Muzika kaip mąstymo forma
Ala BENDORAITIENĖ
Andriaus Žlabio gerbėjai Vilniaus festivalio koncerto laukė ne be priežasties. Pasaulio scenose nuolat koncertuojantis pianistas į Vilnių grįžo ne pasirodyti su orkestru, bet surengti rečitalį – šis žanras leidžia menininkui atsiskleisti tiesiogiai, be tarpininkų ir maksimaliai atsakingai. Programoje susitiko du didieji Vakarų muzikos mąstytojai – Johannas Sebastianas Bachas ir Ludwigas van Beethovenas, o antrojoje vakaro dalyje skambėjo paties Žlabio kūryba, atliekama su Valstybiniu Vilniaus kvartetu. Tai buvo ne tiek koncertas, kiek nuosekli muzikinė refleksija apie prasmės kūrimą ir jos patyrimą.
Jeigu reikėtų išskirti vieną kompozitorių, su kuriuo Andrius Žlabys šiandien siejamas labiausiai, tai neabejotinai būtų Bachas. Pianistas garsėja atliekantis ištisus jo ciklus, kuriems reikia ne tik techninio pasirengimo, bet ir ypatingos intelektinės koncentracijos. Bacho muzika neleidžia slėptis už efekto ar emocinio teatrališkumo – ji reikalauja struktūrinio mąstymo, polifoninio girdėjimo ir disciplinos. Todėl pasirinkimas pradėti vakarą Prancūziškąja uvertiūra h-moll, BWV 831, buvo konceptualus. Šis kūrinys dažnai vadinamas ir siuita, tačiau pats Bachas jį įvardijo kaip uvertiūrą – formą, kilusią iš prancūziško reprezentacinio ceremonialo. Tačiau kompozitoriaus rankose ši forma virsta ne stilistine citata, bet tvarkos idėja. Čia nebelieka valdovo – yra struktūra kaip kosminės logikos principas.
Pirmieji Andriaus Žlabio interpretuojami taktai skambėjo tarsi atsiveriančios erdvės gestas. Nebuvo nei pompastikos, nei išorinio efekto. Didybė čia gimė iš garso svorio ir vidinės tėkmės, o ne iš retorikos. Ypač įtaigūs buvo fugato epizodai, kuriuose pianistas kontrapunktą pavertė gyva kalba. Kiekviena balsų linija išliko savarankiška, bet kartu organiškai įsiliejo į bendrą muzikinį organizmą. Polifonija skambėjo ne kaip konstrukcija – ji veikė kaip mąstymo procesas.
Ypač įdomiai atsiskleidė šokio pobūdžio dalių pasaulis. Po monumentalaus įvado ėję Courante, Gavotte, Passepied ar Bourrée epizodai nebuvo traktuojami kaip stilizuotų barokinių šokių galerija. Pianistas juos girdėjo kaip skirtingas judėjimo būsenas – nuo elegantiškai pulsuojančio ritmo iki lengvai artikuliuotos, beveik kalbančios frazės. Kiekvienas šokis įgavo savitą charakterį, tačiau nebuvo sukarpomas į atskirus „paveikslus“ – juos jungė bendra vidinė tėkmė, tarsi visa siuita būtų vienas nuolat kintantis organizmas.
Ypatingą vietą šiame kontekste užėmė sarabanda. Ji skambėjo kaip sulėtėjęs laiko pjūvis, kuriame išorinė judesio logika beveik išnyksta, lieka tik harmoninės įtampos ir tylos dialogas. Tai ne šokis tradicine prasme, o kontempliatyvi erdvė, kurioje muzika praranda kūnišką lengvumą ir įgyja vidinės refleksijos pobūdį. Būtent šioje vietoje Bacho siuita labiausiai priartėja prie metafizinės būsenos – tarsi visa prieš tai buvusi judėjimo energija būtų sustabdoma tam, kad atsivertų gilesnis tvarkos ir laiko suvokimas. Būtent čia atsiskleidė esminė Žlabio laikysena: Bachas jo interpretacijoje nėra nei matematinė schema, nei dekoratyvinė stilizacija. Tai mąstanti struktūra, kurioje kiekviena frazė turi priežastį egzistuoti.
Natūralu, kad po monumentaliosios Bacho architektūros skambėjo Ludwigo van Beethoveno Sonata Nr. 30 E-dur, op. 109, – vienas giliausiai į žmogaus vidinį pasaulį prasiskverbiančių vėlyvojo Beethoveno opusų. Šioje sonatoje išorinė drama užleidžia vietą vidinei laikysenai, muzikinė forma tampa sąmonės kaita.
- Žlabio interpretuojama sonata neatrodė kaip filosofinis monumentas, tai buvo gyvas procesas, kuriame muzika nuolat balansavo tarp trapumo ir aiškumo. Finalo variacijų grįžimai buvo girdimi kaip vis nauji tos pačios minties atspindžiai.
Čia svarbiausia buvo ne idėjų išsakymas, bet jų tapsmo stebėjimas – muzika tarsi įgaudavo savimonės formą. Neatsitiktinai Žlabys dažnai lyginamas su Wilhelmu Kempffu, Claudio Arrau ar Radu Lupu – pianistais, kurie priklausė tai pianistų tradicijai, kai muzika buvo suvokiama kaip pažinimo forma nesiekiant išorinių efektų, jiems svarbiausia buvo vidinis kūrinio gyvenimas ir jo organiška tėkmė.
Antrojoje vakaro dalyje pianistas atsiskleidė kaip kompozitorius. Jam talkino Valstybinis Vilniaus kvartetas: Dalia Kuznecovaitė (I smuikas), Algirdas Šochas (II smuikas), Kristina Anusevičiūtė (altas) ir Viktoras Rekalo (violončelė). Ansamblis, jau kelis dešimtmečius formuojantis vieną stipriausių kamerinės muzikos tradicijų Lietuvoje, tapo lygiaverčiu Žlabio muzikinių idėjų partneriu.
Kūrinyje „Movement“ fortepijonui ir styginiams, sukurtame reaguojant į 2014 metų įvykius Ukrainoje, dominavo santūri įtampa, nedeklaratyvi emocija buvo įaudžiama į faktūrą, harmoniją ir tylos zonas.
Premjera „Medžių portretai“ fortepijonui ir styginių kvartetui organiškai užbaigė vakaro dramaturgiją. Tai muzika, kurioje kiekvienas epizodas tarsi atskleidžia individualią gyvybės formą, savitą buvimo laiką ir ritmą.
Antroje koncerto dalyje Vilniaus kvartetas pademonstravo ne tik stilistinį tikslumą, bet ir retą ansamblinį jautrumą. Styginių partijos nebuvo akompanuojantis fonas – jos veikė kaip lygiavertė muzikinės minties erdvė, ypač „Medžių portretuose“ išryškėjo jų tembrinis lankstumas ir gebėjimas reaguoti į kiekvieną fortepijoninės faktūros pokytį.
Koncertas prasidėjo nuo Bacho tvarkos idėjos ir baigėsi Žlabio kompozicijų pasauliu, kuriame muzika tampa gyvu, nuolat kintančiu reiškiniu. Pianistas virtuozas muziką paverčia mąstymo forma, jo atliekami kūriniai atveria klausimą, kaip muzika gali padėti suprasti pasaulį.