„Nessun dorma“: vakaro muzika, nakties regėjimai
Apie festivalį, kuriame koncertai atveria kelius į Čiurlionio pasaulį
Laima ŠALČIŪTĖ
Ar gali vieno festivalio vakaro programa būti sudaryta iš dviejų visiškai skirtingų, tačiau lygiaverčių meno kūrinių? Vienas jų – gyvas koncertas, kuriame atlikėjo interpretacija gimsta čia ir dabar. Kitas – medijų opera, kurioje muzika, tapyba, judantys vaizdai ir šviesa susijungia į vientisą meninį reginį. Ir ar įmanoma juos susieti taip, kad vienas kitą papildytų, o ne varžytųsi dėl žiūrovo dėmesio?
Trečią vasarą Lietuvos muzikų sąjungos rengiamas nakties koncertų maratono festivalis „Nessun dorma… Niekas nemiega“ pasiūlė savitą atsakymą. Muzikos svetainėje kiekvieną vakarą 21 valandą prasidėdavo koncertas, o 22.30 val. klausytojai būdavo kviečiami į medijų operą „Čiurlionis: matau muziką“.
Abi festivalio dalys – savarankiški, lygiaverčiai meniniai įvykiai. Koncertai, aprėpiantys skirtingas epochas, žanrus ir atlikimo tradicijas, tapo savotiškais įvadais į Čiurlionio pasaulį. Ne todėl, kad kiekviename jų būtų skambėjusi kompozitoriaus muzika, bet todėl, kad skirtingais būdais atskleisdavo muzikinio mąstymo, vaizduotės, ritmo, spalvos ir formos galimybes.
Festivalį liepos 3-iąją pradėjo Charlottės ir Irmos Kilsch programa „Balso spalvos“. Nuo Francesco Paolo Tosti ir Gabrielio Fauré lyrikos iki Georges´o Bizet, Giuseppe Verdi ir Giacomo Puccini operinių charakterių – juos atskleisdama Charlotte Kilsch demonstravo vokalinių spalvų įvairovę ir artistinį lankstumą, o Irmos Kilsch fortepijonas jautriai sekė kiekvieną solistės frazę. Žmogaus balsas, gebantis perteikti subtiliausias emocines būsenas, tapo pirmuoju festivalio muzikiniu akcentu.
Visai kitokį santykį su muzikine fraze pasiūlė Veronika ChiChi ir Dmitrijus Golovanovas. Liepos 11-ąją jų programoje „Gyvenimas yra gražus“ skambėjo autorinės dainos, džiazo standartai ir lietuvių muzikinio paveldo interpretacijos iš projekto „neYra“. Veronikos vokalinis žaismingumas, improvizacijos laisvė ir pianisto Dmitrijaus Golovanovo išradingumas kūrė gyvą muzikinį dialogą, kuriame svarbi ne tik iš anksto numatyta forma, bet ir netikėtai gimstanti mintis.
Romantizmo pasaulį atvėrė Šviesė Čepliauskaitė. Programoje „Atodūsiai ir aistros“ (liepos 17 d.) skambėjo Fryderyko Chopino ir Ferenco Liszto kūriniai, o ypatingu akcentu tapo pačios pianistės Fantazija kunigaikščio Antano Henriko Radvilos operos „Faustas“ temomis. Šviesės Čepliauskaitės interpretacinis meistriškumas ir gyvas istorinis pasakojimas priminė ne tik romantizmo muzikos grožį, bet ir Lietuvos bei Europos kultūrinių ryšių istoriją.
Romantinę vaizduotę savaip pratęsė Karolina Beinarytė-Palekauskienė (smuikas) ir Daiva Stulgytė-Povilaitienė (fortepijonas), liepos 24-ąją pristačiusios „Šokių mozaiką“. Nuo Bacho ir Mozarto menuetų iki Saint-Saënso „Mirties šokio“, Sibeliaus „Liūdno valso“ ir Piazzollos tango – patyrusių kamerinės muzikos atlikėjų ansamblis atskleidė šokio charakterių įvairovę. Čia ritmas ir judėjimas tapo ne vien muzikos organizavimo priemone, bet ir žmogaus jausmų išraiška.
Po šokio ritmų – susikaupimas ir gamtos vaizdiniai. Pianistė Vaida Kirvelytė liepos 31-ąją programoje „Poetinės vizijos“ atliko Roberto Schumanno „Miško scenas“ ir vėlyvuosius Chopino kūrinius. Jos poetiškas, jautrus muzikavimas atskleidė romantinės muzikos gebėjimą garsais kurti regimus vaizdinius, kuriuose gamtos pasaulis susilieja su žmogaus vidiniais išgyvenimais.
Labiausiai prie paties Čiurlionio kūrybos priartėjo du rugpjūčio koncertai.
Monika Dars koncerte „Baltijos aidai“ (rugpjūčio 14 d.) sujungė Čiurlionio, Arvo Pärto, Pēterio Vasko ir Zitos Bružaitės kūrybą. Pianistės pasirinkta programa atskleidė Baltijos regiono muzikai būdingą santykį su gamta, tyla ir šviesa. Čiurlionio preliudai ir Sonata F-dur čia įsiliejo į platesnį muzikinį kontekstą, leisdami naujai suvokti jo kūrybos savitumą.
Italų pianistas Vincenzo De Martino rugpjūčio 21-ąją pristatė „Čiurlionio atgarsius“ – trijų dalių programą „Ramybė. Rūstybė. Amžinybė“. Čiurlionio muziką gretindamas su Gian Francesco Malipiero, Alfredo Casellos, Giovanni Sgambati ir Nino Rotos kūriniais, jis atskleidė intriguojančias Lietuvos ir Italijos muzikines sąsajas. Pianisto, nuosekliai tyrinėjančio lietuvių muziką, interpretacija ir savita programos dramaturgija suteikė galimybę pažvelgti į Čiurlionį platesniame Europos muzikos istorijos kontekste.
Festivalį rugpjūčio 28-ąją užbaigė Saulius Jegelevičius ir Giedrė Gabnytė programa „Ispaniškos spalvos“. Gary Schockerio „Hypnosis“ ir Joaquino Rodrigo „Concierto de Aranjuez“ atskleidė gitaros ir fortepijono dueto išraiškos galimybes – nuo meditatyvaus susikaupimo iki ispaniško temperamento. Atlikėjų muzikinis dialogas, garsiojo Rodrigo Adagio lyrika ir emocinis atvirumas suteikė paskutiniam koncertui savitą nuotaiką.
Visus aštuonis koncertus pratęsė medijų opera „Čiurlionis: matau muziką“. Kompozitorės Audronės Žigaitytės ir programuotojo Manto Bartusevičiaus sukurtoje medijų operos koncepcijoje muzika, Čiurlionio tapyba, animacija ir šviesa tampa neatskiriamais meninės visumos elementais. Tai ne paveikslų demonstravimas skambant muzikai, o savarankiškas kūrinys, kuriame garsas ir vaizdas drauge kuria dramaturgiją.
Kiekvienas festivalio koncertas savaip parengdavo susitikimui su šiuo reginiu. Vokalinės muzikos spalvos, džiazo improvizacija, romantinė vaizduotė, šokio ritmai, gamtos ir žmogaus santykis, Čiurlionio kūrybos sąsajos su kitų šalių muzika – visa tai leido kiekvieną kartą į tą patį medijų kūrinį pažvelgti iš kitos perspektyvos.
Medijų opera išliko ta pati, tačiau prieš ją skambėję kūriniai keitė jos suvokimą. Ir priešingai – reginio įspūdžiai savaip pratęsdavo ką tik girdėtą muziką.
Lietuvos muzikiniame gyvenime netrūksta festivalių, jungiančių skirtingus žanrus ir meno sritis. Tačiau „Nessun dorma“ modelis išsiskiria tuo, kad kiekvieną vakarą sudaro du savarankiški, lygiaverčiai, bet menine raiška visiškai skirtingi kūriniai – gyvas koncertas ir medijų opera.
Jų ryšys grindžiamas ne kontrastu, bet papildymu. Koncertas leidžia išgirsti muzikos mintį, jos raidą ir atlikėjo interpretaciją, o medijų opera praplečia muzikos suvokimą vaizdu, šviesa ir erdve. Viena dalis nesiekia paaiškinti kitos – jos praturtina viena kitą.
Muzikos svetainė šiam sumanymui suteikė ypatingo jaukumo. Nedidelė erdvė, Sauliaus Sondeckio memorialinis fortepijonas, galimybė po koncerto pabendrauti su atlikėjais kūrė tiesioginį ryšį tarp muzikų ir publikos. O netrukus tas pats vakaras tęsdavosi visai kitokioje meninėje aplinkoje.
„Nessun dorma“ priminė, kad koncertų maratonas nebūtinai turi stebinti trukme ar atlikėjų gausa. Jo vertė gali slypėti meninių minčių tęstinume. Aštuoni skirtingi koncertai, aštuoni saviti muzikiniai pasauliai ir juos sujungusi medijų opera leido Čiurlionio kūrybą pažinti ne vien per jo paties muziką.
Kartais kelią į Čiurlionį atveria Chopinas, džiazo improvizacija, ispaniška gitara ar žmogaus balsas.
Vakaro muzika. Nakties regėjimai. Du savarankiški meniniai pasauliai – ir viena nenutrūkstanti mintis.
Abstract
The third edition of Nessun Dorma… Nobody Sleeps, a summer night concert festival organised by the Lithuanian Musicians’ Union, introduced a distinctive concept: each evening combined two equally important artistic events – a live concert and the media opera Čiurlionis: I See Music. Eight concerts, ranging from classical and Romantic repertoire to jazz improvisation and contemporary music, offered different musical perspectives on M. K. Čiurlionis’ artistic world. The media opera united music, painting, animation and light, extending the concerts into a new dimension of artistic expression. Rather than contrasting two art forms, the festival brought them into a meaningful dialogue, creating a distinctive model within Lithuania’s festival landscape.