Prie garsiųjų Notre-Dame vargonų
Aušra MOTŪZAITĖ-PINKEVIČIENĖ
Paryžius daugeliui žmonių yra svajonių ir meilės miestas. Kiekvienas čia apsilankęs randa sau labiausiai tinkantį užsiėmimą. Vienus jis žavi daugybe garsių muziejų, Eifelio bokštu, kitus – subtiliu kulinariniu paveldu. Man Paryžius visų pirma yra didingų bažnyčių ir nuostabių vargonų miestas, o pati nuostabiausia neabejotinai yra Dievo Motinos katedra – Catćdrale Notre-Dame de Paris, visų žinoma kaip Notre-Dame.
Pirmą kartą drauge su vyru dr. Vidu Pinkevičiumi Paryžiuje lankėmės 2014 metais mūsų bičiulio amerikiečių vargondirbio Gene´o Bediento kvietimu. Jo žmona tuo metu darbavosi JAV ambasadoje Paryžiuje, tad Gene´as mums rodė nuostabiausias Paryžiaus vietas – Viduramžių meno, Orsė muziejus, Luvrą ir, žinoma, su didžiausiu užsidegimu lankėme garsiąsias bažnyčias: Šv. Trejybės (Trinité), kur dirbo Olivier Messiaenas, Šv. Klotildos, po kurios skliautais daug metų skambėjo Césaro Francko muzika, Šv. Sulpicijaus, kur karaliavo Charles´is-Marie Widoras. Pastarojoje klausėmės jaudinančio vargonų muzikos koncerto. Beje, šios bažnyčios vargonai yra, ko gero, istoriškai vertingiausias instrumentas Paryžiuje, išsaugojęs daugiausia autentiškumo. Vis dėlto, kad ir kur būtume vaikščioję, dienos pabaigoje kojos tarsi pačios nuvesdavo mus į Sitė salą Senos upėje, kurioje jau daugelį amžių stovi Victoro Hugo išgarsinta Dievo Motinos katedra.
Turbūt nieko nenustebinsiu katedros vargonus pavadindama vienais garsiausių pasaulyje. Pirmieji vargonai čia atsirado dar XIII amžiuje, tačiau per šimtmečius jie buvo daug kartų perstatyti ir tobulinti. Kaip ir daugeliui kitų Prancūzijos vargonų, taip ir šiems daug žalos padaryta XVIII amžiaus pabaigoje vykusios Prancūzijos revoliucijos metu. Didžiuma dabartinių vargonų sukurti XIX amžiuje garsaus meistro Aristide´o Cavaillé-Collio. Šiuo metu instrumentas turi apie 8 000 vamzdžių, penkis manualus, pedalus, 115 registrų, todėl gali išgauti itin galingą ir įvairų skambesį. Nuostabu, kaip į harmoningą visumą susilieja senieji dar nuo XV a. išlikę vamzdžiai ir naujieji, išlieti jau XXI amžiuje. Paskutinį kartą vargonai rimtai tvarkyti visai prieš pat didįjį gaisrą.
2014 metų liepos pradžioje mums teko laimė lankytis vargonų balkone bei paties instrumento viduje. Neapsakomas jausmas, kai gali prisiliesti prie istorinių vamzdžių, pamatyti senąją griežyklą, kurioje 1937 metų liepos 2 dieną, grodamas koncertą, mirė legendinis aklas kompozitorius ir vargonininkas Louis Vierne´as. Iš arti apžiūrėjome garsiąją rozetę virš vargonų prospekto, matėme senųjų koncertų, net ir vykusių Antrojo pasaulinio karo laikų nacių okupuotame Paryžiuje, afišas. Šiose buvo šiurpą keliančios svastikos ir vien tik vokiečių kompozitorių kūrinių pavadinimai.
Grįžę į Vilnių dar ilgai gyvenome prisiminimais apie Notre-Dame ir brandinome mintį kada nors ten sugrįžti. Vidas netrukus ėmėsi konkrečių veiksmų: slapta užpildė paraiškas dėl solinių vargonų muzikos koncertų katedroje ir išsiuntė mūsų įrašus. Kai abu gavome kvietimus koncertuoti, mane ištiko lengvas šokas, nes tik tada sužinojau apie Vido „darbelius“. Jo koncertas turėjo įvykti 2019 m. rugpjūtį, mano – 2020 m. liepą.
O tada atėjo baisioji 2019 m. balandžio 15-oji. Su siaubu tiesiogiai per CNN kanalą stebėjome liepsnose skęstančią nuostabiąją katedrą ir kartu laidojome savo koncertinę svajonę. Negana to, net ir nekilus gaisrui mano koncertas vis tiek nebūtų įvykęs, nes 2020 metų liepą visas pasaulis buvo „uždarytas“ dėl COVID-19 pandemijos.
Visa laimė, kad gaisro metu didieji vargonai nesudegė, tik nukentėjo nuo dulkių ir dūmų, todėl ir vėl buvo kruopščiai restauruojami. Nors vilties teikė Prancūzijos prezidento pažadai per penkerius metus atstatyti katedrą, manėme, kad per tiek metų bus susidariusi didžiulė pretendentų eilė ir mes savosios tiesiog nesulauksime.
Su didžiausiu smalsumu TV ekrane stebėjome katedros atidarymą 2024 m. gruodžio 7 d. Manau, kad tokį spartų, kokybišką ir kruopštų didingo objekto atstatymą per tokį trumpą laiką galima prilyginti stebuklui. O dar didesnis asmeninis stebuklas mums su Vidu įvyko 2025 m. lapkričio mėnesį, netikėtai sulaukus kvietimo surengti solinius koncertus. Tiesą sakant, gavusi elektroninį laišką maniau, kad čia sukčių darbas, nes nesitikėjau, kad eilė ateis taip greitai.
Šį kartą mus labai nustebino kontraktų sąlygos, jos buvo visiškai kitokios nei ankstesnės. Negalima atsivežti savo asistento, negalima nieko vestis prie vargonų ir, kas keisčiausia, neleidžiama viešinti nuotraukų, darytų vargonų balkone, ir fotografuoti griežyklos. Vėliau buvo paaiškinta, kad visa tai daroma dėl saugumo, nes taip ir nėra iki galo žinoma, kas sukėlė tą baisųjį gaisrą.
Dėl tokių sąlygų mūsų išankstinis planas abiem vykti į Paryžių kartu žlugo. Vidas išvyko pirmas ir šių metų sausio 4-ąją pagrojo nuostabų koncertą svajonių katedroje. Perklausiau slapta padarytą privatų koncerto įrašą. Labiausiai atmintin įstrigo paties Vido Trijų Karalių šventei skirta siuita „Wie schön leuchtet der Morgenstern“ tema, op. 287, ir galingasis Eugène´o Gigout „Grand Choeur Dialogué“. Vidui asistavo žavi Paryžiaus konservatorijos studentė Mélodie Michel. Po koncerto jie abu nusifotografavo prie garsiojo Louis Vierne´o suolelio, ant kurio mirė garsusis vargonų genijus.
Mano kelionė į Paryžių praėjo be nuotykių – nebuvo kontrabandinių balionų, nors tą naktį Vilniuje siautė didelė pūga, lėktuvas išvyko laiku. Paryžius pasitiko muzikiniais garsais: jau traukinių stotyje stovinčiu pianinu nuostabiai improvizavo jaunas vaikinas.
Pirmasis vizitas į naktinę katedrą paliko didžiulį įspūdį. Atrodė, kad be turistų šurmulio tai visai kita bažnyčia ir kitas pasaulis. Prieblandoje su man paskirtu asistentu užlipome į vargonų balkoną. Asistentas vieną po kitos atrakindavo ir iš karto vėl užrakindavo duris, teko perlipti ir storą geležinę grandinę. Saugiai užsirakinus balkone sukirbėjo mintis, kaip reikėtų gelbėtis, jeigu vėl kiltų gaisras – juk tikrai nespėtume atrakinti tiek užraktų. O gaisrui įsiplieksti nesunku, juo labiau kad vargonų balkone, net ir su užrakintomis durimis, visą laiką buvo juntamas stiprus skersvėjis, ypač sėdint ant vargonų suolo.
Tačiau prisilietus prie klavišų dingo visos baimės ir apskritai pasaulis tarsi išnyko. Dėl nuostabaus asistento, Paryžiaus konservatorijos studento Williamo Fieldingo, dar niekada registrų parinkimas nebuvo toks sklandus. Stebuklingi vargonų garsai užliejo visą katedrą. Nepaprasta akustika, regis, atliko pusę darbo, o Williamas – kitą pusę. Man liko tik laiku kilnoti pirštus ir mėgautis akimirka…
Antroji repeticija buvo paskirta koncerto išvakarėse 24 valandą, tad galima sakyti, jau koncerto dieną – sausio 11-ąją. Prieš repeticiją su Vidu ir bičiuliais dar nuėjome į puikų vargonų muzikos koncertą Šv. Klotildos bažnyčioje, kur grojo garsi baskų kilmės vargonininkė Loreto Aramendi. Tiesa sakant, dėl savo vėlyvosios repeticijos ilgai dvejojau – eiti ar neiti. Nesu pelėda, ilgas naktinėjimas tikrai ne man. Tačiau būtų buvę pernelyg įžūlu groti koncertą tokioje garsioje vietoje vos po vienos repeticijos.
Tą vakarą, tiksliau, naktį, lietus pylė kaip iš kibiro, tad vargšas Vidas, palydėjęs mane iki katedros, turėjo sukti ratus po naktinio Paryžiaus centrą. Asistentas, negalėdamas Vido įleisti, jautėsi ypač nepatogiai, tačiau, kaip paaiškino apsauga, katedros patalpos stebimos visą parą. Jeigu pamatytų, kad į vargonų balkoną eina trys, o ne du žmonės, iš karto prisistatytų ir nekviestą svečią išprašytų. Tą vakarą pavyko pastebėti, kad kiekvienas raktas apsaugos patalpoje turi atskirą signalizaciją.
Repeticija praėjo nuostabiai – mėgavausi erdve ir neįtikėtina dinaminės skalės amplitude: nuo švelniausio pianissimo iki griausmingo fortissimo. Vidas repeticijos pabaigą girdėjo net būdamas aikštėje prie katedros.
Ir štai išaušo sekmadienis. Koncertas turėjo prasidėti 16 valandą, todėl sprendžiau dilemą: ar tiesiog ilsėtis viešbutyje, ar vėl leistis į vargoninius nuotykius. Vis dėlto meilė vargonams nugalėjo ir kartu su Vidu bei draugais išsiruošėme į Šv. Sulpicijaus bažnyčią. Joje mūsų bičiulio Pauliaus Grigonio dėka buvome pakviesti klausytis šv. Mišių iš vargonų balkono. Čia griežė garsioji Sophie-Véronique Cauchefer-Choplin. Teko laimė iš arti stebėti jos fantastišką grojimą ir improvizavimą. Vienas jos asistentų man smulkiai papasakojo apie nuostabų šios bažnyčios instrumentą. Beje, kai visi sužinojo, kad tą popietę grosiu koncertą Notre-Dame, norėjo su manimi pabendrauti, sužinoti, kokius kūrinius atliksiu.
Įspūdžių pilna galva vos spėjau grįžti į viešbutį persirengti, pasiimti natų ir nueiti į katedrą, kur prie šoninių vartų jau laukė Williamas. Prieš koncertą dar pasigrojau tylia klaviatūra.
Koncertas buvo tikrai sėkmingas, žmonės galėjo matyti mane ekranuose ant bažnyčios kolonų.
Pradžioje atidaviau duoklę vargonų genijui J. S. Bachui – skambėjo Preliudas ir fuga c-moll, BWV 546, taip pat choralinis preliudas iš Leipcigo kolekcijos „Schmücke dich, o liebe Seele“, BWV 654. Vėliau pagrojau du danų kompozitoriaus romantiko Nielso Wilhelmo Gade´ės kūrinius.
Šį kartą nepasikuklinau ir į programą įtraukiau dvi savo kompozicijas: griausmingąją „Procesijos fanfarą“, op. 20, kuri dėl galingų vargonų šamadų drebino visą katedrą, ir lyriškąją „Maldą saulei“, op. 26, kurios viena iš trijų temų buvo lietuviams nuo vaikystės gerai pažįstama dainos „Saulele motule“ tema. Šioje meditacinėje kompozicijoje nuostabiai atsiskleidė švelnieji vargonų liežuvėliai bei fleitiniai registrai. Koncertą baigiau, kaip ir pridera, atiduodama pagarbą prancūziškai tradicijai – sugrodama virtuozinę Alberto Renaud Tokatą d-moll.
Po pasirodymo turėjau skubėti atsisveikinti su draugais, į mano koncertą atvykusiais iš Prahos. Su kitais bičiuliais bei kolegomis iš JAV ir Naujosios Zelandijos, ir, žinoma, su Vidu nuėjome į artimiausią kavinę aptarti įspūdžių. Buvo labai malonu dalintis koncerto patirtimi prie dubenėlio tradicinės prancūziškos svogūnų sriubos.
Kitą rytą, deja, jau teko atsisveikinti su Notre-Dame ir nuostabiuoju Paryžiumi. Prieš skrydį dar spėjome apsilankyti vidudienio Mišiose. Nors tai buvo pirmadienis, jas aukojo net penki kunigai. Liturginė muzika buvo aukščiausio įmanomo lygio, kantoriaus giesmės ir vargonininko improvizacijos choriniais vargonais – nepriekaištingos.
Apskritai klajodami po Paryžiaus bažnyčias šios kelionės metu susidarėme vaizdą, kad Katalikų Bažnyčia Paryžiuje išgyvena atgimimą – ir ne dėl turistų, bet vietinių tikinčiųjų. Palyginti su 2014 metais, net ir šiokiadienio Mišiose žmonių gerokai daugiau. Tai teikia vilties, kad bažnytinės muzikos tradicija ir vargonų skambesys Prancūzijoje gyvuos dar ilgai.
Summary
At the Famous Organs of Notre-Dame
Organist Aušra Motūzaitė-Pinkevičienė shares her experiences of an extraordinary musical journey to Paris, culminating in a solo recital at the world-famous Notre-Dame Cathedral. The article recounts her first encounter with the cathedral’s legendary organ, the emotional impact of the devastating 2019 fire, and the unexpected fulfilment of a long-cherished dream to perform in the restored cathedral. Personal memories intertwine with the history of the Notre-Dame organ, reflections on Parisian church music culture, and observations on the revival of religious and musical life in contemporary France. The narrative offers a unique insight into the artistic, historical and spiritual significance of one of the most celebrated musical landmarks in the world.