Jazmina PREIBYTĖ
PAULIUS ANDERSSONAS – BEVEIK DVI DEŠIMTIS TARPTAUTINIŲ KONKURSŲ LAIMĖJĘS IR VISAME PASAULYJE AKTYVIAI KONCERTUOJANTIS LIETUVIŲ IR DANŲ PIANISTAS, NACIONALINĖS M. K. ČIURLIONIO MENŲ MOKYKLOS MOKYTOJAS. SU JUO KALBĖJOMĖS APIE MUZIKINIO KELIO PRADŽIĄ, SUNKUMUS, SU KURIAIS TENKA SUSIDURTI KLASIKOS ATLIKĖJAMS, IR APIE TAI, KAS SVARBU NORINT BŪTI GERU MUZIKANTU.
NUO BŪGNŲ – PRIE FORTEPIJONO
Paulius sako, kad vaikystėje pirmiausia susidomėjo ne fortepijonu, bet būgnais.
„Mano muzikinis kelias prasidėjo labai nestandartiškai, nes aš buvau hiperaktyvus vaikas. Vaikystėje mane mama bandė mokyti groti fortepijonu, bet patyrė visišką fiasko, nes aš prie jo negalėdavau išsėdėti ilgiau kaip minutę. Tada ji nusprendė, kad mane reikia nuvesti pas džiazo muzikantą Olegą Molokojedovą. Kai klasės kampe pamačiau stovintį būgnų rinkinį, pribėgau prie jo ir iš karto pamilau tą instrumentą“, – pasakoja Paulius.
Įstojęs į Nacionalinę Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokyklą, jis ir toliau mušė būgnus, tačiau bėgant laikui susidomėjo fortepijonu, gal dėl to, kad dažnai kartu keliaudavo su mama pianiste prof. Aleksandra Žvirblyte: „Mama dažnai grodavo užsienyje, važinėdavo po Lietuvos miestus, tad aš buvau kartu keliaujantis vaikas, bet paskui kilo idėja, kad reikia ką nors kartu pagroti. Ir taip po truputį pradėjau skambinti fortepijonu, atsirado projektas „Dinastija“. Iš pradžių grodavau su mama, paskui ir su močiute (prof. Veronika Vitaite. – Red.) pasirodydavome, aš dar ir solo paskambindavau.“
Tiesa, mažasis muzikantas tuo metu susidurdavo su iššūkiais: „Groti man visada patiko, bet dirbti nenorėdavau. Virš fortepijono kabėjo laikrodis, ir aš žiūrėdavau, kad, neduok Dieve, gročiau ilgiau, negu man priklauso. O kai buvau gal keturiolikos, pats savarankiškai pradėjau groti, man ėmė patikti. Neturiu paaiškinimo, kodėl palikau būgnus, tai tiesiog įvyko natūraliai. Po truputi linkau prie fortepijono, nors būgnais grojau iki kokių 14–15 metų. Paskui jau buvo sunku skirti laiko abiem instrumentams. Dabar mielai vėl grįžčiau prie būgnų, mokyčiausi, atgaučiau formą…“, – teigia Paulius.
IŠŠŪKIAI IR ĮKVEPIANTYS ŽMONĖS
„Mama ir močiutė visada stengėsi, kad mokyčiausi pas geriausius profesorius, kad bendraučiau su aukščiausio lygio profesionalais ir intelektualais. Šie žmonės iki šiol sudaro man artimų žmonių ratą – su jais arba kartu groju, arba susitinkame festivaliuose“, – dalinasi mintimis P. Anderssonas.
Paklaustas, su kokiais iššūkiais teko susidurti muzikos kelyje, Paulius prisiminė vieną įvykį: „Kai man buvo keturiolika metų, per močiutės jubiliejinį koncertą grojau Sergejaus Prokofjevo Pirmąjį koncertą fortepijonui su orkestru. Paskui mes atlikome Trigubą Mozarto koncertą ir dar trimis fortepijonais paskambinome Vytauto Barkausko „Trio concertante“. Tuo metu viskas atrodė kaip ir nieko tokio, o dabar, praėjus beveik šešiolikai metų, su močiute pasikalbam, kad buvo ką veikti – trys koncertai per vieną vakarą!“
„Bet man patinka iššūkiai, kitaip neįdomu gyventi“, – teigia pianistas.
SVARBIAUSIA – IŠTVERMĖ
Baigęs mokyklą P. Anderssonas studijavo Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje pas prof. Zbignevą Ibelhauptą, magistro laipsnį įgijo Vokietijoje, Diuseldorfo R. Schumanno aukštojoje muzikos mokykloje pas prof. Paolo Giacometti.
Pianistas pripažįsta, kad iš muzikos siekiančio pragyventi klasikos atlikėjo kelias sunkus: „Šiais laikais labai didelė konkurencija, todėl turi būti aukščiausio lygio profesionalas, gerai atrodyti scenoje, mokėti bendrauti, save pristatyti, gebėti parodyti, kuo išsiskiri ir ką gali pateikti naujo. Ir vis dėlto svarbiausia yra ištvermė – ne tik grojant koncertuose, bet ir tikintis sulaukti tos pasisekimo dienos. Reikia siekti, dirbti. Reikia, kad žmonės išgirstų ir pamatytų tavo talentą.“
„Yra tam tikri nekintami profesionalumo standartai: pagarba kompozitoriui, kokybiškas atlikimas, teksto, stilistikos perteikimas. Aš tą patį kūrinį kiekvieną kartą pagroju vis kitaip. Man atrodo, kad žmogus netobulėja, jei visada viską daro taip pat“, – tęsia mintį P. Anderssonas.
Jo nuomone, konkursai dažniausiai yra gera galimybė ne tik susipažinti su kitais atlikėjais, bet ir būti pastebėtam: „Konkursų tikslas yra tobulėjimas, bet dažnai muzikantai juose dalyvauja dėl prizų, kad paskui gautų koncertų, ar piniginių apdovanojimų. Tačiau jeigu žmogus nelaimi konkurso, bet palieka neišdildoma įspūdį, vadybininkai tokį muziką taip pat gali pastebėti, nes jie nebūtinai ieško laimėtojų. Neretai didesniuose konkursuose nugalėtojas išrenkamas pagal vertintojų muzikinį skonį, nes visi dalyviai būna puikūs.“
RITUALAI IR HOBIAI
„Mano ritualas – dieną iki koncerto veikti ką nors, kas nesusiję su muzika. Prisimenu, koncerto, kuriame turėjau atlikti Ferenco Liszto Transcendentinius etiudus, rytą šiek tiek pagrojau, bet paskui visą dieną su džipais važinėjome po pelkes. Idėją prieš koncertą atsitraukti nuo muzikos „pavogiau“ iš Michailo Pletniovo, nes jis tą dieną dažniausiai žaisdavo futbolą“, – apie savo ritualus pasakoja P. Anderssonas.
Pianistas ir pedagogas turi ne vieną daug energijos reikalaujantį hobį: užsiima kovos menais ir sunkiąja olimpine atletika, domisi automobiliais ir važinėjimu bekele, yra 4×4 džipų grupės savanoris gelbėtojas. „Tokia veikla padeda išvėdinti galvą nuo muzikinių minčių. Man labai patinka automobilininkų ir kovos menų, atletų bendruomenės. Kovos menai, mano nuomone, lavina žmogaus kūną, padeda jį geriau valdyti, o tai svarbu muzikuojant. Grodamas turi viską daryti atsipalaidavęs, bet protiškai įsitempęs – kaip ir kovos menuose. Anksčiau aš užsiėmiau jėgos trikove, dabar susidomėjau olimpine atletika. Abi šios šakos stiprina jėgą, lavina kūną. Pianistai dažnai turi problemų dėl stuburo, laikysenos, ir tai daro poveikį grojimui. Aš manau, kad aktyviai koncertuojančiam muzikantui labiausiai reikia geros sveikatos“, – pabrėžia pianistas.
AMERIKOS PATIRTYS
2022 m. Paulius Anderssonas baigė atlikimo meno aspirantūrą aukštojoje Frosto muzikos mokykloje prie Majamio universiteto (JAV).
„Amerikoje buvau pianisto Kevino Kennerio asistentas. Europoje asistentas padeda savo profesoriui dirbti su studentais, o Amerikoje asistentas yra tam tikros pareigos. Aš turėjau savo studentų grupę, kurią mokiau, taip pat bendrą daugiau nei 30 fortepijono studentų grupę, buvau ir koncertmeisteris, su kiekvienu iš 9 solistų privalėjau pagroti pusantros valandos rečitalį. Taigi per metus išmokau apie 20 valandų muzikos, o kartu dar ir studijavau“, – prisiminimais dalijasi Paulius.
Nors mokytis iš fortepijono meistro K. Kennerio Pauliui patiko, vis dėlto grįžęs iš Amerikos jis nusprendė nuo muzikos šiek tiek atsitraukti: „Majamyje dirbdavau 62 valandas per savaitę, beveik metus miegodavau po dvi valandas, todėl Lietuvoje pirmus tris mėnesius ilsėjausi. Buvo visokių minčių, bet pailsėjus tos mintys dingo.“
KONCERTAI
Praėjusių metų lapkričio 16 d. Nacionalinėje filharmonijoje Paulius Anderssonas su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru atliko Moritzo Moszkowskio Koncertą Nr. 2 E-dur, op. 59. „Pirmą kartą Lietuvoje atlikau šį kūrinį, apie tai svajojau jau labai ilgai, – sako pianistas. – Šita muzika yra užmiršta, o juk Moszkowskis savo laiku buvo labai gerbiamas kompozitorius. Dabar jį visi prisimena kaip etiudų autorių, tačiau apie jo fortepijoninius koncertus beveik niekas nieko nežino, tad man buvo svarbu supažindinti publiką su minėtu koncertu ir pristatyti Moszkowskį kaip aukščiausios klasės kūrėją. Tikiuosi, kad tikslas buvo pasiektas.“
Artimiausiu metu Pauliaus Anderssono laukia koncertai su žmona smuikininke Julija Andersson, kiek vėliau jis koncertuos Nyderlanduose, Lenkijoje, Naujojoje Zelandijoje.