Muzikos svetainėje – Verdi ir Wagneris, arba keturi vakarai apie operą, balsą ir žmogų
Laima KINDULYTĖ
Kartais koncertai baigiasi nuskambėjus paskutiniam akordui. O kartais jie lieka atmintyje kaip būsena, prie kurios mintimis vis grįžti. Būtent tokie buvo Lietuvos muzikų sąjungos Muzikos svetainėje vykę Verdi ir Wagnerio vakarai su tenoru Kristianu Benediktu, pianiste Olga Eleonora Taškinaite ir šių vakarų sumanytoja bei vedėja kompozitore prof. Audrone Žigaityte-Nekrošiene.
Šie susitikimai nebuvo koncertai įprasta prasme. Jie priminė senąją saloninių muzikos vakarų tradiciją, kai muzika skambėdavo arti, gyvai, paliekant vietos ir pokalbiui, minčiai, bendram buvimui. Vakaro eiga – trumpas pristatymas, muzika, pokalbis su atlikėju, finalinė arija ir natūraliai besitęsiantis dialogas su klausytojais – kūrė ypatingą atmosferą, kurioje opera atsiskleidė ne kaip sceninis reginys, o kaip gyvas muzikinis pasakojimas.
Muzikos svetainės kameriškumas čia tapo pranašumu, nebuvo didžiuosiuose teatruose dažnai juntamos distancijos tarp scenos ir publikos. Muzika pasiekė klausytoją tiesiogiai – ne per efektą, o per balsą, žodį ir vidinę dramaturgiją. Ne vienas klausytojas po šių vakarų kalbėjo apie ypatingą skambesio intensyvumą, apie jausmą, kad tokio artumo su opera seniai nebuvo patyręs.
Ir tai ypač atsiskleidė klausantis Kristiano Benedikto.
KRISTIANAS BENEDIKTAS – BALSAS, KURIAME DRAMATURGIJA TAMPA GIRDIMA
Tenoras Kristianas Benediktas (Vaidas Vyšniauskas) šiandien priklauso tai retai atlikėjų kategorijai, kurių balsas ne tik gražiai skamba, bet ir pats savaime kuria dramaturgiją. Jo tembras turi tai, ką būtų galima pavadinti vidine šviesa – jis sodrus, intensyvus, tačiau kartu neprarandantis skaidrumo net didžiausios įtampos vietose.
Šiuose vakaruose ypač ryškiai atsiskleidė Kristiano Benedikto balso gebėjimas keistis kartu su herojumi. Ankstyvojo Verdi pasaulyje – „Ernani“ ar „Trubadūre“ – girdėjome veržlų, savo jėgomis dar tikintį žmogų. Balsas čia skambėjo plačiai, atvirai, su itališkai laisva frazuote ir natūralia melodinės linijos tėkme. „Likimo galioje“ atsirado kita spalva – sunkesnė, tamsesnė, perteikianti vidinę įtampą, nuojautą žmogaus, kuris jau pradeda suvokti, kad jis pats nebevaldo savo gyvenimo.
Tačiau tikroji vakaro kulminacija neabejotinai buvo Otelo scena. Tai viena sudėtingiausių Verdi sukurtų partijų, reikalaujanti ne tik vokalinės jėgos, bet ir ypatingo psichologinio tikslumo. Kristianas Benediktas Otelo vaidmenį yra atlikęs daugiau kaip šimtą kartų įvairiose pasaulio scenose, ir tai buvo jaučiama kiekvienoje frazėje. Čia nebeliko „dainuojamo vaidmens“ – buvo žmogus, žlungantis iš vidaus. Ypač paveikus buvo gebėjimas nepaversti Otelo vien tik tragišku personažu. Jo vidinis skilimas, abejonė ir pavydas augo pamažu, o balsas šį procesą „sekė“ beveik nepastebimai, tarsi pats keistųsi kartu su herojaus sąmone.
Ne mažiau įspūdingai solistas atsiskleidė Wagnerio vakare. Šio kompozitoriaus repertuaras reikalauja visiškai kitokio balso organizavimo, kitokio kvėpavimo ir kitokio laiko pojūčio. Čia nebeužtenka „gražiai“ sudainuoti frazę – reikia išlaikyti nenutrūkstamą muzikinę įtampą. Ir būtent čia paaiškėjo, kad Wagnerio herojai Kristiano Benedikto balsui yra natūrali jo meninės prigimties teritorija.
„Rienci“ maldoje dar girdėjome ankstyvąjį Wagnerį – istorinį, teatrališkesnį, didingos retorikos kupiną pasaulį. „Lohengrine“ balsas įgavo visai kitą spalvą – atsirado paslaptis, tarsi ne visai žemiškas skambesys. „Valkirijoje“ buvo juntama herojaus jėga ir vidinis lūžis, o „Parsifalyje“ balsas tarsi nurimo ir susitelkė – čia svarbiausia buvo ne dramatinis efektas, o vidinė būsena.
Toks gebėjimas pereiti nuo Verdi žmogaus dramos prie Wagnerio mito ir misterijos yra itin retas. Galbūt todėl šie du vakarai taip natūraliai susijungė į vieną dramaturginį ciklą.
OLGA ELEONORA TAŠKINAITĖ – ORKESTRO ALSAVIMAS, ATSKLEIDŽIAMAS FORTEPIJONU
Ypatingą vaidmenį šiuose vakaruose atliko pianistė Olga Eleonora Taškinaite. Tokiose programose fortepijonas dažnai tampa akompanuojančiu instrumentu, tačiau čia jis buvo visavertis dramaturgijos komponentas. Ypač Wagnerio vakare atsiskleidė jos gebėjimas fortepijonu kurti orkestrinės erdvės įspūdį. Pianistė jautė Wagnerio muzikos kvėpavimą, jos tėkmę, gebėjo išlaikyti ilgą dramaturginę liniją ir kartu jautriai reaguoti į kiekvieną dainininko frazę.
Atliekant Verdi muziką Olga Eleonora Taškinaitė buvo ne mažiau įtaigi. Ji subtiliai sekė balso dramaturgiją, jautė itališkos frazės pulsą ir neužgožė dainininko, o kartu neleido muzikinei įtampai išsisklaidyti. Tai buvo ne pritarimas, bet partnerystė.
VAKARO PRELIUDAI – ŽVILGSNIS Į OPERĄ KITU KAMPU
Ypatingą reikšmę įgijo ir įžanginiai ciklo renginiai „Vakaro preliudai“.
Prieš Verdi vakarą Muzikos svetainėje parodytas filmas-opera „Rigoletas“ lietuvių kalba tapo ne tik įžanga į koncertą, bet ir savarankišku kultūriniu įvykiu. Dėl dainininko ligos Verdi vakarą teko nukelti, tačiau netikėtai tai sukūrė dar stipresnį efektą – „Rigoletas“ buvo parodytas du kartus, o publikos susidomėjimas liudijo tokio pobūdžio susitikimų svarbą, ne tik informacinį, bet ir emocinį poveikį.
Šio filmo-operos atsiradimas prasidėjo nuo labai konkretaus impulso. Kompozitorė Audronė Žigaitytė, išgirdusi paauglių reakciją po Klaipėdoje lietuviškai parodyto „Rigoleto“, suvokė, kokią didžiulę reikšmę gali turėti opera gimtąja kalba. Jauni klausytojai pirmą kartą patyrė operą ne kaip „tolimą“ žanrą, kurio veiksmą reikia sekti skaitant titrus, bet kaip gyvą ir iš karto suprantamą dramą. Būtent tuomet gimė idėja sukurti filmą-operą lietuvių kalba – tokį, kuris galėtų pasiekti jauną publiką ir tapti savotišku meilės operai pradžiamoksliu.
Taip 2007 metais atsirado pirmasis – ir iki šiol vienintelis – nepriklausomos Lietuvos metais sukurtas filmas-opera. Tai buvo ne tik meninis, bet ir kultūrinis sumanymas: parodyti, kad opera lietuvių kalba gali būti ne provincinis kompromisas, o visavertė, emociškai paveiki meno forma. Juk pats Giuseppe Verdi ypač rūpinosi savo operų vertimais ir suprato, kad kalba yra neatsiejama operos poveikio dalis.
Filmas buvo kuriamas remiantis Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro spektakliu, kurio veiksmas iš renesansinės Mantujos perkeltas į šiuolaikinį pajūrį – jachtų klubą, mafijos ir „pavojingų zonų“ pasaulį. Šis sprendimas suteikė „Rigoleto“ dramai netikėtą aktualumą, juolab kad filmuojant natūralioje aplinkoje į filmo vizualinę dramaturgiją netikėtai įsiliejo ir tuo metu Neringą sukrėtusio gaisro ženklai.
Filmo-operos idėjos autoriai – KVMT vadovė Audronė Žigaitytė-Nekrošienė ir režisierius Raimundas Banionis. Spektaklį dirigavo Stanislovas Domarkas, scenografiją ir kostiumus sukūrė Sergejus Bocullo. Operatoriai – Vytautas Survila, Vytas Plytnikas ir Algis Liutkevičius, garso režisieriai – Michailas Omeljančukas ir Algimantas Šliaužys.
Pagrindinius vaidmenis atliko ryškūs, šiandien teatre jau nebedainuojantys Lietuvos operos solistai: Vytautas Juozapaitis (Rigoletas), Algirdas Janutas (Mantujos hercogas), Gražina Miliauskaitė (Džilda), Dalia Kužmarskytė (Madalena), Artūras Kozlovskis (Sparafučilė).
Ne mažesnį įspūdį paliko ir Richardo Wagnerio misterijos „Parsifalis“ fragmentų peržiūra antrąją Velykų dieną. Muzikos svetainė taip prisijungė prie pasaulinės tradicijos per Velykas grįžti prie „Parsifalio“ – kūrinio, kurį pats Wagneris laikė ne opera, o misterija. Žiūrėjome fragmentus iš „Parsifalio“ pastatymo Bairoito festivalyje (1998 m., režisierius Wolfgangas Wagneris, dirigentas Giuseppe Sinopoli, Parsifalis – Poulas Elmingas, Kundri – Linda Watson) ir Niujorko „Metropolitan Opera“ pastatymo (2013 m., režisierius François Girard´as, dirigentas Daniele Gatti, Parsifalis – Jonas Kaufmannas, Kundri – Katarina Dalayman). Šis vakaras tapo vienu jautriausių viso ciklo momentų. Klausytojai ne tik susižavėjo kūriniu, bet ir po peržiūros aktyviai kalbėjo apie poreikį tęsti šią tradiciją. Nuskambėjo ne vienas prašymas „Parsifalį“ Muzikos svetainėje rodyti kiekvienais metais per Velykas.
Ir tai visiškai suprantama: „Parsifalis“ čia buvo patirtas ne kaip spektaklis, o kaip susikaupimo ir klausymosi erdvė.
LAIMĖS IR BENDRO BUVIMO JAUSMAS
Šiuose vakaruose buvo daug profesinio tikslumo, daug muzikos istorijos ir dramaturgijos, tačiau galbūt svarbiausia buvo tai, ko neįmanoma suplanuoti – bendras laimės ir malonumo jausmas.
Jis buvo juntamas ir publikos reakcijose, ir pokalbiuose po koncertų, ir pačioje Muzikos svetainės atmosferoje. Akivaizdu, kad šie vakarai buvo reikalingi ne tik kaip koncertai, bet ir kaip galimybė kuriam laikui atitrūkti nuo skubėjimo, sustoti ir tiesiog įsiklausyti.
Ir, žinoma, šiame cikle labai svarbus buvo Audronės Žigaitytės-Nekrošienės vaidmuo – ir kaip organizatorės, ir kaip vakaro šeimininkės bei pasakotojos, gebėjusios sujungti muziką, mintį ir gyvą bendravimą. Jos vedami pokalbiai nebuvo „programos komentarai“ – jie natūraliai vedė publiką į muzikos pasaulį, leisdami operą išgirsti giliau ir asmeniškiau.
Verdi ir Wagnerio vakarai Muzikos svetainėje parodė, kad didžioji opera gali gyventi ir mažoje erdvėje – gal net intensyviau nei teatre. Nes kartais tam, kad muzika iš tikrųjų pasiektų žmogų, nereikia didžiulės scenos – pakanka balso ir sutelkto klausymosi.
Abstract
This article reflects on the Verdi and Wagner music evenings held at Muzikos svetainė in Vilnius, featuring tenor Kristian Benedikt, pianist Olga Eleonora Taškinaite, and composer Prof. Audronė Žigaitytė-Nekrošienė as the initiator and host of the events. Particular attention is devoted to the камерal nature of these musical gatherings and to the intimate atmosphere created by the venue, allowing opera to be experienced not as a distant theatrical spectacle but as a living musical narrative.
The article analyses Kristian Benedikt’s vocal artistry, emphasizing the beauty of his timbre and his ability to reveal the contrasting dramatic worlds of Verdi and Wagner. Scenes from Ernani, Il trovatore, La forza del destino, Otello, Rienzi, Lohengrin, Die Walküre and Parsifal are discussed, highlighting the singer’s capacity to move from Verdi’s psychologically grounded human drama to Wagner’s mythic and spiritual dimension. Special attention is also given to pianist Olga Eleonora Taškinaite, whose sensitive sense of dramaturgy and orchestral approach to the piano became an essential part of the performances.
The article further explores the significance of the “Evening Preludes” – film and video screenings accompanying the concerts. Particular focus is placed on the opera-film Rigoletas in Lithuanian, the first and still the only opera-film created in Lithuania during the years of independence, initiated by Audronė Žigaitytė-Nekrošienė. The screening of fragments from Richard Wagner’s mystery drama Parsifal is also discussed in connection with the Easter tradition of revisiting this work.
The article concludes that the Verdi and Wagner evenings at Muzikos svetainė became more than concerts: they evolved into a shared cultural and emotional experience, revealing how a камерal space can offer a uniquely intense encounter with grand opera.