Nika AUKŠTAITYTĖ
Naujasis baletas ,,Legenda“ (premjera lapkričio 29 d.), Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre slovėnų choreografo Gajaus Žmavco pastatytas pagal Antano Jasenkos muziką, yra grynojo estetizmo pavyzdys. Jį galime palyginti su abstrakčiosios dailės drobėmis, nes pasakojime – tiek muzikiniame, tiek choreografiniame – nėra jokių siužetinių linijų, o žiūrovas grožisi subtiliais spalvos perėjimais iš juodos į pilką ir atvirkščiai. Tiesą sakant, nėra ir paties pasakojimo, muzika, šokis gali tęstis be pradžios ir pabaigos. Trumpa melodijos linija vis kartojasi, sukasi ratu, vertę įgauna pats garsas, klavišiniai skamba tyloje lyg vandens lašėjimas. Į ją įsilieja styginiai ir erdvę užpildo ilgesio ar meilės jausmas. Jėgos, o gal nerimo suteikia pučiamieji, skambantis trimitas – lyg aidas kažkada vykusio mūšio. Crescendo pasiekiama mušamaisiais.
O paskui melodija vėl grįžta į savo ratą. Ir seka legendą – poetišką ir labai apibendrintą. Suliejančią žemę, žmogų ir dangų. Dangus niekada neprašvinta, lyg žvelgtum į praeitį pro laiko rūką ir bandytum fiksuoti jausmo aidą: asmens ir meilės dramos, tautos išnykimo tragediją. Ne veltui baletas pavadintas ,,Legenda“, nes šiam žanrui būdingas poetiškas stilius, pakilios intonacijos, apibendrinimas. Tik šiuo atveju itin pakilių intonacijų nėra. Jos poetiškos, bet gal labiau būdingos legendai artimam sakmės žanrui.
Scenoje plėtojamas muzikos inspiruotas švelnus, lyriškas ir jausmingas minimalizmas. Scenografija grindžiama šviesa, vaizdo projekcijomis ir belapio medžio, augančio iš dangaus į žemę, dekoracija (scenografė – Sigita Šimkūnaitė). Būtent ši dekoracija ir yra esminis dramatizmo kūrimo elementas, gali jį perskaityti kaip išnykusios prūsų genties metaforą. Antrame veiksme blausiai nušvitusio dangaus peizaže atsiranda rausvos spalvos atspindžių (vaizdo projekcijų dailininkas – Martynas Norvaišas). Scenos apšvietimas visą laiką yra blausus, šokio dramaturgija plėtojama it kokiame ūke (šviesų dailininkas – Andrius Stasiulis). Minimalistiniai kostiumai neleidžia akiai ir minčiai nuklysti į nereikalingas detales. Pirmam veiksmui kostiumų dailininkė Sandra Straukaitė visą trupę aprengė ilgomis suknelėmis, kurių juoda spalva apačioje švelniai pereina į pilką. Rankiniu būdu dažyta medžiaga kuria ryšio, susiliejimo su žeme įspūdį.
Antrame veiksme artistai paliekami tik su juodais triko, lyg dar labiau vengiant nereikalingų detalių, išryškinant patį žmogų, leidžiant žiūrovui matyti šokėjo kiekvieno raumens grožį. Minimalizmas pereina į asketiškumą, bet pats šokis nėra minimalistinis: jis raiškus, emocionalus, moderniajame stiliuje „ištirpdyti“ ir sudėtingi klasikinio baleto elementai. Be galo žavi šokio plastika, visos trupės šokis, atrodo, susilieja su scenos erdve ir skambančia muzika. Judama be jokio garso, lyg sklendžiama ore, taip perteikiant kūrinio atmosferą, kurioje labai svarbus muzikos skambesys. Kadangi jis yra neforsuotas, dažnai – tik fortepijono garsai, šokėjai scenoje juda it šešėliai, it begarsė banga. Stipriausi spektaklio momentai, kai šokis, visada fizinė raiška, ištirpsta muzikoje ir tarsi skamba kaip vizualus garsas. Spektaklio muzikos vadovas – Tomas Ambrozaitis, dirigentai – T. Ambrozaitis ir Adrija Čepaitė.
Ar lengva žiūrovui spektaklyje? Tas, kuris atėjo pamatyti legendos apie Herkų Mantą, kaip kad pristatomas šis spektaklis, jos tikrai neras. Tas, kuris gali priimti muziką, šokį, ir patį spektaklį kaip abstrahuotą, bet išsipildžiusią jausmo kelionę, išeis iš spektaklio ir palytėtas, ir pakylėtas.
Naująjį baletą vertinant Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro repertuaro kontekste, „Legenda“ jį praplečia, papildo šiuolaikinio šokio spektaklių galeriją, kuri vis labiau ryškėja kaip stiprioji teatro pusė.
Šio spektaklio spalva buvo juoda.
Garsas – skaidrus.
Jausmai – meilė, liūdesys, nerimas.
Nuotaika – giedra.