Daiva TAMOŠAITYTĖ
Sausio 31 dieną Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras šventė savo 36-ąjį gimtadienį. Šventiška nuotaika lydėjo tiek koncerto šeimininkus, tiek publiką, tarp kurios buvo ir Lietuvos Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda su žmona Diana, ir Prancūzijos nepaprastoji ir įgaliotoji ambasadorė Alix Everard, ir daug kitų kviestinių svečių.
Maestro Gintaras Rinkevičius garsėja ne tik vis keliamu orkestro lygiu, didžiulės apimties kūrinių atlikimu, bet ir mokėjimu nepriekaištingai parinkti tam tikroms progoms skiriamų koncertų programas.
Vakaro žvaigždė buvo prancūzų violončelininkas, XXI amžiaus šio instrumento ambasadoriumi vadinamas Gautier Capuçonas – jis pademonstravo aukščiausią meistriškumą grieždamas Edwardo Elgaro Koncertą. Antroje koncerto dalyje karaliavo impozantiškas Richardo Strausso autobiografinis kūrinys „Herojaus gyvenimas“.
Prieš atvykdamas į Lietuvą Gautier Capuçonas davė išskirtinį interviu, kuriame sakė, kad muzika yra jo gyvenimas. Nuo ketverių su puse metų pradėjęs griežti violončele ir augdamas su smuikuoti mokomais broliu ir seserimi, nė neįsivaizdavo, kad ji galėtų nebūti jo gyvenimo dalis. Dar daugiau – instrumentą jis jaučia kaip savo kūno dalį. Interviu Capuçonas nuoširdžiai pasidalijo savo darbo rutinos paslaptimis, planais, papasakojo apie 2022 metais įkurtą savo fondą jauniesiems talentams remti. Iš pažiūros violončelininkas atrodo kaip laimės kūdikis – apdovanotas gražia išvaizda, palankiomis aplinkybėmis ir puikia karjera, tačiau sakė nepamirštąs, kad visa tai ateina tik per sunkų darbą ir… nuolankumą.
Nuo pirmųjų stryko judesių girdėjome 1701 metais Venecijos meistro Matteo Goffrillero pagamintu nuostabiu instrumentu išgaunamą erdvę užpildantį aksominį violončelės garsą. LVSO gimtadienio proga prancūzų žvaigždė atliko britų kompozitoriaus Edwardo Elgaro (1857–1934) Koncertą violončelei e-moll, op. 85. Nors tai vienas iš dviejų dažniausiai atliekamų violončelės repertuaro kūrinių, apie 30 minučių trunkantis keturių dalių elegiškas opusas solistui yra didelis iššūkis, nes šalia pirmaujančio melodinio prado čia nestinga techninių uždavinių greitosiose dalyse. Tačiau griežiant Capuçonui pastangų nebuvo regėti, klausytojai galėjo mėgautis interpretuojama muzika.
I dalies Adagio, Moderato pagrindinė melodija kartu su orkestru buvo griežiama šiltu garsu, ji kerėjo harmoniniais perėjimais ir moduliacijomis. II dalis Lento, Allegro molto, pradėta pizzicato, toliau buvo atliekama lengvesniais štrichais. Solisto interpretacija žavėjo elegancija ir grakštumu. Jautriai perteikta buvo ypač graži III dalis Adagio, emocinis kūrinio centras. Dramatiška, emocinga finalinė IV dalis vėl sugrąžino pirmajai būdingą įvairiopų nuotaikų kaitą, bet ir čia auksine gija tęsiama daininga solo partija turbūt užgavo slapčiausias klausytojų sielų stygas. Maestro Gintaro Rinkevičiaus diriguojamas orkestras šioje muzikinėje kelionėje buvo lankstus ir patikimas partneris.
Net jei kompozitorius Elgaras nėra kam nors savas dėl tam tikrų melodinių ir harmoninių vos juntamų šios muzikos „maginių“ kodų, toks koncerto atlikimas yra įtikinamas. Profesionaliu požiūriu tai labai geras kūrinys, aiškiai sukonstruotas, harmoningas ir atskleidžiantis plačią jausmų gamą, tad violončelininkas turi šimtaprocentinę progą atskleisti gražiausias tiek dainingąsias, tiek technines instrumento galimybes. Prancūzų virtuozo atlikimo stilius visiškai subalansuotas, į estetinį lygmenį pakeltas emocinis žmogaus pasaulis traktuojamas su pagarba ir aristokratiškai saikingai. Nepaprastai kokybišku minkštu garsu Gautier Capuçono griežtas kūrinys buvo išjaustas iki paskutinės natos ir pateiktas su meile.
Tada solistas prisiminė savo viešnagę Lietuvoje 2017 metais ir, pasveikinęs orkestro vadovą bei kolektyvą su gimtadieniu, pagriežė Edwardo Elgaro „Enigma variaciją“ Nr. 9 (Nimrod). Žinoma, ji taip pat galėjo išspausti ašaras visiems, kas nemano, kad ši muzika yra perdėm juslinga, ir padėti atrasti labai kilnius sąskambius ir ritmą, savitą didingumą – tiesiog gryną skambesio grožį. Dar sykį į sceną iškviestas solistas atliko Pablo Casalso „Paukščių giesmę“ – katalonų liaudies dainą „Himnas taikai“, originaliai aranžuotą violončelei su fortepijonu. Ši liūdna melodija lėta, išnykstanti į pianissimo ir flažoletų „dangų“. Ir vėlgi – ji labai tinkama solistui pademonstruoti stebuklingą klausos subtilumą ir pirštų jautrumą. Po abiejų bisų geras dešimt sekundžių violončelininkas laikė ištiestą ranką su stryku, tarsi leisdamas muzikai baigti skambėti negirdimose sferose. Tokie momentai įstringa kaip įvaizdžio dalis. Išties labai įspūdingas solistas!
Po šio mūsų įkvėpto įstabaus prancūziško muzikavimo aromato antroje koncerto dalyje orkestras perėmė klausytojų dėmesį, šventišką nuotaiką perteikdamas Richardo Strausso šešių dalių simfoninės poemos „Herojaus gyvenimas“, op. 40, švytėjimu. Švytėjo viskas: mostai, šypsenos ir instrumentai. Nuo pirmųjų taktų orkestras užbūrė grynų, intensyvių skambesių gausa. Dėmesį patraukė prieš mūsų akis išsiskleidęs gyvas orkestro organizmas – puikiai suderintas, sveikas ir stiprus, trykštantis muzikavimo džiaugsmu. Iš to matyti ir didelis orkestro vadovo maestro Gintaro Rinkevičiaus įdirbis, mokėjimas išreikalauti rezultato, jo neblėstanti energija ir entuziazmas.
Buvo labai įdomu stebėti instrumentų „gyvenimą“: išraiškingą ir karštų aplodismentų nusipelniusį pagrindinio orkestro koncertmeisterio Dainiaus Puodžiuko solavimą ir banguojantį, besimainantį garsų vandenyną su preciziškais pučiamųjų epizodais, puikiai iškeltomis kulminacijomis ir nusileidimais. Buvo gražu matyti ir girdėti, kaip dirigentas geba vesti sudėtingas partijas ir išlaikyti reikiamą skirtingų didelės sudėties instrumentinių grupių santykį, įtampą ir intrigą, ir tai daro neperspausdamas.
Tarkim, penktojoje dalyje su rytietišku arfų koloritu po medinių pučiamųjų pasirodymų kaskart suformuojama muzikinė medžiaga yra nelengvai interpretuojamas ir atliekamas „klaidžiojantis“ intarpas (nuslūgimas). Tokiais momentais dirigentas labai gražiai viską sustyguoja ir nuveda į kulminaciją ar kitą epizodą, pavyzdžiui, po tūbų replikos – į naujos šeštosios dalies intensyvų styginių judėjimą. Mano nuomone, visi perėjimai buvo laisvai „kvėpuojantys“, skambantys kartu ir gerai derantys. O juk perėjimas, muzikinio sakinio, minties ar dalies pabaiga ir kitos pradžia, – pats sunkiausias muzikos „lipdymo“ elementas, iš kurio gali spręsti apie orkestro ir dirigento meistriškumą. Taip pat puikūs buvo tylūs, lėti epizodai ir, žinoma, – tikrai verta pasikartoti – soliniai ir grupiniai pučiamųjų pasirodymai. Ko verta vien „kariškoji“ ketvirtoji dalis! Tikra fiesta.
Visa tai įspūdinga, turint galvoje, kad R. Straussą griežti apskritai yra sudėtinga, nelengva pasiekti, kad didžiulė beveik be pertraukų vystoma medžiaga būtų logiškai išdėstyta, neatrodytų kaip nuobodi vietoje liulanti beformė, klampi masė… Milžiniškas ir orkestras: 6 kontrabosai, 10 violončelių, 8 valtornos, 5 trimitai, 3 trombonai, 2 tūbos, medinių pučiamųjų po keturis, 2 arfos ir kt.
Taigi, gražų paskutinį sausio vakarą publika buvo pamaloninta aukšto lygio kolektyvo pasirodymo: gyvai kunkuliuojantis, spalvingas ir dramaturgiškai intriguojantis, didingas muzikinis paveikslas, raiškiai dėstomi herojaus gyvenimo įvykiai truko, regis, labai trumpai… Besigėrint muzika ir atlikimu, laikas prabėgo nepastebimai. Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras, peržengęs ketvirtos dešimties vidurį, žydi gražiausiais pilnaviduriais žiedais, su kuo galima nuoširdžiai pasveikinti ir kolektyvą, ir jo vadovą maestro Gintarą Rinkevičių.
Puikus koncertas, puikus orkestras ir puikus gimtadienis!