Muzikos reikšmė specialiųjų ugdymosi poreikių turinčių
vaikų gyvenimui
Aldona VILKELIENĖ
Kartais pakanka vienos muzikinės frazės, kad pasikeistų žmogaus nuotaika. Kartais pakanka vienos dainos, kad žmogus pasijustų išgirstas. Muzika veikia ten, kur žodžiai dažnai pasirodo per silpni arba per tikslūs. Ji gali kalbėti apie džiaugsmą, nerimą, viltį ar ilgesį, neįvardydama jų tiesiogiai. Būtent dėl šios savybės muzika tampa ypač svarbi vaikams, kuriems sunku išreikšti savo emocijas ar užmegzti ryšį su aplinka.
Šiuolaikinėje švietimo sistemoje vis daugiau dėmesio skiriama įtraukiajam ugdymui – siekiui sudaryti galimybes kiekvienam vaikui, nepriklausomai nuo jo gebėjimų ar patiriamų sunkumų, dalyvauti kultūriniame ir socialiniame gyvenime. Tačiau realybėje šis procesas dažnai susiduria su įvairiais iššūkiais. Analizuodamos muzikos vaidmenį įtraukiajame ugdyme, Adamek ir Darrow (2018) išskiria tris pagrindinius įtraukties barjerus: organizacinį, žinių ir požiūrio. Praktikoje dažnai paaiškėja, kad būtent požiūris tampa lemiamu veiksniu. Jeigu mokyklos bendruomenė tiki, kad muzika gali būti prieinama kiekvienam vaikui, tuomet atsiranda ir organizaciniai sprendimai, ir metodiniai būdai, leidžiantys įgyvendinti šį tikslą. Muzikos mokyklos šiuo požiūriu užima ypatingą vietą švietimo sistemoje. Jose susitinka labai skirtingi vaikai – skirtingų gebėjimų, motyvacijos, socialinės patirties. Vieniems muzika tampa profesijos pradžia, kitiems – būdu išreikšti save, patirti bendrystę ar atrasti vidinę pusiausvyrą. Tai ypač gerai atsiskleidžia kasdienėje pedagoginėje praktikoje. Pavyzdžiui, Alytaus muzikos mokykloje mokslo metų pabaigoje vykdomos mokinių apklausos: kas jiems sekėsi geriausiai, su kokiais sunkumais susidūrė ir ką norėtų pakeisti. Atsižvelgiant į apklausų rezultatus, koreguojamos ugdymo programos, tobulinami metodai. Vienas atsakymas ypač įsiminė – mokinys pasiūlė mokykloje įrengti tylos kambarį. Iš pirmo žvilgsnio tai gali pasirodyti netikėta. Tačiau toks pasiūlymas atskleidžia labai svarbų aspektą: kai kuriems vaikams, ypač jautresniems ar turintiems specialiųjų poreikių, muzikinė aplinka gali būti labai intensyvi – daug garsų, emocijų, informacijos. Tokie signalai primena, kad muzikinis ugdymas turi būti orientuotas ne tik į rezultatą, bet ir į žmogaus savijautą.
Šiuolaikinė visuomenė patiria daug socialinių ir psichologinių iššūkių. Pandemijos patirtys, geopolitiniai konfliktai, nuolatinis informacijos srautas, vertybių kaita – visa tai veikia ir vaikus, ir mokytojus. Todėl muzika vis dažniau suvokiama ne tik kaip meninė veikla, bet ir kaip emocinės gerovės erdvė. Pozityviosios psichologijos tyrėjas Peseschkianas (2002) pabrėžia, kad žmogaus gyvenimo kokybę ir balansą lemia keli svarbūs komponentai: sveikata, prasminga veikla, socialiniai ryšiai ir egzistencinių vertybių, dvasingumo pojūtis. Susidūrus su iššūkiu, konfliktu, kiekvienas žmogus linkęs spręsti problemas remdamasis viena iš šių sričių, kuri tampa dominuojančiu reagavimo būdu. Įdomu tai, kad visi šie elementai vienaip ar kitaip atsiskleidžia meninėje veikloje.
MENAS – ŽMOGAUS EMOCINĖS BŪSENOS ATSPINDYS
Ieškodami atramos savo vertybėms, dažnai jas atpažįstame mene ir meniniame ugdyme. Jei atsigręžtume į klasikinės ar romantinės muzikos epochas, pavyzdžiui, į Franzo Josepho Haydno ar Franzo Peterio Schuberto kūrybą, jose dažnai rastume harmoningą emocinę pusiausvyrą, kur net dramatiniai išgyvenimai yra tarsi suvaldomi muzikinės kalbos. Tačiau peržengus XXI amžiaus slenkstį meno kūriniai vis dažniau tampa jautriu laikmečio ir individo dvasinės būsenos atspindžiu. Tai matyti tiek siurrealistinėje Šarūno Saukos tapyboje, kur ironija ir groteskas atskleidžia minios instinktų bei žmogaus trapumo temas, tiek amerikiečių kompozitorės Meredith Monk kūryboje, kurioje skamba įtampos ir dramatizmo kupinas santykis su šiuolaikinio pasaulio problemomis, tokiomis kaip žmogaus ir gamtos pusiausvyros nykimas. Karlheinzas Stockhausenas, žymus 20-21 a. vokiečių kompozitorius, dirigentas, avangardizmo, elektroninės muzikos kūrėjas, aleatorikos pradininkas, laisvu laiku piešė. Jo paveiksluose atsiskleidžia vidinis pasaulis, psichologinės paties kompozitoriaus būsenos. Žemiau pateiktame paveiksle vaizduojamos raudonai išryškintos akys tarsi kalba apie įtemptas mintis, o klausiamai praverta burna, niūrus paveikslo fonas atskleidžia baimės, nerimo, įtampos nuotaikas. Išreikšti savo emocinėms būsenoms kompozitorius pasitelkė ne tik muziką, bet ir dailę, kur kiekvienas pastebi įtampą.
O muzika kuria emocinę aplinką, kurioje žmogus gali patirti ir išreikšti įvairius jausmus. Skirtingai nei kalba, muzika dažniausiai neįvardija emocijų tiesiogiai. Ji leidžia jas išgyventi be vertinimo, be teisingo ar neteisingo jausmo etiketės. Neatsitiktinai muzikantų apklausos rodo gana aukštą jų emocinio funkcionavimo ir gyvenimo kokybės vertinimą. Net ir muziką studijuojantieji, patiriantys scenos jaudulį, fizinę įtampą, dažnai vertina savo gyvenimo kokybę aukščiau nei kitų specialybių studentai. Muzikinė veikla gali būti ypač naudinga vaikams, kuriems sunku išreikšti emocijas žodžiais, o muzikos terapija leidžia jas išreikšti saugiai. Porterio ir kt. (2017) atliktas tyrimas parodė, kad muzikos terapija gali padėti sumažinti ir depresijos simptomus, padidinti vaikų bei paauglių savivertę. Naujausi tyrimai taip pat rodo, kad muzikos terapija gali turėti teigiamą poveikį emocinei savireguliacijai. Pavyzdžiui, Jaschke´ės ir kt. (2024) tyrimas nagrinėja improvizacinės muzikos terapijos poveikį vaikų socialinei komunikacijai ir emocinei savijautai, pabrėždamas muzikos terapijos potencialą mažinti nerimą ir gerinti emocinį reagavimą.
MUZIKA KAIP KOMUNIKACIJOS TILTAS
Vienas svarbiausių muzikos poveikio aspektų yra komunikacijos ir socialinių įgūdžių gerinimas. Muzikinė sąveika gali veikti kaip neverbalinės komunikacijos forma, leidžianti vaikams išreikšti mintis ir emocijas per garsą, ritmą ar judesį. Mokslininkai ištyrė, kad improvizacinės muzikos terapijos metu vaikai mokosi dialogo principų – klausytis, atsakyti ir bendradarbiauti, o tai yra svarbūs socialinės komunikacijos elementai. Ypač daug tyrimų, nagrinėjančių muzikos terapijos poveikį vaikams, turintiems autizmo spektro sutrikimų, įrodo, kad muzikos terapija gali reikšmingai pagerinti socialinį elgesį ir komunikaciją. Naujausi tyrimai dar labiau sustiprina šias išvadas. Pavyzdžiui, Yum ir kt. (2024) atliktas tyrimas parodė, kad muzikos terapija gali reikšmingai padidinti autizmo spektro sutrikimą ir intelekto negalią turinčių vaikų socialinį įsitraukimą ir iniciatyvumą bendraujant. Be to, Yango (2025) tyrimas parodė, kad muzikos terapija gali pagerinti autizmo spektro sutrikimų turinčių vaikų komunikacijos gebėjimus, socialinę sąveiką ir kognityvines funkcijas. Šie rezultatai rodo, kad muzika gali būti svarbi socialinės komunikacijos ugdymo priemonė. Apie tai liudija ir praktiniai pavyzdžiai. Mokytoja papasakojo, kad pamokoje dalyvavo devynerių metų mergaitė (pavadinkime ją V.), turinti kompleksinę negalią dėl cerebrinio paralyžiaus. Ji juda labai sunkiai, gali pajudinti tik vienos rankos pirštą, o kalba dažnai stringa. Pamokoje grupė vaikų mokėsi lietuvių liaudies dainos „Čip čipo“: „Čip čipo, rip ripo, aš turiu svirnelį, / statytą rašytą ant vištos kojelės.“
Mokytoja paprašė vaikų dainuojant įsivaizduoti mažą dekoruotą namelį. Vaikai pradėjo pasakoti apie kaimą, močiutės sodybas, pirteles. V. daina taip pat pažadino asmeninius prisiminimus. Pirmuosius dainos skiemenis ji tarė sunkiai, tarsi pratęsdama garsą. Kai nuskambėjo žodžiai „aš turiu svirnelį“, jos balse atsirado netikėta tvirtumo intonacija. Ritmiškas skiemenų pasikartojimas frazėje „statytą rašytą“ leido jai tiksliau suformuoti garsus. Tokios situacijos primena, kad muzika gali būti alternatyvi komunikacijos forma.
MUZIKA IR KOGNITYVINĖ RAIDA
Be emocinių ir socialinių aspektų, muzika gali turėti reikšmingą poveikį kognityvinei raidai. Hallam (2010) teigia, kad muzikinė veikla gali stimuliuoti smegenų funkcijas, susijusias su dėmesiu, atmintimi ir informacijos apdorojimu. Muzikinės struktūros, tokios kaip ritmas ir melodija, padeda organizuoti informaciją, todėl muzika gali būti naudojama kaip papildoma mokymo priemonė vaikams, turintiems mokymosi sunkumų. Naujesni tyrimai taip pat rodo, kad muzikinės intervencijos gali skatinti kūrybiškumą ir problemų sprendimo gebėjimus. Muzika gali padėti vaikams geriau koncentruotis, gerinti dėmesio kontrolę ir skatinti aktyvesnį įsitraukimą į mokymosi procesą. Kol skeptikai teigia, kad muzikos klausymo ar jos mokymo nauda mažai veikia akademinius pasiekimus, reikia atkreipti dėmesį į vidinę muzikos poveikio vertę, nesiorientuojant vien tik į akademinius pasiekimus. Plačiai žinomas vadinamasis Mozarto efektas, išpopuliarintas Dono Campbello knygoje „Mozarto efektas“ („The Mozart Effect“, 2001), paskatino diskusijas apie muzikos poveikį žmogaus pažinimui. Nors vėlesni tyrimai parodė, kad muzikos klausymas tiesiogiai nedidina intelekto, jis gali pagerinti nuotaiką, dėmesio koncentraciją ir mokymosi aplinką.
Moksliniai tyrimai leidžia geriau suprasti muzikos poveikio mechanizmus, tačiau muzikos galia atsiskleidžia ne tik laboratorijose ar akademiniuose tyrimuose. Ji matoma ir žmonių gyvenimo istorijose:
Kūdikis gimė, ir po kelių dienų tėvas paliko šeimą, žmoną su naujagimiu ir penkerių metų dukrele. Motina vėliau ėmė verstis prostitucija, berniuką iki penkerių metų augino močiutė, tačiau jau 10 metų jis patenka į pataisos namus. Šis žmogus užauga skurde, gatvėje ir užaugęs sako: „Aš matau medžių žalumą, dangaus mėlynumą, spalvas, atsispindinčias veiduose žmonių, kurie man spaudžia ranką ir sako „aš myliu tave“; matau vaikus, kurie auga ir žinos daug daugiau už mane, negu aš žinojau. Ir galvoju: „Koks nuostabus pasaulis.
Tai pavyzdys iš Louis Armstrongo biografijos, o daina, kurią jis atlieka su plačia šypsena veide, vadinasi „Koks nuostabus pasaulis“ („What a Wonderful World“). Ši daina iki šiol skamba kaip tikėjimo gyvenimu simbolis. Ar tai muzika, kuri paveikia žmogaus gyvenimą, padeda išbristi iš skurdo, pakylėja iki pasaulinio žinomumo? Ar asmeninės vertybės, aplinka? Čia galima ilgai svarstyti, kas gi lemia tokį milžinišką pozityvumą: aplinka, genai, ar tie 40% neištirtų faktorių, apie kuriuos kalba psichologai? Tikėtina, kad muzika, menas ir pašaukimas, galimybė atskleisti save ir suteikti savo veiklai socialinę prasmę kuria tą pozityviąją vertę.
Apibendrinant galima teigti, kad muzika yra kur kas daugiau nei estetinis patyrimas. Ji gali tapti erdve, kurioje žmogus kuria ryšius, patiria emocinį saugumą ir atranda savo balsą. Instrumentas pats negroja – jis laukia žmogaus prisilietimo, jausmo ir tylos tarp natų. Skambėti gali ir technologinės priemonės, tačiau tik žmogus pajėgia muzikuoti. Būtent ši gyva žmogaus ir muzikos sąveika lemia, kad muzikinė veikla gali vienu metu paliesti skirtingas žmogaus gyvenimo sritis – pojūčius, veiklą, santykius ir vaizduotę. Todėl muzika tampa ne tik menine veikla, bet ir svarbia ugdymo bei terapijos erdve dirbant su vaikais, turinčiais specialiųjų ugdymosi poreikių. Kaip žmogus, dirbdamas ir kurdamas, tapo homo sapiens, taip muzikuodamas jis tampa ir homo musicans. Šioje erdvėje net ir didžiausius sunkumus patiriantis vaikas gali būti išgirstas.
n
LITERATŪRA
Adamek Mary, Darrow Alice-Ann 2018:
Music in Special Education (3rd ed.), American Music Therapy Association.
Campbell Don 2001: Mocarto efektas: Muzikos galia gydyti kūną, stiprinti protą ir pažadinti kūrybinę dvasią (vert. iš anglų k.), Alma littera.
Hallam Susan 2010: The power of music: Its impact on the intellectual, social and personal development of children and young people. – International Journal of Music Education, 28(3), 269–289.
Prieiga internete:
https://doi.org/10.1177/0255761410370658
Jaschke Artur C., Honing Henkjan, Scherder Erik 2024: Improvisational music therapy for children with autism spectrum disorder: Study protocol for a randomized controlled trial. – BMC Pediatrics, 24, 512.
Prieiga internete:
https://doi.org/10.1186/s12887-024-0512
Peseschkian Nossrat 2002: Positive psycho-therapy – A transcultural and interdisciplinary approach. – European Psychotherapy, 3(1), 7–23.
Porter Sam, McConnell Tracey, McLaughlin Katrina, Lynn Fiona, Cardwell Christopher, Braiden Hannah-Jane, Boylan Jackie, Holmes Valerie 2017: Music therapy for children and adolescents with behavioural and emotional problems: A randomised controlled trial. – Journal of Child Psychology and Psychiatry, 58(5), 586–594.
Prieiga internete:
https://doi.org/10.1111/jcpp.12656
Yang Yang 2025: Music therapy interventions for improving communication and social interaction in children with autism spectrum disorder. – Frontiers in Psychiatry, 16, 1611182.
Prieiga internete:
https://doi.org/10.3389/fpsyt.2025.1611182
Yum Yen Na, Kim S., Lee J., Park H. 2024: Effects of music therapy on social engagement in children with autism spectrum disorder and intellectual disability: A randomized controlled trial. – Autism Research, 17(8), 1452–1464.
Prieiga internete:
https://doi.org/10.1002/aur.3105
ABSTRACT
This article examines the role of music in supporting the emotional well-being, social communication, and cognitive development of children with special educational needs. Drawing on research in music education, music therapy, and positive psychology, the study discusses how musical activities can help children express emotions, strengthen self-esteem, and establish meaningful connections with their environment. The article also addresses the principles and challenges of inclusive education, emphasizing the importance of attitudes within educational communities in ensuring access to musical participation for all children. Combining theoretical insights with examples from pedagogical practice, the study highlights music as a powerful medium of communication and self-expression. The findings suggest that musical engagement can serve as an important space for emotional balance, social integration, and personal development, enabling children to experience belonging and discover their own voice within educational and cultural contexts.
Keywords:
music education; inclusive education; music therapy; emotional development; social communication; special educational needs.