Audronė ŽIGAITYTĖ

 

Balandžio 12 d. Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje skambėjo itin turininga, filosofinio krūvio nestokojusi programa, kurią atliko Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras, diriguojamas Roberto Šerveniko. Koncerte pasirodė ir fleitos virtuozas Stathis Karapanos, skambėjo net du kūriniai, skirti kompozitoriaus Algirdo Martinaičio 75-mečiui.

Koncerto programą sudarė keturi muzikos kūriniai, kiekvienas savaip interpretuojantis pasaulį: Algirdo Martinaičio „Nebaigtoji simfonija“ (1995), ką tik sukurtas „Gija“ (2025), Einojuhani Rautavaaros koncertas fleitai ir orkestrui „Šokiai su vėjais“ (1974) ir Richardo Strausso simfoninė poema „Štai taip Zaratustra kalbėjo“ (1896).

Algirdo Martinaičio „Nebaigtoji simfonija“, prieš 30 metų pirmąkart atlikta Filharmonijoje, sugrįžo brandžiu ir įtaigiu pavidalu, demonstruodama neišblėsusią gyvybę ir emocinę jėgą. Naujoji kompozicija „Gija“ pasirodė kaip jautrus, emocionalus opusas, primenantis apie pasaulio trapumą, muzikaliai apmąstantis netektį ir atmintį. Emocinę kulminaciją patyrėme dirigentui netikėtai užgrojus unikaliu pučiamuoju instrumentu, vadinamu jaguaru.

Einojuhani Rautavaaros koncertas „Šokiai su vėjais“ žavėjo graikų fleitininko Stathio Karapano griežimu ir instrumento galimybių spektru – nuo švelnaus vėjelio iki uraganinių gūsių. Kūrinys išsiskyrė meditacine nuotaika.

Vakaro kulminacija tapo Richardo Strausso poema „Štai taip Zaratustra kalbėjo“, kurią atlikdamas orkestras, ypač styginių, pučiamųjų ir solinių smuikų grupės, pademonstravo meistriškumą. Įspūdingas koncertmeisterės Rasos Vosyliūtės solo epizodas bei galingos orkestrinės kulminacijos perteikė kūrinio filosofinę gelmę ir emocinį mastą. Tai buvo akivaizdus liudijimas, kad turime nuostabų solistų virtuozų orkestrą ir puikų, sudėtingus kompozitoriaus minčių viražus subtiliai gebantį atskleisti dirigentą Robertą Šerveniką.

Konceptuali, aukšto techninio pasirengimo ir interpretacinio jautrumo reikalaujanti programa paliko gilią meninę patirtį ir buvo puikus pavyzdys, kaip klasikinė muzika gali reflektuoti skirtingas pasaulio vizijas per garsą, formą ir emociją.