Šių metų pavasarį Vilniaus mokytojų namų moterų choras „Aidas“ švenčia muzikinės veiklos 65-metį. Kolektyvas užima reikšmingą vietą lietuviško chorinio meno panoramoje: dalyvauta penkiolikoje Lietuvos dainų švenčių, koncertuota tiek šalies, tiek ir prestižinėse Europos salėse, laimėta apdovanojimų įvairiuose chorinės muzikos konkursuose bei festivaliuose. Sukakties proga Ramunė KRYŽAUSKIENĖ kalbina ilgametę choro meno vadovę ir dirigentę Liną BLEBAITĘ-MAČIULIENĘ.
– Švęsdami meninių kolektyvų jubiliejus, visuomet prisimename jų ištakas. Prašyčiau trumpai nušviesti „Aido“ kūrybinį kelią.
– Vilniaus mokytojų namų moterų choras „Aidas“ – vienas solidžiausių amžiumi mėgėjų meno kolektyvų Lietuvoje, jo ištakos siekia net 1958 metus. Tuomet ryškus menininkas, choro dirigentas Juozas Vanagas, pamatęs anksčiau jo įkurto vyrų choro „Aidas“ kūrybinę sėkmę, po kelerių metų į tokio pat pavadinimo chorą subūrė moteris. Per kelis J. Vanago vadovavimo dešimtmečius buvo pasiekta ženklių meninių rezultatų, parengtas gausus, stilistiškai įvairus repertuaras, kolektyvas ne kartą buvo pripažintas geriausiu moterų choru Lietuvoje. Vėliau jam trumpai vadovavo Pranas Jankauskas, Viktoras Budrevičius, Algimantas Lopas. Dešimt metų prie dirigento pulto stovėjo Petras Vaičekonis, su juo choristės Vilniaus rotušėje atšventė kolektyvo 35-metį. Aš chorui vadovauju nuo1995-ųjų.
– Koks buvo Jūsų pačios kelias į muziką ir kaip atėjote į „Aidą“?
– Gimiau ir augau Kaune. Nuo ketverių mokiausi skambinti fortepijonu pas mokytoją Rasą Derbutienę, vėliau iki penkiolikos metų lankiau Kauno 1-ąją muzikos mokyklą. Stiprus noras gyvenimą susieti su muzika inspiravo chorinio dirigavimo studijas, Kauno Juozo Gruodžio aukštesniojoje muzikos mokykloje (dabar – konservatorija) mokiausi pas dabar jau a. a. chorvedį Donatą Jokūbonį. Neišdildomą įspūdį paliko dainavimas choro studijoje pas Ramutę Štreimikytę, o solfedžio labai gerai išmokė Danguolė Vaitkutė. Baigusi konservatoriją išvažiavau į Vilnių, į Lietuvos muzikos akademiją (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija), kur penkerius metus mano chorinio dirigavimo studijoms vadovavo prof. Dainius Puišys.
Vadovauti moterų chorui „Aidas“ pradėjau trečiais LMTA studijų metais. Mokiausi gerai, nuolat dalyvaudavau įvairiuose meistriškumo kursuose, tad mane pastebėjo P. Vaičekonis ir pasiūlė iš jo perimti vadovavimą chorui. Turėti „savo“ chorą buvo ir tebėra kiekvieno chorvedžio svajonė. Į pirmą repeticiją ėjau kupina naujų idėjų ir entuziazmo, bet radau susirinkusias vos penkias dainininkes. Privalėjau žaibiškai perprasti situaciją, išmokti repetuoti, dirbti su žmonėmis. Dauguma moterų sugrįžo, o išėjusias pakeitė naujos choristės. Sparčiai judėjome pirmyn, tad jau 1998 m. sėkmingai dalyvavome Pasaulio lietuvių dainų šventėje.
Būta ir sunkių dienų. Tuo metu neturėjome patalpų repeticijoms, priklausėme nuo pavienių žmonių geranoriškumo. 1995 m. choras repetavo Statistikos departamento salėje, ten pradėjus remontą radome prieglobstį Šv. Mikalojaus bažnyčios parapijos namuose. Taupumo sumetimais žiemą patalpos būdavo mažai šildomos, todėl kartais repeticijų tekdavo atsisakyti. Mano atlyginimas tuo metu buvo 2 litai už vakarą… Metų pabaigoje choro seniūnė Birutė Doronenkovienė, radusi rėmėjų, man sumokėdavo. Džiugu pabrėžti, jog šį sudėtingą laikotarpį išgyvenome gana sklandžiai. Padėjo prigimtinis entuziazmas – svarbiausia varomoji jėga, neleidusi palūžti, priešingai, sunkiausiomis akimirkomis skatinusi eiti pirmyn.
– Kaip formuojamas choro repertuaras? Kas lemia kūrinių žanrų ir stilių pasirinkimą?
– Gausiame choro repertuare puikuojasi akademinė įvairių stilių ir žanrų muzika. Pagrindinis aspektas, į kurį atsižvelgiu formuodama repertuarą, yra chore dainuojančių moterų vokalinis pajėgumas. Svarbu įvertinti kiekvieną kūrinį, kad jis atitiktų mūsų turimus gebėjimus. Didele dalimi pasirinkimą lemia būsimų koncertų tematika, privalomas dainų švenčių repertuaras, konkursų reikalavimai ir festivalių pobūdis. Visuomet siekiu balanso, muzikos žanrų ir stilistikos įvairovės, įtraukiu tik meniškai brandžius, emociškai raiškius kūrinius.
Kolektyvo repertuare gausu tiek lietuvių klasikų M. K. Čiurlionio, J. Naujalio, Č. Sasnausko, tiek ir dabarties autorių A. Bražinsko, V. Miškinio, V. V. Barkausko, B. Balakauskienės, J. Tamulionio ir kt. originalių ir aranžuotų kūrinių. Vertiname šiuolaikinę muziką, moterys džiaugiasi dainuodamos moderniomis išraiškos priemonėmis grįstus norvego Ola Gjeilo (g. 1978) ar latvio Ēriko Ešenvaldo (g. 1977) opusus. Kartais repertuarą papildome ir lengvesnio žanro, populiariosios muzikos kūriniais – G. Jautakaitės, V. Kernagio, D. Pulausko, A. L. Weberio dainomis ar gospelais.
Kiekvieną sezoną repertuarą gausiname. Praėjusiais metais dalyvavome šimtmečio Dainų šventėje „Kad giria žaliuotų“, tad parengėme nemažai lietuvių kompozitorių dainų. Turime ir specialiai mūsų chorui parašytų kūrinių. Ypač daug dainų mums skyrė a. a. prof. Lionginas Abarius, ilgametis choro draugas ir šviesulys. Tokia kūrybinė partnerystė paskatino surengti ne vieną įsimintiną jo kūrybos vakarą.
– „Aidas“ yra mėgėjų kolektyvas, tačiau siekiate maksimalaus atlikimo profesionalumo. Kam skiriate daugiausia dėmesio?
– Remiuosi klasikine chorinio dainavimo tradicija ir tautine dainavimo mokykla. Esu profesionali muzikė, tad ir su moterų choru dirbu profesionaliai, nors dauguma chorisčių yra mėgėjos, neturinčios muzikinio išsilavinimo. Repeticijose daug dėmesio skiriu darniam ansambliniam muzikavimui, dainavimo lankstumui, skambesio kokybei. Visada mokau tikslios intonacijos, padedu perprasti kompozitorių muzikinę kalbą, ugdau gebėjimą profesionaliai atlikti kūrinius, jautriai reaguoti į dirigento emocijas. Labai vertinu dainų teksto suvokimą, aiškią artikuliaciją, akcentuoju kūrinio muzikinę dramaturgiją, raiškią, įtaigią interpretaciją. Per koncertus stengiamės atskleisti viską, kas buvo pasiekta per repeticijas. Būdama optimistė, stengiuosi šį bruožą perteikti ir choristėms, mėgstu kurti ekspresyvų meną, teigianti gyvenimo džiaugsmą ir grožį.
„Aido“ kūrybinė branda, meninis lygis buvo gerai įvertintas 2023 m. Lietuvos chorų konkurse. Tarp II laipsnio diplomantų choras surinko daugiausia balų, tik kelių pritrūko iki pirmosios kategorijos.
– Kokiais kriterijais remiatės priimdama naujas dainininkes?
– Šiuo metu choras išgyvena kūrybinį pakilimą. Praėjusi Dainų šventė draugėn sukvietė nemažą būrį norinčių dainuoti. Daugelį stebina, kad šiandien, kai visi bėga, lekia ir niekuomet neturi laiko, po sunkios darbo dienos net 50 įvairaus amžiaus ir profesijų moterų (mokytojos, buhalterės, gydytojos, verslininkės, logistikos specialistės) noriai lanko choro repeticijas. Kassavaitiniai susitikimai, koncertinės išvykos, pasirodymai įvairiomis progomis suburia jas kilniems tikslams, padeda užmegzti kūrybinę draugystę, įkvepia susitelkti ir dalytis menine patirtimi.
Pradedančioms choristėms muzikinis išsilavinimas nėra būtinas. Kai kurios tik atėjusios ima pažindintis su muzikiniu raštu. Svarbūs vokaliniai duomenys, balso tembras, muzikavimo patirtis. Mėgstu klausti, ar dainavo vaikystėje. O tada jau priklauso nuo pačios dainininkės, kiek ji pasirengusi tobulėti, skirti laiko ir kitų resursų dainavimui chore. Svarbus tobulėjimo variklis – entuziazmas. Antai viena kolektyvo narė net kelerius metus „vijosi“ chorą, Noras dainuoti buvo toks didelis, kad ji privačiai mokėsi vokalinės technikos ir mūsų atliekamų kūrinių. Šiuo metu ji yra viena geriausių choro artisčių.
– Papasakokite apie choro koncertinę veiklą.
– Moterų choras aktyviai koncertuoja ne tik įvairiuose Lietuvos miestuose, bet ir užsienio šalyse. Kelis kartus per metus važiuojame į muzikos festivalius, konkursus ar dainų šventes užsienyje. Galime pasidžiaugti nuolat besiplečiančia koncertinių maršrutų geografija – dainavome Ispanijoje, Italijoje, Maltoje, Prancūzijoje, Sakartvele ir kitose šalyse. Koncertus kitose valstybėse labai vertiname, juose plačiai pristatome tautinį folklorą ir lietuvių kompozitorių kūrinius. Atstovauti savo šaliai, jos chorinei kultūrai yra reikšminga kultūrinė misija.
Savotiška labdaringa veikla laikome pasirodymus įvairiose Lietuvos bažnyčiose, turime parengę visą pluoštą sakralinės muzikos kūrinių. Tokio pobūdžio koncertai suteikia galimybę plačiajai visuomenei nemokamai lankytis chorinės muzikos renginiuose, plėsti savo akiratį.
Daugelį metų bendradarbiaujame su įvairiais meniniais kolektyvais, glaudžius ryšius palaikome su Lietuvos moterų chorais „Nona“, „Eglė“, „Indraja“, vyrų chorais „Aidas“, „Vytis“ ir „Sakalas“. Kūrybinė bičiulystė skatina naujų chorinės muzikos idėjų gimimą, meninės raiškos įvairovę, bendradarbiavimą su kompozitoriais.
– Chorui talkina dvi pagalbininkės. Koks jų vaidmuo kasdieniame kolektyvo gyvenime?
– Ilgus metus chorui talkina talentinga pianistė Kotryna Gediminaitė. Jos akompanavimas yra įvertintas įvairų konkursų diplomais. Įkvėpimo kupina Emilė Elena Dačinskaitė chore dirba vokalo pedagoge. Jauna, perspektyvi dainininkė padeda įveikti vokalinius iššūkius, tobulinti choro skambesį, moko įvairių dainavimo ir kvėpavimo paslapčių. Neretai koncertuose ji atlieka solo partijas. Šioms dviem pagalbininkėms esu nepaprastai dėkinga už kūrybinę draugystę, nuolatinį profesinį palaikymą. Jos ženkliai prisideda prie teigiamų choro pokyčių, jų pastabos ir patarimai visuomet svarbūs ir naudingi.
– Kokie artimiausi choro kūrybiniai planai?
– Moterų choras „Aidas“ balandžio 5 dieną Vilniaus rotušėje švęs 65-erių metų sukaktį. Numatomas koncertas buvo didelė paskata parengti naują programą, tarsi apibendrinti savo kūrybinę patirtį, atskleisti dabartinius gebėjimus ir taip nutiesti kelius į muzikinę ateitį. Šiame koncerte laukiame chorinės muzikos mylėtojų, buvusių „Aido“ vadovų, chormeisterių ir dainininkių. Bus didelė chorinės muzikos šventė.
Po jubiliejaus, gegužės mėnesį, surengsime koncertus chorinės muzikos festivalyje Italijoje, o birželio 27–29 d. dainuosime Šiaurės Amerikos lietuvių dainų šventėje Klivlande.