Andrius KASPARAITIS
Balandžio 4–25 dienomis uostamiestyje vyko jubiliejinis, penkiasdešimtasis, klasikinės muzikos festivalis „Klaipėdos muzikos pavasaris“. Tai seniausias tokio pobūdžio festivalis Lietuvoje, pergyvenęs istorinius lūžius, patyręs ryškių transformacijų ir tapęs neatsiejama miesto muzikinio identiteto dalimi. Jo pusšimčio metų istorija – ne tik kultūrinės atminties šaltinis, bet ir liudijimas apie meninę valią, švietėjišką misiją ir Klaipėdos pastangas iš naujo sukurti aukštosios muzikos tradicijas regione, kurio istorinę tapatybę sunaikino XX amžiaus geopolitiniai kataklizmai.
1976 m. įkurtas festivalis kilo iš būtinybės kultūriškai gaivinti pokarinę Klaipėdą – miestą, po Antrojo pasaulinio karo netekusį senųjų gyventojų, mentaliteto ir muzikinių tradicijų. Pirmieji „Klaipėdos muzikos pavasariai“ vyko apgriuvusiame mieste, sovietinės kultūros politikos ir vietinės bendruomenės menko poreikio klasikinei muzikai kontekste. Vis dėlto šis festivalis tapo pirma rimta akademinės muzikos iniciatyva regione, kai dar neturėta nei profesionalių kolektyvų, nei aktyvios publikos.
Anot muzikologės Daivos Kšanienės, pirmojo dešimtmečio „Muzikos pavasariai“ buvo eklektiški, jungę klasiką, džiazą, liaudies muziką, net estradą. Dalyvavo ir profesionalūs kolektyvai, ir mėgėjai, baigiamieji koncertai kartais primindavo kultūrinių žanrų paradus. Tačiau net ir tokiame mišinyje užsimezgė klasikinės muzikos sklaidos daigai, o koncertų lankomumas nuosekliai augo.
1989 m. Lietuvoje vykusios permainos neišvengiamai paveikė ir festivalį. Nepriklausomybės pradžioje „Klaipėdos muzikos pavasaris“ mėgino keisti savo veidą – siekė aukštesnės meninės kokybės, ėmėsi atsisakyti mėgėjiškų kolektyvų, bet kartu prarado ankstesnį ryšį su vietos bendruomene. Tačiau būtent šiuo laikotarpiu Klaipėda pradėjo tvirtinti savo pozicijas kaip reikšmingas muzikos centras: čia įsikūrė Klaipėdos kamerinis orkestras, daugėjo profesionalių atlikėjų, o festivalio repertuaras pamažu išsigrynino orientuodamasis į simfoninę, kamerinę, chorinę muziką bei autorinius šiuolaikinių kompozitorių vakarus.
2001 m. prasidėjo naujas festivalio etapas – jo organizavimą perėmė Klaipėdos muzikos centras (nuo 2005 m. – Koncertų salė), tačiau renginys neteko valstybės lėšų, buvo kritikuojamas dėl siauresnio repertuaro. Vis dėlto ilgainiui susiformavo naujas festivalio meninės krypties modelis.
Ypač reikšmingas virsmas įvyko 2005 m., atidarius rekonstruotą Koncertų salę, tapusią svarbiausia festivalio scena. Nuo tada „Klaipėdos muzikos pavasaris“ įgavo profesionalios klasikinės muzikos šventės statusą, orientuotą į pasaulinio lygio atlikėjus, ambicingas programas ir aukštą meninę kokybę. Festivalio paantraštė „Didingas klasikos skambesys“, gyvavusi iki 2023 m., simbolizavo įsitvirtinimą akademinės muzikos lauke.
Per paskutinius du dešimtmečius festivalis atskleidė publikai visą klasikinės muzikos spektrą – nuo J. S. Bacho, G. Mahlerio, G. Verdi ar I. Stravinskio iki šiuolaikinių lietuvių kompozitorių, tokių kaip R. Šerkšnytė, Ž. Martinaitytė ar A. Malcys. Čia grojo geriausi šalies orkestrai, skambėjo sudėtingiausios partitūros, pasirodė šimtai žymių solistų ir dirigentų iš Lietuvos bei užsienio. Su festivalio istorija neatskiriamai susijęs Klaipėdos kamerinis orkestras, išaugęs iki tarptautinio lygio kolektyvo.
Tiesa, festivalio istorijoje liko ir tam tikrų neišnaudotų galimybių. Retai prisimenami Klaipėdos kompozitoriai, koncertų programose ilgai nebuvo girdimi A. Remesos, R. Šileikos, Z. Virkšo ar J. Domarko kūriniai. Nors festivalis drąsiai integravosi į europinį kontekstą, regioninė tapatybė – Mažosios Lietuvos kultūros naratyvas – ilgainiui liko nuošalyje.
Šiais metais festivalyje pasirodė daugiau kaip 350 atlikėjų, jie pristatė 10 išskirtinių koncertinių programų, apimančių simfoninę, chorinę ir kamerinę muziką.
Balandžio 4 d. atidarymo koncertą surengė Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro simfoninis orkestras, diriguojamas Ričardo Šumilos. Greta Antoníno Dvořáko Devintosios simfonijos e-moll „Iš Naujojo Pasaulio“ ypatingą vietą užėmė du išskirtiniai vokaliniai kūriniai, sujungę klasikinę tradiciją ir lietuvišką šiuolaikinę muziką. Pirmą kartą scenoje skambėjo Giedriaus Kuprevičiaus ciklas „Aštuoni metafiziniai romansai“, kurį atliko Gabrielė Bukinė, ir Anatolijaus Šenderovo ciklas „Iš užmaršties knygos“, jį dainavo Skirmantė Vaičiūtė. Tą patį Kuprevičiaus ciklą Gabrielė Bukinė pristatė ir balandžio 5 d. Kauno valstybinės filharmonijos koncerte „Nuo Čiurlionio iki Naujojo Pasaulio“, nutiesdama simbolinę giją tarp savo ir savo pedagogės, žymios Lietuvos operos solistės Sabinos Martinaitytės, interpretacijų.
Gabrielė Bukinė, šių metų „Auksinio scenos kryžiaus“ laureatė, įtaigiai atskleidė metafizinius vokalinio ciklo sluoksnius, Ričardo Šumilos vadovaujamas orkestras jautriai reagavo į solistės vokalo niuansus. Kaune programa įgijo dar didesnį emocinį krūvį – būtent šiame mieste 2003 m. ciklo premjerą atliko prof. Martinaitytė su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru, diriguojamu Roberto Šerveniko. Pasak Giedriaus Kuprevičiaus, Gabrielės interpretacija „kitokia, bet gyvybinga ir reikšminga šiandienos kontekste“. Jo teigimu, ciklas atveria skirtingus interpretacijos kelius, kurie išlieka prasmingi, net jei skamba kitaip nei prieš du dešimtmečius. Muzikologės Kristinos Mikuličiūtės pastebėjimai apie dviejų solisčių interpretacijas tik dar labiau išryškina meninį tęstinumą kaip gyvą dialogą tarp kartų.
Minėti koncertai – daugiau nei paprastas kūrinių atlikimas. Tai gyvas muzikinės pedagogikos ir tradicijos liudijimas, kai ryšys tarp mokytojos ir mokinės virsta meninės atsakomybės perdavimu. Bukinės interpretacija atskleidė ne tik solistės meistrystę, bet ir Lietuvos vokalinės kultūros gyvybingumą, įkvėptą asmeninių mokytojų pavyzdžių ir tvarių kūrybinių vertybių.
Vienas svarbiausių festivalio akcentų – „Grammy“ laureato orkestro „Kremerata Baltica“ koncertas kartu su latvių smuikininke Elza Siliņa. Čiurlionio 150-ųjų gimimo metinių proga šveicarų dirigentas Matthiasas Kuhnas ir Klaipėdos kamerinis orkestras atliko naują Čiurlionio Styginių kvarteto aranžuotę su nauju finalu, parengtu Vilhelmo Čepinskio. Varšuvos technikos universiteto akademinis choras, vadovaujamas Dariaus Zimnicko, pristatė programą, kurioje skambėjo ir lietuviškos kompozicijos.
11-metė smuikininkė iš Prancūzijos Sora Lavorgna pasirodė su Vilniaus Balio Dvariono dešimtmetės muzikos mokyklos simfoniniu orkestru „Simfukai“. Koncertą „Tarp operos ir simfonijos“ surengė Gintaro Rinkevičiaus vadovaujamas Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras kartu su soliste Kamile Bonté. Choras „Jauna muzika“ dainavo 2023 m. jaunųjų kompozitorių konkurso „Vox juventutis“ laureatų kūrinius. Klaipėdos choras „Aukuras“, Šiaulių valstybinis kamerinis choras „Polifonija“ ir Klaipėdos kamerinis orkestras atliko Arvo Pärto ir Kristinos Vasiliauskaitės kūrinius, skirtus Velykų šventei. Festivalį uždarymo koncerte „Simfoninė apokalipsė“ įspūdingu muzikiniu akordu – Antono Brucknerio Simfonija Nr. 8 c-moll – užbaigė Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras, diriguojamas Victorieno Vanoosteno.
„Klaipėdos muzikos pavasaris“ ne tik paminėjo savo 50-metį, bet ir pademonstravo Lietuvos klasikinės muzikos scenos gyvybingumą bei atvirumą naujovėms. Festivalis subūrė patyrusius meistrus ir jaunus talentus, pristatė lietuvių ir užsienio kompozitorių kūrybą, suteikė klausytojams galimybę patirti įvairiapusį muzikos pasaulį.