Elvina BAUŽAITĖ
Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras kovo pradžioje žiūrovus pakvietė į premjerinius Wolfgango Amadeaus Mozarto operos „Don Žuanas“ spektaklius. Nors kūrinys pavadintas pagrindinio personažo vardu, ne mažiau reikšmingas yra ir Donos Elvyros vaidmuo. Apie dramatiškąją Doną Elvyrą, patikėjusią meilės pažadais ir apgautą, kalbėjomės su ją įkūnijusia soliste Kamile BONTÉ.
– Vienos populiariausių pasaulio scenose operos libreto autorius Lorenzo Da Ponte sukūrė istoriją apie mirtingą, tačiau nemarų Don Žuaną, kurio vardu jau ne vieną šimtmetį nusakomas tam tikro elgesio vyro tipas. 1787-aisiais pirmąkart pastatytos operos populiarumas nemenksta, galbūt tik auga. Kaip manote, kodėl? Ką šis kūrinys, jo pagrindinis veikėjas – moterų suvedžiotojas Don Žuanas – byloja mums ir apie mus šiandien?
– „Don Žuanas“ – viena tų operų, kurios išlieka populiarios ir nuolat yra atnaujinamos skirtingomis interpretacijomis. Visų pirma, joje gvildenama tema visiškai nenutolusi nuo gyvenimo tikrovės. Don Žuanas – ne tik moterų suvedžiotojas, bet ir maištininkas, besipriešinantis socialinėms ir religinėms normoms, net ir likimui. Jis gyvena be atsakomybės, lyg būtų nemirtingas. Toks gyvenimo būdas primena absoliučios laisvės ir jos padarinių konfliktą, o pats personažas kelia moralės, atsakomybės ir ribų asmeniniuose santykiuose klausimus. Veikiausiai todėl ši istorija visais laikais svarbi ir įdomi, ji atliepia daugelį šiuolaikinių problemų, tebėra gyva ir aktuali tiek meno, tiek kasdienio gyvenimo kontekste.
– Įkūnijate Don Žuaną įsimylėjusią, jo vestą ir po trijų dienų paliktą Doną Elvyrą, kuri tam tikra prasme tampa jo amžina prieše, it šešėlis jį lydi (persekioja), idant įspėtų kitas merginas ir moteris, kurių siekia Don Žuanas. Papasakokite, kokia toji Dona Elvyra, nors ir apgauta, bet tebemylinti suvedžiotoją. Kaip ją vaizduojatės, kokią norite atskleisti žiūrovams?
– Nenorėjau Donos Elvyros paversti komiška. Siekiau žiūrovams perteikti, kaip ji jaučiasi iš tiesų, kaip stipriai jai skauda. Šios moters vidinis pasaulis išties prieštaringas: ji negali tiesiog pamiršti ar nekęsti Don Žuano – jos meilė ir pyktis susipynę taip glaudžiai, kad yra beveik neatsiejami. Mano Dona Elvyra nėra auka: ji be galo stipri moteris, nors ir nuskriausta, nepasiduoda beviltiškai kančiai, nesileidžia sugniuždoma. Priešingai, Dona Elvyra, jausdama atsakomybę dėl kitų moterų, stengiasi jas perspėti, bando sulaikyti Don Žuaną nuo tolesnių moralinių nuopuolių.
Jos varomoji jėga – ne tik ir ne tiek keršto troškimas, galbūt net labiau viltis, kad Don Žuanas vis dėlto gali pasikeisti. Manau, teisinga Doną Elvyrą įvardinti kaip Don Žuano sąžinės balsą, moralinę priešingybę, aktyviai siekiančią jo pokyčio. Būtent vidinė kova sudaro Donos Elvyros tapatybę, lemia jos įdomumą ir artimumą žiūrovams – kuris iš mūsų nesame bent kartą jautęs panašios meilės ir skausmo priešpriešos? Dona Elvyra man yra simbolis tų, kurie myli be jokių garantijų, kurie tiki žmogaus galimybe pasikeisti, kai visi aplink jau seniai yra nuleidę rankas. Ji manifestuoja meilės jėgą ir jos pavojų – kaip kartais mes galime tapti savo pačių jausmų įkaitais.
– Kas Doną Elvyrą užbūrė ir nepaleidžia, išlaiko Don Žuano jausminės galios įtakoje?
– Iš pirmo žvilgsnio Don Žuanas – kiekvienos moters svajonė. Žvilgsniu prikaustantis, išskirtiniu dėmesiu apdovanojantis, žodžių gausa viliojantis, kūno kalba šildantis. Manau, kad Don Žuano elgseną drąsiai galima vadinti menu. Jis kaip stichija, kuri įsiveržia į gyvenimą, viską sugriauna, bet palieka nepamirštamą pėdsaką. Jis žavi ne tik savo išvaizda ar meilikavimu – jo patrauklumas slypi laisvėje, kurią spinduliuoja, jis visada elgiasi taip, lyg pasaulis priklausytų jam. Tai užburia.
Kurdama Doną Elvyrą ilgai galvojau apie jos pasirinkimą, bandžiau ją pateisinti ir suprasti. Manau, Dona Elvyra į Don Žuaną žvelgė iš dalies kaip į veidrodį, kuris atspindėjo jos pačios troškimus: aistrą, nuotykius, gyvenimą be ribų. Don Žuano parodytas dėmesys privertė ją patikėti, kad meilė gali būti visa apimantis liepsnojantis jausmas, nepavaldus laikui ar logikai. Donai Elvyrai buvo sunku paleisti Don Žuaną, nes iš dalies ji ilgėjosi ne tik ir ne tiek jo, kiek savęs šalia jo, kai, atrodė, viskas yra įmanoma. Toks tas Don Žuanas – vyras, kurio negalima nei išlaikyti, nei pamiršti. Jis yra geismas, bet ir skausmas, laisvė, bet ir vienatvė.
– Kokie Donos Elvyros jausmai Don Žuanui dar iki operos veiksmo pradžios ir jam plėtojantis.
– Iki veiksmo pradžios Donos Elvyros jausmai Don Žuanui buvo meilė ir pasitikėjimas. Ji tikėjo jo pažadais ir buvo jam atsidavusi. Sužinojusi, kad Don Žuanas ją vedė tik dėl užgaidos ir netrukus paliko, Donos Elvyros jausmai virsta chaotišku emocijų sūkuriu: pyktis ir keršto troškimas, kančia, ilgesys ir gailestis. Būtent šios veikėjos jausminė drama yra viena stipriausių operoje.
– Kaip manote, kodėl Dona Ana, Cerlina ir, ko gero, tūkstantis moterų pasiduoda Don Žuano žavesiui? Galbūt tikroji priežastis – meilės stoka jų gyvenimuose; galbūt jų pasirinkti ar joms parinkti, taip pat jas pasirinkę vyrai jų nemyli, nemoka, pamiršta tai parodyti? Taip manant galbūt galima daryti prielaidą, kad išdavystė yra tiesos atskleistis?
– Don Žuano žavesys neabejotinai kyla ne vien iš jo charizmos, bet ir iš to, ką jis suteikia moterims: bent trumpą iliuziją, kad jos yra geidžiamos, išskirtinės, vertos dėmesio ir aistros. Jis geba pasakyti tai, ko jos galbūt niekada negirdėjo iš savo vyrų ar sužadėtinių, ir pažadėti tai, ko joms trūksta kasdieniame gyvenime.
Dona Ana turi sužadėtinį, bet ar jis ją myli besąlygiškai, ar tik rūpinasi iš pareigos? Cerlina išteka už Mazeto, bet ar ji iš tikrųjų jaučiasi jo geidžiama? Don Žuanas įsiveržia į jų gyvenimus it audra – žino, ką pasakyti, kaip paliesti, kaip sužadinti norą jaustis ypatingoms. Jo neįpareigojantys meilės pažadai, spontaniškumas ir maištinga dvasia traukia ir dėl galimybės pabėgti ar bent jau atsitraukti nuo savo į tam tikrus rėmus įspraustų gyvenimų. Man atrodo, kad Don Žuanas traukia moteris ne tik savo išvaizda ar žodžiais – jis tarsi atspindi giliausius jų pačių troškimus. Jis siūlo tobulos meilės iliuziją, bet kartu sugriauna jų iliuzijas apie santykius su kitais žmonėmis. Todėl Don Žuano istorija nėra vien apie suvedžiojimą – ji yra apie mūsų visų troškimą būti pamatytiems, mylimiems ir iš tiesų pažintiems.
– Ką ir kaip išskaitote, girdite ir jaučiate „Don Žuano” muzikos skambesyje?
– Mozarto „Don Žuanas“ – genialus kontrastų kūrinys, jo muzikinėje kalboje meistriškai pinasi šviesa ir tamsa, komizmas ir tragizmas, lengvumas ir grėsmė. Nors opera baigiasi tragiškai, jos muzika nėra vien dramatiškai tamsi – ji kupina gyvybės, energijos, netgi žaismingumo, kas būdinga Mozarto stiliui. Kompozitorius puikiai varijuoja tamsos ir šviesos motyvų dinamika: netgi dramatiškiausiose vietose jaučiama energija, o lengvesniuose epizoduose – artėjanti grėsmė.
Kiekvienas operos personažas turi savitą muzikinį stilių, atspindintį jo charakterį. Pavyzdžiui, Don Žuanas dainuoja lengvai, laisvai, kartais net perdėtai saldžiai, o štai Donos Elvyros partijoje ryškus dramatizmas, staigi nuotaikų kaita. Šioje istorijoje svarbią siužetinę liniją turi Komandoras, jo muzikinė kalba sunki, grėsminga, beveik antgamtinė, primenanti, kad jokia aistra, joks išdidumas negali peržengti gyvenimo ir mirties ribos.
Mano manymu, Mozartas sukūrė tam tikrą filosofinį žmogaus paveikslą, sudarytą iš džiaugsmų, klaidų ir troškimų. Tai muzika, kurioje kiekvienas gali išgirsti save.
– Ko Dona Elvyra pareikalavo iš Jūsų kaip solistės, turint galvoje tiek dainavimo techniką, tiek ir aktorinio meistriškumo subtilybes, juolab kad režisierius Johnas Fulljamesas sušiuolaikino kūrinį, veiksmo vietą perkeldamas į šiuolaikinio viešbučio aplinką?
– Dar studijų metais ir ilgą laiką po jų, pokalbiui pakrypus Mozarto repertuaro linkme, sustingdavau. Man tiesiog nepavykdavo padainuoti jo muzikos ir buvau įsitikinusi, kad ji – ne mano balso tipui. Bet, pasirodo, reikėjo išlaukti.
Donos Elvyros partija reikalauja ne tik vokalinio meistriškumo, bet ir itin stiprios aktorinės išraiškos. Šios veikėjos emocijos nepaliaujamai svyruoja tarp pykčio, nusivylimo ir meilės, todėl man Dona Elvyra tapo tikru iššūkiu tiek vokaline, tiek aktorine prasme. Kūrinio sušiuolaikinimas man visai netrukdė, gal net priešingai – įkvėpė ir leido viską geriau, paveikiau atskleisti. Sunkiausias uždavinys, sakyčiau, buvo išlaikyti vokalinę kokybę, nes personažė, kaip minėjau, reikalavo dinamiškos ir giliai dramatiškos vaidybos. Neabejotinai tai buvo didelis iššūkis, bet kartu – nepaprastai praturtinanti patirtis.
– Ką patartumėte moteriai, išgyvenančiai mylimo vyro išdavystę, vidinę kovą tarp proto ir širdies, tarp racionalumo ir jausmingumo, o dar kai ir aplinkiniai nepadeda?
– Atleiskite. Tai dovana ne tam, kuris išdavė, o dovana sau, paleidžiančiai savyje tūnančią naštą. Kiekviena moteris, patyrusi išdavystę, turi rasti savo būdą išgyti. Turbūt vienas svarbiausių dalykų, kurių esu išmokusi, – meilė turi būti abipusė ir pagarbi.
– Ką pasakytumėte žiūrovams, kurie dar nematė naujojo „Don Žuano“?
– Tai ne tik istorija apie aistrą, manipuliaciją ar neišvengiamą atpildą. Tai opera apie mus visus. Apie troškimą būti mylimiems, apie laisvę, apie ribas, kurias peržengiame dėl savo norų. Mozarto muzika – tikrų emocijų jūra, kurioje kiekvienas ras save: ir tie, kurie mylėjo, ir tie, kurie buvo išduoti, ir tie, kurie patys žaidė su likimu. „Don Žuanas“ – ne tik spektaklis, tai veidrodis, kuriame išvysite galbūt daugiau, nei tikėjotės.