Tomas BAKUČIONIS
Kovo 22 d. Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro, pianisto Petro Geniušo ir pagrindinio kviestinio LNSO dirigento prancūzo Victorieno Vanoosteno atlikta programa „Kalnų sonata“ vėl subūrė sausakimšą Filharmonijos salę. Kalnų vaizdiniai susiję ir su Mikalojaus Konstantino Čiurlionio kūryba (nors tiesiogiai taip pavadintų kūrinių nėra), o jai šiemet daug dėmesio skiria visi teatrai ir koncertų salės.
Nacionalinėje filharmonijoje Čiurlionio 150 metų jubiliejus įgauna vis platesnį mastą ir vis daugiau sąsajų su gilesniais kontekstais, Čiurlionio kūrybos sandus išskleidžiant per kitus kūrėjus. Konceptualios programos yra prasmingos ir nuteikia palankiai. Vienas tokių kūrėjų yra Osvaldas Balakauskas, kuris dar 1975 m. Čiurlionio 100-ųjų gimimo metinių proga sukūrė simfoniją-koncertą „Kalnų sonata“ fortepijonui ir orkestrui. Dėmesys šiam kūriniui ir po pusės amžiaus byloja apie neblėstantį Balakausko aktualumą šiandien.
Pirmoji kūrinio atlikėja anuomet buvo pianistė Birutė Vainiūnaitė, orkestrui dirigavo Juozas Domarkas, todėl dar labiau intrigavo tai, kad šio kūrinio ėmėsi ne lietuvis dirigentas. Petras Geniušas (kaip turbūt nė vienas kitas iš šiandienos akademinio žanro pianistų) šiam kūriniui tinka dėl savo universalių patirčių jungti įvairias stilistikas ir net manieras, jis turi ypatingą talentą gerai jaustis tiek klasikoje, tiek džiaze, visuomet pagauna jungčių esmę. Lygiai taip ir Balakausko kūryboje jungiami įvairių muzikos stilių, tarp jų ir džiazo elementai, ir tai reprezentuoja ypatingą kompozitoriaus stilių, tik jam būdingą ritminę energetiką, kuri tarsi konkuruoja su sudėtingais harmonijos sluoksniais. Šiomis prasmėmis kūrinys išties sudėtingas. Nors tai nėra improvizacinė muzika per se, tačiau pakankamai griežtose neoklasicistinėse formose išsaugoma ypatinga vidinė laisvė, ką pasigėrėtinai atskleidė Petras Geniušas ir nardydamas po Balakausko partitūros gelmes sukūrė tik jam būdingą ir sunkiai verbalizuojamą interpretacinę erdvę.
O štai orkestrui tos vidinės laisvės gal kiek ir pritrūko. Kita vertus, mane beveik visada įtikina Vonoosteno pasirenkamas interpretacinis raktas, šiuos atveju veikiau visraktis – kodėl gi Balakauskas negali skambėti ir taip, belieka rasti daugiau bendrų dimensijų su solistu. Prasmingai pasirinktas buvo Geniušo bisas – ukrainiečių kompozitoriaus Valentino Silvestrovo labai jausminga ir melodinga Bagatelė: juk Balakauskas ir Silvestrovas yra tos pačios Kyjivo konservatorijos auklėtiniai, studijavę ten tuo pačiu metu.
Koncerto pradžioje prieš Osvaldo Balakausko „Kalnų sonatą“ skambėjo impresionisto ir savo laiko muzikos revoliucionieriaus Claude´o Debussy opusas „Pavasario šokiai“ („Rondes de printemps“) iš triptiko orkestrui „Paveikslai“ („Images“), kuris, nors ir neturėjo prasminių jungčių su vėliau atliktais kūriniais, buvo puikus muzikinės kulinarijos užkandis. Vanoosteno interpretacija atskleidė nuostabią kūrinio koloristiką, primindama pavasario aromatus ir paties autoriaus epigrafą: „Tegyvuoja gegužė, pasveikink gegužę su jos laukine vėliava.“ Ak, tie prancūzai…
Ir štai – „rimtasis“ visomis prasmėmis vakaro „patiekalas“, monumentalioji Richardo Strausso „Alpių simfonija“ („Eine Alpensinfonie“). Didžiojo vokiečių simfonisto kūryba neabejotinai yra Vanoosteno aistra ir stichija, valandą trunkantį sudėtingiausios partitūros kūrinį jis dirigavo atmintinai! Kūrinio partitūra prisodrinta specialių garso efektų, o galinga fortissimo dinamika sunkiai išsitenka nedidelėje Filharmonijos salėje (nekalbant apie tai, kad didelis orkestras vos telpa kuklioje scenoje). Vis dėlto Strausso talentas tapyti garsais ir Vanoosteno su didele aistra vestas orkestras tapo tikra švente klausytojams. Jie negailėjo aplodismentų, o ir dirigento bičiuliški apsikabinimai su orkestrantais dėkojant jiems už didžiulį nuveiktą darbą bylojo apie puikų Victorieno Vanoosteno ir Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro tandemą ir gražią bendrystę. Klausytojai tai jaučia, girdi ir vertina.