PIANISTĘ PROFESORĘ MŪZĄ RUBACKYTĘ PO DOKUMENTINIO FILMO „MŪZA“ (REŽISIERĖ AGNĖ MARCINKEVIČIŪTĖ) SEANSO[1] KAUNO KINO CENTRE „ROMUVA“ KALBINO PIANISTĖ ŠVIESĖ ČEPLIAUSKAITĖ.
– Kaip jaučiatės žiūrėdama filmą? Nes vienas dalykas yra groti ir klausytis savo įrašų, kuriuose perteikiate kitų žmonių mintis, o kitas – stebėti iš šalies save ir savo gyvenimą.
– Pirmoji peržiūra įvyko dar prieš premjerą (ji buvo 2024 metų vasario 15 dieną). Taigi, mačiau šį filmą daug kartų ir Lietuvoje, ir užsienyje. Manau, tai didelis režisierės Agnės Marcinkevičiūtės menas iš tokios nepaprastai gausios medžiagos sukurti koncepciją, architektūrą ir padaryti filmą, kuris jaudina žiūrovus ne tik Lietuvoje, bet ir Vakaruose – JAV, Norvegijoje, Lenkijoje, Prancūzijoje. Man pačiai matyti archyvinius kadrus ir brangius žmones kiekvieną kartą yra labai jaudinantis dalykas.
– Jus pažįstame iš koncertų, interviu, bet pažiūrėję filmą apie Jus sužinojome kur kas daugiau. Filmo pradžioje grojate savo preliudą bei kūrinį smuikui ir fortepijonui – ar ši kūrybinė veikla tęsiasi? Galbūt kuriate kadencijas ar kuriuo nors kitu būdu vyksta toks kūrybinis procesas?
– Tai buvo tam tikras etapinis dalykas, kaip ir daugelis kitų disciplinų. Aš rašiau nuo pat vaikystės ir rimtai studijavau kompoziciją iki 18 metų. Mano svarbiausias profesorius buvo kompozitorius Bronius Kutavičius. Šiandien kūrybai neturiu laiko, gal kada jo atsiras. Kaip paminėjote, yra kadencijų ir transkripcijų, kas reikalinga mano – atlikėjos – profesijai. Mikalojaus Konstantino Čiurlionio metams esu padariusi jo kvarteto transkripciją, kuri įrašyta ir išleista muzikos įrašų kompanijos „Naxos“ ir jau daugelį metų skamba pasaulyje.
– Filme girdime Jus dainuojančią. Kokią vietą Jūsų gyvenime užima dainavimas?
– Dainavimas – mano didžiulis gyvenimo gailestis. Matyt, čia suveikė asmeniniai dalykai… Mama mane paėmė ir pasodino prie fortepijono. Būtų paėmęs tėvas – dainuočiau. Bet… jei paklaustumėt, mano idealas – būti operos diva. Nes balsas, orkestras, kostiumai, dramaturgija – visa tai man labai artima. Bet iš kitos pusės – šiandien mano divos karjera jau baigtųsi, o pianistės tęsiasi ir, tikiuosi, tęsis. Tačiau dainavimas man yra įgimtas dalykas, kuris niekada manęs nepaliko kasdieniniame gyvenime.
– Kaip Jūs ištveriate nuolatinį koncertavimą? Juk surengiate po kelis rečitalius per mėnesį, ištisai važinėjate, visą laiką turite būti geriausios formos. Iš pažiūros esate trapi moteris, tačiau iš Jūsų sklinda plieninė jėga. Iš kur tai?
– Tai mano pagrindinė profesija. Aš dirbu neskaičiuodama valandų, kaip neskaičiuoju ir savo gyvenimo valandų. Taip pradėjau nuo vaikystės. Pirmasis koncertas įvyko, kai man buvo septyneri, Nacionalinėje filharmonijoje, diriguojant Sauliui Sondeckiui – galima sakyti, tai buvo karjeros pradžia. Vaikystėje tai atrodė labai natūralu. Be abejo, vėliau atsirado ir visokių klausimų, ir visokių abejonių, būdingų bręstančiam žmogui – manęs tai irgi neaplenkė. Bet tas vunderkindo, gabaus vaiko elementas manyje šiandien tebėra, aš nebijau rizikuoti, aš noriu, aš komunikuoju, man tai yra natūralu kaip vaikystėje.
– Minite, kad siekėte savo žvaigždės, kad buvote įkvepiama būti žvaigžde – ar tai Jūsų mamos troškimas auginant tokį talentą? Ką Jums reiškia žvaigždės sąvoka?
– Žvaigždė man yra asmenybė. Mama siekė, kad būčiau kuo nors savo srityje, savo profesijoje. Aš turėjau didžiulį įsipareigojimo svorį ant savo pečių dėl genetikos ar kaip Dievo dovaną – talentą, kuris man buvo duotas ir kurį privalėjau vystyti. O tam reikia labai daug darbo, pasiryžimo, ištvermės, charakterio – galima būtų pridėti daugybę epitetų. Taigi, tai natūralus užtaisas, kurį turėjau nuo vaikystės ir kurį tebeturiu.
– Filme Jūs nepabijojote atskleisti, kad gyvenime, kaip ir visiems, būta įvairių momentų, iššūkių, kai pagrindas ima slysti iš po kojų. Iš kur sėmėtės jėgų? Kalbėjote apie sudėtingą laikotarpį Prancūzijoje, kai ir koncertų nebuvo, bet vis tiek ten likote, negrįžote į Lietuvą. Ar tai charakteris, kad vis vien turiu ką nors padaryti, tikėjimas ar toji kelrodė žvaigždė? Labai graži Jūsų pasakyta mintis, jog darbas persiduoda kaip kokios bangos ir per jas realizuojasi troškimai, norai…. Kas dar, be muzikos, padėjo Jums ištverti?
– Muzika yra svarbiausias postūmis kaip ir meilė šiai profesijai, šiam menui. Siekiančio žmogaus kelias negali būti paprastas, nesvarbu, kurioje srityje. Mes juk gyvenimo nerepetuojame – jį gyvename kaip gyvą koncertą. Galima pasirinkti kitaip, bet tuomet tai nebus aukštumų siekiančio žmogaus gyvenimas. Aš jų siekiau visada ir tam turėjau didelį vidinį užtaisą – vadinkim jį kaip norim: meilė muzikai, meilė gyvenimui, meilė tikslui, pajautimas, intuicija, kad tiktai toks yra tavo kelias… Mamos besąlygiška meilė ir tikėjimas buvo didžiulė jėga, taip pat ir tikrų draugų palaikymas, kuris man labai brangus.
– Nemažai lietuvių pianistų koncertuoja pasaulyje, bet koncertuojančių tiek daug kaip Jūs, išleidusių tiek (keturiasdešimt tris) įvairiausios muzikos įrašų albumų, – ir dar moterų – tikrai nėra. Tad iš Jūsų lūpų kiekvienas žodis jau skamba įkvepiančiai. Mūsų profesijoje ypač sunku tai, kad rezultatas nepasiekiamas taip greitai, kaip dirbant kitokį darbą. Mokaisi mokaisi, ir tas procesas niekada nenutrūksta. Kas dar Jus gelbsti, į ką patartumėte atsiremti?
– Kaip žinote, muzikinį kūrinį įsisaviname „lašas po lašo“. Kolekcionierius, įsigydamas šedevrą, investuoja pinigus, o mes, atlikėjai, investuojame savo laiką ir gyvenimą. Yra daug filosofinių posakių, menininkų ar rašytojų minčių, pavyzdžiui, man ateina į galvą Victoro Hugo poemos pradžia, kuri skirta Dantės aprašytam pragarui. Hugo rašo: jeigu kalbama apie pragarą, tai kalbama apie poetą. Vadinasi, mes – kiekvienas menininkas, artistas, visi, siekiantys filosofinės gilumos ar meno grožybių, – esame savo paties pragaras, kuriame ieškome išėjimo į šviesą, ir tai yra didžiulis energijos, laiko investavimas. Prisiminiau dar vieną gražią mintį – ispanų poetas Antonio Machado yra sakęs: aš niekuomet nepasieksiu, dėl to ir tęsiu. Tai vienas iš mano devizų.
– Filme žiūrėdama į kalnus sakote, kad jie Jums yra atgaiva, primena Franzo Schuberto dainą „Klajūnas“ („Wanderer“): aš nusileidau iš kalnų ir viskas čia ne taip, ir Saulė šalta, ir gėlės blankios, ir niekur nebus taip gerai, kaip ten, iš kur atėjau. Toks egzistencinis tekstas. Ar ir Jums kyla panašių minčių?
– Gamta man nepaprastai svarbi. Tik ką su vyru grįžome iš Palangos, kur koncertavau. Ten jūra, pušys, samanos – visa tai nepaprasto stiprumo, gyvybiški elementai. Šitoje šalyje, drįstu pasakyti, mes esame pagoniškai susiję su savo žeme, su gamtos elementais. Jie mus maitina, jie mums reikalingi ir mes turime juos jausti. Tai vienas iš svarbių gyvenimo malonumų. Kodėl taip sakau? Nes tai atitinka Epikūro, vadinamo malonumų filosofu, žodžius. Tačiau pats Epikūras sako, kad malonumas turi būti naudingas. Pagal jį pirmasis yra pažinimo malonumas – džiaugsmas pažinti, išmokti; antrasis – gamta, apie kurią ką tik kalbėjome, ir trečiasis – žmonės, draugystė, bendravimas. Iš šių trijų kertinių dalykų aš semiuosi ir energijos, ir atgaivos, ir vidinės pusiausvyros.
– Paminėjote draugystę ir, manau, meilę, pastebėjau, kad tie prancūziški tekstai, kuriuos Jūs skaitote filme, pasirašyti „Ton Pétrarque“. Ar tai Jūsų vyro poetiniai tekstai?
– Taip. Prieš mėnesį mes atšventėme mūsų pirmo susitikimo dvidešimtmetį. Pirmą meilės laišką iš Alaino aš gavau faksu, ir nuo to laiko jis pradėjo labai dailia plunksna rašyti į gražias knygas. Tad šiandien mes turime šešis poezijos tomus. Pradžioje mes pasirašydavome Petrarka ir Laura. Aš pati, meilės įkvėpimo pagauta, eilėmis atsakydavau į jo poetinius laiškus. Dabar tuos šešis tomus mes skaitome iš naujo, bandome išrinkti geriausius, su didžiausiu įkvėpimu sukurtus eilėraščius ir planuojame juos išleisti.
– Lauksime! Jūs laisvai kalbate prancūziškai, be abejo, ir lietuviškai – kiek dar kalbų mokate?
– Mokykloje devynerius metus mus mokė vokiečių kalbos, bet ji turbūt yra mano silpniausiai išmokta kalba, nes mus mokė taip, kad nekalbėtume. Mano vaikystės Vilniuje buvo labai paplitusi lenkų kalba, o be anglų kalbos šiandien būtų sunku išgyventi.
– Filme atkreipiamas dėmesys į Jūsų koncertinius apdarus, pateikiamos aliuzijos į Claude´o Monet lelijas iš ciklo „Vandens lelijos“. Kiek svarbi Jums koncertinė apranga, kaip ją renkatės – derindama su programa, su savo vidiniu pojūčiu?
– Taip, ir su programa, ir su sezonu, ir, be abejo, su sale. Muzikos menas nėra vizualinis menas, tačiau scenos menas yra ir vizualus. Taigi bet kuriuo atveju – ir pirmas pasirodymas, ir buvimas scenoje turi būti estetiškas. O toliau publikai reikia užmerkti akis, atverti ausis ir klausytis muzikos.
– Jūs visada esate labai elegantiška, o kartu ir puikios fizinės būklės, kas pianistams taip pat labai svarbu. Filme pastebėjau keletą pratimų, kuriuos atliekate prieš eidama į sceną. Ką Jūs praktikuojate ir ar tai dėl fizinės sveikatos, ar galbūt ir dvasinės ramybės?
– Pirmiausia, fortepijonas yra labai tinkams instrumentas – jis natūralus. Mes neturime groti persikreipę kaip smuikininkai. Gal natūralesnė už fortepijoną yra tik violončelė – ją apkabini kaip savo mylimą žmogų ir rankomis, ir kojomis – ar ne? Fortepijonas, galima sakyti, yra patogus baldas, bet reikia suprasti jo dvasią, įdedant savo natūralų svorį. Jis nėra patologiškas, tai labai sveikas instrumentas, bet reikalaujantis didelių fizinių pastangų ir garso, ir technikos prasme. Tai ir yra mano sportas. Meditacija taip pat ateina per muziką, nes mes visą dieną medituojame grodami šedevrus ir eidami į to muzikinio šedevro vidų, kaip kad įeiname į paveikslą. Toliau: mes neturime mašinos nė viename iš savo miestų, tad mes vaikštome. Be abejo, yra pratimų – ir rytietiškų, ir kitokių… Tačiau svarbiausias dalykas, padedantis išvengti traumų ir palaikyti formą, yra natūralus įsiklausymas į savo kūną ir į savo instrumentą. Claude´as Debussy sakė: leisk fortepijonui kalbėti.
Klausimas iš salės (Inga Liukaitytė-Kang):
Ar esate jautusi, o gal ir dabar jaučiate scenos jaudulį? Ir kaip su juo kovoti?
– Mes negalime išeiti į sceną taip, kaip ateiname į savo virtuvę. Tai neįmanoma. Mes turime didžiulį įsipareigojimą autoriui, kurio kūrinį rengėme ir kurį „išverčiame“, kuriam įkvepiame gyvybės – be mūsų jis būtų negyvas, nes partitūra yra tik taškeliai popieriuje. Tas įsipareigojimas ir atsakomybė prieš autorių bei noras perteikti publikai tą šedevrą taip, kad ji suprastų, – ir yra didžiausias jaudulys. Su juo kovoti neverta, reikia paprasčiausiai įeiti į tą kūrinį, kaip įeinama į kažkokį kitą pasaulį, ir tam reikalingas nepaprastai didelis susikaupimas – toks didelis, kad šalia gali važiuoti traukinys, o tu jo negirdėsi.
– Tęsiant autoriaus temą – kuo Jus užbūrė Ferencas Lisztas, kad tapo pagrindiniu Jūsų repertuaro kompozitoriumi? Ir kuo patraukia kiti pasirenkami kompozitoriai, pavyzdžiui Leopoldas Godowsky?
– Kalbant apie Lisztą, nevadinčiau jo pagrindiniu, sakyčiau, tai – raudonoji linija, kuri tęsiasi nuo pat vaikystės. Mano diskografijoje yra visas būrys kompozitorių, net neįtikėtinai retų – esu labai smalsus žmogus. Šiuo metu ruošiu Krzysztofo Pendereckio „Resurrection“, Koncerto fortepijonui ir orkestrui diską, kurio kelis fragmentus girdėjote šiandien (filme). Esu laiminga, nes pati galiu pasirinkti kūrinius – mes, solistai, galime groti, kas mums artimiausia. Nebent dalyvaujame tam tikros tematikos festivaliuose ir jai pritaikome pasirenkamus kūrinius. Kiekvieno mano pasirinkimo esmė – kūriniai negali būti banalūs, nepasakantys nieko reikšmingo. Man svarbu, kad kiekvienas meno kūrinys perteiktų žmogui tam tikrą prasmę. Pirmiausia man pačiai: aš negaliu gyventi su kūriniu – o mes, kaip žinote, kartu gyvename labai ilgą laiką, – kurio nemyliu, lygiai kaip su nemylimu žmogumi. Taigi man reikia prasmingo, turiningo, dvasingo, temperamentingo ir labai kompleksiško kūrinio.
– Kiek svarbios Jums kitų pianistų interpretacijos? Ar jų klausotės ir kiek jos veikia Jus, jeigu veikia?
– Yra daug iškilių pianistų, kurių klausausi. Reguliariai klausausi koncertų, kas ne visuomet būdinga mūsų profesijos žmonėms. Mes su vyru esame entuziastingi koncertų lankytojai, klausomės ir pianistų, ir ne pianistų, esame didžiuliai operos mėgėjai – specialiai važiuojame į operos spektaklius ar lankome juos savo gyvenamuose miestuose – Paryžiuje, Ženevoje, Vilniuje. Kitų pianistų interpretacijos gali būti labai vertingos ir įkvepiančios. Aš ieškau įkvepiančių, galinčių man „atidaryti langą“, ir tai nebūtinai turi būti pripažinti, patys populiariausi ar geriausi atlikėjai. Bet svarbiausias šaltinis yra partitūra, autoriaus paliktos pastabos.
Klausimas iš salės:
Pirmiausia noriu padėkoti už Jūsų organizuojamą Vilniaus fortepijono festivalį. Taip pat noriu užduoti porą klausimų. Pirmas: Jūsų CV labai įspūdingas – ar manote, kad esate dar ko nors nepasiekusi kaip atlikėja? Antras: Jūs esate dėsčiusi, tačiau man neteko girdėti, kad ką nors vadintumėte savo studentu. Kita vertus, inicijuojate „Lisztofonijos“ konkursą, kuris orientuotas į jaunus atlikėjus. Kokią matote savo kaip pedagogės ir edukatorės misiją profesiniame gyvenime?
– Labai ačiū už šiuos plačius klausimus. Visi pianistą ar smuikininką sieja tik su jo tiesiogine profesija, o Jūs dabar paminėjote Vilniaus fortepijono festivalį. Tai vienas iš mano „kūdikių“, kuris gimė 2009 metais ir kurio devintoji laida bus artėjantį lapkritį. Taigi, čia tęstiniai ir ne tik pianistės darbai – tai kultūriniai, švietėjiški darbai, menininko darbai plačiąja prasme, tarptautiniai, per meną skleidžiantys Lietuvos vardą – visa tai niekuomet nesibaigs. „Lisztofonija“, vykstantis kas dveji metai, yra mano mažutis „kūdikėlis“, jis labai gražiai auga: turime pasirašę sutartį su didžiuliu Liszto festivaliu Gedelės (Gödöllő) pilyje šalia Budapešto, ir tai labai gerai auklėja jaunimą. Šie visi papildomi, netiesioginiai mano profesijos dalykai man labai svarbūs ir jie vystosi paraleliai su mano, kaip fortepijono muzikos interpretatorės, veikla.
– Norėčiau papildyti, kad Jūs dėstote – bendradarbiaujate su Mstislavo Rostropovičiaus fondu.
– Tikrai taip, jau dvidešimt penkerius metus. Esu kaip krikštamotė, padedu tiems jauniems žmonėms – jie atvažiuoja į meistriškumo kursus, aš su jais dirbu, stebiu jų evoliuciją. Taip pat tebesu Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesorė, nuolat atvykstu vesti meistriškumo kursų. Grįžtu ir į savo Alma mater – Čiurlionio menų gimnaziją. Gabių žmonių aš matau labai daug ir Lietuvoje, ir svetur, turiu didžiulį savo esamų ar buvusių mokinių ratą, jie yra mano geriausi draugai – jų daug ir sunku būtų išskirti tik vieną.
– Šiuo metu švenčiame Čiurlionio metus. Klausydama Jūsų įrašytų keturių jo kūrybai skirtų kompaktinių diskų, atkreipiau dėmesį į įdomias ir įtikinančias interpretacijas. Tik ką minėjote, kad pirmiausia skaitote autoriaus tekstą – bet Čiurlionio tekstas ne visada yra ta autorinė redakcija, kuria galima šimtu procentų pasitikėti. Gal planuojate išleisti savo Čiurlionio kūrinių redakciją?
– Mano žiniomis, jau yra keturios redakcijos.
– Bet ar nereikėtų ir koncertuojančios pianistės redakcijos?
– Aš tai darau savo grojimu. Čiurlionio atveju ne visada seku tuo, ką matau natose, nes kai kurie kūriniai yra tarsi eskizai ar paveikslai, ne visuomet užbaigti, o kartais užbaigti labai garbingų žmonių. Manau, kad tikrai gali turėti savo nuomonę ir tie, kurie su ta medžiaga dirba ir gyvena tuose kūriniuose.
Klausimas iš salės:
Kaip supratau, Jūsų eilėraščiai iš pradžių buvo parašyti prancūzų kalba ir tik paskui išversti į lietuvių. O kokia kalba Jūs sapnuojate ir galvojate – ar prancūziškai, ar lietuviškai?
– Tai priklauso nuo situacijos: skaičiuoju lietuviškai, apie sūrius kalbu prancūziškai, apie vyną taip pat (šypsosi). Vesdama meistriškumo kursus ir siekdama įkvėpti dalyvius, pasitelkiu įvairius tarptautinius mano valdomų kalbų įvaizdžius, kurie geriausiai atspindi tam tikrą muzikinį ar emocinį momentą… Geras klausimas – reiks man apie tai daugiau pagalvoti.
Klausimas iš salės:
Savo knygoje rašote, ką veikiate prieš koncertą, bet ar turite kokią nors rutiną po koncerto?
– Sakyčiau, tai nėra rutina, tai – šventė! Žinoma, po sėkmingo koncerto – sėkmingo mano nuomone, nes publika dažniausiai būna laiminga. Žinote, yra toks Rachmaninovo, pianisto, pavyzdys – po koncerto „Carnegie Hall“, kai visa publika eina iš proto, jis raunasi plaukus, nors jų nėra ant galvos, ir sako: taškas nuslydo, taškas nuslydo! Vadinasi, jis nepasiekė kulminacijos. Tad po sėkmingo, mano nuomone, koncerto yra didžiulė šventė, palaima, ir aš jaučiuosi kaip tas valstietis, kuris gerai pardavė savo grūdus (šypsosi).
Klausimas iš salės:
Ką jaučiate grodama kartu su savo vyru?
– Tai mūsų džiaugsmas ir malonumas. Galbūt profesionalui grojant su mėgėju yra tam tikrų subtilybių, bet, kaip aš jam visuomet sakau, jeigu jis nebūtų muzikantas dvasioje, aš, ko gero, negalėčiau groti su mėgėju. Laimei, jis yra nepaprastai muzikalus žmogus.
– Nėra paprasta parašyti knygą, taip pat ir kuriant filmą reikia svarbiausius dalykus atrinkti iš gausybės medžiagos. Ką nauja sužinojote apie save? Ar kas pasikeitė Jūsų gyvenime palyginti su tuo, kas buvo iki filmo sukūrimo ir po jo?
– Kaip matėte, filme mes labai natūralūs, pamiršome apie kamerą, todėl aš nesakyčiau, kad kas nors pasikeitė. Mes paprasčiausiai gyvenome tą laiko tarpsnį, o jis buvo ilgas – treji metai vietoj pusantrų dėl kovido. Tai viena iš gyvenimo patirčių, bet, kaip matote iš archyvinių kadrų, tai ir mano gyvenimo dalis nuo vaikystės. Taigi filmas mums leido dar giliau pažvelgti į save ir pasidalinti tuo su jumis. Džiugu išgirsti iš žiūrovų, kad jau matė filmą kelis kartus ir pastebėjo įvairių gražių detalių. Iš tiesų į jį nepateko labai daug medžiagos, kaip sako režisierė, iš to buvo galima padaryti penkis filmus. Bet atrinkta tai, kas atrinkta,
– Galbūt norėtumėt pasakyti ką nors, ko nei aš, nei kiti Jūsų nepaklausė?
– Aš nieko tokio nepasiruošiau, tik noriu pasakyti, kad gyvenimas yra nuostabus, kad gyvenimas mene, su menu, su jumis, su publika yra praturtinantis, ir kuo daugiau mes bendrausime, kuo labiau atversime širdį kultūrai, grožiui, tuo daugiau padėsime tam visiškai pašėlusiam pasauliui rasti pusiausvyrą, nes tik grožis gali išgelbėti pasaulį.
Abstract
In a conversation following the screening of the documentary Mūza, pianist and professor Mūza Rubackytė reflects on her artistic path and the role of music in her life. She speaks about her early vocation, the discipline of continuous work, stage experience, and the responsibility of interpreting composers’ works. The pianist also discusses her repertoire choices, the significance of the music of Franz Liszt and M. K. Čiurlionis, as well as her pedagogical and cultural initiatives, including the Vilnius Piano Festival, the “Lisztofonija” competition, and her work with young musicians. The interview reveals her understanding of music not only as a profession but also as a profound source of meaning and creative energy.
[1] 30-ojo Pažaislio muzikos festivalio renginys.