PASKUTINIS ŽIEMOS VAKARAS
SU LIETUVOS NACIONALINIO SIMFONINIO ORKESTRO SOLISTAIS
Remigijus VITKAUSKAS
Panašu, kad jeigu tą vasario 28-osios, paskutinės 2026 metų žiemos dienos, vakarą nebūtų įvykęs solistais tapusių LNSO artistų pasirodymas, pavasaris į Vilnių nebūtų atėjęs… Šis originalus muzikinis renginys tradiciškai atkelia vartus kalendoriniam pavasariui, kai gamtoje skamba grįžtančių paukščių giesmės, o Nacionalinės filharmonijos Didžiojoje salėje – pasaulinės muzikos šedevrai, talentingų orkestrantų atliekami solo ar ansambliuose drauge su savo orkestru.
Gražios tradicijos pradžia – praeito amžiaus aštuntasis dešimtmetis. Tuomet besiformuojančiame orkestre pradėjo gausėti ryškaus talento atlikėjų. Jų muzikines veiklas inspiravo ir visada palaikė tuometis meno vadovas ir vyriausiasis dirigentas Juozas Domarkas. Maestro dažniausiai pats vadovaudavo orkestro kūrybinį potencialą atskleidžiantiems pasirodymus, tačiau suteikdavo galimybę pasireikšti ir kitiems dirigentams – Margaritai Dvarionaitei, Robertui Šervenikui, Modestui Pitrėnui, Vilmantui Kaliūnui ir kt. Pirmuose orkestro solistų koncertuose dalyvavo žymūs atlikėjai trombonininkas Tauras Adomavičius, fagotininkas Petras Jaraminas, violončelininkas Valentinas Kaplūnas, tuometis orkestro koncertmeisteris Michailas Melničenka, smuikininkė Džema Petkevičiūtė, smuikininkas Borisas Traubas, fleitininkas Algirdas Vizgirda ir kiti.
Praėjusių metų spalį LNSO artistai suskato teikti paraiškas būsimiems soliniams pasirodymams su orkestru. Anot orkestro obojų grupės koncertmeisterio Tomo Bieliausko, „šie renginiai orkestro muzikams yra svarbiausias ir atsakingiausias koncertinio sezono įvykis“.
Orkestro solistų koncertą pradėjo nedažnai solo skambantis instrumentas kontrabosas. Donatas Butkevičius pateikė virtuozinį Giovani Bottesini (1821–1889) Allegro di Concerto alla Mendelsohn. „Jau seniai norėjau jį atlikti su orkestru, – sakė D. Butkevičius, – bet nebuvo aranžuotės simfoniniam orkestrui. Šiais metais pasiryžau ją pasidaryti pats su mokytojos Nailios Galiamovos, maestro Modesto Pitrėno ir kolegų pagalba, manau pavyko pasiekti neblogą rezultatą.“ Šis opusas puikiai tiko renginio atidarymui, tarsi paklodamas tvirtą bosinį pamatą visam būsimam muzikiniam rūmui. Solistas sėkmingai susitvarkė tiek su virtuoziniais, tiek ir su dainingais epizodais. Išskirtinį susižavėjimą kėlė meistriškai sukomponuota orkestruotė, išryškinusi solinę kontraboso melodiją. Talentingas atlikėjas groja ne tik LNSO, bet ir kituose Nacionalinės filharmonijos kolektyvuose, yra LMTA dėstytojas.
Antrasis koncerto numeris – amerikiečių kompozitoriaus Eugene´o Magalifo (g. 1957) kūrinys dviem mažosioms fleitoms ir orkestrui „Kolibris“. Solistės – Lina Baublytė ir Raimonda Virvytienė. Tai vėlgi labai retai pasirodantis aukščiausios tesitūros orkestro instrumentų ansamblis, kurio žaismingas skambesys buvo subtiliai suderintas su stilingais solisčių apdarais.
„Kad publikai būtų įdomiau, paprašiau Linos surasti duetą dviem mažosioms fleitoms, – pasakojo Raimonda Virvytienė. – Šį iššūkį pasirinkau sąmoningai, nes mano pagrindinis instrumentas – išilginė fleita. Džiaugiuosi pažintimi su Amerikoje gyvenančiu kompozitoriumi Eugene´u Magalifu. Maestro rūpestingumas ir atidumas skatino mus siekti aukščiausios meninės kokybės, todėl šeštadienį kūrinį atlikome pranokdamos savo pačių lūkesčius. Kompozitorius laiškuose davė patarimų, pastebėjimų, kaip būtų lengviau ir sklandžiau atlikti ansambliškai sudėtingesnes vietas, rūpinosi mūsų bendradarbiavimu. Kolegę papildė Lina Baublytė: „Mažosioms fleitoms sukomponuota labai mažai kūrinių, tad apsidžiaugiau „YouTube“ netyčia radusi Magalifo „Kolibrį“. Parašiau kompozitoriui, nusipirkom partitūrą ir liko tik gražiai ją atlikti. Iššūkių, žinoma, buvo – du pikoliukai jau savaime yra kažkas nerealaus… Daug dirbome, kad darniai skambėtų, nes ritmika pradžioje atrodė ne iš lengvųjų. Na, bet jaučiu, įveikėme šį iššūkį ir pačioms buvo smagu…“
Ypatinga nuotaika ir romantiškomis spalvomis žavėjo LNSO altų grupės koncertmeisterės, LMTA dėstytojos Dovilės Juozapaitienės pagriežta čekų kompozitoriaus Bohuslavo Martinů (1890–1959) Rapsodijos-koncerto altui ir orkestrui, H. 337, antroji dalis Molto adagio. Altininkės grojimas žėrėjo muzikinių tonų ir pustonių grynumu, subtiliai perteikta stilistika ir puikiai suvaldytais štrichais. B. Martinů opusas suskambo tarsi gili ir prasminga malda. D. Juozapaitienė sakė, kad šiais metais norimų atlikti kūrinių sąraše jų buvo mažiausiai trys – tiek daug yra puikaus repertuaro altui ir simfoniniam orkestrui. „Bet išsirinkti teko vieną, tad šį kartą širdyje laimėjo B. Martinů Rapsodija-koncertas. Tai gilus, prasmingas, kartu ir nelengvas kūrinys, man labai artimas savo muzikine kalba.“
Koncertą tęsė auksu spindinčių valtornų muzika. Andrius Dirmauskas, Egidijus Stanelis, Jurgita Staniulytė-Jankevičienė ir Arvydas Valatkevičius atliko Roberto Schumanno (1810–1856) trijų dalių Koncertinę pjesę keturioms valtornoms ir orkestrui. Kūrinys techniškai labai sudėtingas, kupinas arpedžio, aukštos tesitūros ir kitų atlikėjams ne itin patogių komponentų, galbūt dėl to šį opusą lietuvių muzikantai grojo pirmą kartą. Meistriškas atlikimas sulaukė griausmingų publikos ovacijų.
„Schumanno Koncertinė pjesė – vienas svarbiausių kūrinių valtornų repertuare, pabrėžiantis jų technines galimybes ir tembrinį grožį. Ji laikoma beprotiškai sunkia, nes partijos reikalauja itin didelio tikslumo, ištvermės ir meistriškumo“, – aiškino Egidijus Stanelis.
Koncerto „Orkestras iš arti“ antrąją dalį pradėjo LNSO koncertmeisterė Rasa Vosyliūtė. Ji įskriejo į sceną švytėdama optimistiška šypsena, skirta ne vien publikai, bet ir orkestrui bei dirigentui. Suskambo Franzo Schuberto (1797–1828) Koncertinė pjesė smuikui ir orkestrui D-dur, D. 343. Jau pirmieji smuiko garsai liudijo solistės profesionalumą, tobulą intonacijos ir sudėtingų štrichų valdymą. Rondo formos kūrinyje Rasa Vosyliūtė jautriai atskleidė kiekvieno refreno ir epizodo stilistinius ryšius, epizodams suteikdama emocinį vientisumą. Klausydamiesi jautraus, techniškai nugludinto atlikimo, dar kartą įsitikinome, kad LNSO turi ypač aukšto lygio koncertmeisterę. Prieš keliolika metų šių eilučių autoriui teko epizodiškai styginių kvartete muzikuoti drauge su Rasa. Jau tada maloniai stebino jos profesionalumas, subtili technika, stabilus artistiškumas, jautrus bendradarbiavimas su kolegomis ir didžiulė atsakomybė atliekant pasaulio kompozitorių šedevrus.
Solistės sceninė elgsena primena jos profesoriaus, Lietuvos smuiko muzikos grando Raimundo Katiliaus muzikavimą – ekspresyvų artistiškumą, atsidavimą atliekamam kūriniui, emocingą bendravimą su kolegomis. Paklausta apie koncerto iššūkius, Rasa atsakė lakoniškai: „Schubertą pasirinkau, nes jį mėgstu. O iššūkiai – kaip ir grojant smuiku. Visiems panašūs…“
Jau ne vieną kartą koncerte „Orkestras iš arti“ dalyvavęs perkusininkas Sigitas Gailius šiemet atliko Alexejaus Gerassimezo (g. 1987) kūrinį „Piazonore“ vibrafonui ir styginių orkestrui (I-Han Fu orkestruotė). „Visada įdomu pasirinkti tokius kūrinius, kurie pačiam yra prie širdies, be to, dažnai bandau įsivaizduoti, kas galėtų patikti ir klausytojams, – teigė Sigitas Gailius, – Kadangi kūrinys gana virtuoziškas, tad ir ruoštis teko atitinkamai.“
Koncertą tęsė LNSO antrųjų smuikų grupės artistės Ramunė Grakauskaitė ir Justina Klusienė, jos atliko anglų kompozitoriaus Gustavo Holsto (1874–1934) Koncerto dviem smuikams ir orkestrui, op. 49, antrąją ir trečiąją dalis. Duetas demonstravo ne tik ansamblinę darną, bet ir įprasmintas, nugludintas solines partijas. „Su Juste dar studijuodamos LMTA esame grojusios labai daug kamerinės muzikos įvairiuose ansambliuose (kvartete, fortepijoniniame kvintete ir styginių sekstete), tad dabar nusprendėme pagroti duetu, – sakė Ramunė Grakauskaitė. – Kūrinio pasirinkimas buvo gana komiškas, nes mums jį pasiūlė… ChatGPT. Norėjome originalios kompozicijos su simfoniniu orkestru, todėl paklausiau DI, ar yra tokia originali kompozicija. Iki tol abi tokio koncerto nežinojome. Jis gana minimalistiškas, bet šviesus ir darnus, nors mūsų partijose yra ir poliritmijos. Labai stengėmės įveikti sau mestą iššūkį ir darniai pamuzikuoti.“
Šių metų „Orkestro iš arti“ koncertą efektingai baigė LNSO klarnetų grupės koncertmeisteris Antanas Taločka, tiesiog sužibėjęs garsaus Amerikos džiazo klarnetininko ir kompozitoriaus Artie Shaw (1910–2004) Koncertu klarnetui ir orkestrui. Jau pirmieji kūrinio taktai klausytojus pribloškė solisto ir orkestro glissando, kurie nepaliaujamai skambėjo visame kūrinyje, virtuoziškai apimdami plačiausius klarneto diapazonus. Po solisto pasirodymo publika tiesiog šaukė iš pasigėrėjimo ir ilgai neleido muzikantui palikti scenos. „Artie Shaw kūrinį (jis skambėjo H. C. Potterio muzikiniame 1940 m. filme „Antrasis choras“) pasirinkau pirmiausia dėl man, klasikinės muzikos atlikėjui, neįprasto džiazo žanro pakraipos – svingo. Niekada nesu koncerte grojęs panašaus stiliaus muzikos. Ir pagaliau mano svajonė išsipildė, ir ne bet kaip, o grojant su mylimu Nacionaliniu simfoniniu orkestru ir puikiu mūsų dirigentu Modestu Pitrėnu, – džiaugėsi Antanas Taločka. – Buvo labai malonu ieškoti naujų garso išgavimo būdų, glissando technikos. Man tai buvo atradimas, taip dar nesu grojęs, nors profesionalų klarnetininko kelią pradėjau 1994 metais.“
Rengiant koncertą kaip visada nepaprasta užduotis – paruošti tiek skirtingo stiliaus kūrinių – tenka orkestrui ir jo dirigentui. Kolektyvo meno vadovas ir vyriausiasis dirigentas Modestas Pitrėnas, suprasdamas atlikėjų jaudulį ir atsakomybę, globėjiškai palaiko kiekvieną solistą.
„Tiesą pasakius, tiksliai nebepamenu, kiek tokių koncertų būta, gal jau ir visas tuzinas“ – sakė maestro Modestas Pitrėnas. – Vos vienus metus praleidau dėl darbų užsienyje, nes stengiuosi, kad šis koncertas būtų po mano sparnu. Čia ypatingas formatas – šeimos šventė, puošni užstalė, tik be kontroversiškų barnių, ginčų dėl politikos ar pusbrolių peštynių. Rengiantis koncertui visą savaitę vyrauja ypatinga atmosfera tiek tarp orkestro solistų, tiek tarp akompanuojančių kolegų. Visi labai stengiasi ir jaudinasi. Smagu!
Koncertui repertuarą pasirenka patys solistai. Paraiškos teikiamos prieš gerą pusmetį, tada mes su direktorės pavaduotoja Ieva Tamutyte susėdame ir jas apsvarstome. Kriterijų nemažai: visų orkestro grupių ir registrų atstovavimas, kaip seniai nebuvo grota panašiame koncerte, nuopelnai kolektyvui, kiek atraktyvus pasirenkamas kūrinys, ar jis stilistiškai derės viso koncerto programoje ir pan.
Šiemet skambėjo daug man iki šiol nežinotų kūrinių, kai kurie jų Lietuvoje išvis nebuvo atlikti. Beje, paraiškų visada pateikiama daugiau, nei jų galima patenkinti. Šis renginys ir taip trunka ilgiau negu įprasti vakarai Filharmonijoje – norisi, kad pasirodytų kuo daugiau orkestro artistų. Už brūkšnio likusiems kolegoms ir kolegėms paaiškiname, kad jie – kitų metų koncerto „Orkestras iš arti“ prioritetiniai dalyviai, sudaromas vadinamas laukiančiųjų sąrašas. Laukiantieji kitų metų pasirodymo neretai geriau apsvarsto kūrinių pasirinkimą, ir tai išeina į naudą. Kad ir kaip būtų, LNSO kaip solistų orkestras ir toliau puoselės šį publikos mėgstamą muzikinį projektą.“
Baigėsi dar vienas tradicinis, pačių atlikėjų ir publikos laukiamas renginys, suteikiantis galimybę orkestrantams atskleisti savo talentus muzikuojant solo su savo dirigentu ir kolektyvu. Džiugu, kad gražią tradiciją ir toliau numatoma puoselėti, tobulinti, branginti, nes orkestro solistams tai pats svarbiausias sezono koncertas.
Summary
On the final evening of winter 2026, the Lithuanian National Symphony Orchestra presented its traditional concert “The Orchestra Up Close” at the National Philharmonic Hall, featuring orchestra musicians as soloists. The audience heard rare and technically demanding works for double bass, piccolo flutes, viola, French horns, violins, vibraphone, and clarinet with orchestra. Highlights included Donatas Butkevičius performing a virtuoso work by Giovanni Bottesini, the piccolo flute duet “Hummingbird,” Dovilė Juozapaitienė’s interpretation of Bohuslav Martinů’s Rhapsody-Concerto, Robert Schumann’s Konzertstück for four horns, Rasa Vosyliūtė performing Franz Schubert, and an energetic rendition of Artie Shaw’s Clarinet Concerto by Antanas Taločka. The article emphasizes not only the performers’ artistry, but also the unique atmosphere of the event, which has become one of the most anticipated concerts of the season for both orchestra musicians and audiences alike.