Spalio 5-ąją, minint Mokytojų dieną, Vilniaus rotušėje įvyko iškilminga Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos garbės ženklų „Ad astra“ įteikimo ceremonija. Šventė subūrė skirtingų kartų čiurlioniukus, pedagogus, menininkus ir kultūros bendruomenės narius. Tai buvo ne tik padėkos vakaras dvylikai iškilių Lietuvos meno, kultūros ir pedagogikos asmenybių, bet ir savotiškas pačios mokyklos vertybinės laikysenos pareiškimas.
Ceremonija pradėta mokyklos himnu tapusiu M. K. Čiurlionio „Jūros“ fragmentu ir Baleto skyriaus moksleivių pasirodymu. Jau nuo pirmųjų akimirkų buvo aišku, kad tai nebus vien oficialus apdovanojimų teikimas. Rotušėje tvyrojo šventės ir bendrystės nuotaika, mokinių meniniai pasirodymai liudijo, kad šios mokyklos gyvenime kūryba visada eina greta ugdymo.
Tą vakarą susitiko mokyklos istorija ir dabartis: ilgamečiai pedagogai, garsūs meno pasaulio atstovai, buvę mokiniai, šiandien patys tapę ryškiomis Lietuvos kultūros asmenybėmis, ir jaunoji karta, dar tik žengianti savo keliu. Todėl iškilmės įgavo platesnę prasmę – buvo kalbama ne tik apie asmeninius nuopelnus, bet ir apie mokyklą kaip ypatingą erdvę, kurioje ugdomas ne vien profesinis meistriškumas – taip pat ir žmogaus atsakomybė, gebėjimas mąstyti, kurti ir išlikti ištikimam kultūros vertybėms.
Ne vieno laureato kalboje nuskambėjo mintis, kad šiandienos kultūros žmogui tenka ne tik kurti, bet ir budėti. Todėl šios iškilmės tapo ir mokyklos bendruomenės susitelkimo ženklu – vakaru, kuriame pagerbti kūrėjai ir pedagogai, o kartu patvirtinta tai, kuo Nacionalinė M. K. Čiurlionio menų mokykla gyva jau aštuonis dešimtmečius: pagarba mokytojui, ištikimybe kultūrai ir atsakomybe už valstybės dvasinį stuburą.
Pirmasis garbės ženklas buvo įteiktas skulptoriui, ilgamečiam pedagogui Giedriui Plechavičiui. Jį pristatant buvo pabrėžtas ir kūrybinis indėlis, ir dešimtmečius trunkantis darbas su jaunaisiais menininkais – skulptūros ir keramikos mokymas, mokinių drąsinimas ieškoti savo meninio balso. Tačiau paties laureato žodžiai buvo nuspalvinti jam būdingu kukliu paradoksalumu: apdovanojimas, pasak jo, yra tarsi už tai, ko dar nepadarei. Atsigręžęs atgal jis matąs ne vien nuveiktus darbus, bet ir tai, kas liko neįgyvendinta, todėl ženklą priima kaip tam tikrą pasitikėjimo kreditą, o kartu kaip įsipareigojimą. Giedriaus Plechavičiaus kalboje nuskambėjo labai aiški mintis: valstybė nėra tuščias žodis, ir kultūros bendruomenė šiandien negali likti nuošalyje, kai menkinami mokytojai, mokiniai ir pati kultūra.
Pasaulinio garso dirigentės Mirgos Gražinytės-Tylos pagerbimas vakarui suteikė tarptautinio masto perspektyvą. Mokyklos auklėtinė, vėliau studijavusi Austrijoje, Vokietijoje, Italijoje ir Šveicarijoje, šiandien yra tarp ryškiausių pasaulio dirigenčių. Jos kūrybinė biografija – nuo darbo su didžiausiais Europos ir Jungtinių Amerikos Valstijų kolektyvais iki tarptautinį pripažinimą pelniusių įrašų – iškalbingai liudija, kokį horizontą gali pasiekti Čiurlionio mokyklos išugdyta asmenybė. Ypač simboliška, kad naujausiuose Mirgos Gražinytės-Tylos įrašuose skamba ir Mikalojaus Konstantino Čiurlionio „Jūra“ – tarsi dar vienas nematomas grįžimas prie ištakų.
Trečiasis garbės ženklas įteiktas choreografui Martynui Rimeikiui – vienai ryškiausių šiandienos Lietuvos baleto asmenybių, Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro baleto meno vadovui. Jo kūryba – nuo baletų „Procesas“, „Dienos, minutės“, „Visur, kur mes nebuvome“ iki pasakų motyvų įkvėptos „Eglės žalčių karalienės“ – išsiskiria gebėjimu šiuolaikinę choreografinę kalbą jungti su tradicija. Rimeikio darbai sulaukia ne tik publikos susidomėjimo, bet ir tarptautinės kritikos dėmesio, jo choreografija pristatoma ir už Lietuvos ribų. Ir artėjanti „Kopelijos“ premjera jau įrašoma į Lietuvos baleto šimtmečio kontekstą.
Tačiau pats laureatas savo padėkos žodyje kalbėjo ne apie kūrybinius pasiekimus. Jis dėkojo mokyklos bendruomenei už vertybių suvokimą ir pavadino ją vienu iš kultūros pamatų mūsų valstybėje. Šiuo metu, kai kultūros bendruomenė išgyvena įtampą ir viešą spaudimą, šie žodžiai skambėjo ypač tvirtai ir prasmingai – kaip priminimas, kad ši mokykla ugdo ne vien profesinį meistriškumą, bet ir vertybinę laikyseną.
Muzikologės, Lietuvos nacionalinės filharmonijos generalinės direktorės Rūtos Prusevičienės pagerbimas iškilmėms suteikė platesnį istorinį ir pilietinį kontekstą. Pristatant laureatę buvo primintas jos vaidmuo nacionalinės koncertinės kultūros lauke: ilgametis vadovavimas Lietuvos nacionalinei filharmonijai, Vilniaus festivalio plėtotė, tarptautinių ryšių stiprinimas ir autoritetinga kultūros vadybos patirtis.
Tačiau pati laureatė savo padėkos kalboje apdovanojimą susiejo su platesne istorine perspektyva. Ji priminė, kad šie metai paženklinti išskirtinių sukakčių – M. K. Čiurlionio 150-ųjų gimimo metinių, Vilniaus Didžiojo Seimo 120-mečio ir pačios mokyklos 80-mečio. Prusevičienė prisiminė ir savąjį stojimą į mokyklą Čiurlionio šimtmečio metais, asmeninį gyvenimo kelią tarsi susiedama su šiais kultūrinės atminties taškais. Iš šios istorinės perspektyvos ji išvedė ir dabarties pareigą – bendruomenei aiškiai pareikšti savo nuomonę. Cituodama Joną Basanavičių, ji kalbėjo apie aušrą, kurioje sužimba Lietuvos dvasia. Vakaro kontekste ši metafora nuskambėjo kaip tvirtas įsitikinimas, kad kultūros žmonės ir šiandien privalo kalbėti ne vien profesiniais klausimais.
Tapytojo ir pedagogo Marijaus Piekuro pagerbimas priminė ištikimos, ilgametės tarnystės menui ir mokyklai vertę. Daugiau kaip keturis dešimtmečius M. K. Čiurlionio menų mokykloje dirbantis kūrėjas buvo pristatytas kaip menininkas, kurio tapyboje susitinka ekspresija, simbolika ir sakralumo pojūtis. Buvo paminėti jo kūrybos ciklai „Karaliai ir karalienės“, „Angelai“, drobės, kuriose mitologiniai ir dvasiniai motyvai susilieja su ekspresyvia kolorito kalba, pabrėžtas ilgametis pedagoginis darbas, ugdantis naujas jaunųjų menininkų kartas.
- Piekuro padėkos kalba buvo santūri, tačiau labai šilta. Laureatas sakė šią akimirką tarytum matantis šalia esančius savo mokytojus, tėvus, žmoną, mokinius ir vaikus – visus, kurie lydėjo jį kūrybiniame ir pedagoginiame kelyje. Ypač jautriai nuskambėjo mintis, kad mokytojas visą gyvenimą mokosi ir iš savo mokinių. Kaip ir Giedrius Plechavičius, Marijus Piekuras kalbėjo ne tik apie nueitą kelią, bet ir apie ateitį – su viltimi, kad dar bus galima nuveikti daugiau. Jo žodžiai apie valstybės atmintį ir jos „paskiepytą“ stiprybę nuskambėjo kaip tylus, bet tvirtas tikėjimo pareiškimas.
Pristatant apdovanojimą pelniusią kompozitorę Onutę Narbutaitę buvo pabrėžta intelektuali jos muzikos gelmė, subtili emocinė išraiška, rafinuota polifoninė kalba ir tarptautinis pripažinimas. Tačiau pati Narbutaitė kalbėjo ne apie kūrybinius laurus. Ji dėkojo mokyklai – ir tai senajai, kurioje mokėsi, ir dabartinei, kad ši tebeprisimena. Kartu jos kalboje ryškiai nuskambėjo nerimas dėl dabarties: anot jos, gyvename labai rimtoje situacijoje, kurios pavojingumą ne visi iki galo suvokia. Narbutaitė labai tiksliai įvardijo, kad kultūros institucijose tolerancija, atvirumas ir platus akiratis turėtų būti esminės vertybės, todėl bet koks šių principų nepaisymas yra ne tik politinė, bet ir kultūrinė grėsmė. Jos kalbos turinys buvo viena ryškiausių vakaro moralinių atramų.
Ypatingą vietą ceremonijoje užėmė ir kompozitorės, žurnalo „Muzikos barai“ vyriausiosios redaktorės, Lietuvos muzikų sąjungos prezidentės profesorės Audronės Žigaitytės-Nekrošienės pagerbimas. Pristatant laureatę buvo pabrėžtas jos daugialypis vaidmuo Lietuvos kultūros gyvenime – kūryba operos srityje, muzikologinė refleksija, ilgametė kultūros leidyba, telkianti kultūros organizatorės veikla formuojant muzikos lauko dialogą.
Savo padėkos kalboje A. Žigaitytė-Nekrošienė pirmiausia kreipėsi į mokytojus ir padėkojo jiems už tai, kad moko ne tik profesijos, bet ir klausytis, mąstyti, abejoti, suprasti, nepasiduoti manipuliacijomis. Ji kalbėjo apie mokyklos aplinką, kuri tik po daugelio metų atsivėrė visu savo tikruoju mastu. „Mokykla anuomet buvo tarsi laisvės židinys – vieta, kurioje mums buvo skiepijamos ne tik profesinės žinios, bet ir svarbiausios gyvenimo vertybės, ugdomas pareigos ir atsakomybės suvokimas.“ Ši mintis dar kartą priminė, kad Čiurlionio mokykla visada ugdė ne tik menininko meistriškumą, bet ir žmogaus dvasinę laikyseną.
Labai jautriai buvo pristatyta ir Baleto skyriaus pedagogė repetitorė, kostiumininkė Gražina Frankonienė. Jos darbas vyksta užkulisiuose, tačiau būtent ten dažnai formuojasi jaunojo artisto profesinė kultūra, atsakomybė, pagarba scenai. Jos pačios padėkos žodžiai buvo trumpi, kuklūs, tačiau labai tikri, G. Frankonienė džiaugėsi galėdama būti tarp tokių iškilių žmonių ir nuoširdžiai dėkojo visai bendruomenei.
Dizainerio Giedriaus Paulausko kalba tapo vienu gyviausių ir labiausiai asmeniškų vakaro epizodų. Jis kalbėjo apie keistą, beveik nerealų jausmą sėdėti tarp žmonių, kurie skirtingais gyvenimo etapais vienaip ar kitaip pasirodydavo jo kelyje. Labai vaizdžiai prisiminė ir savo atvykimą iš provincijos, gyvenimą bendrabutyje – tą mažą „dėžutę“, kuri anuomet atrodė visas pasaulis.
Paulauskas pabrėžė mintį, kad Čiurlionio mokykla paprastiems žmonėms iš paprastų šeimų suteikia galimybę tapti asmenybėmis – stipriomis, mąstančiomis, turinčiomis savo nuomonę ir galinčiomis per meną perduoti svarbius dalykus. Net madą jis suvokia ne kaip paviršinį grožio lauką, o kaip prasmingą kultūrinę misiją: per drabužį, per estetiką, per kasdienę žmogaus raišką taip pat galima kalbėti apie tapatybę, istoriją ir vidinį pasaulį.
Jurijaus Smorigino kalba, kaip ir buvo galima tikėtis, į vakaro atmosferą įnešė teatrinės energijos, humoro ir kartu labai tikslių akcentų. Jis pradėjo žodžiais „Su Teatro diena“, tarsi primindamas, kad gyvename audringą, paradoksalų laiką, kuriame nuolat susiduria scena ir gyvenimas.
Tačiau po žaismingu tonu slypėjo rimtos mintys. Smoriginas dėkojo savo mokytojams, kalbėjo apie Čiurlionio mokyklą kaip apie visą Lietuvą – vietą, kur susirenka žmonės iš skirtingų miestų ir socialinių aplinkų, su skirtingomis svajonėmis, tačiau čia visi tampa vienos kultūros dalimi. Jo žodžiai apie tai, kad mokykla išmokė nepasiduoti ir nesižeminti, nuskambėjo kaip labai tiksli meninio ugdymo apibrėžtis. Kartu jis kalbėjo ir apie savo meilę lietuvių muzikinei kultūrai – Broniui Kutavičiui, Onutei Narbutaitei, Osvaldui Balakauskui – kaip apie gyvą kūrybos atramą.
Pedagogės Zinos Puišienės pagerbimas į ceremonijos centrą sugrąžino vieną svarbiausių mokyklos misijų – pačių mažiausiųjų ugdymą. Daugiau kaip keturis dešimtmečius ji moko vaikus dainuoti, groti, piešti, šokti jungdama muziką, dailę ir judesį į vientisą kūrybinę patirtį. Buvo priminti jos suburti vaikų ansambliai, koncertai, knygos ir edukaciniai projektai – visa tai liudija ištikimybę pradžios pedagogikai, kurioje gimsta pirmasis vaiko santykis su menu.
Padėka buvo kukli ir labai tikra. Zina Puišienė sakė, kad šis apdovanojimas jai primena paprastą, bet esminę tiesą – menas gimsta iš bendrystės. Ši mintis nuskambėjo tarsi tylus vakaro reziumė, primindama, kad būtent bendrystė jungia mokytoją ir mokinį, sceną ir užkulisius, atmintį ir dabartį.
Paskutinis, dvyliktasis, garbės ženklas „Ad astra“ įteiktas menotyrininkui, kultūros diplomatui, kolekcininkui, televizijos laidos „Daiktų istorijos“ kūrėjui ir ilgamečiam Vilniaus rotušės ceremonmeisteriui Sauliui Pilinkui. Jį pristatant buvo pabrėžtas pasakotojo talentas, gebėjimas istoriją pateikti gyvai ir įtaigiai, o kultūros sklaidą paversti prasmingu dialogu su visuomene.
Pilinkaus padėkos žodžiuose, kaip ir kelių kitų vakaro laureatų kalbose, vėl suskambo dėkingumas mokytojams, šeimai, mokiniams. Jis kalbėjo apie kuklius, bet prasmingus darbus ir išsakė viltį, kad valstybė, turinti atmintį, nežlugs. Atmintis tą vakarą iš tiesų tapo vienu ryškiausių visos ceremonijos leitmotyvų.
Ir vis dėlto svarbiausia šių iškilmių prasmė buvo ne vien atskirų asmenybių pagerbimas. Dvylika įteiktų „Ad astra“ ženklų atskleidė kai ką daugiau nei pavienes biografijas. Jie liudijo pačią mokyklos esmę – iš lėto ir nuosekliai ugdomą žmogų, kuriam menas nėra vien profesija ar karjera. Ceremonija Vilniaus rotušėje tapo savotišku mokyklos credo patvirtinimu. Skirtingų kartų ir skirtingų menų atstovai tą vakarą kalbėjo nevienodai – vieni santūriai, kiti aštriau, dar kiti su humoru, – tačiau jų žodžiuose nuolat kartojosi tos pačios mintys: mokytojai, bendruomenė, valstybė, atmintis, atsakomybė. Ir galbūt todėl ši ceremonija paliko ne tik šventės, bet ir sutelkties įspūdį – tarsi mokykla dar kartą pati sau ir visiems primintų, kad jos tikrasis apdovanojimas yra ne ženklas, o žmogus, kurį ji išaugina.
MB inf.
Abstract
The ceremony of awarding the “Ad Astra” Honorary Badges of the National M. K. Čiurlionis School of Arts at Vilnius Town Hall honoured twelve distinguished figures of Lithuanian culture, art, and pedagogy and symbolically affirmed the school’s core values. The event brought together several generations of alumni, teachers, artists, and members of the cultural community, while students’ artistic performances and the laureates’ speeches shaped the atmosphere of the evening. The article presents the laureates and reflects on the ideas expressed in their speeches, highlighting the values cultivated by the Čiurlionis School – respect for teachers, community, cultural responsibility, and the preservation of national memory.