Merle Jalakas:
„Scenoje apimdavo jausmas, tarsi iš namų
išeitų mano pačios dukra“
Monika AUGUSTAITYTĖ-MICKŪNIENĖ
„Mamma Mia!“ gerbėjos pirmose eilese sėdėdavo pasipuošusios blizgančiomis suknelėmis, pabaigoje dainuodavome ir šokdavome kartu su žiūrovais. Nesu mačiusi nieko panašaus. Vis dar sulaukiu gerbėjų žinučių – jie rašo matę spektaklį šešis kartus ir klausia, kada sugrįšime“, – viešėdama Klaipėdoje sakė Donos vaidmenį estiškame miuziklo „Mamma Mia!“ pastatyme atlikusi ilgametė nacionalinio teatro „Vanemuine“ solistė Merle Jalakas. Balandžio 15–16 dienomis Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre žiūrovai turėjo galimybę išvysti net du šio teatro spektaklius – baletą pagal Fryderyko Chopino muziką „Gruodžio lietus“ bei W. A. Mozarto operą „Don Žuanas“. Kartu su trupe atvykusi Merle Jalakas Lietuvos skaitytojams papasakojo apie estiškąjį „Mamma Mia!“, naują teatro statusą bei operos solistų vienatvę.
– Tartu mieste įsikūręs „Vanemuine“ yra vienas seniausių teatrų Estijoje. Visai neseniai jis tapo nacionaliniu. Ką reiškia šis naujas statusas?
–Tai – labai geras sumanymas, nes esame pirmasis Estijos muzikinis teatras. Manau, tai mums padės puoselėti ryšius su kitų šalių teatrais, pristatyti savo spektaklius už šalies ribų bei sulaukti didesnio pripažinimo. Vardo „Vanemuine“ daug kas nežino, tačiau nacionalinio teatro statusas suteikia daug daugiau aiškumo ir svorio. Labai didžiuojuosi naujuoju statusu.
– Jūsų teatras turi išskirtinę struktūrą – jame veikia dramos, operos ir baleto trupės. Kaip jos bendradarbiauja, ar semiatės patirties vieni iš kitų?
– Kartais dirbame kartu – menininkams tai labai įdomu. Aš esu vaidinusi visų žanrų kūriniuose, du kartus net balete pasirodžiau. Manau, kad toks susiliejimas yra labai naudingas. Pavyzdžiui, man dirbant su dramos aktoriais labai įdomu pajausti, kaip jie mąsto. Jie personažą kuria visiškai kitaip nei dainininkai, todėl iš jų pasisemiu daug idėjų.
– Mozarto operą „Don Žuanas“, kurią balandį parodėte ir Klaipėdos publikai, statė garsus estų dramos teatro ir kino režisierius Elmas Nüganenas. Kaip Jums atrodo, ką dramos režisierius gali duoti muzikiniam teatrui?
– Elmas Nüganenas norėjo sukurti paprastą operą, suprantamą visiems, o ne tik operos mylėtojams. Tokią, kurioje žiūrovai nežiūrėdami į titrus suprastų, ką veikėjai daro ir galvoja. Spektaklyje turime naują personažę, kuri yra tarsi operos gidė. Repeticijų laikotarpis buvo itin įdomus, nes apie personažus diskutavome kur kas daugiau nei įprasta statant muzikinius spektaklius. Dainininkams toks darbo principas galbūt buvo sunkesnis, nes operoje jie privalo galvoti apie dainavimą, o čia dar reikėjo įtraukti vaidybą ir mąstymą. Tačiau galiausiai visi buvome labai laimingi, nes pasiekėme kitokią kokybę.
– Gegužės 8 dieną Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre įvyks lietuviška miuziklo „Mamma Mia!“ premjera. Teatras „Vanemuine“ buvo pirmasis, Baltijos šalyse gavęs licenciją statyti šį miuziklą. Jis buvo rodomas 2016–2021 metais ir Jūs čia atlikote Donos vaidmenį. Ar pasiilgstate šio spektaklio ir ką prisimenate iš to laiko?
– „Mamma Mia!“ užima ypatingą vietą mano širdyje. Prieš prasidedant repeticijoms vykome į Stokholmą, kur aplankėme ABBA muziejų. Tai – įdomus interaktyvus muziejus su kostiumais, karaoke ir pasakojimais apie asmeninį grupės narių gyvenimą. Labai gera idėja, nes kelionėje daug mąstėme apie savo personažus ir susidraugavome su visa trupe. Turėjome dvi spektaklio sudėtis: kitą Doną vaidino popdainininkė, Sofijos irgi buvo dvi žinomos Estijos pop-atlikėjos, o likusią trupės dalį sudarė aktoriai. Tai buvo galingas derinys, puiki sinergija. Pasirodymų metu būdavo labai linksma: aktoriai krėsdavo pokštus tiek scenoje, tiek užkulisiuose. Kiekvienas spektaklis būdavo tarsi šventė.
Žiūrovai mus pamilo. Nors dėl pandemijos turėjome pertrauką, bet po jos salės visada būdavo pilnos, o publika kaskart plodavo stovėdama. Miuziklo gerbėjos pirmose eilese sėdėdavo pasipuošusios blizgančiomis suknelėmis, pabaigoje dainuodavome ir šokdavome kartu su žiūrovais – buvo nuostabu. Nesu mačiusi nieko panašaus. Po spektaklio būdavome kupini energijos, norėdavosi pratęsti vakarėlį. Vis dar sulaukiu gerbėjų žinučių – jie rašo žiūrėję spektaklį šešis kartus ir klausia, kada sugrįšime.
– Koks jausmas buvo estiškai dainuojant gerai žinomas ABBA dainas?
– Šiek tiek keista, nes visi jas mokėjome angliškai. Tačiau turėjome labai gerus vertimus. Estų kalba ABBA dainoms suteikė gylio. Viena yra žiūrėti į titrus, o kita – girdėti kiekvieną žodį ir jį suprasti. Kai kuriuos kūrinius, pavyzdžiui, „Slipping Through My Fingers“, išgyvenu labai asmeniškai – jame užkoduotos bendros moterų patirtys. Šią dainą Dona dainuoja dukrai prieš pat jos vestuves. Ji – mano mėgstamiausia. Scenoje apimdavo jausmas, tarsi iš namų išeitų mano pačios dukra, būdavo labai sunku neverkti. Pamenu, dainavau ją ir savo dukrai, kai ši tekėjo.
– Miuziklą „Mamma Mia!“ sukūrė trys moterys: prodiuserė Judy Craymer, rašytoja Catherine Johnson ir režisierė Phyllida Lloyd. Anot lietuviško pastatymo režisieriaus Leonardo Prinsloo, viena esminių kūrinio temų yra moterų galia. Ar tai Jums aktuali tema?
Taip. Manau, daug moterų savyje turi gerokai daugiau galios, negu parodo. Labai svarbu yra daryti tai, ką nori, kas tave daro laimingą, pačiai priimti sprendimus ir džiaugtis – juk turime tik vieną gyvenimą. Čia galima įžvelgti tam tikrą paralelę su „Don Žuanu“. Nors operoje pagrindinis veikėjas yra Don Žuanas, ten taip pat veikia trys stiprios moterys, kurios kovoja prieš jį. Don Žuanas mūsų versijoje nėra toks įdomus personažas, moterų linija – kur kas įdomesnė.
– Pagal išsilavinimą esate operos dainininkė, tačiau dalyvaujate įvairiausių žanrų pastatymuose. Kuris žanras Jums dabar arčiausiai širdies?
– Šiuo metu operose dainuoju ne tiek daug. Kai prieš trisdešimt metų pradėjau savo karjerą, buvau koloratūrinis sopranas. Dainavau Liučiją operoje „Liučija di Lamermur“, Roziną operoje „Sevilijos kirpėjas“, Oskarą „Kaukių baliuje“, Violetą operetėje „Monmartro žibuoklė“, Adelę operetėje „Šikšnosparnis“ ir kt. Tačiau visi sezonai – skirtingi. Kadangi aukštam balsui repertuare vaidmenų kartais pritrūksta, o aš visada jaučiau trauką lengvesniam žanrui, mano repertuarą papildė miuziklai bei vaikiški spektakliai. Smagu išbandyti save ir dramos bei baleto trupėse.
– Šiuo metu penkiuose spektakliuose pasirodote kaip solistė, o dar šešiuose dirbate režisieriaus asistente. Kaip Jums pavyksta tai suderinti, nes vieną dieną kolegoms esate scenos partnerė, o kitą turite organizuoti jų darbą?
– Geras klausimas. Iš tiesų man tai netgi padeda, nes solistai žino, kad esame vienoje valtyje. Jiems esu draugė – nurodymų nedalinu, tik draugiškai nukreipiu teisinga linkme. Mano darbas – žinoti, ko reikia dainininkams, ir padėti režisieriui. Save matau tarsi tiltą tarp dainininkų, režisieriaus ir vadovybės.
Žinau, kaip mąsto dainininkai ir kodėl jiems kartais sunku suprasti tam tikrus dalykus. Kadangi ir pati scenoje susiduriu su tomis pačiomis problemomis, galiu jiems padėti, nuraminti. Kai solistai būna pavargę, turi problemų, jie ateina pasikalbėti, nes manimi pasitiki. Asistentės darbe iš tiesų kartais jaučiuosi kaip trupės psichologė.
– Kokia Jūsų nuomonė apie jaunąją klasikinės muzikos atlikėjų kartą? Kokius skirtumus pastebite dirbdama su jais?
– Man labai patinka dirbti su jaunais, karjerą tik pradedančiais solistais ir pasidalinti su jais savo patirtimi. Žaviuosi jų energija: jie tokie tyri, man įdomus jų mąstymas. Šiandien jauni atlikėjai puikiai dainuoja, turi gerus užsienio mokytojus. Jų darbo kokybė netgi geresnė, nei buvo mano karjeros pradžioje. Pastebėjau, kad dabar jauni žmonės ateina visiškai pasirengę darbui: tiksliai žino, ko nori, turi aiškią viziją ir yra labai profesionalūs. Aš jaunystėje nebuvau tokia pasitikinti savimi.
– Teatralo profesija reikalauja daug laiko ir energijos, dėl ko neretai nukenčia asmeninis artistų gyvenimas. Kaip Jums atrodo, ar scenos žmogui įmanoma turėti subalansuotą asmeninį gyvenimą?
– Mano manymu, privalu turėti gyvenimą už teatro ribų, ką nors daugiau nei tik vaidmenis scenoje: savo namus, draugų, įvairių pomėgių, kelionių. Juk gyvenimiški patyrimai personažams suteikia gylio. Jaunimas gali manyti, kad aukotis dėl teatro yra gerai, tačiau labai svarbu turėti užnugarį – draugų ir šeimą, ne tik kolegas. Tai padeda išlaikyti pusiausvyrą ir leidžia protui pailsėti. Operos solisto darbas yra sunkus ir vienatvės šiame kelyje yra daug. Kai esi populiarus, tenka daug keliauti, gyventi viešbučiuose. Stebėdama kai kuriuos vyresnius kolegas, kurie nesukūrė šeimos, matau, kad jie šiandien nėra labai laimingi. Jų širdyse – daug nusivylimo, liūdesio ir kritiško požiūrio į pasaulį.
Man svarbu išlaikyti pusiausvyrą tarp darbo ir asmeninio gyvenimo. Suprantu, kad neįmanoma daryti daug dalykų vienu metu, todėl dalies projektų atsisakau. Kai ko nors imuosi, tam atiduodu visą energiją, tad man geriau daryti mažiau, bet visu pajėgumu. Nebenoriu įtemptų laikotarpių. Gyvenime esu patyrusi daug streso, bet šiandien man to nebereikia. Dabar esu tokiame etape, kai mėgaujuosi gyvenimu ir darau tai, ką noriu. Įkvepiu ir einu į priekį.