Audronė ŽIŪRAITYTĖ
Aplinkybėms palankiai susiklosčius, per savaitę buvo pažiūrėti trys spektakliai. Sunku įsivaizduoti labiau kontrastingus veikalus bei jų gal net nelygintinas interpretacijas, negu LNOBT Giacomo Puccini operų triptikas („Skraistė“, „Sesuo Andželika“, „Džanis Skikis“), KVMT Gaetano Donizetti komiška opera „Meilės eliksyras“ bei Antano Jasenkos baletas „Legenda“.
2023 m. Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre įvyko Donizetti komiškos operos „Meilės eliksyras“ kamerinės versijos premjera, parengta dirigento Carmelo Giuseppe Longo ir Klaipėdos teatro režisierės, dekoracijų autorės Karinos Novikovos (kostiumų dizainerė – Augustė Zukaitė, grimo ir perukų dailininkė – Aira Braždienė, šviesų dailininkas – Andrejus Lavrinovičius, choreografė – Daria Verovka). Šis spektaklis nėra teatriškai vienareikšmis, nes buvo derinamas su Klaipėdos pedagogine psichologine tarnyba. Projekto tikslas – įtraukti jaunuolius į operos veiksmą ieškant spektaklio herojus kankinančių skirtingo pobūdžio (hedonistinių pragmatinių ar romantinių) meilės santykių sprendimo būdų, taip pat išnaudoti galimybę juos supažindinti su klasikinės operos specifika. Režisierei Novikovai pavyko išvengti, jos nuomone, blogiausio dalyko teatre – nuobodulio, iš dalies rasti pusiausvyrą tarp pramoginių ir draminių komedijos elementų, užmegzti dialogą su žiūrovu.
Šiuo aspektu prisimintinas ankstesnis, 2013 metų, pastatymas, parodytas festivalio „Muzikinis rugpjūtis pajūryje“ atidarymo dieną. Dainos Adamkevičiūtės režisuotas spektaklis taip pat buvo jaunatviškas, net klaipėdietiškai žavus, Donizetti operos kaimiškos aplinkos idilė buvo gana įtaigiai adaptuota pajūrio miestui, jo paplūdimių supamai, atsipalaiduoti provokuojančiai atmosferai. Tam ypač pasitarnavo šviesus (vyravo baltos, pastelinės spalvos) neperkrauto scenovaizdžio su kavinių motyvais ir elegantiškų kostiumų koloritas, saulėtas apšvietimas ir, žinoma, videoprojekcijose pasirodantys kelto, atplukdančio operos personažus tiesiog į sceną, vaizdai (dailininkė – Marta Vosyliūtė, vaizdo projekcijų dailininkas – Darius Vaičekauskas, šviesų dailininkas – Donatas Šimonis). 2013 m. „Meilės eliksyro“ repeticija bei keletas kitų festivalio renginių buvo įtraukti į 54-osios Jūros šventės programą, vyko po atviru dangumi prie paminklo „Arka“, liudydami tarptautinio operos ir simfoninės muzikos festivalio atvirumą, tendenciją nebūti perdėm rimtam.
Pats Donizetti veikalas tarsi slepia savyje dvi interpretacijos galimybes: operinę ir dėl tam tikro turinio trafaretiškumo – operetinę. KVMT 2024 m. gruodžio 11 d. „Marių“ salėje matytas „Meilės eliksyras“ išlaikė, tiksliau, sustiprino operetinį žaismingumą, draminės komedijos teatrališkumą („gruziniškos“ vestuvės, akinančios spalvos, ironiškai stilizuoti kostiumai, judesių dinamika, pantomimos elementai). Čia dar ryškiau nei 2013 m. pastatyme iškyla socialinis publikos įtraukimo į operos meną aspektas, „Meilės eliksyro“ turinio veiksmingumas (iš tiesų, gal „1832 m. sukurta komiškos operos meilės istorija skamba lyg būtų paimta iš mūsų laikų psichoterapeuto užrašų ar „Netflix“ serialo“).
Natūralu, kad veiksmas abiejuose jaunų režisierių pastatymuose yra įlaikintas, įvietintas – labiau siejasi su šiandiena, Klaipėda nei su XIX a. Italijos provincijos realijomis. Tačiau ši opera įkūnija bel canto tradicijas, ir tai itin svarbus, bene svarbiausias nekintamas dėmuo, nes greta šiuolaikiškų režisūrinių sprendimų „Meilės eliksyras“ turi atitikti bel canto stiliaus komiškos operos parametrus, vokalinio meistriškumo standartus. Rengiant 2013 m. pastatymą su Lietuvos dainininkais dirbo Milano vokalo pedagogas Marco Baroni, vaidmenis atliko žymūs Lietuvos, Latvijos operos solistai. Tuometis „Meilės eliksyras“ buvo apdovanotas „Padėkos kauke“ už geriausią 2013 m. Klaipėdos spektaklį (dirigentas – Dainius Pavilionis, choreografas – Gintaras Tubelis, chormeisteris – Vladimiras Konstantinovas).
Abi dešimtmečiu nutolusias „Meilės eliksyro“ interpretacijas Klaipėdoje sieja ir įvairaus pobūdžio „gelbėjimo“ akcijos (vėliau, beje, apdovanotos), nulemtos vokalistų ligų, atsilikimu nuo nurodytų terminų. Neseniai girdėtą Adinos partiją Rasai Ulteravičiūtei dainuoti buvo lengviau, nes jai 2023 m. pastatymo autoriai sudarė galimybę koncentruotis tik į vokalą, koncertiniu būdu atliekamą orkestro ložėje (nes rengiant premjerą sceninės versijos kita solistė nespėjo įgyvendinti). Toks pasirinkimas, manau, pasiteisino. Iš vienos pusės, jis prisidėjo prie vokalo kokybės, iš kitos – suteikė veikėjos „dublerei“, aktorei-šokėjai Yuliiai Kovalenko, scenoje raiškiai perteikti dinamiškus Adinos išgyvenimų niuansus. Situacija buvo įvardinta kaip „Metų radikalaus kūrybinio sprendimo iššūkis“ ir įvertinta apdovanojimu „Pagauk bangą“ (režisierei Karinai Novikovai ir choreografei Dariai Verovkai už premjeros išgelbėjimą, taip pat Gaetano Donizetti operos komiškojo prado paryškinimą).
Kamerinėje „Meilės eliksyro“ versijoje dainavimu ir įtaigia vaidyba labiausiai įsiminė pernai KVMT „Metų debiuto“ apdovanojimą pelniusio baritono Šarūno Šapalo sukurtas Dulkamaros vaidmuo. Nemorino personažą įkūnijęs Giedrius Gečys (2024 m. įvertintas apdovanojimu „Pagauk bangą“ kaip Metų operos solistas) savo gražaus tembro tenoro vokalines, taip pat vaidybines galimybes, neabejoju, pajėgus atskleisti ryškiau. Tobulintinas Belkorės – Martyno Stankevičiaus sukurtas ir „Metų debiutu“ pažymėtas vaidmuo. Įspūdingos ne tik dainavimu, bet ir judesių įvaldymu buvo choristės – merginos, į kurias gyvai reagavo publika. Žiūrovai nebuvo abejingi ir kareivių veiksmams scenoje: tiek baleto artistų dueto (Romano Budko ir Romano Semenenko) judesių replikoms, tiek operečių meistro žaismingojo Šarūno Juškevičiaus pantomimai. „Meilės eliksyro“ visumą tvirtai savo rankose laikė dirigentė Adrija Čepaitė, bet erdvės skleistis Donizetti operiniam bel canto menui dar likę pakankamai daug.
LNOBT scenoje Puccini mirties 100-mečio jubiliejui skirto triptiko „Skraistė“, „Sesuo Andželika“ ir „Džanis Skikis“ (viso spektaklio autoriai – režisierius Michaelas Capasso, scenografas Johnas Farrellas, kostiumų dailininkė Jurgita Jankutė) paskutinė dalis taip pat – komiška opera. „Džanio Skikio“ pastatymo estetika, palyginti su naujausiu „Meilės eliksyru“, radikaliai kitoniška, realistiška (natūralizmu dvelkė po sceną tampomas lavonas), pretenzingai „autentiška“, nukelianti į Renesanso laikus. Praeitis atkuriama įspūdingais „gyvaisiais paveikslais“, lyg Florencijos rūmų menėje stebėtume spalvų, modelių įvairove pasižymintį, kostiumų socialinę paskirtį reprezentuojantį kokybišką (ir brangų!) „istorinį“ madų šou. Spektaklyje (gruodžio 7 d.) maloniai džiugino ne tik artistinė, bet ir vokalinė pagrindinį vaidmenį atliekančio Liudo Mikalausko branda. Ją demonstravo ir kiti aktyviai teatrinėje komedijoje veikę dainininkai – Austėja Zinkevičiūtė, Jovita Vaškevičiūtė, Oreste Cosimo, Mindaugas Jankauskas, Joana Gedmintaitė (visų nesuminėsiu).
Mistiniai realizmo atspalviai viešpatavo vidurinėje triptiko dalyje „Sesuo Adželika“ – turiu galvoje „stebuklo“, Mergelės Marijos pasirodymo, sceną, palydimą publikos aikčiojimo ir… kritikų šypsnių. Tikroviški buvo ir vienuolyno kieme čiurlenantis fontanas bei nuo pasaulio atskiriančios aukštos vienuolyno sienos, bažnyčios fasadas. Nesigilindama, patinka man tai ar ne, koncentravausi į muzikinę spektaklio pusę (dirigavo Martynas Staškus), kuri tikrai nenuvylė. Po pirmosios dalies ir antrosios pradžioje atsirandantį nuobodulį raiškiu monologu akimirksniu išsklaidė Jovitos Vaškevičiūtės Kunigaikštienė – aristokratišku drabužiu iš vienuolių išsiskirianti, lyg iš Anthony van Dycko paveikslo (anot dailininkės) nužengusi. Kiek vėliau dėmesį užvaldė sesers Andželikos kūdikio netekties tragediją itin ekspresyviai, įtaigiai perteikusi Viktorija Miškūnaitė.
Teisus režisierius Capasso sakydamas, kad režisūra slypi pačioje Puccini muzikoje. Tačiau tokia nuomonė neturėtų reikšti visiško režisieriaus pasyvumo, kurį recenzijose jau pastebėjo kritikai. Labiausiai neveiksni pasirodė pirmoji triptiko dalis „Skraistė“, kai režisierius negalėjo pasislėpti už puošnių dekoracijų, kostiumų, nes vaizduojama skurdi XX a. pradžios Paryžiaus Senos uosto prieiga, siužetas plėtojamas tipiškos veristinės tematikos trikampyje su žudynėmis ir lavonu finale. Tarsi palikti likimo valiai scenoje nemotyvuotai besiblaškantys kviestiniai ir Lietuvos artistai intuityviai bei vokaliniu meistriškumu kūrė „Skraistės“ turinį. Dainavo Sandra Janušaitė, Yurijus Yurchukas, Alexanderis Schulzas, Rafailas Karpis, Mindaugas Tomas Miškinis, Evelina Volodkovič ir kiti.
Muzikinių teatrų įvairovės panoramą ryškiu kontrastu papildė gruodžio 13 d. KVMT „Jūros“ salėje matytas dviejų veiksmų Antano Jasenkos baletas „Legenda“ (choreografas – Gajus Žmavcas, muzikos vadovas ir dirigentas – Tomas Ambrozaitis, scenografė – Sigita Šimkūnaitė, kostiumų dailininkė – Sandra Straukaitė, vaizdo projekcijų dailininkas – Martynas Norvaišas, šviesų dailininkas – Andrius Stasiulis). Jis „antirealistinis“, nesiužetinis, grynos baleto estetikos. Girdėta nuomonė, kad šokėjas buvo dramaturgo pirmtakas, matyt, grindžiama nuolatinio judesio teatre poreikiu. Toks požiūris gali pasirodyti „senoviškas“, tačiau kad ir kaip stipriai garbinčiau išgrynintą muzikos ir šokio meno sinkretizmą bei siekį sustabdyti beprasmį, gyvenimo pojūtį naikinantį skubotumą, 2 veiksmų baleto žanre ypač svarbus įtaigus semantinis struktūrų judėjimas, suponuojantis neverbalų turiningumą.
„Legendoje“ taikomuoju būdu (kompozitoriui ir choreografui glaudžiai bendradarbiaujant) derinamos choreografinės ir muzikinės raiškos priemonės. Girdime garsiau ar tyliau orkestruotas įvairias minimalistinės manieros repetityvines formules, sodrumo kulminaciją pasiekiančias pirmojo veiksmo pabaigoje („su varpais“). Tačiau antrojo veiksmo ir kartu spektaklio finalas išretintas – baletas baigiamas išraiškingu šokėjų duetu, kuris labiausiai įsiminė, nes spektaklyje vyrauja grupinės šokėjų kompozicijos. Pirmame veiksme jos sujungiamos juodais, lytį niveliuojančiais vienodais vyrų ir moterų (anot autorių – apskritai žmonių) kostiumais – plačiomis lyg sijonai kelnėmis su pašviesintais apatiniais kraštais. Tai sudarė prielaidas ypatingos raiškos suteikti rankų ir net delnų judesiams. Antroje dalyje, aprengti juodais triko, šokėjai eksponavo visam kūnui choreografo sumanytą neoklasika grindžiamą judesių arsenalą.
Kompozitoriaus muzika, įvardinta kaip kinematografinė ar vizuali, siekė sukelti skirtingas pasakojimo emocijas. Baleto scenoje, kiek kitaip nei operoje, vizuali raiška esminga, sugerianti muzikos inspiracijas kuriant sinkretinį turinį. „Legendoje“ jo prasmės palieka uždaro vienaplaniškumo įspūdį, stokoja įtaigaus vidinio judėjimo, kad ir kaip jį pavadintume – emociniu, dvasiniu… Geranoriškas smalsumas belaukiant sinkretinio judesio sukeltų vidinių sukrėtimų ėmė blėsti, dėmesys silpti (ar tai žiūrovo vaizduotės stokos problema?). „Legendos“ autoriai pateikė tam tikras nuorodas į kūrinio esmę – anonsuose kalbama apie Klaipėdos regionui specifinį siužetą, susijusį su XIII a. didvyriu Herkumi Mantu, natūraliai eksploatuojamas ir karo realijų kontekstas. Itin efemeriški, žiūrovui nepataikaujantys nuorodų pėdsakai balete negelbsti siekiant suvokti energinį veikalo turinį, kuris pasirodė per daug statiškas, kita vertus – niūriai stilingas.
„Jūros“ salėje įsiviešpatauja pagavi apeigų, vykstančių miško tankmėje, atmosfera. Prie to esmingai prisideda ir dailininkų darbai. Scena, nuo bet kokių dekoracijų išlaisvinta grupinėms šokėjų kompozicijoms, skendi tamsoje, kurią retkarčiais subtiliai pašviesina gilumoje kabantis ekranas. Pagoniškas gamtines, miško gūdumos pajautas stiprina tarsi mėnulio apšviečiamos žemyn šakomis scenos lubų centre kabančio ir vos pastebimai besisukančio medžio šakos. Stilizuota bendra baleto vizualika subtiliai niuansuota, vienalytė, drauge beasmenė. Atmintyje „Legenda“ išliko kaip vientisai niūrokas spektaklio vaizdinys, kiek beviltiškas kovojantiems „už tiesą“, „šviesesnę ateitį“, neprovokuojantis kūrėjų deklaruotos meilės gyvenimui. Kad ir koks būtų įspūdis, jį kūrė visa aukšto meistriškumo baleto trupė. Nuoširdžios buvo ir orkestro, vadovaujamo teatro meno vadovo ir vyriausiojo dirigento Tomo Ambrozaičio, pastangos atskleisti besikartojančių segmentų kontrastus. KVMT balete „Legenda“ pasiūlė vieną iš galimų, abstrakčią, šiuolaikinę praeities interpretacijos versiją, stengiantis vengti stereotipų projektuojant ją į dabartį ar net ateitį.
Naujasis Klaipėdos muzikinio teatro pastatas savo kameriškumu, kopų smėlio motyvais „Jūros“ salėje padailintu interjeru sudarė jaukaus holo su laiptais įspūdį, kuriame švenčių (šiuo atveju premjeros) proga kiek susigrūdę svečiai gyvai ar net triukšmingai, svarbiausia – žemaitiškai šnekučiuojasi. Manau, publika nuoširdžiai džiaugiasi pagaliau sulaukusi naujojo teatro.
Straipsnio pavadinime iškeltą repertuaro įvairovės siekiamybę lemia muzikinio palikimo, jo interpretacijų gausa pasižymintis, taip pat naujų veikalų atsiradimo kontekstas. Ieškant atsakymų apie galimus kompromisus, jų prielaidas svarbūs publikos, kritikų teatrinės patirties, teatrų ir jų lankytojų estetinių nuostatų skirtumai. Bekompromisis repertuaro formavimo dėmuo – aukšta (aukščiausia) sinkretinių pastatymų profesinio meistriškumo kokybė, XXI a. kartais nelengvai pasiekiama ir įvairiai (pliuralistiškai, demokratiškai), nevengiant kraštutinumų (t. y. priešingai), vertinama skirtingais muzikinio teatro lauko žiūros kampais. Gal šį procesą pajėgus patikslinti tobulėjantis dirbtinis intelektas?