Tomas BAKUČIONIS
Pirmąją kalendorinio pavasario dieną Nacionalinė filharmonija surengė vieną įdomesnių ir tikrai svarbių šio sezono koncertų „Muzikiniai tiltai tarp Rytų ir Vakarų“. Apie jo politinę svarbą bylojo partneriai – Turkijos Respublikos ambasada Vilniuje, Turkijos ir Lietuvos prekybos rūmai, oro linijų bendrovė „Turkish Airlines“. Tiltus tarp Rytų ir Vakarų šįsyk tiesė Lietuvos kamerinis orkestras, kuriam dirigavo turkų dirigentas Muratas Cemas Orhanas, bei šio vakaro solistai – turkų arfininkas Çağatay Akyolas ir smuiku griežęs LKO primarijus Džeraldas Bidva. Akyolas Lietuvoje yra koncertavęs 2019-aisiais, tad mūsų klausytojams jis jau pažįstamas ir kaip vienas iš vyrų, įžengusių į moterų viešpatiją – arfos meno lankas.
Koncerto programai atlikėjai pasirinko kūrinius, kurie ir tapo tuo muzikiniu tiltu tarp Rytų ir Vakarų. Pradžioje orkestras pagriežė trijų dalių turkų kompozitoriaus Ulvi Cemalo Erkino Simfonijetę styginiams, o pirmąją koncerto dalį užbaigė brito Gustavo Holsto Šv. Pauliaus siuita. Pastaroji šiame kontekste turėjo ir simbolinę reikšmę – juk apaštalas Paulius kilęs būtent iš Tarso mieste (pietinėje Turkijoje) gyvenusios žydų šeimos ir krikščioniškoje kultūroje laikomas bene svarbiausiu atsivertėliu bei ankstyvosios krikščionybės misionieriumi Romos imperijoje. Pirmoje koncerto dalyje įspūdingai nuskambėjo ir G. F. Händelio Koncertas arfai ir orkestrui. Kūrinys byloja apie baroko ir šio kompozitoriaus muzikos universalumą, nes originali versija skirta vargonams – tai vienas iš 1736 m. sukurto Šešių koncertų vargonams ciklo. Spėjama, kad ir versija arfai priklauso Händelio plunksnai. Arfa taip pat yra tarsi tiltas tarp Rytų ir Vakarų, nes jos gimtine laikomas Turkijos Anatolijos regionas, kur instrumentas atsirado beveik prieš 4 ūkstančius metų.
Arfininkas Çağatay Akyolas – labai universalus atlikėjas, laisvai nardantis po įvairius muzikinius stilius, pats kuriantis muziką bei inspiruojantis kurti arfai šiuolaikinius kompozitorius. Jo meninių interesų laukas apima šalies regionų folklorą ir Turkijoje gyvavusių senųjų civilizacijų paveldą. Jo rankose arfa skambėjo taip, lyg būtų vargonai, o Händelio Koncertas suspindo išties žėrinčia baroko prabanga.
Antrąją koncerto dalį dirigentas Muratas Cemas Orhanas pradėjo nedidele prakalba – klausytojams jis pristatė XX a. turkų kompozitoriaus Cemalo Reșito Rey Andante ir Allegro smuikui ir kameriniam orkestrui bei Azerbaidžano XX a. klasiko Fikreto Amirovo Simfoniją styginių orkestrui „Poeto Nizami atminimui“, kartu primindamas vienos tautos ir dviejų valstybių paradigmą (turint omenyje Turkijos ir Azerbaidžano santykį). Gal tai ir nebūtina minėti koncerte, tačiau gyvename tokiais neramiais laikais, kad geopolitiniai kontekstai tampa reikšmingi ir kultūrai. Matant Turkiją kaip svarbią Europos šalių partnerę, mūsų klausytojams prasminga pažintis su šios šalies kultūra, juolab žvelgiant į jos paveldą, istorinį gylį ir plotį.
Ne taip dažnai tenka gėrėtis tokia dirigento ir orkestro minties, emocijų darna, kokią šįsyk spinduliavo dirigentas Muratas Cemas Orhanas ir Lietuvos kamerinis orkestras. Visi ryškiais sąskambiais ir stipriomis emocijomis pasižymintis orkestriniai opusai skambėjo stabiliai ir įtaigiai. LKO primarijus Džeraldas Bidva virtuoziškai atliko techniškai ir meniškai sudėtingą Cemalo Reșito Rey Andante ir Allegro solinę partiją. Taigi visomis prasmėmis tai buvo vienas sėkmingesnių LKO, kartu ir Nacionalinės filharmonijos, sezono koncertų.
Arfininkas Çağatay Akyolas: „Mano misija – dovanoti klausytojams džiaugsmą“
Su turkų arfininku Çağatay Akyolu kalbėjomės artėjant kovo 1 d. koncertui „Muzikiniai tiltai tarp Rytų ir Vakarų“ Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje. Stebuklingos kūrybos akimirkos, menininko misija, Anatolijos kultūros gelmės – šios temos bei atlikėjo juokas, puikus humoro jausmas lydėjo nuoširdų pokalbį.
– Kokie Jūsų pirmieji su muzika susiję prisiminimai?
– Nuo pat mažens namuose per radiją skambėdavo klasikinė muzika – jos mėgdavo klausytis tėvas. Jam pastebėjus mano interesus, dešimties buvau nuvestas į Ankaros konservatoriją. Labai norėjau groti smuiku, tačiau esu kairiarankis, tad pasiūlė rinktis kitą instrumentą. Prisimenu, kaip priėmimo metu į visus išvardintus atsakiau „taip!“ (juokiasi). Vienas iš paskutinių paminėtų buvo arfa, manęs paklausė, kaip ji atrodo. Taip sutapo, kad prieš perklausą du vaikinai kalbėjosi apie arfas. Aš pakartojau jų žodžius: „trikampio formos rėmas su stygomis“. Taip ir priėmė į arfos klasę, o nuotykiai su instrumentu tęsiasi jau 45 metus.
– Nedažnai solo partija skiriama arfai. Kaip manote, kodėl taip yra?
– Pirmiausia – dėl repertuaro. Muzikos istorijoje arfa labiau iškilo tik per impresionizmą, kartu su Maurice´o Ravelio, Claude´o Debussy muzika. Iki tol solinis repertuaras daugiausia buvo skirtas fortepijonui ar smuikui. Antra – dėl proporcijų. Orkestre turime 25–30 styginių, didesnės sudėtys apimtų 45–50, o arfų daugiausia būna dvi. Natūralu, kad kuo daugiau atlikėjų, grojančių tam tikru instrumentu, tuo jis populiaresnis. Be to, reikia nepamiršti, kad jeigu nori užsidirbti, turi būti geras dirigentas, pianistas, smuikininkas, sopranas arba tenoras. Šios penkios pozicijos populiariausios (juokiasi).
– Paminėjote repertuaro stoką, bet Jūsų interpretacijos yra paskatinusios ne vieną kompozitorių parašyti kūrinių arfai kaip soliniam instrumentui. Ir pats sukūrėte „Hetitų siuitą“, įkvėptą Anatolijos folkloro.
– Arfa – ypač gilias šaknis turintis iš Anatolijos kilęs instrumentas, skaičiuojantis jau daugiau kaip 3700 metų. Jos pirmtakė – hetitų lyra. Tai žinoma iš archeologinių tyrimų, nes ant rastos Inandiko vazoje, eksponuojamoje Ankaros muziejuje, yra pavaizduotos lyros. Tai mane įkvėpė sukurti „Hetitų siuitą“ su Anatolijos folkloro elementais. Pjesės melodija suskambo galvoje, ją užrašiau. Nesu kompozitorius, tačiau „Hetitų siuitą“ labai pamėgo ir atlikėjai, ir klausytojai.
– „Hetitų siuitoje“ iškyla tokios svarbios temos kaip kultūra, mitologija, tradicijos, palikimas, identitetas. Kokią reikšmę tai turi šiandienos transkultūriniame kontekste?
– Domiuosi labai turtinga Anatolijos kultūra, jai 12–15 tūkst. metų. Tikiu, kad Anatolijos palikimas gali atskleisti Turkijai bei visam pasauliui humanizmo svarbą, taiką, ramybę. Pavyzdžiui, Giobekli Tepė (Göbekli Tepe) šventykla yra svarbus archeologinis šaltinis – ten randama daugybė senovinių raštų, įamžinusių mitologiją. Mano draugas kompozitorius Kemalis Günüças sukūrė koncertą „Pirmasis įkvėpimas, prisilietimas prie Göbekli Tepe“ arfai, nėjui ir publikai.
Kaip minėjau, arfos gimtinė yra Turkija, tačiau ten ji nėra tokia populiari kaip Vakarų Europoje. Dėl to 2012 m. sukūrėme projektą „Arpanatolia“ – tai viena iš mano muzikinių grupių. Joje arfa „susitinka“ su kitais Anatolijos instrumentais – cura, nėjumi. Tai svarbu puoselėti šiandienos daugiakultūriame kontekste. Menas, muzika dabar ypač svarbūs, nes gyvename politiškai sudėtingais laikais.
Mane domina ir kitos kultūros. Pavyzdžiui, kartu su šengo ir kitų kinų instrumentų žinovu Wu Wei įkūrėme „New Silk Road Duo“. Pirmą kartą susitikome 2020 m. per festivalį Švedijoje ir iškart sutapo mūsų muzikiniai požiūriai, nuo to laiko bendradarbiaujame. Mūsų repertuaras itin platus – nuo kinų liaudies muzikos iki Johanno Sebastiano Bacho, Ravelio, Debussy. Tikiuosi, kada nors pasirodysime ir Vilniuje.
– Labai lauksime Jūsų su šiuo projektu Lietuvoje. Beje, Vilniuje lankotės jau ne pirmą kartą – kaip jaučiatės mūsų mieste ir kokie įspūdžiai?
– Prisiminimai apie Vilnių labai šilti – nuostabus miestas ir draugiški žmonės. Čia malonu groti, nes galiu pasidalinti savo muzika su klausytojais. Ryšį su publika jaučiau ir 2019 m. Vilniuje grodamas kartu su Lietuvos kameriniu orkestru ir dirigentu Yalçınu Adıgözǝlovu. Vėliau mūsų bendradarbiavimas tęsėsi – praeitais metais pakviečiau Lietuvos kamerinį orkestrą į Stambulą. Tai puikus orkestras, labai džiaugiausi gavęs kvietimą kartu su juo pasirodyti Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje.
– Koncerte programoje – Georgo Friedricho Händelio Koncertas arfai ir orkestrui B-dur. Kuo šis kūrinys ypatingas?
– Originali Koncerto versija skirta vargonams. Yra kelios aranžuotės arfai, iš kurių pasirinkau Marcelio Grandjany versiją . Jo aranžuotė laikoma sudėtingiausia, palyginti su kitomis, išsiskiria turininga harmonija, spalvingumu, ilga solisto kadencija. Tai netipinė baroko laikų aranžuotė, tad ją interpretuojant svarbu pajausti Grandjany stilių. Bėgant metams muzika šiek tiek kinta, vietomis įterpiau savo korekcijų, tad aranžuotę būtų galima vadinti Grandjany–Çağatay (juokiasi).
– Kokios vertybės Jums, kaip atlikėjui, svarbiausios?
– Būti solistu sunku, tai – kaip rusiška ruletė: ginklas visada užtaisytas ir nukreiptas į atlikėją, kiekvieną sekundę gali kas nors nutikti. Kartu scena yra ta magiška vieta, kurioje atlikėjas apnuogina savo sielą ir dalinasi ja su publika. Jei publika priima atlikėjo vidinį pasaulį, užsimezga ypatingas ryšys.
Labai svarbu puoselėti menininko aurą. Yra daug nuostabių atlikėjų, kurie nepaprastai pajėgūs techniškai, tačiau jų muzika bedvasė. Prisimenu, kai su „Arpanatolia“ buvome kongrese Honkonge. Viename koncerte grojo 200 arfininkių, atrodė įspūdingai, tačiau po kiek laiko pasidarė nuobodu. Regis, žmonės dabar ištroškę šou elementų, tačiau menininkui svarbu tobulėti intelektualiai, turėti savo filosofiją. Mano misija – dovanoti klausytojams džiaugsmą, padaryti juos laimingus. Labai noriu pasidalinti stebuklingomis akimirkomis ir laukiu susitikimo su publika Filharmonijoje – Lietuvos muzikos šventovėje.
– Dėkoju už pokalbį.
Kalbino Faustina DEDŪRAITĖ