Olivier Latry vargonų kelionė
Tomas BAKUČIONIS
Vargonų ir sakralinės muzikos koncertai, kurių tradicija daugiau kaip prieš du dešimtmečius Vilniaus Šv. Kazimiero bažnyčioje prasidėjo šviesaus atminimo maestro Leopoldo Digrio iniciatyva, kasmet sutraukia gausius būrius vargonų muzikos mylėtojų. Retame koncerte galima rasti laisvų vietų prisėsti, klausytojams neretai tenka ir pastovėti.
Birželio 11-ąją Vilniaus festivalis Šv. Kazimiero bažnyčioje kartu su Religinės muzikos centru Vilniuje bei Prancūzų institutu Lietuvoje surengė išskirtinį koncertą, kuriame turėjome retą progą pasiklausyti vieno tituluočiausių vargonų meno meistrų – Paryžiaus Dievo Motinos katedros vargonininko Olivier Latry.
Svečias atliko įvairialypę ir sykiu labai nuosekliai sudėstytą programą, kuri mus tarsi vedė per Europos vargonų tradicijų bei mokyklų laiko skalę ir skirtingą geografiją. Svarbu dar ir tai, kad Latry meistriškai atskleidė nors ir ne pačių didžiausių, bet puikaus skambesio Šv. Kazimiero bažnyčios vargonų balsų įvairovę. Priminsiu, kad 2003 m. bažnyčioje, vėlgi prof. Digrio rūpesčiu, buvo pastatyti pirmieji Lietuvoje vokiečių firmos „Oberlinger orgelbau“ vargonai. Net ir dabar 45 balsų instrumentas savo skambesiu gali sėkmingai konkuruoti su geriausiais pasaulio analogais.
Latry savo programą ir mūsų vargonų „kelionę“ pradėjo nuo Šiaurės Europos tradicijos, vėlyvojo renesanso opusu – Septyniais šokiais iš Suzanne Van Soldt 1599 metų rinkinio. Vargonininkas meistriškai pasirinko liežuvėlių registrus, atkurdamas renesansinio regalo (nedideli liežuvėliniai vargonai) skambesį. Šiaurietiškas instrumento spalvas taip pat atskleidė ir didžiojo baroko meistro ir sykiu J. S. Bacho mokytojo D. Buxtehude´ės Pasakalija d-moll (BuxWV 161), kurios 7 natų tema oriai sklandė po bažnyčios kupolu. O štai Bacho vargonams aranžuotas Antonio Vivaldi Koncertas dviem smuikams išryškino tikrąjį Latry koncertinio virtuozo amplua, kai efektingos smuikiškos kaskados skriejo neįtikėtinais tempais.
Būtų neįsivaizduojamas dalykas, jei prancūzų vargonininkas svečioje šalyje nepristatytų nepaprastai turtingo prancūzų baroko vargonų muzikos paveldo. Klausėmės Jeano-François Dandrieu Variacijų kalėdinės giesmės „Juozapas yra laimingai vedęs“ tema. Nors „Oberlinger“ vargonai neturi specifinių prancūziškų barokinių vargonų registrų, tačiau puikus stiliaus išmanymas ir kūrybiškumas leido Latry iš neobarokinių vokiškų vargonų „išspausti“ maksimaliai prancūzišką skambesį. Tikras programos perlas buvo ir Claude´o Balbastre´o Arija iš „Dižono vargonų knygos“ („Livre d´orgue de Dijon“), ankstyvojo kompozitoriaus kūrybos laikotarpio.
Dar trys prancūzų kompozitorių kūriniai – Gastono Litaize´o Scherzo, Vincent´o Pauleto Elegija ir virtuoziškosios Jehano Alaino Litanijos mus nukėlė į tokį pat turtingą XX a. prancūzų vargonų muzikos pasaulį. Tačiau manau, kad labiausiai klausytojus intrigavo tai, kaip koncerto pabaigoje skambės maestro Latry improvizacija, kurios temos iš anksto nežinojo nei klausytojai, nei pats vargonininkas. O jo įspūdingos improvizacijos pagrindu tapo M. K. Čiurlionio išpopuliarinta lietuvių liaudies daina „Beauštanti aušrelė“. Šioje improvizacijoje atsiskleidė ne tik Latry virtuozinė meistrystė, bet ir kompozitoriaus talentas, improvizacijai tai suteikė logiškai sukonstruoto, dramaturgiškai išbaigto opuso pavidalą, efektingai parodant visas vargonų tembrines ir dinamines galimybes.
Lieka dar pridurti, kad visą programą Olivier Latry atliko atmintinai ir be asistento pagalbos, kas vargonininkų praktikoje yra retas reiškinys. Klausytojams šis koncertas buvo nepaprasta patirtis ir didinga vargonų muzikos šventė, tad nenuostabu, kad tokių ilgų ovacijų po vargonų koncerto Šv. Kazimiero bažnyčios skliautai gal ir nebuvo girdėję…