing-akademie zu Berlin, įkurta 1791 m., atliko svarbų vaidmenį kuriant ir puoselėjant vokiečių chorinės muzikos tradicijas, tyrinėjant ir atkuriant senąją muziką (www.sing-akademie.de).
LITERATŪRA
Böker-Heil Norbert, Fallows David, Baron John, Parsons James, Sams Eric, Johnson Graham, Griffiths Paul. Lied. – Grove Music Online. Prieiga internete: https://www-oxfordmusiconline-com.ezproxy.lmta.lt/grovemusic/view/10.1093/gmo/9781561592630.001.0001/omo-9781561592630-e-0000016611 [žiūrėta 2022-10-23].
Byrne Bodley Lorraine. Goethe and Zelter: Musical Dialogues. Aldershot: Ashgate, 2009.
Gudewill Kurt. Lied. – Die Musik in Geschichte und Gegenwart, Band 8, 746–781. Kassel, Basel, London, New York: Bärenreiter-Verlag, 1989/1960.
Hultén Mårten Nehrfors. Shaping the Nation with Song: Johann Friedrich Reichardt and the German Cultural Identity. Stockholm: Stockholm University, 2018.
Jost Peter. Lied, Das deutsche Lied, Das KlavierLied seit dem 18. Jahrhundert, 18. Jahrhundert. –MGG Online, redaguota Laurenz Lütteken. New York, Kassel, Stuttgart: Bärenreiter, Metzler, 2016ff. Paskelbta 2016 m. lapkritį. Prieiga internete: https://www-mgg-online-com.ezproxy.lmta.lt/mgg/stable/47397.
Jörg Martin. Johann Rudolph Zumsteeg. Würdigung. – MGG Online, redaguota Laurenz Lütteken. New York, Kassel, Stuttgart: Bärenreiter, Metzler, 2016ff. Paskelbta 2021 m. gruodį. Prieiga internete: https://www-mgg-online-com.ezproxy.lmta.lt/mgg/stable/401230.
Landshoff Ludwig. Johann Rudolf Zumsteeg (1760–1802): Ein Beitrag zur Geschichte des Liedes und der Ballade. Berlin, 1902.
Moore Wes C. Goethe Settings by Johann Friedrich Reichardt and Carl Friedrich Zelter: Text, Music and Performance Possibilities. PhD diss., University of North Texas, 2012.
Ottenberg Hans-Günter. Berliner Liederschule, Geschichte. – MGG Online, redaguota Laurenz Lütteken. New York, Kassel, Stuttgart: Bärenreiter, Metzler, 2016ff. Pirmą kartą paskelbta 1994 m., internete – 2016 m. Prieiga internete: https://www-mgg-online-com.ezproxy.lmta.lt/mgg/stable/49732.
Reclams Liedführer. Stuttgart: Philipp Reclam jun., 2008, 107–115.
Sauer Florian. Ballade, Vokalballade nach 1700, Einzelne Komponisten im 19. Jahrhundert. – In MGG Online, redaguota Laurenz Lütteken. New York, Kassel, Stuttgart: Bärenreiter, Metzler, 2016ff. Pirmą kartą paskelbta 1994 m., internete – 2016 m. Prieiga internete: https://www-mgg-online-com.ezproxy.lmta.lt/mgg/stable/49420.
Sheranian Michael Judd. The Ballade of Eighteenth and Nineteenth-Century Germany: A Useful but Neglected Pedagogical Tool. PhD diss., University of Arisona, 1998. Prieiga internete ihttp://hdl.handle.net/10150/288897 [žiūrėta 2024-08-6].
The Cambridge Companion to the Lied / Ed.by James Parsons. Cambridge: Cambridge University Press, 2004.
Wiora Walter. Das deutsche Lied: Zur Geschichte und Ästhetik einer musikalischen Gattung. Wolfenbüttel and Zürich, 1971.