Pianistės Aleksandros Žvirblytės kūrybos pasaulis
Ramunė KRYŽAUSKIENĖ
Prieš kelis dešimtmečius pianistės Aleksandros Žvirblytės vardas buvo siejamas su ryškia muzikine ateitimi. Šiandien, švęsdama 40 metų kūrybinės veiklos jubiliejų, pianistė yra pelniusi ne tik profesionalų pripažinimą, bet ir klausytojų meilę, o jos veikla tapo reikšminga Lietuvos muzikinės kultūros, fortepijono meno istorijos ir tradicijos dalimi.
Menas į Aleksandros gyvenimą atėjo ne kaip pasirinkimas, o kaip natūrali būsena. Muzika skambėdavo ne tik pianistės Veronikos Vitaitės ir chorvedžio Vytauto Žvirblio šeimoje, ne tik koncertų salėse ar repeticijose – ji gyveno pokalbiuose, mintyse, bendrose kūrybinėse paieškose. Natūralu, kad mažoji jų dukra labai anksti pajuto to ypatingo pasaulio trauką. Netrukus atsiskleidė ir neeiliniai Aleksandros gabumai – absoliuti klausa, jautrumas garsui, stebinanti orientacija fortepijono klaviatūroje.
Muzikinis kelias prasidėjo Šiaulių muzikos mokykloje, vėliau tęsėsi Vilniaus M. K. Čiurlionio meno mokykloje, kur pianistė mokėsi pas pedagogę Eugeniją Miklaševskają. Studijavo Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje profesorės Olgos Šteinberg klasėje, vėliau profesinio tobulėjimo siekis nuvedė į Maskvos P. Čaikovskio konservatoriją. Ten asistentūra-stažuotė profesoriaus Levo Vlasenkos klasėje jaunosios pianistės interpretacijas praturtino rusų fortepijono mokyklos patirtimi. Svarbią įtaką menininkės brendimui padarė ir bendravimas su kitais žymiais pedagogais – Michailu Pletniovu bei Nikolajumi Suku.
Jaunosios pianistės talentas brendo ne vien auditorijose. Ji aktyviai dalyvaudavo konkursuose, meistriškumo kursuose, gilinosi į įvairias Europos fortepijoninės kultūros tradicijas. Naujos meninės idėjos gimė Boriso Ringeiseno, Rudolfo Buchbinderio, Karlo-Heinzo Kämmerlingo ir kitų žymių pedagogų vasaros meistriškumo kursuose. Juose buvo plečiama interpretacinė patirtis, tobulinami pianistiniai įgūdžiai, gilinamos muzikologinės žinios.
Ne mažiau svarbi sparčiai bręstančiai menininkei buvo konkursų patirtis. Jie tapo ne tiek apdovanojimų siekio, kiek charakterio ugdymo mokykla, suteikusia galimybę įgyti sceninį pasitikėjimą, ugdyti valią ir ištvermę. Pirmasis rimtas išbandymas – tarprespublikinis M. K. Čiurlionio pianistų konkursas (1986). Tuomet pelnyta antroji premija suteikė pasitikėjimo ir paskatino jėgas išbandyti tarptautinėje erdvėje. Svarbiais žingsniais tarptautinės karjeros link tapo kiti konkursai: pirmasis tarptautinis M. K. Čiurlionio konkursas Vilniuje (1991), Y. K. A. A. konkursas Oberline (JAV, 1992) bei Nikolajaus Rubinšteino konkursas Paryžiuje (Grand Prix, 1999). Juose iškovoti laurai atvėrė naujus profesinius horizontus ir prestižines koncertų sales įvairiuose Europos miestuose. Sulaukta palankių kritikų vertinimų. Po sėkmingų koncertų Danijoje recenzentai pabrėžė nepaprastą pianistės techniką ir muzikinį jautrumą. A. Žvirblytė buvo pavadinta kylančia žvaigžde („Ungebladet Denmark“), kritikas J. Brinkeris akcentavo jos išskirtines technines galimybes ir muzikinę brandą, o A. Søgaardas rašė: „<…> skambina giliai įsijautusi, visa siela“ („Morgenavisen Jyllands-Posten“). Šie pasirodymai tapo jaunos atlikėjos lietuviškos muzikinės kultūros ambasadorystės pradžia.
Per kelis aktyvios meninės veiklos dešimtmečius gerokai išsiplėtė A. Žvirblytės veiklos horizontai. Pianistė koncertuoja kaip solistė, muzikuoja su orkestrais, dalyvauja įvairios sudėties kameriniuose ansambliuose, akompanuoja dainininkams. Ji grojo diriguojant Sauliui Sondeckiui, Juozui Domarkui, Robertui Šervenikui, Gintarui Rinkevičiui, pianistės koncertiniai partneriai buvo klarnetininkas Algirdas Budrys, smuikininkė Dalia Stulgytė, dainininkai Vaidas Vyšniauskas (Kristianas Benediktas), Irena Milkevičiūtė, Vilija Kuprevičienė ir daugelis kitų. Toks universalumas atskleidžia pianistės meninę brandą, techninį meistriškumą bei interpretacines galimybes. Įspūdinga A. Žvirblytės diskografija: įrašytas pluoštas solo bei kamerinės muzikos opusų, Lietuvos radijo fonduose sukaupta per 100 jos parengtų muzikos įrašų. Juose vyrauja klasikinis fortepijoninės muzikos palikimas, lietuvių kompozitorių kūryba bei improvizacijų projektai.
Atlikėjos koncertinis repertuaras itin platus ir stilistiškai įvairus – nuo Johanno Sebastiano Bacho ir Vienos klasikų iki didžiųjų romantikų Roberto Schumanno, Johanneso Brahmso, Fryderyko Chopino, Ferenco Liszto, impresionistų Claude´o Debussy, Maurice´o Ravelio bei XX–XXI amžiaus kompozitorių kūrinių. Ypatingą vietą jos programose užima lietuvių fortepijoninė muzika ir ypač Čiurlionio fortepijoninio palikimo sklaida. Tai ne vien pagarba nacionalinei tradicijai, greičiau – natūralus poreikis puoselėti kultūrinę atmintį, dalyvauti skirtingų kartų kūrybos dialoge. Toks repertuaro įvairumas liudija tiek platų atlikėjos meninių galimybių spektrą, tiek savitą jos muzikinį braižą.
- Žvirblytės pasirenkamas pianistinės raiškos priemones lemia kūrinio stilistika ir muzikinė logika. Kūrinius pianistė linkusi suvokti architektūriškai, išryškindama jų dramaturginę visumą ir vidinę logiką. Jos interpretacijose harmoningai dera emocinis ir racionalusis pradas, sodrus fortepijono skambesys bei vidinė energija. Tačiau nereta ir kamerinė mąstysena, poetinis intymumas ir laisvas muzikinės tėkmės pojūtis. Pianistė vengia griežtai metronomiško pulsavimo – jai artimesnė lanksti agogika, natūrali tempų kaita ir frazės plėtojimas, grindžiamas harmonine įtampa. Kiekvienas jos atliekamas opusas tampa savitu meniniu pasakojimu, kuriame darniai susijungia intelektas, emocinis jautrumas ir kūrybinė vaizduotė. Toks lyrinio-romantinio pobūdžio atlikimas tęsia O. Šteinberg ir V. Vitaitės fortepijono mokyklų tradicijas.
Svarbi Aleksandros Žvirblytės meninės tapatybės dalis – muzikavimas drauge su šeima. „Nuo vaikystės su mama mėgdavome iš lapo skambinti Vienos klasikų ir kitų kompozitorių kūrinių transkripcijas keturioms rankoms, tačiau į sceną neidavome. Tapti koncertuojančiu duetu paskatino didžiulį įspūdį palikęs Friedricho Guldos ir Chicko Corea W. A. Mozarto Koncerto Es-dur, KV 365, įrašas. Po kurio laiko šį koncertą išmokome ir sėkmingai atlikome su maestro Sauliumi Sondeckiu bei jo vadovaujamu Lietuvos kameriniu orkestru“, – prisimena Aleksandra.
Netrukus fortepijoninį duetą papildė A. Žvirblytės sūnus, šiandien aktyviai koncertuojantis pianistas Paulius Anderssonas. Taip šeimos muzikavimo tradiciją įkūnijo trijų kartų pianistai, fortepijoninis trio „Dinastija“ tapo išskirtiniu Lietuvos muzikinio gyvenimo reiškiniu. Atlikėjai grodavo vienu, dviem ar trimis fortepijonais, keturiomis ar šešiomis rankomis, kūrybiškai bendradarbiavo su kameriniais bei simfoniniais orkestrais. Lietuvių kompozitoriai specialiai šiam ansambliui kūrė naujus opusus, taip gimė Vytauto Barkausko „Trio concertante“, Vytauto Laurušo „Concertino“ ir kt.
Savitą vietą A. Žvirblytės kūrybinėje veikloje užima meninis dialogas su Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatu, saksofono virtuozu Petru Vyšniausku. Ši partnerystė atskleidžia dar vieną svarbią Aleksandros Žvirblytės savybę – būdama akademinės fortepijono kultūros atstovė, ji nesibaimina leistis į improvizacijos teritorijas, drąsiai jungti klasikinę muziką, džiazą ir kitus stilius. Tai liudija jos atvirumą naujoms patirtims, gebėjimą nebijoti peržengti nusistovėjusių muzikavimo ribų, nuolat ieškoti naujų kūrybos horizontų. Nors šio dueto pradžia buvo gana spontaniška, ilgainiui jis tapo tvirta kūrybine partneryste, sujungusia du iš pirmo žvilgsnio skirtingus pasaulius – akademinę fortepijono kultūrą ir laisvą improvizacijos stichiją. Pianistė yra ne kartą pabrėžusi, kad muzikuodama su Petru Vyšniausku jaučia visišką pasitikėjimą ir kūrybinę laisvę, patiria ypatingą pakylėjimą, kai muzika tarsi peržengia įprastas ribas ir tampa bendru kūrybiniu skrydžiu. Scenoje menininkai kuria gyvą dialogą, kuriame žinomų kompozitorių temos susipina su improvizacijomis, o kiekvienas koncertas tampa nepakartojamu kūrybos aktu. Programose „Kosminis Čiurlionis“, „Mistinis Čiurlionis“, „Čiurlionis Rex“, „Europos fantazija“, „Baltijos fantazija“, „Dialogas“, „Provokacijos“ ir kitose darniai susilieja tradicija ir šiuolaikinė meninė mintis. Šie projektai sulaukia didelio publikos dėmesio ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje.
Ne mažiau svarbia Aleksandros Žvirblytės kūrybinio gyvenimo dalimi tapo fortepijono pedagogika. Tai natūralus jos meninio kelio tęsinys, kai sukaupta koncertinė patirtis, platus muzikinis akiratis ir nuolatinis domėjimasis interpretacijos menu ilgainiui virto poreikiu dalytis žiniomis su jaunąja karta. Prie pedagoginio braižo formavimosi prisidėjo tiek ilgametė asmeninė sceninė patirtis, tiek studijos pas iškilius profesorius, pažintis su fortepijoninėmis mokyklomis įvairiuose Vakarų Europos muzikiniuose centruose. Šios patirtys plėtė meninį akiratį ir suformavo europietiška kultūrine tradicija grįstą požiūrį į atlikimo meną, kurį pianistė perduoda savo studentams.
Šiandien Aleksandra Žvirblytė yra mylima Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesorė, M. K. Čiurlionio menų mokyklos mokytoja ekspertė, veda meistriškumo kursus Europos ir kitų pasaulio šalių aukštosiose muzikos mokyklose. Reikšmingus atlikėjos pedagoginius pasiekimus akivaizdžiai liudija didžiulis būrys absolventų, tarp kurių – net kelios dešimtys įvairių konkursų laureatų ir diplomantų, Lietuvos ir užsienio mokyklų pedagogų, koncertuojančių atlikėjų.
Profesorės mokinių skambinimui būdinga interpretacinė laisvė ir ryškus individualumas. Jų interpretacijose jaučiamas platus meninis akiratis, kūrybinė drąsa, leidžianti įtikinamai atlikti tiek klasikinį, tiek ir šiuolaikinį repertuarą. Tai suprantama, nes A. Žvirblytės dėstymo metodikoje svarbi vieta tenka ne vien profesiniam meistriškumui, bet ir jaunojo pianisto asmenybės ugdymui. Ji neskatina mechaniškai perimti mokytojo siūlomų interpretacijų – priešingai, kviečia ieškoti savito santykio su kūriniu, gilintis į jo stilistiką, istorinį kontekstą ir vidinę prasmę. Todėl profesorės fortepijono klasėje ypač svarbus kūrybinis dialogas, atvira diskusija ir pagarba kiekvieno studento nuomonei. A. Žvirblytės auklėtiniai mokosi ne tik skambinti, bet ir mąstyti apie muziką, argumentuoti savo meninius sprendimus, ugdytis estetinį skonį bei kritinį žvilgsnį į atliekamą repertuarą.
Profesinė pianistės veikla apima ir kultūros vadybos horizontus. Nuo 2013 m. jos rengiami tarptautiniai M. K. Čiurlionio muzikos festivaliai prisideda prie kompozitoriaus kūrybos sklaidos ir klasikinės muzikos populiarinimo tiek Lietuvoje, tiek užsienyje (plačiau žr.: R. Kryžauskienė, Muzikos barai, 2025, Nr. 7–8).
Aleksandra Žvirblytė priklauso tai Lietuvos pianistų kartai, kuri savo veikla ne tik tęsia nacionalines fortepijono meno tradicijas, bet ir nuolat plečia jų ribas. Jos meninis kelias liudija ištikimybę profesiniams idealams, kūrybinį smalsumą ir gebėjimą muziką paversti gyvu, nuoširdžiu dialogu su klausytoju. Švęsdama asmeninį jubiliejų, menininkė turi kuo pasidžiaugti – jos kūrybinės veiklos rezultatai ženklūs visose muzikos srityse. Tad sveikinant iškilią menininkę su gimtadieniu norisi palinkėti geros sveikatos, neblėstančios energijos ir ilgų, kūrybingų metų.