Agnė BENETYTĖ
„Kas patinka pedagoginiame darbe? Turiu galimybę ne tik lavinti mokinių klausą, muzikinį skonį, bet ir formuoti jų vertybinį stuburą, kas man visų svarbiausia. Ir kai kada net pavyksta, sugrįžę studentai dėkoja. Tuomet matau prasmę“, – sako Laima Sugintienė, Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatorijos muzikos teorijos dalykų mokytoja ekspertė.
Mokiniai, teikdami L. Sugintienės kandidatūrą Metų mokytojo apdovanojimui, ją pristatė kaip pedagogę, kuri ne tik perteikia savo srities žinias, bet ir moko vieno itin svarbaus, kitų dažnai pamirštamo dalyko – kritinio mąstymo. Pamokose L. Sugintienė aptaria ir šių dienų aktualijas, kurios vienaip ar kitaip susijusios su mokymosi tikslais.
Laima Sugintienė – muzikologė, parašiusi daugybę straipsnių ir recenzijų. Taip pat vienintelė ne vilnietė, pakviesta rengti elektroninių muzikos istorijos vadovėlių vaikų muzikos mokykloms. Savo dalyje ji nagrinėja romantizmo nacionalines kompozicijos mokyklas ir operą.
Be pedagoginės veiklos, L. Sugintienė aktyviai dalyvauja Klaipėdos kultūriniame gyvenime. Buvo ilgametė „Padėkos kaukės“ apdovanojimų ekspertų komisijos narė, gerą dešimtmetį vesdavo koncertus Klaipėdos koncertų salėje. Taip pat veda temines ekskursijas ne tik Klaipėdoje, bet ir Vienoje, Berlyne.
Mokytoja su gidų kursuose sutikta Lina Astrauskiene subūrė operos mylėtojų klubą „Opergrimai“ ir jo nariams organizuoja keliones į Europos operos teatrus.
– Geras muzikologas, muzikos teorijos pedagogas: kokių savybių jam reikia?
– Nežinau, kas yra „geras“. Man autoritetai Šimkinėje buvo prof. Daiva Kšanienė, vėliau, Lietuvos valstybinėje konservatorijoje (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija), – profesoriai Algirdas Ambrazas, Vytautas Landsbergis. Pastarasis man visada buvo ne tik muzikologas. Mokėmės viename kurse su jo dukra Birute Landsbergyte, tad kartą Kačerginėje važiavome jo senu žiguliuku grybauti. Pravažiuodamas pro sovietinį stendą jis tarstelėjo: „O jeigu būtų parašyta: „Neteršk LIETUVOS!“ Iki Sąjūdžio dar buvo toli… Jis mums dėstė redakcinę praktiką. Kartą iš bendrakursių darbų išrinko mano tekstuką, ir tai buvo mano pirmoji publikacija tuometėje „Komjaunimo tiesoje“. Mokė reikalauti, kad redaktorius parodytų tekstą po redagavimo. Kas tau, studenčiokui, rodys… Kurį laiką dirbau „Literatūroje ir mene“, teko imti interviu iš prof. S. Sondeckio, iš tuomet dirigentų konkursą laimėjusio G. Rinkevičiaus. Buvau laiminga, kai kompozitorius O. Balakauskas pagyrė, kad į jo namus imti interviu atėjau gerai pasiruošusi.
Kokių savybių reikia? Nemanau, kad kokių nors išskirtinių. Gal tikėjimo tuo, ką darai? Nuoširdumo. Padorumo. Gal šiek tiek pedantiškumo? Galvojimo. Bet juk visiems to reikia…
– Kas Jus paskatino rinktis muzikologės ir pedagogės kelią?
– Kartais pajuokaujama – muzikologais tampa tie, kurie nemoka nei groti, nei dainuoti, bet kritikuoja tuos, kurie tai geba daryti. Iš keršto…
Mano atveju tai buvo absoliuti tiesa, nes manęs net į J. Karoso muzikos mokyklą nepriėmė – mat norėjau groti tik smuiku. Tais laikais vaikų būdavo pilni kiemai, ten jie rengdavo koncertus (pamėginkit tai įsivaizduoti šiandien!). Gyvenome Jūros gatvėje, kur dabar S. Dacho namai. Dar ir šiandien išlikęs didelis medis, po kuriuo vykdavo tie koncertai. Užsilipusi ant taburetės smuiku griežė Nelytė…
Į stojamuosius mama nuvedė mus abi su seserimi. Ją priėmė (bet ji nenorėjo), o manęs – ne. Smuikui, esą, mažieji pirštai per trumpi, oktavų neapims. Siūlė kankles, dar kažin kokį instrumentą. Ne, tik smuikas! Tai tėvai – tais laikais! – pasamdė privatų smuiko mokytoją, šviesaus atminimo V. Balkaitį. Metus vaikščiojau pas jį į namus Teatro aikštėje, o paskui nuėjau į antrą klasę muzikos mokykloje. Vėl bėda – vaikai jau solfedžio diktantus rašo, o aš tik „Tupi žvirblis kamine“ griežti moku…
Paskutiniais muzikos mokyklos metais mano mokytojas išėjo į pensiją. Aš jau buvau styginių orkestro koncertmeisterė, mano smuiku pats prof. S. Sondeckis griežė, o čia atėjo nauja mokytoja ir ėmėsi pokyčių, dienyne po kiekvienos pamokos atsirasdavo įrašas: intonacija! Planavau stoti į tuometę S. Šimkaus aukštesniąją muzikos mokyklą, bet ėmiau abejoti. Tiesiai šviesiai paklausiau naujosios mokytojos – ar turiu pakankamai gabumų. Nepasakė, kad ne, tačiau visada buvau (tebesu) labai savikritiška ir šį tą tarp eilučių supratau. O čia dar pirmoji meilė į Šimkinę stoja… Beliko muzikos teorija.
Po poros metų norėjau mesti, nes meilę iš mokyklos išmetė, o ir pati vėl ėmiau abejoti – kas toliau? Abejojau, ar įstosiu į Lietuvos konservatoriją, nes keletą metų šimkiukai į muzikos teoriją neįstodavo, o tai buvo labai galvoti vaikinai. Bet direktorius sudarė išskirtines sąlygas mokytis dviejose mokyklose. Katorgiški metai: diena muzikos mokykloje, o nuo 18 val. iki nakties – vakarinė mokykla drauge su uostininkais, kranininkais, dokininkais ir vadinamosios 16-osios divizijos merginomis, jeigu suprantate, apie ką aš čia…. Taip gavau du diplomus. Vėliau studijavau Muzikos teoriją tuometėje Lietuvos valstybinėje konservatorijoje, jos rektoriaus prof. J. Antanavičiaus klasėje.
– Gimėte ir augote Klaipėdoje…
– Aš klaipėdietė. Tėvas, po tremties Sibire grįžęs į Lietuvą, norėjo „eiti į jūrą“, kaip sako jūreiviai, bet dėl suprantamų priežasčių „neišėjo“, tačiau liko Klaipėdoje. Mokiniams, studentams visada prisistatau: lietuvė, klaipėdietė, šimkiukė. Tas „šimkiškumas“ man labai svarbus. Kai artėjo S. Šimkaus konservatorijos 100-metis, direktorei pasakiau: noriu miestui parodą surengti, kad visi suprastų, jog mes ne kokia vos 200 mokinių turinti mokyklėlė. Kad mes „KON-SER-VA-TO-RI-JA“! Ir kad gatves užsidarysim, su orkestru žygiuosim. Padarėme! Tai mano prioritetai, esmė. Beje, „šefas” (taip vadindavome specialybės dėstytojus) sakydavo, kad kalbu su rusišku akcentu – tuomet Klaipėdoje tų „didžiųjų brolių“ buvo arti 40%. Tik baigusi gidų kursus dar giliau suvokiau Klaipėdos išskirtinumą ir tragišką likimą. Mane jau studijų laikais pykdydavo, kai kas nors sakydavo, kad esu iš Žemaitijos, – juk sovietmečiu nei apie 1923 m. įvykius, nei apie Mėmelį „didžiojoje Lietuvoje“ mažai kas žinojo. Bet kai dar ir dabar paskelbia, kad „Eurovizijos“ finalas vyks Žemaitijoje, Klaipėdos „Švyturio“ arenoje…
Tad po studijų su vyru (irgi šimkiuku) nelabai ir svarstėm, kokio paskyrimo norėti – žinoma, Klaipėda. Teoretikams didesnio pasirinkimo čia kaip ir nebuvo – pedagoginis darbas praktiškai be alternatyvos, o aš jokio pašaukimo, jokių svajonių būti dėstytoja, mokytoja neturėjau. Taigi tokios buvo realijos. Tačiau per Šimkinės 75-metį, sutikusi savo „šefą“, į klausimą, kas patinka pedagoginiame darbe, jau turėjau atsakymą – galimybė daryti įtaką. Taigi, aš influencerė. Turiu galimybę ne tik lavinti klausą, muzikinį skonį, bet ir formuoti vertybinį stuburą, kas man visų svarbiausia. Ir kai kada net pavyksta, o sugrįžę studentai dėkoja. Tuomet matau savo darbo prasmę. Smagu, kai buvusio mokinio, jau dainuojančio Karališkojoje operoje (Londono Kovent Gardene), interviu perskaitai, kad jam įskiepijai smalsumo geną.
Pati esu smalsi, gal todėl pedagoginiu darbu neapsiriboju.
– Kokios muzikos mėgstate klausytis laisvalaikiu?
– Tylos. Miško. Labai mėgstu klausyti jūros.
– Kokie Jūsų pomėgiai už muzikos ribų?
– Knygos. Esu jų rijikė. Tuo pačiu metu visada skaitau kelias: viena iš profesinės srities, kita – apie žmogų, kūną, sielą ir pan. Ir būtinai detektyvas. Mano savotiška biblija – S. Zweigo „Vakarykštis pasaulis“. Ji man padėjo suprasti Vieną. Šių dienų kontekste pranašiškai skamba jo karo nuojauta… Visada stebiuosi, kaip žmogus gali atsakyti į klausimą, kokia jo mėgstamiausia knyga. Jų daug ir kiekvienu laikotarpiu vis kita. Šimkinėje J. Meko eilėraščius iš „Gėlių kalbėjimo“ atmintinai cituodavom, o šiandien poezijos visai mažai skaitau.
Teatras. Nuo mokyklos laikų. Iki Sąjūdžio dar buvo toli, o po V. Paukštės „L IE bus LIE, T U bus TU, V A bus VA“ išeidavome apsiašarojusios. Kiek laikas leidžia, stengiuosi pamatyti, suprasti kontekstus, režisūrines tendencijas. Esu režisieriams dėsčiusi dalyką „muzika spektaklyje“, tad muziką teatre seku tiesiog iš įpročio. Beje, kaip ir žiūrėdama kino filmus. Man tobulas „Krikštatėvio“ garso takelis. Domėjausi giliau. Ai, bet čia vėl ne už muzikos ribų (juokiasi).
Daug metų buvau sodininkė. Bet jau užverstas puslapis. Dabar suprantu, kad svarbu buvo ne savi obuoliai, bet įsižeminimas, nusinulinimas (juokiasi).
Kelionės. Ne tik į operą, koncertus. Tos, kurios susijusios su gamta, kraštovaizdžiu, maistu, tradicijomis ir autentika. Ne gulėjimas prie baseino ir „viskas įskaičiuota“. Kartą Egipte bandžiau, bet vos ištvėriau.
Protų kovos. Žaidžiu beveik nuo jų atsiradimo. Beje, būtent per protų kovas sužinojau, kokį kūrinį pats Verdi laikė vertingiausiu. Pasirodo, Casa di riposo per musicisti (muzikų globos namai). Į pensiją išėjusių operos dainininkų ir muzikantų namai Milane veikia iki šiol. Būdami šiame mieste juos radome. Paverkiau ant Verdžio kapo. Gal ir keistai atrodys, bet man svarbu tokius kapus aplankyti. Štai Paryžiuaus Père Lachaise kapinėse radome Bizet, Rossini, Chopino, Berlyne – Mendelssohno amžinojo poilsio vietas.
Dviratis, dviratis, dviratis. Stažas – jau daugiau nei pusė mano amžiaus su juo.
Esu įsimylėjusi Kuršių neriją. Su dviračiu ar be jo.
Dar parodos. Esu nuolatinė Baroti galerijos lankytoja. Žinau, kiek pastangų kainuoja išlaikyti savo gerbėjų ratą, vertinu Andželikos ir Isroildžono Baroti pastangas kaip nors įtraukti jaunimą. O kaip prasmingai jie paminėjo R. Rastausko išėjimą…
Patiko bažnyčios chorelyje giedoti. Tuomet sekmadienis sulėtėdavo ir tapdavo sekmadieniu. Būnant Vienoje, jeigu yra galimybė, visada nueinu į Augustijonų bažnyčią. Ten per šv. Mišias skamba Haydnas, Mozartas, Schubertas. Štai ir paskutinį sykį girdėjome Mozarto Mažąsias mišias C-dur. Atlikimas – fantastiškas, kažkas nerealaus. Aukščiausio lygio choras, orkestras, solistai, vargonininkas išlaikomi iš parapijiečių aukų. Skambant tokiai muzikai net ir ateistas įtikėtų.
Patinka dainų šventės. Ne stebėti – dainuoti. Konservatorijos choro vadovės, savo buvusios mokinės, prašau, kad priimtų.
Bet čia ir vėl apie muziką.
Ai, dar grybauti patinka. Labai.
– Mokiniai Jus labai vertina, šiemet net Jūsų kandidatūrą slapčia pateikė Metų mokytojo nominacijai. Kokia tokio sėkmingo darbo paslaptis?
– Neturiu aš paslapčių. Ir dėl to „labai vertina“ – ką aš žinau. Turiu gerą grįžtamąjį ryšį su tais, kuriuos „infekavau“ klasikine muzika, opera, noru smalsauti, bet tai dažnai pasireiškia jau praėjus nemažai laiko po konservatorijos baigimo. Tuomet tikrai smagu. Smagu ir netikėta, kai tave mylimiausia mokytoja vadina buvę dvejetukininkai. Tačiau yra pasitaikę ir taip, kad aš maniau, jog vienam ar kitam mano klasėje nepatiko mokytis, o po kiek metų pasakydavo – mano pamokos buvusios pačios įdomiausios.
– Kaip sudominate jaunimą klasikine muzika ir padedate ugdyti jų kritinį mąstymą?
– Mokytojo sėkmė ar nesėkmė, mano galva, priklauso nuo to, ar sugebi pajudinti protą ir emocijas. Ir kai vėliau kai kurie prisipažįsta, kad po mano muzikos istorijos pamokų eina paverkti, tai čia man aukščiausias įvertinimas.
Kartą per Mokytojo dieną ant klasės durų radau abiturientų suklijuotas savotiškas tezes: „kalikams – ne“, „ne nežinau, o nesugalvoju“, „pagal planą“, „sistema“, „toks rubato, kad net vidurius suka“ ir t. t. Ko gero, tai ir yra mano metodas. Jis yra laikėda (V. V. Landsbergio terminas). Nematau prasmės perpasakoti vadovėlio, konspekto turinio. Aš keliu klausimus. Man didžiausia laimė, kai mokiniai IŠMĄSTO atsakymą. Bet tam reikia laiko ir kantrybės, juk taip paprasta tiesiog susakyti atsakymus. Ir kontrolinės pamokos dažnai tokios, kad jie patys užduoda vieni kitiems klausimus. Juk norint gerai suformuluoti klausimą reikia išmanymo! Ir jie žino mano reakciją, jeigu paklaus, kada gimė šis kompozitorius… Tačiau jeigu paklausia, ar dar buvo gyvas šitas, kai gimė anas, rodo ir konteksto supratimą, ir sąmoningą mokymąsi. Į muzikinius diktantus visada įdedu kūrinį, pavyzdžiui, Chopino džiazinę interpretaciją, kuris leidžia patikrinti, ar muzika klausyta sąmoningai, ar iškalta.
Labiausiai patinka mokyti muzikos kūrinių analizės. Tai – apie galvojimą.
Man nelabai svarbu, kokio dalyko mokyti. Jis man tik priemonė išmokyti daug svarbesnių dalykų. Turbūt svarbiausias mano tikslas – išmokyti mokytis, kritinio mąstymo, būti smalsius ir… eiti balsuoti. Galiu pyragų kepimo mokyti, bet tikslas bus tas pats. Užtrunka, kol mokiniai supranta, apie ką aš čia. Kai kurie taip ir nesupranta. Bet tie, kurie suprato, jau būdami studentai pasakoja, kad jų dėstytojai teiraujasi, kas juos mokė. Tai džiugina.
– Kokia Jūsų nuomonė apie miesto kultūrinius įvykius. Ar turime kuo didžiuotis?
– Ir turime, ir neturime. Mano supratimu, kiekybiniu, pasiūlos požiūriu daug visko vyksta. O dėl kokybės – visaip būna.
Esu aktyvi kultūros vartotoja. Pirmiausia didžiuojuosi Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro veikla. Po L. Vilimienės kadencijos metu pastatyto „Skrajojančio olando“ elinge mes tikrai atsiradome Europoje. Retai pasitaiko, kad taip suderėtų laikas (miesto gimtadienis), vieta ir prasmingas veikalo parinkimas bei atlikimo kokybė. Tai galėtų tapti miesto vizitine kortele ir būti rodoma kiekvienų metų rugpjūčio 1 d. Žmonės plauktų kaip į kokį Brėgencą ar Veroną. Ech, galima gi pasvajoti… Buvusi teatro vadovė A. Žigaitytė taip pat turėjo ambicingų užmojų, jeigu ilgiau būtų vadovavusi, būtume tapę antruoju Bairoitu (juokiasi). Vertinu S. Domarko indėlį – tai jis sugrąžino publiką į teatrą. Kartu kūrėme festivalį „Muzikinis rugpjūtis pajūryje“. Jam esu už daug ką dėkinga. Myliu jį. Didžiausia dovana dirbant su Domarku – sutikti žmonės: Virgilijus Noreika, Juozas Domarkas ir kiti.
Džiugina Klaipėdos kamerinio orkestro veikla. Klausau jo nuo pirmo koncerto. Koks augimas! Laukiu Violončelių festivalio. Pirmasis buvo WOW (neredaguoti!). Myliu Mindaugą Bačkų už jo entuziazmą. Ir suprantu, kad kartais ima svirti rankos, nes vien entuziazmo ir bendraminčių nepakanka.
Matau ir daug, deja, menkaverčių projektėlių, per kuriuos tiesiog „įsisavinamos“ lėšos.
Minios plaukia į Jūros šventę, Silkių, Žuvies festivalius… Tikrai suprantu, kad reikia ir tokių. Bet žmonės, kokios proporcijos! Svarstyklių lėkštė ne tai kad pasvirusi, ji apsivožusi!
– Ko reikia, kad muzikos kūrėjai ir atlikėjai Klaipėdoje ir Lietuvoje būtų tinkamai įvertinami ir gautų deramą atlygį už savo darbą?
– Eiti balsuoti. Išsirinkti tokius, kuriems žodžiai „filharmonija“ ir „konservatorija“ nėra sinonimai. Tokius, kurie po gana lengvo turinio koncerto nesako – per sunki programa. Tokius, kurie supranta kultūros kuriamą pridėtinę vertę miestui. Kartą vyresnių mokinių paklausiau, kas jau turi teisę balsuoti. Pakilo nemažai rankų. „Na, ir?..“ Pasirodo, nežino už ką balsuoti, nė menkiausio supratimo neturi, kokia yra viena ar kita partija. Nežino, kad yra išankstinis balsavimas. Tada tiesiai iš pamokos (ššš…) nuėjome į Savivaldybę. Dabar kai kurie po rinkimų man lipdukus „Aš balsavau“ neša.
Pacituosiu Riccardo Muti: „Kai simfoninis orkestras šiandien vertinamas mažiau nei vienas futbolininkas, kokį palikimą tikimės palikti savo vaikams? Kultūra egzistuoja ne dėl pelno, o dėl išsilavinimo. Jei tai nepasikeis, ateities kartose dominuos paviršutiniški ir labai pavojingi žmonės.“
Šiaulių meras A. Visockas tai supranta. Skaičiau jo įžvalgas, kodėl Šiauliams reikia simfoninio orkestro. Tokius merus reikia klonuoti. O kad tokie užaugtų, reikia tokius auginančių mokytojų. Reikia tokių mokytojų. Tik tada bus iš ko rinktis balsuojant. Ratas užsidaro.
O aš seniai dirbu prestižinį darbą, mano profesija yra prestižinė. Aš taip jaučiuosi.
Kartą atėjo tėvas dvejetukininkės – iš tų, kurios mano, kad galva duota tam, jog būtų kur antakius nusipiešti. Visas toks reikšmingas, net grėsmingas: „Ar žinote, kur mano kiti du vaikai dirba? (Suprask, ne visi jo vaikai nemokytini). Jie dirba prestižinius darbus! Jie mokslus Amerikoje baigė! Ar jūs žinote, jog galiu pasiekti, kad jūs čia nebedirbsite?“ ir pan. „O aš visą gyvenimą dirbu prestižinį darbą. Ir mėginu jūsų dukrą išmokyti, kad ji vagilka. Nes nusirašyti yra intelektualinė vagystė. Ir už tai toje pačioje Amerikoje yra keliems mėnesiams šalinama iš mokyklos.“ Išėjo atbulas besilankstydamas. Atrodo, net atsiprašė. Mokytojai, baikite krūpčioti, kaip sakė prezidentė D. Grybauskaitė.
Mane pykdo kalbos apie mokytojo profesijos prestižą siejant tai tik su pinigais. Nors būtų visai neblogai daugiau pinigų. Tačiau nemanau, kad tuomet dirbčiau geriau. Beje, toks požiūris mokyklose įsitvirtino, kai mokiniai tapo krepšeliais, o mokyklos – paslaugų teikėjomis. Plati tema, kitam interviu.
– Ar Lietuvoje pakankamai vertinamas muzikinis švietimas? Ko trūksta?
– Nepakankamai. Trūksta supratimo, kurį turėjo valdžios vyrai 1918 m. atkūrus Nepriklausomybę. Jiems operos teatras buvo lygus kitiems valstybingumo simboliams, tokiems kaip kalba, herbas, vėliava. S. Šimkus puikiai suprato, kad „mūsų kultūrinė ateitis <…> priklausys nuo to, ar pajėgsime plačia visuomenės minia išsiristi iš siauro rato miesčioniškų reikaliukų ir cackų į orbitą europietiškos, plačiąja to žodžio prasme, gilios dvasios ir muzikos sritį.“ Supratimo ne tik trūksta, jo, mano galva, mažėja. Mes popsėjame, plokštėjame, paviršutiniškėjame.
– Kokių iššūkių šiandien patiria muzikos mokytojai?
– Konservatorijoje to gal ir nėra, bet muzikos mokyklas tėvai traktuoja kaip kokius užimtumo, laisvalaikio praleidimo centrus. Mokytojai vis sunkiau prišnekina mokinius dalyvauti konkursuose, tėvai prašo neapkrauti. O teoretikų kasta apskritai išskirtinė – tai mes atbaidom nuo muzikos, tai per mus mokiniai neapkenčia muzikos. Aš niekaip negaliu susitaikyti su tuo, kad Lietuvos muzikos istorija yra pasirenkamasis dalykas. Galima baigti konservatoriją ir nežinoti Čiurlionio! Arba kai tau net kolegos pasako – jis juk džiazistas, kam jam tas Mozartas, Beethovenas? Kai įvairūs reitingų serapinai mokyklas matuoja tik pagal abitūros egzaminų rezultatus. Su tuo sunku gyventi. Nekalbu apie muzikos dalyko prestižą bendrojo ugdymo mokyklose. Nors yra ir išimčių.
– Kaip gimė „Opergrimų“ idėja?
– Man atrodo, kad aš moku organizuoti. Dažnai rengdavau draugų pasibuvimus, tokius kaip „Sudie, vasara“ ar sausio 1 d. žygį į Girulius, taip pat ir keliones pasimėgauti koncertais. Visiems labai įstrigo kelionė į Liepoją, po kurios prasidėjo ilgai trukęs karantinas, tad prisiminimai ilgai palaikė mūsų muzikos trokštančias gyvybes… Išsinuomoję mikriuką ne kartą važiavome į Pažaislio festivalį, Rygos operą. Į Berlyno filharmoniją vykome subūrę grupę draugų ir giminaičių, nes savo jubiliejui norėjau būtent tokios dovanos. Tada turbūt pirmą kartą atėjo supratimas, kad tai galėčiau daryti ne tik su draugais, nes po panašių išvykų dažnai girdėdavau priekaištų iš pažįstamų, kodėl jų nebuvo tarp pakviestųjų vykti kartu. Kita vertus, jau buvau baigusi gidų kursus ir turėjau tarptautinį gido pažymėjimą.
Tada atėjo pandemija ir man teko nusiraminti – maniau, nelemta. Tačiau šios minties neatsisakyti ragino mano sūnūs. Ir aš paskambinau savo gidų kursų draugei Linai Astrauskienei. Netrukus į kelionę išvežėme pirmą grupę. Per tą laiką parengiau kelias paskaitas apie operos istoriją, kuriomis stengiuosi paruošti žmones kelionėms. Juk man svarbu, kad jie giliau pajaustų operą, kad vyktų pasiruošę. Savo keliautojams siunčiu rekomendacijas, ką paskaityti ar paklausyti apie konkrečią operą, kurią jie pamatys nuvykę. Jokio įpareigojimo: vieni klauso ar skaito, kiti – ne, bet aš toje veikloje jaučiu gilią prasmę. Į kelionę leidžiasi nuo 10 iki 16 žmonių, jie paimami iš namų ir į juos parvežami. Jokios skubos, ilgi pašnekesiai ir, žinoma, gera muzika. Man taip pačiai patinka. Ir matau, kad mano keliautojams patinka. Turime ir nuolatinių opergrimų.
– Kokia Jūsų misija organizuojant muzikines keliones?
– Nepavadinčiau to misija. Tačiau kiekvienas „atsivertėlis“ džiugina. Turėjau gidų kursų bičiulį, kuris apie operą sakydavo – ko jos ten spygauja. Šiandien jis ne tik nuolatinis KVMT lankytojas, bet ir su „Opergrimų“ klubu keliavo į Vieną. Arba verslininkas, kurio bare skamba muzika nuo Radži iki …, jau porą kartų su mumis keliavo, o po koncerto Berlyno filharmonijoje į šalį suko šlapias akis. Keliauja žmonės nuo 17 iki 82 metų – tokia amžiaus amplitudė. Po kelionių jie būna taip susidomėję opera, kad prašo rekomendacijų, ką toliau verta išgirsti. Dirbu kaip konsultantė (juokiasi). Opergrimai jau turi bilietus į Latvijos nacionalinio simfoninio orkestro ir Tarmo Peltokoski koncertą Liepojoje, taip pat Cėsių koncertų salę.
– Kokių įspūdingiausių operos pastatymų esate mačiusi?
– Įspūdingiausia pirmoji patirtis. Artėjant mano 50-mečiui vyras pasakė, kad kai kur važiuosim. Susinervinau, nes mėgstu žinoti. „Tai gal bent pasakyk, kaip rengtis?“ – pyktelėjau. „Gali ką nors puošnesnio turėti.“
Mašina nuvykome į Rygos oro uostą. Klausia, kaip manai, kur skrisim. Pagalvojau, gal į Vieną, nes aš vokietakalbė. Iš kur žinai – nustebo.
Kita staigmena buvo viešbutyje, kai nežinia iš kur išdygo sūnus Tadas, tuo metu studijavęs Bavarijoje. Na, o kai galiausiai buvau nuvesta į Vienos valstybinę operą (Wiener Staatsoper), amo netekau. Tai buvo legendinis F. Zeffirelli „Bohemos“ pastatymas ir pirmoji mano matyta labai kinematografiška opera. Mes tokios režisūros nebuvome regėję. Tik vėliau, kai „Forum Cinemas“ ėmė transliuoti iš „Metropolitan Opera“, pamatėme. Dar D. Ibelhauptaitė kažką panašaus darė. Įspūdingiausia dovana, kokią esu gavusi. Ne tik emociškai. Tuomet išlaikėme du studentus, vien finansiškai tokia kelionė buvo didelė prabanga.
– Kur jau buvote su „Opergrimais“?
– Bene 10 kartų lankėmės Vienoje. Kaskart būna kas nors įspūdinga, ypač paskutinė „Toska“: 1700 klausytojų nuščiūva (publiką atmintinai moka veikalą), mirtina tyla, klarneto solo… Ir Piotro Beczałos „E lucevan le stelle“… Ovacijos, atrodo, niekada nesibaigs. Ir… arija kartojama! Po šio karto suabejojau, ar Jonas Kaufmannas tebėra mano favoritas. Ir dar: šiame spektaklyje dalyvavo lietuvis Simonas Strazdas iš Vienos operos studijos.
Daug kartų žiūrėjome operas su Asmik Grigorian, esame jos fanai. Smagu buvo matyti, kaip solidūs vyrai džiūgavo lyg maži vaikai, kai kartą po spektaklio jiems pavyko su ja nusifotografuoti. Matėme premjerinę „Turandot“ su Asmik, klausėmės jos „Pajacuose“, „Triptike“. Kaskart ji nepakartojama. Kai su reikalais reikėjo užeiti į operos biurą, darbuotoja, pasiteiravusi, iš kur mes, pasisveikino „laba diena“. Nustėrome – iš kur mokate lietuviškai? Taigi pas mus Asmik dainuoja!
Vienoje, manau, turi apsilankyti kiekvienas muzikas, ten labai aiškiai supranti, kaip išmintingi valdovai, o vėliau vadovai matė miestą, suvokė muzikos svarbą jo kultūrai. Ten muzika skamba ant kiekvieno kampo tiesiogine prasme. Kokio dar miesto pasaulyje simbolis yra kompozitorius?! Šiandien gali suritinti Vienos šnicelį restorane, kur tas simbolis grojo. Gyvename viešbutyje, kurio praktiškai kieme yra „Theater an der Wien“ („Teatras prie Vienos“ (upės) – Red.). Jame dvejus metus dirbo Beethovenas, ten įvyko jo operos „Fidelijas“, Strausso, Leháro operečių premjeros. Ką tik šiame teatre Normos vaidmeniu debiutavo A. Grigorian, visiems nunešė stogus. „Cafe Central“, kur jau beveik turime savo Stammtisch – nuolatinio lankytojo staliuką… Svarstai – prie kurio staliuko Zweigas su Hofmannsthaliu diskutavo apie operos ateitį, iš to vėliau gimė paskutinė R. Strausso opera.
Dabar Viena švenčia Johanno Strausso 200 metų jubiliejų. Atrodytų, ką dar iš tų valsų galima išspausti? Tačiau kokia renginių pasiūla, kokia fantazija! Kad ir maratonas, kurį vaikams siūloma bėgti su apsiaustais – tie tai jau tikrai žinos apie operetę „Šikšnosparnis“. R. Muti Vienos filharmoniją laiko žemyno kultūros sergėtoja. Absoliučiai pritariu.
Antrą kartą ruošiamės į Berlyną. Nedrąsu buvo pirmąkart šalia operos siūlyti dar ir koncertą Filharmonijoje. Bet keliautojus D. Barenboimo ir M. Argerich duetas sužavėjo labiau nei „Nabuko“ „Va pensiero“. Beje, dar apie vaikus. Berlyno „Deutsche Opera“ su vyru klausėmės Mozarto „Užburtosios fleitos“. Žinojome, kad bus vaikų, galvojome, na, pakentėsime tą šurmulį. Tą „klausėsi be amo“ pirmą kartą patyrėme Portugalijoje, Porto mieste. Jie ten buvo ką tik fantastišką dalyką pasistatę – ne tik koncertų salę, bet ir visą laisvalaikio kompleksą. Nuėjome į dieninį edukacinį simfoninį koncertą. Kaip šiandien pamenu – grojo S. Prokofjevo Pirmąją („Klasikinę“) simfoniją. Tikras muzikologas be jokių švebeldžiavimų (esą su vaikais taip reikia) pasakojo apie kūrinį, orkestrantai iliustravo temas. O portugaliukai sėdėjo savo rudas akis išplėtę. Kad nors krustelėtų!
Lietuvoje į šeimai skirtus koncertus nebeinu. Per silpni nervai, neištveriu, kai mamytės ir tėveliai, atvedę vaiką į koncertą, visą laiką „sėdi“ telefonuose. Ne su vaiku koncerte, o su telefonu.
– Koks Jūsų svajonių muzikinis maršrutas?
– Vis dar nepasiekiu R. Wagnerio festivalio Bairoite. Vis koks nors force majeure. Jau turėjau bilietus į dvi operas, „Skrajojančiame olande“ A. Grigorian turėjo dainuoti Sentą. Bet atėjo COVID-19.
– Kokia šeimos įtaka Jūsų profesiniam keliui?
– Šeimoje nėra muzikantų, jeigu klausiate apie tėvus, seserį. Tėvai Liepojoje nupirko tuomet deficitinį pianiną „Weinbach“, patefoną su tais laikais galingomis kolonėlėmis, magnetofoną. Turėjau visus „deficitus“. Tačiau metais jaunesnė sesuo paauglystėje kankinosi, kai aš, besimokydama Šimkinėje, garsiai klausydavau klasikinę muziką, kažkodėl ypač Čaikovskį (gal miesto muzikinės bibliotekos fonotekoje jo daugiau buvo, sovietmetis gi), mėgindavau ją įtikinti, kokia graži Germano arija. Šiandien sesuo, vos paskelbus repertuarą, viena pirmųjų įsigyja bilietus į LNOBT, Kongresų rūmus, lanko koncertus Filharmonijoje. Beje, sūnus Povilas savo būsimiems bendrakursiams kaip cementovkę pasiūlė nueiti į M. Rubackytės koncertą Filharmonijoje (juokiasi). Sūnus Tadas eksperimentuoja moduliniais sintezatoriais, jau buvo pirmas viešas pasirodymas. Vaikai užaugo Klaipėdos Pilies džiazo festivalyje, KVMT matė visus spektaklius (bent po pirmą veiksmą). Šiandien jie yra aktyvūs įvairių žanrų muzikos vartotojai.
– Jūsų vyras Steponas Sugintas – trombonininkas, Klaipėdos universiteto docentas, Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro orkestro artistas, ilgametis Brass kvinteto narys. Dviejų muzikų sąjunga – tai lengviau ar sudėtingiau?
– Vyras daug geresnis muzikas nei aš. Jis praktikas, kitaip, gal giliau girdi. Aš iš jo daug išmokau. Jis mane dar Šimkinėje supažindino su džiazu. Manau, kad įtaka abipusė. Studijų metais aš jį į operos teatrą vedžiodavausi, vėliau jau ir Leningradą (dabar – Sankt Peterburgas) pasiekėme. Pirmas užsienis ir pirmas Wagneris buvo Marijos teatre, „Lohengrino“ premjera. Aišku, tik studentai gali tai padaryti – prasmukti į premjerą. Tuo metu jis dar sakydavo: blogiausias variantas pūtikui – groti orkestro duobėje. O groja nuo pat teatro įkūrimo.
Manau, kad kai abu muzikai, sutarti lengviau. Nes kaip pasidalintume televizorių, jeigu vienas norėtų „Mezzo“ kanalo, „Žiemojimo su opera“, o kitas futbolo? Nors to futbolo irgi yra… Pasikankinu.
Mano kaip muzikologės veiklos taip pat susijusios su vyro veikla. Dėl to, kad ėmiau rašyti, irgi kaltas jis. Tuo metu S. Domarkas jį paskyrė teatro orkestro administratoriumi, vėliau – direktoriumi. Jis vis guosdavosi – nieko gero aš nenuveikiu… Lyg ir veltui algą gaunantis jautėsi. Tada orkestras rengdavo simfoninius koncertus kaip Mažosios Lietuvos simfoninis orkestras. Pasisiūliau parašyti anonsą. Gyvenome viename name su tuometės „Klaipėdos“ redaktoriumi, tikėjausi, išspausdins. Parašiau. Po to dar. Tai pamatęs maestro S. Domarkas pasiūlė redaktorės darbą. Sutikau. Teatras tuomet lipo iš gilios duobės, rašiau labai daug, nes turėjau galimybę spausdintis. Man net sakydavo: kiekviename numeryje vis apie teatrą! Taip prasidėjo rašymai.
Kai įsikūrė Klaipėdos brass kvintetas (jame Sugintas grojo per 30 metų), reikėjo koncertų vedėjos. Norėjau padėti, pasisiūliau. Kankynė tai buvo, nes labai dėl jų jaudindavausi. Vėliau ėmė kviesti Klaipėdos koncertų salė, Muzikinis teatras. Vėl viskas per jį! Taigi dėl visko vyras kaltas (juokiasi).
O pradžia buvo (ne)labai romantiška. Šimkinės Paskutinį skambutį šventėme pirtyje prie Minijos. Stepas padaugino (jam grėsė tarnyba Afganistane). Ryte jo pasigedome, aš radau kitame Minijos krante po medžiu miegantį. Šlapius rankšluosčius ant galvos dėjau. Ir štai kuo baigėsi (juokiasi). Vestuvių būtinai toje pirtyje norėjome, tėvai per kolūkio pirmininką suorganizavo, daug bendrakursių jose dalyvavo, visas bendas mus pasitiko. Jau per 40 metų kartu.
Daug keliaujame į operas, koncertus. Visada pasilieku ką nors mums, be opergrimų. Gera, kai nebereikia žodžių, kai po miuziklo Paryžiuje verki, kai Madride po operos skubiai (labai) ieškai vyno, kai Berlyno filharmonijoje po pirmo Beethoveno akordo tą pat sekundę vienas į kitą atsisukame su tokia pačia veido išraiška, reiškiančia „ką?!“ Nes norisi dalintis, „išventiliuoti“ emocijas, o kartais tiesiog tylėti. Gera, kai norai, reakcijos sutampa (dažniausiai). Kadaise pagalvojau, kad man jis visada labiausiai patikdavo scenoje. Kažkodėl. Dabar suprantu: ten atsiskleidžia jo stipriausios savybės. Tai jo esmė.
– Ką dar norėtumėte nuveikti savo profesiniame kelyje? Gal turite svajonių projektų?
– Profesiškai jaučiuosi išsipildžiusi. Kaip muzikologė turėjau ir tebeturiu įvairių veiklų, kurį laiką ir administracinį darbą dirbau. O „Opergrimai“ sujungia mano visas patirtis: organizacinę, muzikologinę, gidės, tenkina kelionių poreikį.
Noriu išmokti tiesiog BŪTI.
…Po kelionių kūnelis prašo poilsio. Neseniai suradau naują masažuotoją. Jo kabinete TYLIAI skamba KLASIKINĖ muzika. Kaskart vis kita. Skirtingų žanrų. Kai ką atpažįstu, kai ko ne. Šiandien klausosi styginių kvartetų. Imu nervintis, nes nežinau, kas grojama. Neiškenčiu: „Gal čia galėtų būti Čaikovskis?“ – „Taip. Mocarto kvartetus jau išklausiau. Jau žinau, kas yra elegija, serenada. Tembrų dar neskiriu, ir smuiko nuo alto dar ne. Noriu pažinti klasikinę muziką.“ Tokie žodžiai – masažas mano sielai. Noriu gyventi tokioje Lietuvoje.
– Ko palinkėtumėte jauniems muzikos mokytojams ir atlikėjams?
– Neužmiršti, kad vien talento nepakanka. Reikia darbo. Labai daug darbo.