Žaneta SKERSYTĖ
Maldininkai keliauja į šventas vietas, operos ir geros muzikos klubo „Opergrimai“ suburti žmonės – ten, kur galima pasimėgauti pasaulinio garso kompozitorių šedevrais ir talentingų solistų balsais. Ir visa tai dar papildoma įdomiausia informacija: kuo garsėja viena ar kita opera, teatras, kuriame jos klausysimės, pagaliau, kokioje kavinėje praėjusiais laikais apie ją diskutuodavo kūrėjai.
Daugiau žinosi – geriau girdėsi
Klubą „Opergrimai“ prieš keletą metų įkūrė Laima Sugintienė, Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatorijos muzikos teorijos dalykų mokytoja ekspertė, ir gidė Lina Astrauskienė. Jos neabejoja, kad vykstant į kelionę, kurios tikslas – išvysti muzikos šedevrą, būtina pasiruošti. O čia Laima Sugintienė nepralenkiama.
„Opergrimai“, pasiryžę Vienos valstybinėje operoje pasižiūrėti Vincenzo Bellini „Normą“, prieš kelionę gavo daugybę neįkainojamos informacijos. Jiems buvo parengtos keturios garsinės intriguojančių pavadinimų paskaitos – „Ko nežinojau, bet nedrįsau paklausti, arba ką pataria Vienos rūbinės darbuotojas…“, „Kas bendra tarp operos ir Sicilijos mafijos“, „Kam man ta opera“, „Balso anatomija“, pateikta rašytinės medžiagos apie operos stilius ir balsus, pačios Laimos sudėliota „Normos“ programėlė. Ir viskas tam, kad suteiktos žinios ir naujokams leistų mėgautis reginiu daugiau išmanant apie operą ir jos istoriją.
Žavūs ir ne tokie žavūs akcentai
Nuostabaus grožio Vienos operos teatre publika, taip pat ir „Opergrimai“, mėgavosi V. Bellini opera „Norma“, kurios premjera įvyko šių metų vasario 22 d. Spektaklio muzikos vadovas – vienas labiausiai vertinamų savo kartos dirigentų Antonino Fogliani, režisierius – Cyrilas Teste, scenografė – Valérie Grall, kostiumų dailininkė – Marie La Rocca.
Klausytojus sužavėjo Normos vaidmenį sukūrusi jauna italų dainininkė Federica Lombardi. Romėnų prokonsulo Polionės partiją atliko šiuo metu vienas geidžiamiausių operos pasaulio tenorų Juanas Diego Flórezas.
„Norma“ laikoma viena tobuliausių bel canto stiliaus operų, iš dainininkų reikalaujanti ypatingų vokalinių gebėjimų ir aukščiausio meistriškumo. Tądien nuostabiai skambėjo ne tik garsioji Normos malda „Casta Diva, bet ir kerinti Polionės gundymo arija „Vieni a Roma“, taip pat du Normos ir Adaldžizos duetai. Dramatiškas kulminacinis momentas – Normos arija „In mia man alfin tu sei“ operos finale – publiką sujaudino iki ašarų. Klausytojai negailėjo plojimų po kiekvieno puikiai atlikto numerio, tačiau jie netrikdė spektaklio ritmo, laiku ir vietoje nutildavo.
Nesužavėjo „Normos“ režisūra ir scenografija. Dėmesį blaškė scenoje pasirodydavęs operatorius, iš arti filmavęs solistus, o vaizdas buvo rodomas permatomame sceną dengiančiame ekrane. Romantiškai nenuteikė nei daugybė ginklų, nei raudonos atlikėjų kostiumų detalės. Keistai buvo išspręsta Normos susideginimo scena: solistė su benzino indu rankose žengia link didžiulio ekrano, kuriame rodomos liepsnos… Tačiau tai – tik lašas „Normos“ grožio jūroje…
Vienas žinomiausių pasaulio operos teatrų
„Norma“ meno piligrimai iš Lietuvos mėgavosi Vienos valstybinėje operoje – viename garsiausių pasaulio teatrų. Tai – Austrijos kultūros simbolis, į teatre vykstančius operos ir baleto spektaklius beveik neįmanoma patekti, nes bilietai išperkami per kelias valandas (tačiau Laima Sugintienė atidžiai seka repertuarą ir bilietų pasirodymo datas…). Kiekvieną sezoną teatro scenoje parodoma daugiau kaip 300 spektaklių, kasmet rūmuose rengiamas garsusis Vienos pokylis.
Teatre istorija darniai susilieja su dabartimi, jame įrengta moderni informacinė sistema. Kiekvienos salės kėdės atloše (taip pat ir prie stovimųjų vietų) įtaisyta po mažą ekraną, juose žiūrovai gali matyti solistų pavardes, siužetą, planuojama, kad netrukus per ekranus bus galima užsisakyti vaišes teatro kavinėse…
Keliautojų mintys
Vilma Mačiulytė-Einikienė: „Kultūrinė kelionė su „Opergrimais“ paliko neišdildomus įspūdžius. Laima Sugintienė buvo išsamiai supažindinusi su „Normos“ atsiradimo istorija, kompozitoriaus kūryba, tad šios žinios padėjo geriau įvertinti atlikėjų techniką ir emocinę raišką, įkvėpė giliau domėtis operos menu. Pamačiau ir tokią Vieną, kurioje į visumą susipina muzika, menas ir istorija, kur miestiečiai gerbia savo paveldą.“
Giedrius Šimulionis: „Normą“ esu girdėjęs ne kartą, tačiau kiekvienas susitikimas su ja atveria vis naujų sluoksnių. Ir šįsyk nebuvo kitaip. Atrodo, „Casta Diva“ visiems iki skausmo pažįstama, net šiek tiek banali, bet kaip ji skambėjo Vienos teatro scenoje! Galingai, švelniai, gyvai. Bet mane sužavėjo ne tik opera. Kelionė su „Opergrimais“ – tai daugiau nei spektaklis. Tai ir nuoširdūs pokalbiai su bendraminčiais, kuriuos vienija domėjimasis menu. Su klubu keliauju jau ne pirmą kartą ir visuomet grįžtu kupinas geros nuotaikos bei puikių prisiminimų.“
Laisvūnas Kavaliauskas: Nesu didelis operos gerbėjas, tačiau Vienos „Norma“ man išspaudė ašarą. Maloniai nustebino visi solistai, jie buvo ypatingi. Ir dar – kokia šio teatro publika! Po kiekvieno veiksmo salę užliedavo tokios ovacijos, kokių dar neteko girdėti. Tokia audringa, palaikanti reakcija tik sustiprino įspūdį. Dvigubai smagu, kad spektaklį stebėjome bendrystėje – kad nebuvau vienintelis, kurį sujaudino muzika, kad žavėjosi visi, esantys salėje. To jausmo neįmanoma apsakyti žodžiais.“
Roma Šimulionienė: „Norma“ mane labai įtraukė – mėgavausi ne tik muzika, bet ir sekiau tekstą kėdės atlošo ekrane. Kai opera girdėta ne kartą, atrandi naujų aspektų. Su „Opergrimais“ keliavau jau trečią kartą. Sutinki nuostabių žmonių, niekuo nereikia rūpintis – viskas padaryta už tave. Labai vertinu L. Sugintienės gebėjimą įdomiai pateikti informaciją, ji moka sudominti.“
Lilija Petraitienė: „Gyvenimas yra žavus netikėtumais, kai iš įprastos kasdienybės, nesibaigiančių reikalų rutinos ima tave ir išmeta nors trumpam, leidžia pasinerti į Muzikos pasaulio grožį. Fortūnos šypsnys – ir aš su muzikos profesionalų ir mylėtojų grupe „Opergrimai“ skrendu į Vieną klausytis Vincenzo Bellini „Normos“… Vienos valstybinė opera – viso pasaulio operos gerbėjų svajonė. Pastato išorės ir vidaus grožio, deja, žodžiais neperteiksi, bet čia pabuvęs pajunti kitos epochos didingumą ir architektūroje, ir muzikoje. Labai patiko Vienos publika: pasitempusi, išsilavinusi ir mylinti operą, apskritai muziką. Atrodo, būsiu pagavusi tą operos mylėtojų virusą.“