Raimonda Vebeliūnaitė-Virvytienė: „Muzika man yra kelrodė žvaigždė“
Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro fleitininkę Raimondą Vebeliūnaitę-Virvytienę kalbina Elvina BAUŽAITĖ
FLEITA – VISAS GYVENIMAS
– Gerbiama Raimonda, ką Jums reiškia šis pučiamasis instrumentas, vardu fleita, ko jis reikalauja, kam įgalina?
– Fleita – mano sielos instrumentas, visas mano gyvenimas, mano paguoda, ramstis ir šaltinis. Ir mano kalba – būtent fleitos garsais – teka mano neišsakytos mintys žmonėms, o kartais ir pačiai sau. Jaučiuosi išskirtinė tarp visų mirtingųjų, nes gebu groti tokiu sudėtingu instrumentu. Skamba taip, tarsi turėčiau ypatingų galių, bet iš tikrųjų tai yra didelio kasdienio darbo nuo pat vaikystės rezultatas. Jau dvidešimt devynerius metus groju fleita… Esu dėkinga mamai, kad dar vaikystėje išgirdau fleitos garsus.
Groti fleita man reiškia būti matomai, būti girdimai, apšviestai rampos šviesų. Man ji suteikia galimybę kurti. Kiekvieną kartą grojant garsas, emocija, judesys yra vis kitokie, tarsi pieštum skirtingomis spalvomis. Muzika išlaisvina: grodama mintimis galiu nukeliauti į slapčiausias vietas, kartais ir savo kambario sienoms atiduoti susikaupusias dienos ar savaitės emocijas. Būna, kad po labai sunkios dienos keliolikos minučių grojimas padeda atgauti jėgas.
Tik fleita man duoda drąsos reikšti savo mintis, per muziką su publika dalintis jausmais. Man teikia didelį džiaugsmą tai, kad daug žmonių bent akimirką gali būti pakylėti virš žemės. Kai klausytojai prisipažįsta koncerto metu verkę, man tai yra aukščiausias apdovanojimas, suprantu, kad pasiekiau jų širdis.
– Prašyčiau prisiminti, kaip prasidėjo Jūsų kelias į muziką ir kaip jame atsirado fleita.
– Džiaugsmingas ir nerūpestingas kelias į muziką prasidėjo dar šeimoje. Per tėvų gimtadienius dideliame giminaičių būryje skambėdavo nuostabaus grožio tėčio ir jo seserų balsai, mama sėsdavo prie pianino. Vėliau – pirmųjų mano muzikos mokytojų Danutės ir Gražinos pamokėlės, „Dainų dainelės“ atrankos.
Tikiu, kad fleita mane susirado. Kartą mokyklos koncerte kažkas grojo fleita, nepamenu, vyras ar moteris, tik žinau, kad man patiko klausytis instrumento skleidžiamo garso…
Mama paskatino stoti į Vilniaus Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų gimnaziją (dabar –Nacionalinė Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokykla). Buvau vienuolikos metų, jau lyg ir „per sena“ pradėti muziko kelią – natas pažinojau minimaliai, tik vaikų chorą lankiau… Bet per vasarą pasiruošiau solfedžio egzaminui, ir mano kelias prasidėjo!
MOKYMOSI PATIRTYS
– Kokie ryškiausi prisiminimai iš tuometės Vilniaus M. K. Čiurlionio menų gimnazijos?
– Mano pirmasis mokytojas buvo Jafimijus Taškinas – labai griežtas ir reiklus, kaip dauguma tos mokyklos pedagogų. Dabar, pati būdama mokytoja, suprantu, kad taip elgtis tada vertė aplinkybės ir švietimo sistema. Prisimenu, einu į pamoką, o šalia klasės dideliame aidinčiame koridoriuje groja du fleitininkai; suprantu, kad man teks prisijungti prie jų ir dar kelias valandas laukti savosios pamokos… Sunku būdavo matyti iš pamokos išeinančius liūdnus, kartais ir apsiašarojusius draugus. Iškart suprasdavau, kad šiandien mokytojas prastai nusiteikęs.
Tačiau reiklusis mokytojas mane apdovanodavo ir šypsena, ir pagyrimais bei padrąsinimais. Visada jaučiau jo tikėjimą, kad galiu daug pasiekti. Prisimenu ir nuostabius akompaniatorius pianistus, jie mums padėdavo per egzaminus ir koncertuose. Vienas jų – Povilas Jaraminas, kuriam grojant fortepijono garsai žėrėdavo kaip deimantai, jis visada mus pasitikdavo su šypsena, pajuokaudavo, taip užglaistydamas niūrią mokytojo nuotaiką.
Dabar jaučiu, kad man, jautriam vaikui, netiko tokia mokymo sistema, todėl dabar, pati mokydama vaikus, ieškau alternatyvių ugdymo metodų, domiuosi kitose šalyse veikiančiomis programomis, jų įgyvendinimo būdais. Mane sužavėjo Suzuki metodas.
– Kokie pirmųjų koncertų ir konkursų įspūdžiai liko atmintyje?
– Pirmieji koncertai mokykloje turbūt ir lėmė meilę scenai.
Labiausiai prisimenu tuos konkursus, į kuriuos teko važiuoti savarankiškai ir be mokytojo. Tada didesnė atsakomybė, bet ir pasitikėjimas savimi išauga šimteriopai.
Labai gerai pamenu vienos dvyliktokų laidos operos pastatymą mokykloje. Tada mokiausi devintoje ar dešimtoje klasėje, tad dvyliktokės Julijos diriguojama kalėdinė opera atrodė tarsi aukšto kalno viršūnė. Man buvo patikėtas pirmosios orkestro fleitos pultas – didžiulė atsakomybė ir visiškai nauja patirtis. Sakyčiau, tai buvo laiptelis savarankiškumo link suvokiant, kad pati galiu save įvertinti ir nuspręsti, kaip reikia groti.
– Kokie buvo Jūsų studijų metai?
– Pirmiausia mintys veda pas brangų dėstytoją Valentiną Gelgotą. Ligi šiol negaliu jo vadinti profesoriumi, nors tokį pedagoginį vardą jis turi, – man tai kažkodėl asocijuojasi su išdidumu, arogancija, atstumu… Tam tikra prasme džiaugiuosi, kad studijų laikais mano mokytojas profesoriaus vardo dar nebuvo gavęs.
Valentinas Gelgotas man yra autoritetas, per aštuonerius studijų metus jis suformavo mano asmenybę, nugludino ir papuošė ją. Pirmiausia išmokė empatijos: pamokos pradžioje visada paklausdavo, kaip jaučiuosi, jei būdavau nusiminusi, teiraudavosi, kas atsitiko.
Ligi šiol atsimenu jo kūrybiškas pamokas, kai tekdavo groti stovint ant vienos kojos arba gulint ant nugaros… Dabar tai mane skatina ieškoti naujų grojimo būdų pačiai ar su savo mažaisiais mokiniais. V. Gelgotas, negailėdamas laiko, išmokė mane daug dirbti, nugludinti kiekvieną smulkiausią elementą. Kai studentės lūkesčiai ir norai būdavo perdėm dideli, jis visada pristabdydavo ir sakydavo, kad dar ateis mano laikas. Būtent tai skatina mane tikėti savimi ir tuo, ką darau.
Didelė dovana man jau penkiolika metų kas rytą sėdėti orkestre mokytojui iš dešinės, jausti jo palaikymą ir sulaukti padrąsinimų sunkesniais momentais.
– Prieš ketverius metus pradėjote mokytojos kelią, tad prašyčiau pasakyti, kokių esminių savybių reikia muzikos pedagogui.
– Pastebiu, kokie trapūs, jautrūs ir be galo įdomūs yra vaikai. Jie nori suprasti muzikos grožį, kurti, improvizuoti. Muzikos mokytojas turi būti be galo jautrus, empatiškas ir geranoriškas, atliepti vaiko troškimus. Tik taip įmanu pažvelgti į vaiko širdį ir suprasti, ko jis nori, kaip jis šiandien jaučiasi.
Mokytojas privalo tikėti kiekvienu vaiku. Būna dienų (savaičių ar mėnesių), kai reikia labai kantriai laukti, kol jis tarsi žiedas prasiskleis.
Skirtingai nei tikslieji mokslai, muzika – arčiausiai kūrybos. Kiekvienas vaikas kuria savaip, išskirtinai, todėl mokytojui reikia būti be galo įžvalgiam, reikiamu momentu vaiką pagirti, pastebėti jo pasiekimą, kad ir koks nedidelis šis būtų.
Dažnai tai, kas tinka vienam vaikui, visai netinka kitam. Norėdamas atrakinti vaiko širdį ir gebėjimus, mokytojas privalo būti labai kūrybingas ir lankstus. Turi pamatyti vos sužibusią kibirkštėlę ir bemat pakeisti pamokos vyksmą. Būtent tokiomis akimirkomis šokinėju iš džiaugsmo, mėgaudamasi kūrybos galia, leidžiančia sukurti unikalią pamoką, auginančią mokinį ir teikiančią abipusį džiugesį.
Man fleitos pamoka yra muzikos terapija. Noriu, kad vaikas pamirštų visus dienos rūpesčius, net ir pačius mažiausius mokinio pasiekimus įvardinu kaip didelius ir labai svarbius, nes tokie jie yra iš vaiko perspektyvos. Siekiu, kad mokinys suprastų, jog sujungęs kūną, širdį ir pastangas, gali padaryti labai daug.
Visiems mokytojams be galo svarbu džiaugtis – vaiko pastanga, mažu žingsneliu, jo atvirumu. Man daug džiaugsmo teikia gražus fleitos garsas, sklindantis iš mokinio instrumento. Ir vaikas mokosi džiaugtis gyvenimu, darbu, akimirka…
Kaip man atrodo dabar, mokytojai mane išmokė nepasiduoti, daug kartų kartoti, daug kartų bandyti, daug kartų tobulinti kiekvieną natą. Tos pamokos dabar yra kaip deimantas, primenantis, kad pabaigoje visada yra šviesa, grožis ir džiaugsmas.
ORKESTRAS
– Esate Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro fleitininkė, tad apibūdinkite orkestrą ir save šiame kolektyve.
– Ne veltui pavadinime yra žodis „nacionalinis“ – tai aukščiausio profesionalumo orkestras, jame groja didelę patirtį turintys muzikantai. Didžiuojuosi būdama jo narė, esu be galo dėkinga kolegoms fleitininkams, jau išėjusiems ir esamiems, kurie dalijasi su manimi profesinėmis paslaptimis, patarimais. Džiaugiuosi, kad kasdien mane supa atviri ir nuoširdūs žmonės.
Po repeticijų atrodo, kad jau viskas pavyksta tobulai, tačiau nežinia, kaip pasijus tavo kūnas koncerte grojant sudėtingesnę partiją; nežinia, ar pavyks tobulai suvaldyti pirštus, kvėpavimo techniką – juk viskas gyva. Bet muzika moko klupti, klysti ir vėl, viską pamiršus, groti toliau, nes muzika tęsiasi!
Orkestras – septyniasdešimties, o kartais ir viso šimto žmonių būrys, tarsi susietų grandine. Jei spindime, tai tik visi kartu, o ne po vieną.
Ryškiausios patirtys yra tos, kai visą orkestrą, įskaitant dirigentą, pagauna euforijos banga, ir visai nesvarbu, ar koncerte, ar eilinėje antradienio repeticijoje. Kai scenoje visas kolektyvas tampa vieniu, kai grodama nesuprantu, ar tai mano fleitos, ar kokio kito instrumento garsas. Nuostabu pajusti, kaip kūnas harmonizuojasi su esančiaisiais aplinkui, kaip judesys, kvėpavimas ir energija susilieja į darnią visumą. Tokiomis akimirkomis savo energija daliniesi su muzikantais, o koncerte prisijungia ir publika. Dažnai, beveik kiekvieną šeštadienį, jaučiu, kad publika yra išskirtinė (kartais sunku paaiškinti, kodėl), tada plojimai skamba darniau, tyla tarp pauzių būna tylesnė. Tada supranti, kad nuoširdus publikos klausymasis ir atvirumas prisideda prie harmoningesnio mūsų instrumentų skambėjimo.
LNSO yra tas kolektyvas, kuriame kasdien jaučiu didelį kolegų palaikymą. Muzikantai visi kartu džiaugiasi, kada koncerte pavyksta tai, ką kruopščiai repetavome, kolegos visada pastebi gerai atliktą mano solinę partiją.
– Kai artinasi koncertas, kas Jumyse – kokios mintys, emocijos?
– Koncerto dieną visada apima jaudulys, nes jauti atsakomybę. Prieš koncertą dažniausiai nevalgau, kad galėčiau atsiduoti vien grojimui. Dažnai galvoju, kaip jaučiasi kolega, su kuriuo grosime bendrą arba atskiras partijas, nes mano sėkmė dažnai labai priklauso nuo šalia esančių muzikantų.
– Visos natos nuskambėjo, stojo tyla ir pasigirdo ovacijos…
– Ta tyla, trunkanti kelias sekundes, yra tarsi visos savaitės akcentas. Tą akimirką sau ištari: „Viskas!“ Kartais dėl slegiančios atsakomybės už save ir kolegas, dėl didžiulės energijos sankaupos koncerte, grįžusi namo visiškai neatsimenu, kaip viskas baigėsi, net publikos plojimų neprisimenu. Kartais iš nuovargio linksta kojos, reikia rasti jėgų atsistoti ir nusilenkti. Vis dėlto, kai jėgų pasidžiaugti ovacijomis užtenka (na, taip būna beveik visada), negaliu žodžiais apibūdinti laimės pliūpsnio. Adrenalinas, salės gaudesys, žiūrovų šūksniai „Bravo!“, džiaugsmingi kolegų žvilgsniai yra tai, kas mane skraidina, kas motyvuoja ruoštis kitam koncertui, suteikia energijos judėti pirmyn, džiaugtis, kad galiu groti.
MUZIKA
– Kas Jums yra muzika?
– Ji – kelrodė žvaigždė, šviečianti ir dieną, ir naktį. Muzika išreiškiu save, muzika leidžia pasitikėti savimi ir pasauliu, įkvepia tikėti, kad viskas bus gerai. Esu spontaniškas žmogus, tai, be jokios abejonės, susiję su muzika, kurioje vienu metu dažnai pinasi įvairios emocijos. Noriu dalintis muzika su kitais, įkvėpti juos gėrėtis muzikos grožiu.
– Kaip XXI amžiaus gyvenimo tikrovėje jaučiasi moteris muzikantė?
– Jaučiuosi visiškai lygiavertė muzikantams vyrams. Kaip ir, manau, visos moterys mūsų orkestre. Kartais moteriška emocijų amplitudė leidžia išreikšti daugiau spalvų, o tai ypač svarbu muzikos scenoje.
– Jeigu save apibūdintumėte, išsakytumėte muzika – garsu, melodija, kūriniu, kas ir kodėl tai būtų? Gal turite kokį leitmotyvą, ištikimai lydintį gyvenime?
– Esu romantikė, mėgstu viską, kas saldu, švelnu, nugludinta. Taigi ir kompozitorius, jei reikėtų pasirinkti, būtų romantizmo atstovas.
Pamenu vieną koncertą gal prieš penkiolika metų. Buvau dar visai nepatyrusi orkestro muzikantė. Iki šiol mano ausys atsimena už nugaros grojusį klarnetininką a. a. Algirdą Doveiką. Skambėjo koncerto fortepijonui antroji dalis, be galo lėta, jausminga. Melodija liejosi kaip upės tėkmė ir tada pirmą kartą pajutau muzikos galią, kaip stipriai garsas gali paveikti žmogų. Nuo tada šis klarneto leitmotyvas mane lydi, kai noriu pasidžiaugti, kai noriu išsiverkti, pabūti su savimi.
– Pokalbio pabaigoje – Jūsų žodžiai LNSO, pačiai sau ir visiems kūrėjams, atlikėjams, gerbėjams…
– Mano palinkėjimas sau, LNSO kolektyvui bei visiems muzikos bangų mylėtojams – dažniau grįžti prie klausimo kaip: kaip žvelgiame į save, kaip pasisveikiname su kitu, kaip grojame… Kiekviena smulkmena yra svarbi, kiekvienas žodis, judesys. Svarbus gyvenimas.
Visiems linkiu drąsos veikti, išmokti groti kokiu nors instrumentu, pavyzdžiui, fleita… Muzika kartais žmonėms atrodo sudėtinga ir nepasiekiama, o iš tikrųjų ji teikia begalinę laimę.
Summary
In this interview, Lithuanian National Symphony Orchestra flutist Raimonda Vebeliūnaitė-Virvytienė speaks about her musical journey, years of study, orchestral work, and teaching career. The performer recalls her first encounters with the flute, her studies at the National M. K. Čiurlionis School of Arts and the Lithuanian Academy of Music and Theatre, and reflects on the teachers who shaped her artistic personality. She openly shares her thoughts about orchestral life, the responsibility of a musician, the connection with audiences, and the power of music in human life. According to the flutist, music is a guiding star that helps one discover oneself, build connections with others, and overcome the challenges of everyday life.