Tomas Bakučionis
Prabėgo maždaug pusmetis, kai Nacionalinė filharmonija pasirašė trejų metų sutartį su prancūzų dirigentu Victorienu Vanoostenu, kuris jau iki tol pas mus spėjo įgyti populiarumo. Apie tai bylojo ir pilnutėlė Nacionalinės filharmonijos salė Modesto Pitrėno vadovaujamo Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro lapkričio 23-iosios koncerte. Kviestiniai užsienio dirigentai kiekvienam orkestrui yra reikšmingi tuo, kad praplečia jo repertuarą, „atsineša“ naujų tradicijų ir kitos kultūros dvasios, taigi įvyksta kultūrų mainai, be ko šiuolaikinis pasaulis sunkiai įsivaizduojamas. Reikia pripažinti, kad Lietuvos koncertų salėse pastaruosius 30 metų, juolab ankstesniais laikotarpiais, prancūzų muzika nebuvo ir nėra dažna viešnia, todėl prancūzų dirigento pasirodymas mūsų padangėje suteikia naujų galimybių susipažinti su išskirtinai turtingu Prancūzijos muzikiniu paveldu.
Koncerto pradžioje Victorieno Vanoosteno diriguojamas orkestras atliko mistika alsuojantį kūrinį – Claude´o Debussy Noktiurnus (Nr. L98) orkestrui. Šis opusas (1899) tiems laikams neįprasta struktūra ir muzikine kalba išsiskiria iš daugelio simfoninių kūrinių, jau vien choro kaip orkestrinės spalvos (be dainuojamojo teksto) panaudojimas buvo novatoriškas. Kūrinį kompozitorius iš pradžių sumanė kaip orkestrinį triptiką „Trys scenos prieblandoje“, įkvėptą simbolisto Henri de Régnier poezijos. Manoma, kad prie orkestrinio opuso gimimo prisidėjo žymus to meto mecenatas, turtingas Prancūzijos finansininkas ir pramonininkas princas André Poniatowski (Louis Léopold Charles Marie André Poniatowski), beje, susijęs ir su Lietuvos istorija, nes buvo kilęs iš paskutinio Abiejų Tautų Respublikos valdovo Stanislovo Augusto Poniatovskio giminės. Kad ir kokia būtų kūrinio istorija, Vanoosteno dėka išgirdome tikrą prancūziško impresionizmo šedevrą, turtingą spalvų, atspalvių, šešėlių, kuriuos orkestras perteikė nepriekaištingai subtiliai.
Pirmoje koncerto dalyje išgirdome ir šiandien vieną ryškiausių violončelės virtuozų prancūzą Xavier Phillipsą, kuris su orkestru atliko Henri Dutilleux Koncertą violončelei ir orkestrui „Tout un monde lointain…“ („Ištisas tolimas pasaulis…“). Šį Charles´io Baudelaire´o rinkinio „Piktybės gėlės“ įkvėptą kūrinį sudaro penkios be pertraukų atliekamos dalys, kurių pavadinimai („Mįslė“, „Žvilgsnis“, „Bangos“, „Veidrodžiai“, „Himnas“) ir prie kiekvienos dalies prirašytas epigrafas iš minėto poezijos rinkinio indikuoja tam tikrą programiškumą. Tai vienas reikšmingiausių XX a. violončelei sukurtų koncertų, pirmasis jo atlikėjas buvo legendinis Mstislavas Rostropovičius, jo remarkos buvo svarbios vėlesniems atlikėjams. Atonali kūrinio muzikinė kalba tarsi sklando tarp kelių polių – ekspresionizmo, mistiško svajingumo ir grynos koloristikos, ir tai reikalauja iš atlikėjų ypatingo susiklausymo bei atsidavimo. Šiuo atveju tai ir patyrėme – Xavier Phillipso ir orkestro sąveika (beje, labiau linkusi į koloristinę interpretaciją) buvo stulbinama.
Antroji vakaro dalis buvo skirta prancūzų muzikinio romantizmo šedevrui – Gabrielio Fauré „Requiem“ d-moll, op. 48, jį su orkestru atliko Kauno valstybinis choras (meno vadovas ir vyriausiasis dirigentas Robertas Šervenikas), solistai Lina Dambrauskaitė (sopranas), Steponas Zonys (baritonas) ir vargonininkė Renata Marcinkutė-Lesieur. Lyginant šį Fauré opusą su kitų autorių gedulingomis mišiomis, iš pirmo žvilgsnio pastebimas daug šviesesnis charakteris, nulemtas švelnių melodijų, čia nerasime šiurpinančių dramatiškų vaizdinių, nėra net tokios šiam žanrui būdingos dalies kaip „Dies irae“. Pats autorius savo kūrinį įvardijo kaip lopšinę mirčiai, ir būtent šviesių spalvų interpretacinį raktą pasirinko dirigentas Vanoostenas, o visas orkestras tai subtiliai ir organiškai priėmė.
Solistų partijos Fauré „Requiem“ nėra išplėtotos, o štai choro vaidmuo svarbus. Jį sunkokai sekėsi pritildyti (čia kauniečiams prancūziškos muzikinės koloristikos subtilybių srityje dar derėtų pasitobulinti), bet vargonus, mano manymu, dirigentas pritildė per daug, nes šiame kūrinyje jie nėra tik orkestro spalva, atlieka svarbią dramaturginę funkciją kaip orkestro ir choro partneris (skirtingai nei kituose šio žanro kūriniuose), primindami kūrinio sakralumą bei tam tikrą liturginę paskirtį. Suprantu, kad vargonai mūsų Filharmonijos salėje visada yra galvos skausmas dirigentams jau vien dėl to, kokioje absurdiškoje vietoje (už scenos arkos) jie sumontuoti; dar daugiau komplikacijų kyla, kai prieš vargonus pastatomas choras – tada, matyt, ir randasi noras vargonus beatodairiškai tildyti, nes jie „trukdo“ chorui. Yra buvę, kai choras stovėjo Filharmonijos balkone virš scenos dalies, ne kartą teko matyti, kaip didieji vargonai būdavo pakeičiami elektroniniu sintezatoriumi. Gal mintis nuskambės radikaliai, bet tas galvos skausmas bus tol, kol šioje salėje stovės jos akustikos ir struktūros neatitinkantis instrumentas.
Vis dėlto vargonai yra tik didelės dėlionės detalė, o maestro V. Vanoosteno programų ir koncepcijų dėlionės uždega orkestrą ir žavi klausytojus pažintimis su prancūzų muzikos šedevrais.