Regina Maciūtė: „Visą gyvenimą nepaliauju abejoti“
Regina Maciūtė
Operos solistė ir kamerinės muzikos atlikėja. Dainavo monumentalių kūrinių solo partijas (W. A. Mozarto „Requiem“, F. J. Haydno „Pasaulio sukūrimas“, G. F. Händelio „Mesijas“, C. Orffo „Carmina Burana“, G. Rossini „Stabat Mater“). Sukūrė vaidmenis G. Puccini operoje „Bohema“ (Mimi), G. Bizet operoje „Karmen“ (Mikaela), V. Barkausko „Legendoje apie meilę“ (Sesuo). Soliniuose koncertuose atliko daug lietuvių kompozitorių kūrinių. Gastroliavo Austrijoje, Belgijoje, Italijoje, Japonijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose, Kanadoje, Norvegijoje, Prancūzijoje, Suomijoje, Švedijoje, Vokietijoje ir kt.
Nuo 1988 m. dirbo Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, Dainavimo katedroje (profesorė).
VI M. Glinkos tarptautinio vokalistų konkurso laureatė (1973). Apdovanota Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino 4-ojo laipsnio ordinu (1997), Lietuvos Respublikos Vyriausybės kultūros ir meno premija (1997), Lietuvos muzikų sąjungos „Auksiniu disku“ (2002). Kretingos rajono garbės pilietė (2003), suteiktas meno kūrėjo statusas (2005).
Vaiva JUCEVIČIŪTĖ-BARTKEVIČIENĖ
Kalbantis su profesore Regina Maciūte sunku patikėti, kad ji neseniai paminėjo gražią sukaktį. Net tada, kai, regis, jau pasiekta viskas, apie ką gali svajoti atlikėjas ir pedagogas, nuolatinis judėjimas pirmyn, smalsumas ir gebėjimas abejoti išlieka neatsiejama jos asmenybės dalis. Ji domisi pasauliu, tobulina anglų ir prancūzų kalbų žinias, ir, kaip pati sako, vis dar mokosi.
– Kai Jums paskambinau, sakėte ką tik grįžusi iš anglų kalbos pamokos. Daugelis Jūsų bendraamžių jau seniai būtų nusprendę, kad viską moka.
– Menki dar mano pasiekimai. Kartą per savaitę mokomės anglų kalbos, verčiame knygas, atliekame užduotis. Man visada buvo įdomu mokytis. Esu drąsi kalbėti, bet gramatika vis dar kelia rūpesčių. Prancūzų kalbą taip pat lankau. Ją myliu nuo mokyklos laikų, ji man artima ne tik kaip kalba, bet ir kaip dainavimo pojūtis. Jeigu pagauni tą prancūzišką [ɑ̃], tai yra geriausia garso vieta.
– Ar ji patogesnė negu italų kalba?
– Italų kalba taip pat labai patogi, bet jeigu nori ypač tiksliai rasti garso vietą, kuri italų kalboje kartais nusitempia, tai dėk tą prancūzišką [ɑ̃]. Vesk horizontaliai melodinę liniją nuo ten ir būsi ramus, nereikės kiekvienam balsiui kitos vietos ieškoti.
PAMATYTI PASAULĮ
– Mėgstate prancūzų kalbą, o kaip Jums pati šalis?
– Aišku, Paryžius yra kultūros sostinė. Ir man imponuoja, kad viskas, ką žinojai, kur kas buvo, tebėra ir dabar. Pas mus, žiūrėk, po kiek laiko jau neberasi nei to pastato, nei tos institucijos. O ten eini, gali pasiimti seną žemėlapį – viską taip ir rasi. Ir vis dėlto Prancūzija man gražiausia provincijoje. Labai imponuoja Bretanė, gal ji savo tam tikru rūstumu truputėlį primena Žemaitiją. Tikra fantastika Provansas – tie maži miestukai, kaimukai.
– Ar Jums patinka keliauti?
– Kai baigiau solinę karjerą, pradėjau turistines keliones, kiekvieną vasarą jų būdavo viena ar dvi. Juk koncertuodami mes beveik nieko nepamatydavome – nuskraidina, parskraidina. Kartą visą Italiją išvažinėjome su Valstybiniu simfoniniu orkestru, ir judant link namų vairuotojas sako: „Pravažiuojam Romą“. Jos visai nematyti, taip gaila pasidarė. Klausiu, gal galėtume prasukti nors naktį, bet – ne, yra numatyti maršrutai, limitai. Važiuojam namo, apelsinų žiedai kvepia… Parvažiavom be Romos. Tad pirmiausia norėjau pamatyti Romą. Kai nuvykau, pirmą rytą net apsiverkiau žiūrėdama į tas amžinas kolonas, į tas šventas vietas.
– Koncertai yra darbas, tad pirmiausia – atsakomybė, pareiga…
– Taip, kartą net mamai lauktuvių neturėjau kur nupirkti, nes buvo užsakomasis reisas. Kažkur į Ispaniją ar Italiją nuskraidino, pavakarieniavome po koncerto ir anksti ryte – į lėktuvą. Japonijoje tik prieš repeticiją buvau išėjusi pasivaikščioti, bet ir tai spėjau išsigąsti. Staiga suvokiau, kad aplink niekas nepažįstama, nesuprantami hieroglifai. Gerai, kad buvau įsidėmėjusi metro stotelę. Taigi visko yra buvę.
– Ar kelionėse nepasiilgdavote namų?
– Visą gyvenimą buvo lagaminai ir važinėjimai. Dabar taip džiaugiuosi šituo butu Vilniuje, jame gyvenu nuo 1998 m. Jį galėjau įsigyti tik gavusi Vyriausybės premiją. Vaizdas už lango man primena kaimą, labai gerai čia jaučiuosi.
POLINKIS Į MENĄ
– Esate labai meniškos sielos – Jūsų namuose daugybė paveikslų, kiek žinau, net eilėraščius rašėte.
– Poetė iš manęs nebūtų išėjusi, tačiau turėjau polinkį į literatūrą, mokykloje literatų būreliui vadovavau. Klasės auklėtojas buvo literatūros mokytojas Vaičiulėnas, mes rengdavome vaidinimus ir važinėdavome po kaimus. Kokių būdavo vakarų! Kai Jokūbave vaidinome Petro Vaičiūno komediją „Tuščios pastangos“, mano tėveliai rogėmis atvežė bidoną cepelinų. Juos po vaidinimo valgėme ant scenos.
Netikėtų susidūrimų su poezija pasitaikydavo kelionėse. Kai pirmą kartą vykau į Ameriką, grupė buvo sudaryta iš kelių respublikų atstovų. Tada susipažinau su žymiu latvių poetu ir prozininku Imantu Ziedoniu (1933–2013). Jis man atsiuntė savo „Epifanijas“ – ten tokie gyvenimo nušvitimai! Skaitydama žliumbiau, kad mane likimas suvedė su tokiu žmogumi.
– Ar mėgstate klausytis muzikos, o gal, kaip nemaža dalis muzikų, labiau vertinate tylą?
– Labai mėgstu klausytis fortepijono muzikos. Turiu savo mėgstamą pianistą – Grigorijų Sokolovą.
DAINININKĖS KARJEROS PRADŽIA
– Mokykloje buvote pastebėta kaip mergaitė, galinti dainuoti. Ar šeimoje buvo dainuojančių, grojančių?
– Nuo mažens mėgau dainuoti. Kiekvieną dieną eidama 6 km iš mūsų Šašaičių kaimo į pradinę mokyklą Jokūbave[1], visą laiką dainuodavau, ypač grįždama, kai manęs niekas nebegirdėdavo. Kai įsigijome radiją, išmokau daug dainų, net vieną vengrų dainą apie gerves. Labai gerą atmintį turėjau – ir muzikinę, ir teksto. Po nemažai metų, kai buvau įtraukta į delegaciją, vykusią į Vengriją, staiga prisiminiau tą dainą. Per visą kelionę kur tik nuvažiuodavome, ten jau laukdavo smuikas, po kelis kartus per vakarą turėdavau tą dainą dainuoti. Prisiminiau visus žodžius. Ir dabar prisimenu.
Mano bočius iš mamos pusės Pranciškus Gedgaudas buvo giedotojas. Tėčio giminėje taip pat visi klausą turėjo, vienas pusbrolis, Kazimieras Macius, Klaipėdos operos chore dainavo.
Mano noras dainuoti sustiprėjo septintoje klasėje, kai buvau pakviesta į chorą. Tada septintos klasės Jokūbave nebuvo, turėjau persikraustyti į Kretingą. Ten dirbo mokytojas Česlovas Leonas Kareckas, jis vadovavo chorui, paskui buvo Gargždų muzikos mokyklos mokytojas. Pats nelabai valdė fortepijoną, bet man akompanuodavo, ir aš pradėjau dainuoti solo. Tai jis mane nusivežė pasikonsultuoti pas operos dainininkę ir legendinę vokalo pedagogę Eleną Dirsienę, kuri pasakė, kad galiu mėginti studijuoti dainavimą.
Jokio muzikinio išsilavinimo neturėjau, išvažiavau į Vilnių, į parengiamuosius kursus. Mane patikrinęs kompozitorius Vytautas Kairiūkštis suabejojo, ar aš neturiu absoliučios klausos: „Tau bus lengva dainuoti iš klausos.“ O aš niekaip negalėjau suprasti, kaip galėsiu dar ir iš natų dainuoti. Kretingos mokyklos direktorius Daugelė sakė: „Kur ji ten važiuoja, daug tokių yra!“ Niekas jokių ypatingų mano duomenų nematė…
– Kaip prisimenate studijas?
– Kai mane profesorė Aleksandra Staškevičiūtė bandė „įrėminti“ kaip klasikinę dainininkę, aš įsitempiau. Paskui taip išėjo, kad mane pervedė pas Veroniką Fakejevaitę, ji man pamažu atlaisvino gerklę. Ir tada supratau, kad klasikinis dainavimas gali būti malonumas.
Taigi visko galėjo būti, iš pradžių nesisekė dainuoti, bet likimas man buvo palankus. Apie 35-uosius metus pasidarė lengviau.
Buvo laikotarpių, kai trūko ir pastogės, ir pinigų. Studijų metais tėvas apsirgo, jį kankino labai sunkūs astmos priepuoliai. Manęs paremti nebuvo iš ko. Neturėjau suknelių, o pagrindinis maistas buvo keptos bulvės ir kefyras. Mama kokią vištą užkonservuodavo ir man atsiųsdavo, lydyto sviesto įdėdavo. Kai pradėjau dirbti Filharmonijoje, pirmoji alga atrodė fantastiški pinigai.
Tėtis mirė, kai buvau 4 kurse, su mama mes dar kartu pragyvenome beveik 20 metų.
KELIAS Į SĖKMĘ
– Kai pradžioje Jums sunkiai sekėsi dainuoti, ar buvo atėjusi mintis, kad, na, ir nereikia, nebenoriu?
– Būdavo, naktį atsibundu ir galvoju – geriau būčiau į universitetą stojusi, nes turėjau gabumų literatūrai. Išvažiavau, tėvai vargsta ten, todėl neprisipažinau, kad man nesiseka, kabinausi. Mano pirmoji dėstytoja Staškevičiūtė iš manęs nieko nesitikėjo, bet neišsidavė. Kai visa klasė iš jos išėjo, visas išskirstė, patekau pas Fakejevaitę. Na, ir ačiū Dievui! Nors ji buvo be galo sunkaus charakterio, negailestinga, nervinga, jos karjera nesusiklostė, kai grįžo iš Maskvos, kur buvo paruošusi Amneris vaidmenį Verdi „Aidoje“. Jos dainavimo mokyklos niekas nepripažino, bet man pasisekė, pajutau, kad pradedu dainuoti ir galvodavau: „Na, jeigu kas nors išeis, tai tik pas ją“. Kai jau pradėjo truputį sektis, kiti sakydavo: „Tu bėk iš jos!“ Bet aš to nepadariau. Jau vėliau, kiek galėjau, buvusią dėstytoją globojau iki pat jos mirties.
– Kiek suprantu, reikėjo labai sistemingai, atkakliai dirbti.
– Buvo toks laikas, kai mes turėjome be galo gerų dėstytojų ir Akademijoje, ir Operos studijoje. Baigiau mokslus su Mimi „Bohemoje“, tada Jonas Aleksa, Rimas Geniušas dirigavo, Rimantas Siparis buvo režisierius. Operos studijoje gavau penkis su pliusu (penkiabalėje sistemoje. – Red.), o tai reiškė pripažinimą Akademijoje. Tada ir įvyko proveržis. Iki tol visą laiką girdėdavau priekaištus, kad neturiu aukštų natų, o kai sudainavau Margaritos ariją iš „Fausto“, nuo manęs tarsi buvo nuimtas neperspektyvios dainininkės ženklas.
Paskyrimą gavau į Rokiškio muzikos mokyklą, bet tada Lietuvos filharmonijoje dirbusi muzikologė Rita Aleknaitė-Bieliauskienė paprašė, kad mane paskirtų į šią įstaigą ir pradėjau ten dirbti. Po Vilniuje vykusio M. Glinkos konkurso mane pradėjo vertinti.
– Man atrodo, kad esate tiesiog sukurta rimtai kamerinei muzikai – oratorijoms, kantatoms.
– Kai baigiau Konservatoriją, kamerinio muzikavimo nebuvo labai daug. Kamerines programas pradėjo rengti Giedrė Kaukaitė, taip pat ir Rimantas Siparis, Virgilijus Noreika, pastarasis, pavyzdžiui, sudainavo R. Schumanno „Poeto meilę“. Buvo labai daug rečitalių, bet į pradedančiojo dainininko koncertus nedaug kas vaikščiodavo.
Ruošdamasi 1971 m. Glinkos konkursui labai abejojau, ar man verta dalyvauti, nes buvo daugiau operinis profilis. Kai patekau į antrą turą, komisija patarė ruoštis kameriniam konkursui. Tame pačiame konkurse Kišiniove 1973 m. dalyvavau jau kaip kamerinė dainininkė ir laimėjau IV premiją (I ir II nebuvo paskirtos).
Dalyvaudama Filharmonijos koncertuose maniau, kad degraduosiu, bet mane pradėjo kviesti atlikti stambių formų kūrinių. Nors buvo laikas, kai į naujus rūmus persikrausčiusiam Operos teatrui trūko sopranų, ir tada manęs paprašė paruošti Mikaelos vaidmenį. Dainavau daugelyje spektaklių.
Su Kaukaite ruošiantis Vytauto Barkausko operai „Legenda apie meilę“ buvau kviečiama pereiti į teatrą. Vos neatsisveikinau su Filharmonija, bet kai nuėjau į Kultūros ministeriją, tuometis ministras Dainius Trinkūnas perkalbėjo: „Regina, nedarykite šito, Jums labai artimas kamerinis žanras. Teatre daug laiko praleisite repeticijose, o dabar galite ruošti daugiau programų.“ Kažkaip apsiraminau, ir tai pasiteisino. Ir likimas buvo palankus, nes tuo metu buvo atliekama daug oratorinio žanro kūrinių – Mendelssohno oratorijos, Mozarto Mišios, Händelio stambios formos opusai. Po Nepriklausomybės paskelbimo jaunos atsikūrusios valstybės menininkai dažnai būdavo kviečiami koncertuoti į kitas šalis. Vadybininkai pastebėjo labai gerą Kauno chorą, tad ir mes kartu pakliūdavome į užsienio keliones. Tai taip pat buvo tam tikras stimulas, pripažinimas, kad esi neblogo lygio. Teko padainuoti ir Yehudi Menuhinui diriguojant, į savo festivalius kviesdavo Justusas Frantzas. Po Rugsėjo 11-osios Hamburge atlikome Mozarto „Requiem“.
Po tokių įsimintinų gastrolių pakilo savivertė, pasiteisino drąsa imantis tokios profesijos. Paskui pakvietė dirbti į Akademiją, dėsčiau ir kamerinį, ir solinį dainavimą.
JAUNŲJŲ VOKALISTŲ UGDYMAS
– Ar kada nors buvote pagalvojusi, kad norėtumėte dėstyti, perteikia žinias kitiems, ar tiesiog toks likimas?
– Toks likimas. Buvo labai daug baimės – kaip suderinti savo pojūtį dainuojant su tuo, ką žmogui pasakysi. Tada, kai pradėjau dirbti, beveik nebūdavo meistriškumo kursų, tad stengdavausi pabūti jau seniau dirbančių kolegų pamokose. Paskui atvažiavo vienas pedagogas iš Danijos, visiems tai buvo labai didelė naujiena, daug iš jo pasisėmiau. Vėliau Palangoje – pasaulinio garso lietuvių kilmės operos solistės ir vokalo pedagogės Lilijos Šukytės pamokos.
Grįžusi iš meistriškumo pamokų, pati išbandydavau, ką būdavau išgirdusi, o tik tada stengdavausi mokiniams perteikti. Iš pradžių sunku buvo suvokti, kad galėsiu žmogų iš jo problemos „ištraukti“, bet, žiūriu – kažkas užsikabino. Labai didelė laimė apėmė, kai pajutau, kad galiu nesugadinti žmogaus balso.
Visko buvo. Prisimenu vieną žemaitę, pas mane atėjusią iš kitos klasės. Nori labai greito rezultato, bet neišeina, todėl siunta. Kažką jai pasakiusi nutilau, o paskui tariau: „Tu manęs nepriversi ant tavęs rėkti!“
– Turėjau garbės pas Jus mokytis, todėl galiu pasakyti, kad mokėte ne tik dainavimo – vien savo buvimu rodėte, kaip bendrauti, gerbti ir įkvėpti kitus. Turite tiek vidinės kultūros ir subtilumo! Sakydama kritines pastabas gebate nepažeminti jauno žmogaus.
– Visą gyvenimą nepaliauju abejoti. Ar esu teisi? Ar iš tikrųjų jau tokia superinė? Kartais matai, kad viskas žmogui eina geryn, bet staiga jis sako: „Man Jūsų mokykla netinka!“ Tai taip ir „užtraukia“ dvasią. Galvoji: „Pala pala, tu dar mane prisiminsi!” Nežinau, ar prisimena. Galbūt jis tuo momentu patiki kita nuomone, bet aš žinau, kad buvo gerai. Ir būtų buvę gerai.
– Koks dabar vokalinis ugdymas? Ar šiandieniniai studentai kitokie, negu buvo Jūsų kartos?
– Dabar per įvairiausius projektus elementarūs gabumai išlenda greičiau, o mūsų nebuvo taip matyti. Kai mes mokėmės, tai buvo mirk ar gyvenk. Kai įstojau į Konservatoriją, man nesisekė, bet suvokiau, kad vis tiek turėsiu iš to duoną valgyti. Susipažinus su muzika neįmanoma iš jos išeiti, mums jos reikėjo. Negalvojai, koks garsus būsi, o tik – kaip įdomu! Koks pasaulis! Nesvarbu, kas aplinkui dedasi – tu ateini į muziką ir tai yra visai kitas gyvenimas. Man atrodo, kad dabar truputėlį ne apie tai galvojama: „O! Šita išgarsėjo, šita išgarsėjo, reikia pabandyti, gal ir aš išgarsėsiu“. Mes neturėjome tokio baisaus pavydo, koks pasitaiko dabar.
Aš tokį įvairiapusį gyvenimą nugyvenau ir atėjau į tokią ramybės būseną. Ir jaučiu, kad dar turiu jėgų. Kiekvieną vakarą padėkoju Dievui. Esu krikštyta, vaikystėje buvau labai dievota, į bažnyčią eidavau. Paskui mokytojai įteigė, kad Dievo nėra, bet vėliau pajutau – yra. Ir kad mane Angelas sargas globoja. Ir tas likimo sudėstymas… Stebiuosi – buvau tokia neperspektyvi. Bendramokslės buvo ir su absoliučiomis klausomis, ir fortepijonu skambino. Savo mokiniams sakydavau – duok, Dieve, jums tokio savo profesinių siekių išsipildymo, kaip pavyko man. Aš esu visiškai, visiškai laimingas žmogus.
Abstract
The jubilee interview with Professor Regina Maciūtė reveals the personality of an exceptional musician and pedagogue whose life is marked by constant curiosity, openness to new experiences, and an enduring desire to learn. Despite her remarkable artistic and pedagogical achievements, she considers the ability to question, to remain unsatisfied with accomplished results, and to seek new meanings as the most important values in life. The interview presents Regina Maciūtė’s reflections on music, teaching, language learning, artistic responsibility, and the fullness of life. More than a portrait of a distinguished personality, the conversation becomes a testimony that creative growth knows no age limits.
[1] Jokūbavas – kaimas 10 km į pietryčius nuo Kretingos.