Regimantas GUDELIS
Šią vasarą, liepos 3–6 dienomis, vyks Lietuvos moksleivių dainų šventė „Laiku. Ratu. Kartu“. Joje numatyti aštuoni žanriniai renginiai, ruošiasi dalyvauti apie 20 tūkstančių moksleivių. Šventės direktorius – Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos direktorius Dainius Numgaudis, Ansamblių vakaro meno vadovas – Edgaras Suprunas, Šokių dienos – Živilė Adomaitienė, Dainų dienos – Vytautas Miškinis. Profesorius V. Miškinis mielai sutiko pasidalyti mintimis apie šventės meninę sampratą ir išsamiau pasikalbėti apie Dainų dieną.
– Ką reiškia kurti, organizuoti šventę? Juk tai apima ne tik konkrečius darbus, bet ir būsimo renginio atmosferos, laukimo psichologijos formavimą, tautos „judinimą“, kvietimą į šventę.
– Apie dainų šventę apskritai sunku šnekėti, nes paprastai kalbame jau apie įvykusį reiškinį, kurio niekuomet nebeatkartosi. Analizuojame jo meniškumą, poveikį visuomenei, skaičiuojame sąnaudas, rengiame ataskaitas. Visa tai atima daug jėgų ir laiko, tačiau, mano giliu įsitikinimu, šventės rengėjų fizinės ir psichologinės, emocinės pastangos iš esmės yra žymiai didesnės už visą tą refleksinį apvalkalą.
– Prieš kiekvieną dainų šventę jaučiama ir nerimo gaidelė, ypač kai kalbame apie jaunimą. Laukiame, kad moksleivių šventė parodytų gyvą, stiprų, įtaigų chorinį veidą.
– Į šventę kviečiame chorus iš visos Lietuvos. Jie suvažiuoja autobusais, traukiniais. Didmiesčiuose jaunimo chorams žymiai lengviau, periferijoje – kur kas sunkiau, todėl aukštą meninį statusą turintys, meniniais pasiekimais garsėjantys periferijos chorai bent moraliniu atžvilgiu yra verti dvigubos pagarbos. Turėdamas tai omenyje, visada agituoju: reikia dėti visas pastangas palaikyti tuos muzikus entuziastus, kurie dirba su vaikais gerokai kuklesnėmis sąlygomis.
Bet kalbant apie pačią šventę, labai svarbu suprasti vieną dalyką: ne tik pats koncertas kainuoja jėgų ir pinigų, bet ir visas ilgas ėjimas į jį. Reikia suformuoti repertuarą, pateikti svarstyti bendruomenei, chorai turi jį išmokti, vėliau organizuojamos perklausos. Jei visi šie etapai vėluoja, kokybiškai pasirengti būna daug sunkiau. Geranoriškumo lyg ir yra, bet juridiniai ir organizaciniai varžtai dažnai riboja proceso organizavimą laiku.
– Šiek tiek pakedenome organizacines problemas, laikas sukti link meno. Gal pakalbėkime apie šventės dirigentus.
– Taip jau yra, kad dirigentas šventę gali iškelti į transcendentinę aukštumą, bet gali ir paskandinti. Su savo choru labai gerai dirbantis dirigentas gali visai kitaip pasijausti šventėje – staiga prarasti savo kūrybinę potenciją, būtiną jungtiniam chorui įkvėpti ir padėti jam maksimaliai atsiskleisti.
Šiuo požiūriu matau labai griežtą takoskyrą: choro mene, kaip ir bet kuriame kitame žanre, būna dvejopų atlikėjų – amatininkų ir talentų. Mes turime labai daug dirigentų amatininkų, jie lyg ir patenkina choro gyvavimo poreikius, bet kai kalbama apie muzikalumą, interpretacines subtilybes, dažniausiai nutylime jų meniškąją potenciją. Tuo klausimu nėra išsamesnės menotyrinės analizės, nėra metodikų, nors gerai žinome: dirigento talentą lemia jo meninis originalumas ir psichologinė galia veikti kitus.
Talentingas dirigentas iš bet kokio kūrinio išspaus gerą meninį rezultatą, maksimumą, o nevykusi interpretacija gali palaidoti net ir labai gerą kūrinį. Gaila, kai taip atsitinka, nes tokiu atveju kaltas tik dirigentas. Chorai gali būti puikiai paruošti, kupini entuziazmo, tačiau nepakanka vien tik nenukrypti nuo metro. Man patinka frazė, kurią Sergejus Kusevickis yra pasakęs Leonardui Bernsteinui: mes dažniausiai jaunimą mokome metravimo, taktavimo, bet muzika yra tarp takto dalių.
Pas mus šventės dirigentų atranka dažnai susijusi ir su prestižu, kaip padėka už ilgametį darbą. Tai visiškai suprantama. Tačiau įvertinimas ir atsakomybė ne visada koreliuoja su muzikalumo ar talento samprata. Štai čia ir prasideda galvos skausmas. Ypač kai gerų chorų ir potencialių dirigentų turime daugiau negu kūrinių, kuriuos galėtume jiems patikėti.
– Paklausiu apie bendravimo su jaunimu psichologiją. Vieniems su jaunimu dirbti sekasi, kitiems – ne. Jūs – autoritetas, savas žmogus, bet gal ne tik tai lemia sėkmę? Štai praeitoje Klaipėdos šventėje dirigavote „Lietuva brangi“. Repeticijoje įvedėte absoliučios tylos minutę ir giesmę „prabėgote“ be jokių pastabų. Koncerte chorą vedėte ne pagal kokį nors išankstinį interpretacinį planą – čia pat dėliojote prasminius akcentus, frazes, žaidėte tempu. Choras pakluso, atsidavė.
– Pasakysiu atvirai: nemėgstu interpretacinių štampų, kiekviena nauja aplinkybė diktuoja naujas kūrinio perteikimo priemones. Kai suvoki kontekstą, interpretacijoje atsiranda naujų detalių.
Dažnai manęs klausia, koks skirtumas tarp dirigavimo vienam chorui ir daugiatūkstantinei miniai dainų šventėje. Pirma – tai begalinė atsakomybė tavimi tikintiems ir iš tavęs kažko ypatingo laukiantiems dainininkams. Antra – dirigento meninė ir psichologinė sugestija. Galima kalbėti ir apie dirigavimo pobūdį, manierą, rankų mosto plotį. Net mažiausią piršto krustelėjimą gali pastebėti kiekvienas iš tų tūkstančių, dainuojančių jungtiniame chore.
Įsigalėjo mitas, kad dainų šventės dirigentas turi diriguoti plačiais mostais, atitinkančiais dainininkų kiekį. Mes įpratę matyti tokius šventės simbolius kaip Lionginas Abarius, Konradas Kaveckas, Jonas Kavaliauskas, diriguodavusius labai impozantiškai, didelių plaštakų rankomis. Bet juk viskas priklauso nuo kūrinio charakterio, jo dinaminės skalės, vadinasi, ir nuo dirigento meniškosios sugestijos.
Atlikimo mene egzistuoja refleksijos fenomenas. Kuo sugestyviau dirigentas paveikia atlikėjus, tuo sugestyviau, veidrodžio principu, atlikimo kokybė veikia klausytoją. Dažnai choro dirigentai sako: choras yra dirigento veidrodis. O kas jame bus profesorius ar mokytojas? Atsakymas tik vienas – veidrodis. Šį klausimą dažnai užduodu jauniems dirigentams. Ieškodami atsakymo, jie sutrinka.
Įsidėmėtina: choro mene nėra kolektyvinės atsakomybės. Ji yra dirigento siekių, gabumų ir darbo rezultatas. Kaip sakė genialus dirigentas Jonas Aleksa, chore dirigento darbas prasideda nuo batų raištelių ir baigiasi balso nustatymu. Ši metafora byloja, kad dirbant su choru antraeilių dalykų nėra. Visi svarbūs ir visi gula ant dirigento pečių.
Grįžkime prie šventės dirigento. Ne režisūra, ne choreografija, ne vaizdinis anturažas, ne kiti faktoriai lemia dainos perteikimo sėkmę – tik dirigentas. Ne kiekvienas yra išsiugdęs tą atlikimo sugestyvumą, poveikį atlikėjams, tai šiek tiek ir talento dalykai. Galiausiai tai turi būti kiekvieno dirigento siekiamybė.
– Šių metų šventės meninė vizija paskelbta. Spaudos konferencijoje ją pristatė šventės direktorius Dainius Numgaudis: „Mūsų pasirinktoje temoje „Laiku. Ratu. Kartu“ slypi daug prasmių. Kalbame apie tai, kad gimėme savo laiku, niekur nevėluojame ir nieko nesivejame, esame čia ir dabar. Prisimename Aristotelio filosofiją, kurioje judėjimas ratu yra tobuliausia judėjimo forma, regime, kaip į ratą sustojame susipažinti, susėdame pasikalbėti, kaip ratu susikimbame prieš pradėdami šokti. Grožimės, kaip dainų šventėje kartu pabūti susitinka visa Lietuva.“ Kaip prie tų žodžių derinsis dainos?
– Šį kartą, formuodami repertuarą, nuo pasirinktos koncepcijos nenutolome. Siekėme struktūriškai įprasminti žmogaus gimimą, raidą, brandą ir žengimą į suaugusiųjų pasaulį. Esti amžinos temos: meilė mamai, Tėvynei, artimam žmogui. Ieškojome šias temas atspindinčių kūrinių – ir jau skambėjusių šventėse, ir naujų.
Tarp dar neskambėjusių bus Girmantės Vaitkutės, Jonės Girdzijauskaitės, Neringos Čereškevičienės, Linos Kairytės kūriniai. Bus ir „amžinoji klasika“ – „Kur giria žaliuoja“, „Lietuva brangi“, „Jaunimo giesmė“, „Dainų dainelė“. Ir šiuolaikinių, neužmirštamų korifėjų – Vytauto Kernagio, Ovidijaus Vyšniausko, Gintauto Abariaus – opusų. Tarp naujausių – specialiai šiai šventei parašyti Zitos Bružaitės, Gintauto Venislovo kūriniai. Aš jau nekalbu apie dainų švenčių kompozitorius grandus, be kurių kūrybos neįsivaizduojame šiuolaikinio repertuaro: Laimutį Vilkončių, Vaclovą Augustiną, Donatą Zakarą, Nijolę Sinkevičiūtę. Skambės ir pora mano dainų.
Visi kūriniai bus specialiai įvilkti į originalų orkestrinį rūbą, grieš M. K. Čiurlionio menų mokyklos simfoninis orkestras, vadovaujamas Martyno Staškaus. Instrumentuotojų komanda – Donatas Zakaras, Gintautas Venislovas, Karolis Šarkus. Kviečiame ir Veroniką Povilionienę, kuri jaunučių chorų pasirodymą pradės lopšine, pritariant Povilo Vanžodžio vokaliniam ansambliui „Duodeco“. P. Vanžodžiui esame dėkingi ir už visus šventės kūrinių garso įrašus – tai milžiniškas darbas, metodinė priemonė, palengvinanti kolektyvams mokytis kūrinius.
Aišku, būna, kad ne viskas, kas sumanyta, pavyksta. Antai prieš kiek metų sumanėme pučiamųjų orkestrą išdėstyti aplink Vingio parko žiūrovų sektorių ir iš ten groti – turėjo būti savotiškas garsinis surround´as. Bet sumanymas nepavyko: prapliupo lietus, visi su dūdomis nešė kudašių pastogėn. Taigi, sėkmė priklauso ir nuo oro.
Šį kartą ieškojome ir populiarių atlikėjų parašytų kūrinių. Juos rekomendavo Jaunimo taryba, sudaryta iš visos Lietuvos moksleivijos, neabejingos dainų švenčių vyksmui ir turiniui. Nors, pavyzdžiui, Free Finga. Jis yra originalus kūrėjas, aš stropiai perklausiau viską, kas pasiekiama internete. Dainos geros, pats jas gerai dainuoja, bet kas iš jų tiktų dainų šventei, neradau. Arba Gabrielė Vilkickytė – originali, turinti savo braižą, savo stilių, bet tai, ką ji dainuoja, dainų šventėje sunkiai įsivaizduoju. Ji buvo užsidegusi net specialų kūrinį parašyti, bet taip ir nesulaukiau.
Stebėjau šiųmečius M.A.M.A apdovanojimus. „Katarsis“ buvo nominuotas keliose kategorijose, laimėjo apdovanojimų. Na, niekaip neįsivaizduoju jų atliekamų kūrinių dainų šventės repertuare – tiek poetinio teksto, tiek muzikos raiškos priemonių prasme. O juk „Katarsis“ reprezentavo Lietuvą „Eurovizijoje“! Nežinau, kur ir kada čia galima sakyti taip arba ne. Žodžiu, pagrindinis orientyras vis dėlto yra pati dainų šventės filosofija, ir nuo jos mes niekur nepabėgsime. Jei repertuaras interaktyvus, jei jis atliepia dainininkus ir pačią šventę, tada būna atliekamas su entuziazmu. Ir tai yra šventės meno kodas, geriausias būdas, geriausias vaistas, kuris puoselėja ir gelbsti visą renginį.
– Dainų dienos programa dažniausiai būna sudėliojama pagal teminius skirsnius. Būsimoje šventėje programa sudaryta lyg ir sekant tradicija: pirmoji dalis – ritualinė, antroji – jaunučių ir kiti chorai, trečioji – finalas. Finale skambės „Širdžių kalba“, „Tu esi man“, „Tėvynei giedu naują giesmę“, „Baltas paukštis“, „Kartu“ ir „Tautiška giesmė“. Galėtume spėti, kad jausmų pakilimas, taigi ir kulminacija, gali sutapti su V. Augustino „Tėvynei giedu naują giesmę“?
– V. Augustino kūriniu pradėsime finalinę dalį. Šis kūrinys – tarsi priesaika, deklaruojanti amžinas tiesas ir meilę Tėvynei, sakanti, kas mes, iš kur mes ir kur link einame. Neatskleisiu paslapties, kas diriguos, bet tai choro žmogus, turintis didelę patirtį ir galintis uždegti chorą, atskleisti giluminius kūrinio prasmės kodus.
Be to, dalis teksto yra lotynų kalba, bus skaitomas jo vertimas į lietuvių kalbą. Norime, kad finalas emociškai pakylėtų ne tik atlikėjus, bet ir klausytojus. Visi finalo kūriniai yra vertingi, todėl tikimės, kad dirigentai pakylės atlikimą ligi aukštos emocinės gaidos. Laukiu ir Pijaus Operos repo – jis turėtų pagyvinti finalo nuotaiką. Tai unikalus žmogus, spontaniškai kuriantis tekstus atsižvelgdamas į supančią aplinką.
Nauja šioje šventėje bus ir tai, kad „Tautišką giesmę“ giedosime visam pasauliui kartu su visais Dainų dienos atlikėjais, įskaitant jaunučių chorus. Atlikę savo koncertinę dalį, jie lauks iškilmingo finalo. Manau, kad tai taps labai ryškiu emociniu jaunosios kartos pilietiškumo ugdymo akcentu.
– Kaip formavote Dainų dienos visuminę architektoniką, režisūrinį dramaturginį planą? Ką nauja matysime ir girdėsime šventėje?
– Režisūros tikslas bus sutelkti dėmesį į pagrindinį dalyką – dainos meną, todėl ir pasikvietėme Dalių Abarį. Jo nuostata labai aiški: režisūra neturi trukdyti dainai, antraeiliai veiksmai negali atitraukti nuo dainos konteksto. Jis gerai mato ekraną, žino, ką galima jo priemonėmis paryškinti.
Kiti režisieriai (kalbu apie kai kuriuos buvusius) norėdavo prie dainos prijungti įvairius, kaip aš sakau, maisto papildus – tai kokį šokį, tai judesį ar dar ką nors. Su kai kuriais teko konfliktuoti, nes vizualinė šventės vizija jiems buvo svarbesnė nei dainavimas ar atlikimo meninė kokybė. Atsimenu vieną paradoksalų dalyką, atsitikusį su labai žinomu režisieriumi Klaipėdoje, kai jo išprovokuotos „bangos“ taip išsiliejo, kad tiesiog sunaikino jaunučių chorų dainavimą. Jie dainavo, o visi kiti pradėjo kvailioti ir spontaniškai kelti tas bangas. Tuo metu tokio jovalo tikrai nereikėjo. Todėl ir įspėju, kur gali nuvesti lyg ir geras sumanymas. Kartoju: mano filosofija ir noras yra, kad režisūra netrukdytų dainai.
Turime atsižvelgti į ribotas vaikų fizines galimybes, todėl šį kartą pučiamųjų orkestrai į Vingio parką nebus kviečiami.
Lietuvos moksleivių dainų šventė turės atskirą Ansamblių vakarą Kalnų parke. Tai praturtina visą šventės turinio spektrą, išsiskiriantį renginių gausa.
– Gal dar bus ir daugiau naujovių?
– Viena iš naujovių bus dainavimo komentavimas kurčiųjų gestų kalba – to dar niekada nėra buvę. Vadinasi, rengėjų laukia dar vienas didelis iššūkis. Dainų šventė prasidės mano diriguojama M. K. Čiurlionio „Dainų dainele“. Skambant melodijai, šios dainos tekstas bus perteikiamas ir kurtiesiems – gestų kalba, tame akte dalyvaus jaunučiai. Tai reikalaus nepaprastai didelio susikaupimo, rimties, net ištvermės. Kaip tokią rimtį pasiekti su mažiukais vaikais, net neįsivaizduoju. Bet garbė ir atsakomybė atiteks man, šventės meno vadovui. Privalėsiu būti labai griežtas neklaužadoms, nes užtektų tik vieno nesusipratėlio, kad būtų sugadintas toks kilnus sumanymas.
Vaiko psichologija tokia: kai jis stovi daugiatūkstantinėje minioje, mano, kad jo niekas nemato. O iš tikrųjų, kai visi stovi ramiai, vienas pasisuko – ir visi mato tą vietą, kur kažkas sujudėjo. Todėl, norint tikėtis sėkmės, kad gestų kalba būtų realizuota visiškoje rimtyje, reikės įdėti daug pastangų.
Tam, kad dainininkai gerai išmoktų gestų kalbą, kurčiųjų bendruomenės mokytojai parengė vaizdo įrašus. Esu dėkingas gestotyros specialistėms Anželikai Teresei ir ypač Nijolei Pivorienei, kuri dalyvavo ne vienoje įvairių chorų repeticijoje, aiškindama gestų subtilybes. Be jų pagalbos neapsieisime ir per repeticijas Vingio parke.
Šį kartą šventė liepos 3 dieną prasidės eisena Gedimino prospektu nuo Seimo rūmų iki Arkikatedros. Eisena trumpa, nenorime varginti dalyvių ilgu ėjimu į Vingio parką. Prie Arkikatedros bus regalijų įteikimo ceremonija, gal dar kai kas – tai jau režisierių sritis. Šį kartą eisenoje dalyvaus ir choristai, ir šokėjai, ir instrumentininkai.
Pučiamųjų orkestrai turės savarankišką programą, jie koncertuos ne tik Vilniuje, bet ir jo apylinkėse. Čia svarų žodį tars maestro Remigijus Vilys. Šokėjai į savo generalinę repeticiją pakvies kitus Dainų šventės dalyvius. Tai sveikintinas organizatorių noras suteikti galimybę dalyviams stebėti kitus renginius. Ir šokėjai stebės Dainų dieną – to taip pat niekada nėra buvę.
Pagirtinas organizatorių noras suteikti galimybę visiems atlikėjams pasilikti Vilniuje iki liepos 7 dienos, kad nereikėtų po šventės naktį strimgalviais skubėti į namus.
– Tikimės, kad būsima Lietuvos moksleivių dainų šventė sulauks didelio pasisekimo, gal ne mažesnio kaip 2024 m. Jubiliejinė dainų šventė. Ji atneš meninių naujovių, šviežios atgaivos, primins mums, kad šalia kasdienybės dar yra tautos bendrystė, aukštosios humanistinės ir tautinės vertybės, mūsų pa-reigos Tėvynei.
– Nemanau, kad reikėtų eksperimentuoti su vaikais, velti juos į politiką, tačiau yra daug mažų detalių, kurios galiausiai formuoja mūsų mentalitetą, ir visi mes, nori nenori, turime žengti koja kojon su jaunimu ir mus supančia aplinka. Jaunimas per medijas išgyvena drastišką žanrų įvairovę, persisotina naujienomis.
Viena šios šventės inovacijų – sukurta jau minėta patariamoji Lietuvos jaunimo grupė. Šventės rengėjams ji teikė pasiūlymus, įvardijo savo viltis, savo vizijas. Jaunimas visuomet kupinas ambicijų, įdomių sumanymų. Jiems reikia to, ką jie mato aplink save, ką vartoja. Ši grupė pateikė ne vieną idėją, kaip geriau viešinti artėjančią šventę pasitelkiant socialinių medijų platformas. Tarybai vadovauja talentinga vadybininkė Ieva Krivickaitė.
Jaunimui dar reikia ir Džesikos Shy, ir Monikos Liu, Jazzu, reikia vilkėti kaip Gabrielius Vagelis, Vidas Bareikis. Jie įsivaizduoja, kad šitos puošmenos pagražintų dainų šventę, atspindėtų jų lūkesčius, žengtų su šiandiena. Labai sudėtinga tokius dalykus suderinti. Tradicijos ir naujovės. Popsas ir klasika. Ką nauja galima inkrustuoti į šventę? Stengiamės kaip įmanydami. Ne aš vienas – visa kūrybinė grupė, sudaryta iš ryškiausių Lietuvos chorvedžių, tikrų savo žanro profesionalų, kuriuos koordinuoja Silvija Pročkytė. Labai svarbus sėkmės komponentas yra garsas. Čia savo žodį tars ir Valdas Karpuška, turintis milžinišką patirtį valdant masinių renginių garsą. Viską sujungti į vientisą vaizdą padės savo srities meistrė, dailininkė scenografė Sigita Šimkūnaitė. Ir po šventės kai kas įvyks, bet lai lieka paslaptis. Aš tikiu jaunimu, tikiu šios šventės sėkme!