CHAIMO POTAŠINSKO 100-MEČIUI
Tomas BAKUČIONIS
Praėjusių metų gruodžio 13-ąją Lietuvos muzikos ir teatro akademijos bendruomenė paminėjo pianisto ir dirigento, LMTA profesoriaus Chaimo Potašinsko (1924–2009) šimtąsias gimimo metines. Jaukų vakarą vedusi Koncertmeisterio katedros vedėja prof. Irena Uss-Armonienė pabrėžė, kad tokio kalibro menininkų atminimo išsaugojimas LMTA bendruomenei yra labai svarbus, turint omenyje, kad istoriškai Chaimas Potašinskas nuo mūsų vis labiau tolsta.
Dalindamasi prisiminimais pirmoji Koncertmeisterio katedros vedėja prof. Ramutė Vytė Vaitkevičiūtė sakė, kad jei Chaimas Potašinskas gyventų šiais laikais, jis būtų pasaulinė koncertmeisterio meno žvaigždė. Didžiulis būrys Lietuvos dainininkų Maestro prisimena kaip neprilygstamą akompaniatorių. Jis šiai veiklai paskyrė net 55 savo gyvenimo metus, rengė programas su žinomais anų laikų dainininkais Eduardu Kaniava, Vitalija Šiškaite, Eugenijumi Vasilevskiu, Regina Maciūte ir daugeliu kitų. Teko jam ir ne vienas ekspromtinis koncertas, kai reikėdavo be pasiruošimo ir repeticijų staiga pakeisti kitą akompaniatorių. Lietuvių kompozitoriai dažnai tik jam patikėdavo redaguoti ir pirmąkart atlikti savo fortepijoninius kūrinius. Tiek Maestro kolegos, tiek buvę studentai jį prisimena kaip įvairiapusį muziką – neeilinio talento pianistą, puikų dirigentą, charizmatišką pedagogą, kuris savo mokiniams perteikdavo ne tik meistrystės paslaptis, bet ir dalindavosi su jais muzikavimo džiaugsmu.
Džiazo katedros vedėjas prof. Artūras Anusauskas Chaimą Potašinską prisiminė kaip reiklų, tačiau sykiu labai žmonišką mokytoją, nes jam rūpėjo ne tik studentų meniniai pasiekimai, bet ir jų kasdienis gyvenimas. Kartą Anusauskas pamokoje profesoriui išsitarė, kad sunkiai serga mama, jos gyvybei gresia pavojus, o gauti reikiamų vaistų neįmanoma. Tuomet Potašinskas nutraukė pamoką, sėdo į automobilį ir nuvažiavo į Antakalnio polikliniką, kur turėjo gerų pažinčių, nes vadovavo saviveikliniam medikų ansambliui… Ir gavo tais laikais retų vaistų, kurie išgelbėjo Artūro mamą. Prof. R. V. Vaitkevičiūtė Chaimą Potašinską apibūdino kaip žmogų, gebėjusį mėgautis paprastais dalykais, pavyzdžiui, nuvažiuoti į turgų, nusipirkti geros mėsos (kurios anais laikais retai būdavo parduotuvėje) ir tuo pasidžiaugti.
Šių eilučių autoriui, buvusiam Maestro Potašinsko studentui, taip pat teko garbė tą vakarą pasidalinti prisiminimais. Pratęsdamas prof. Vaitkevičiūtės mintį apie tai, kaip profesorius mokėjo džiaugtis gyvenimu, prisiminiau šmaikštų paatviravimą, kad jis maždaug kartą per mėnesį mėgdavęs „kapitališkai“ nusiplauti ir išsivalyti savo automobilį ir tai jam teikdavo džiaugsmą. Visi kalbėjusieji Potašinską minėjo kaip labai spalvingą, šiltą asmenybę. Profesorius turėjo puikų humoro jausmą ir aštrų liežuvį, kuris kaipmat sutramdydavo studentiškus norus ką nors nuchaltūrinti.
Atmintyje liko ne vienas jo vaizdingas posakis. Profesorius, formuodamas studentams repertuarą, nevengdavo skirti sudėtingesnių kūrinių, dažnai tai būdavo orkestriniai opusai – operų arijų akompanimentai. Jei pasiskųsdavai, kad kuri nors vieta nepatogi groti fortepijonu ir reikia palengvinti orkestrinę faktūrą, profesorius ištardavo savo „firminę“ frazę, kad nepatogu tik kelnes per galvą mautis, sėsdavo prie fortepijono ir čia pat tobulai paskambindavo tą „nepatogią“ vietą. Potašinskas, pats puikus pianistas ir dirigentas, savo studentams skiepijo orkestrinį dirigentišką mąstymą fortepijonu imituojant orkestro instrumentams būdingas spalvas (su tuo buvo susijęs didelis jo dėmesys fortepijoniniam tušė). Jis visuomet apgailestaudavo, kad anuomet pianistai neturėdavo partitūrų skaitymo pamokų. Visi profesoriaus studentai ir kolegos turbūt ryškiausiai prisimena fenomenalų jo talentą skaityti iš lapo ir skambinti bei diriguoti kūrinius be išankstinio pasiruošimo.
Chaimas Potašinskas nuo pirmųjų žingsnių muzikoje vadintas Kauno vunderkindu. Trylikametis koncertavo Kaune, Valstybės teatro salėje, būdamas keturiolikos su Kauno radiofono orkestru jau skambino E. Griego Koncertą fortepijonui.
Pirmąsias fortepijono pamokas abu Potašinskų vaikai privačiai lankė pas vokietę pianistę Else Herbeck-Hansen (1888–1943), baigusią Sankt Peterburgo konservatoriją. Legendinio Leopoldo Godowsky (beje, kilusio iš Lietuvos) mokinė talentingai dirbo su vaikais, jiems suteikdavo labai gerus techninius pradmenis. Chaimo tėvas, puikus siuvėjas, gerai pažinojo italų aristokratą grafą Lorenzo Salvi, kuris pasirūpino, kad abu talentingi Potašinskų vaikai išvyktų mokytis į Vakarus.
Keturiolikmetis Chaimas Potašinskas su dešimčia metų vyresne seserimi Roza atsidūrė Milano aukštojoje muzikos mokykloje, ten mokėsi pas garsų pianistą prof. Alessandro Tamburini. Grįžęs iš Italijos Chaimas studijavo Kauno konservatorijoje pas Vytautą Bacevičių, vėliau pas prof. Vladimirą Ružickį (šis buvo garsaus rusų pianisto Konstantino Igumnovo mokinys). Studijas nutraukė prasidėjęs Antras pasaulinis karas, jo audros Potašinskų šeimą nubloškė į Vidurinę Aziją. Tačiau ir tai nesutrukdė Chaimui likti muzikoje – 1943 m. Pereslavlyje Zaleskyje, kur buvo daugiau pabėgėlių iš Lietuvos, jis subūrė pirmą lietuvišką džiazo orkestrą, jam kūrė lietuviškų dainų aranžuotes.
Grįžęs į Lietuvą Potašinskas dirbo Vilniaus radiofone, 1949 m. buvo pakviestas į tuometę Valstybinę konservatoriją (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija), joje dėstė kamerinį dainavimą, ugdė koncertmeisterius, dirbo operos studijoje. Nuo 1949-ųjų pradėjo diriguoti Operos ir baleto teatre. Per 35 darbo teatre metus Chaimas Potašinskas parengė per 40 baletų, kelių operų premjeras, dirigavo daugiau kaip 3000 spektaklių. Rengdamas lietuviškas premjeras bendradarbiavo su kompozitoriais E. Balsiu, J. Juzeliūnu, A. Rekašiumi, J. Indra, baletmeisteriais J. Kelbausku, V. Grivicku, E. Bukaičiu.
Už nuopelnus Lietuvos kultūrai Chaimas Potašinskas 2000 metais buvo apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Karininko kryžiumi.
Svarbiausias Chaimo Potašinsko atminimo vakaro akcentas buvo LMTA Koncertmeisterio katedros studentų ir solistų koncertas. Pasirodė pianistės Saulė Pukinskaitė (lekt. Jonės Punytės-Svigarienės kl.), Rūta Stanelytė (prof. Eglės Perkumaitės-Vikšraitienės kl.), Fausta Hopenaitė (prof. Nijolės Ralytės kl.), Svajonė Zelkevičiūtė (prof. Audronės Kisieliūtės kl.), Ugnė Kaušiūtė (prof. Irenos Uss-Armonienės kl.), vokalistai Linas Drąsutis, Arminas Skirvainis, Julija Karaliūnaitė, Tadas Girininkas, klarnetininkas Gustas Leskauskas. Skambėjo solidus XIX–XX a. kompozitorių kūrybos repertuaras, reikalaujantis rimto pasirengimo bei profesinio meistriškumo tiek iš solistų, tiek iš koncertmeisterių. Galiu tik pasidžiaugti, kad Chaimo Potašinsko muzikinės meistrystės dvasia šiuose studentų pasirodymuose buvo gyva ir tai yra tas tikrasis jo profesinio-kūrybinio palikimo LMTA bendruomenei liudijimas.
Turbūt taikliausiai Chaimą Potašinską yra apibūdinusi jo duktė medikė Valerija Potašinskaitė: ,,Šeimoje muzika buvo religija. Tėvas buvo šmaikštuolis, spalvinga asmenybė, bet didybės manija nesirgo.“