Daiva KŠANIENĖ
Ilgai prisiminsime 2024-ųjų vasarą Vilniuje pakiliai nuaidėjusią Dainų šventę „Kad giria žaliuotų“, skirtą 1924 m. Kaune įvykusios pirmosios visos Lietuvos dainų šventės šimtmečiui ir subūrusiai apie 37 000 dalyvių. Šį įspūdingą reiškinį plačiai nušvietė pagrindiniai Lietuvos radijo ir televizijos kanalai bei kitos žiniasklaidos priemonės, transliavusios ne tik visus šventės koncertus, įspūdingą eiseną, bet ir surengusios gausybę forumų, pokalbių, interviu, diskusijų, aptarimų. Juose buvo išsamiai aptartos dainų švenčių Didžiojoje Lietuvoje radimosi prielaidos, priežastys, išliekamoji vertė ir pan., tik kažkodėl užribyje liko Mažoji Lietuva su visa savo turtingiausia chorine kultūra ir tikrąja Lietuvos dainų švenčių gimimo priežastimi bei tradicijomis. Apie Mažosios Lietuvos chorinės kultūros fenomeną buvo užsiminta vos vienu kitu žodžiu, tuo tarsi parodant, kad šio krašto chorinė kultūra Lietuvai iki šiol tebėra nereikšminga. Deja, kaip ir dar daug kas. O juk protestantiškoji Mažoji Lietuva, daugelį šimtmečių priklausiusi Prūsijos karalystei bei Vokietijos imperijai, turi itin gilias chorinio dainavimo (giedojimo) bei dainų švenčių tradicijas, kur kas senesnes, nei ilgai, net 120 metų, carinės Rusijos priespaudą kentusi Didžioji Lietuva. Todėl nepaprastai svarbu byloti ir daugumai atskleisti Mažosios Lietuvos dainų švenčių reikšmę, jų vaidmenį visos Lietuvos dainų švenčių istorijoje.
Visiems žinoma, kad lemiamą poveikį Mažosios Lietuvos kultūriniam gyvenimui padarė Reformacija. Jos skleidžiamos idėjos, aprėpusios daugybę naujosios reformuotos bažnyčios veiklos sričių, rado atgarsį ir pasaulietinėje intelektinėje, humanitarinėje bei kultūrinėje erdvėje. Martyno Liuterio krikščioniškosios bažnyčios reforma, ryškiausiai atsispindėjusi liturgijoje bei jos muzikoje, keliems šimtmečiams nulėmė Mažosios Lietuvos muzikinio gyvenimo visuotinumą. Liuteroniškoji giesmė, suskambusi XVI a., tapo ne tik šio krašto gyventojų dvasine savastimi, gyvybinga, kasdiene muzikinės raiškos forma, bet ir daugelio kitų bažnytinio ir pasaulietinio muzikinio, ypač chorinio, gyvenimo apraiškų – vokiškųjų ir lietuviškųjų – pagrindu.
Be jokios abejonės, protestantiškosios Mažosios Lietuvos chorinė kultūra darė nemažą įtaką Didžiajai Lietuvai. Vargu ar be šios įtakos Lietuva, vienintelė iš katalikiškų Europos šalių, būtų sukūrusi tokią gyvybingą dainų švenčių tradiciją. Primintina, kad dainų šventėmis garsėjančios Estija ir Latvija – protestantiškos šalys.
Dainų švenčių (pirmiausia vokiškųjų, vėliau lietuviškųjų) raida Klaipėdoje vyko laipsniškai. Į jas buvo einama kryptingai, ilgai ir kantriai purenant muzikos meno dirvą. Jau nuo XIX a. pradžios mūsų mieste skleidėsi platus vokiečių giedotojų draugijų (chorų) tinklas. Pirmoji draugija („Gesangverein“) Klaipėdoje įsikūrė dar 1811-aisiais ir gyvavo daugiau kaip 100 metų (iki pat 1914 m.), per tą laiką surengė daugybę chorinės muzikos koncertų. Nuo jos vėliau atsiskyrė ir aktyviai veikė muzikinė „Harmonijos“ draugija („Harmonieverein“). 1849 m. susibūrė stipri Klaipėdos kultūrinė organizacija „Eufonija“. Šios ir daugelis kitų vokiečių draugijų turėjo didesnius ar mažesnius vyrų chorus, kurių koncertines programas sudarė originalūs kompozitorių kūriniai, liuteroniškieji choralai.
Taigi visiškai natūralu, kad jau 1869 m. Klaipėdoje buvo surengta pirmoji vokiečių dainų šventė. Štai nuo šios datos ir reikia skaičiuoti Lietuvos dainų švenčių kaip reiškinio istoriją. Jei Klaipėdą pozicionuojame kaip Lietuvos miestą, priimame jo istoriją, prasidėjusią prieš beveik aštuonis šimtmečius, iškilmingai rugpjūčio 1-ąją švenčiame miesto gimtadienį, saugome senąją architektūrą, materialųjį paveldą, atstatome pilies bokštą bei Šv. Jono bažnyčią, aukštiname poetą Simoną Dachą, minime Immanuelį Kantą, akcentuodami jo protėvių klaipėdietišką kilmę ir pan., kodėl ignoruojame čia buvusios aukštos muzikinės kultūros reiškinius? Taip pat ir dainų švenčių tradiciją bei istoriją.
Iki šiol tebuvo žinoma tik pirmosios Klaipėdos vokiečių dainų šventės data – 1869 m. liepos 25 d. Tačiau, padedant istorikui dr. Dainiui Elertui, pavyko rasti ir iššifruoti jos programą – dokumentinį šaltinį, šio fakto įrodymą. Dainų šventėje dalyvavo chorai ir instrumentinės kapelos iš Klaipėdos, Liepojos (atplaukė garlaiviu „Dagmar“), Elbingo, Karaliaučiaus bei Tilžės, iš viso 400 dalyvių. Šventės dieną įvyko du renginiai. Miesto teatre giedotojų draugijos pasirodė atskirai. Choras iš Elbingo atliko kompozitoriaus E. L. Fischerio dainą „Tėvynė“ („Heimath“) ir A. W. Rietzo „Gegužė“ („Maienzeit“), Karaliaučiaus giedotojai – austrų kompozitoriaus A. M. Storcho „Miško vienatvę“ („Waldeinsamkeit“) ir F. W. „Bivonoje“ („Im Bivona“, vietovė Sicilijoje) bei dainą „Letė gėrė prie Reino“ („Der Lethe trank am Rhein“), Tilžės choro draugija – Ferdinando Möhringo „Miško dainą“ („Waldlied“) ir „Svetimoje šalyje“ („In der Fremde“). Skambėjo ir daugiau įvairių kompozitorių kūrinių. Klaipėdos teatre buvo surengtas ir instrumentinių kapelų konkursas „Meistersinger“.
Antrasis dainų šventės renginys vyko lauke. Pradžioje Elbingo giedotojai padainavo E. Hermeso „Reino vyno dainą“, („Rheinweinlied“) ir B. Hammos „Prie fontano“ („Am Brunnelein“).
Balsingas jungtinis choras atliko Wilhelmo Tschircho dainą „Mano tėvynė“ („Mein Heimathland“), Franzo Abto „Naują miško dainą“ („Ein frisches Lied im Wald“), Wilhelmo Tauberto „Jūreivio meilę“ („Matrosenliebe“) ir kitus kūrinius, tarp jų tuo metu gerai žinomus C. Kreuzerio „Koplyčią“ („Kapelle“), Franzo Lachnerio „Valstybės dainą“ („Bundslied“).
Beje, tais pačiais 1869 metais dainų šventė įvyko Estijoje (Tartu), 1873 m. – Rygoje. Klaipėdoje vokiečių dainų šventės buvo rengiamos nuolat.
Atmintina, kad 1843 m. dainų šventė įvyko vokiškai kalbančiame Šveicarijos mieste Ciuriche, netrukus, 1845 m., – Vokietijoje (Viurcburge). Taigi vokiečiai protestantiškojo giedojimo, chorinio dainavimo bei dainų švenčių patirtį per savo gausias diasporas palaipsniui pernešė į kitas liuteroniškas šalis – Estiją, Latviją bei Mažąją Lietuvą. Vėliau šventės įsigyveno, adaptavosi ir tapo jau savõs, nacionalinės (estiškos, latviškos, lietuviškos), kultūros reiškiniais. Toks kontekstas suponuoja išvadą, kad dainų šventės iš esmės yra liuteroniškosios muzikinės raiškos ir pasaulėjautos suformuotas fenomenas, atsiradęs XIX a. viduryje.
Be jokios abejonės Mažosios Lietuvos chorinė kultūra darė poveikį Didžiąjai Lietuvai. Peršasi prielaida, kad vargu ar be šios įtakos Lietuva, vienintelė iš katalikiškųjų Europos šalių, būtų sukūrusi tokią gyvybingą dainų švenčių tradiciją.
Po pirmųjų švenčių vokiečių chorų (giedotojų draugijų) tinklas krašte sparčiai plėtėsi. Jiems koordinuoti, finansuoti buvo steigiamos įvairiausios sąjungos bei draugijos. 1886 m. įkurta Dainos bičiulių sąjunga (Verband der Liederfreunde), vėliau – vokiečių kultūrinė Liaudies švietimo draugija (Volksbildungsverein), Kultūros sąjunga (Kulturbund) ir kt. Jos materialiai rėmė kiekviename Mažosios Lietuvos miestelyje, bažnytkaimyje esančius chorus, rūpinosi Klaipėdos miesto teatru, orkestru, rengė šventes, koncertus, steigė giedotojų draugijas ir kt. Kai kurie chorai buvo labai gausūs (daugiau kaip 100 dainininkų), aukšto profesinio lygio, turėjo įvairų, sudėtingą repertuarą.
XX a. I pusėje garsėjo meniškai labai pajėgus Klaipėdos vokiečių Darbininkų ir amatininkų choras (Arbeitgesangverein), kuriame, beje, dainavo nemažai lietuvių. Į šį chorą lygiavosi vokiečių Tarnautojų choras (Beamtengesangverein) ir kt. Iš kitų išsiskyrė didelis 1892 m. įsteigtas Klaipėdos šv. Jono (Johanno) bažnyčios choras, vadovaujamas dirigento, vargonininko, pedagogo Alexanderio Johowo (1865–1933), beje, įkūrusio ir Klaipėdos vokiečių chorų draugiją „Oratorija“ („Oratorium“) bei daug prisidėjusio prie lietuviškos Klaipėdos konservatorijos steigimo 1923 m.
Tokios intensyvios chorų veiklos kulminacija buvo kelios Klaipėdos krašto vokiečių dainų šventės, įvykusios kraštui jau esant Lietuvos valstybės dalimi. Pirmoji šventė surengta 1925 m. birželio 27–29 dienomis Klaipėdoje. Joje dalyvavo 15 vyrų chorų (apie 500 dainininkų): trys Klaipėdos chorai – Tarnautojų giedotojų draugijos, Dainos draugų draugijos, Dainos ratelio draugijos, taip pat chorai iš Pagėgių, Šilutės, Rusnės, Viešvilės, Priekulės, Kintų, Saugų, Smalininkų, Ramučių ir kt. bei kelios instrumentinės kapelos.
Programa buvo atlikta Šaulių namų (dabar – Koncertų salė) salėje ir sode. Jungtiniam chorui dirigavo žinomiausi Klaipėdos muzikai A. Johowas ir H. Fromholzas. Atskirų chorų ir jungtinėje programoje skambėjo vokiečių kompozitorių F. Mendelssohno-Bartholdy, F. Schuberto, J. Haydno, L. Baumanno, J. Wengerto, F. V. Bernerio, T. Nestlerio, J. E. Schmölzerio, J. Otto ir kt. kūriniai. Šventę paįvairino Klaipėdos vokiečių pučiamųjų instrumentų orkestras bei iškilminga eisena miesto gatvėmis.
Antroji Klaipėdos krašto vokiečių dainų šventė įvyko 1927 m. birželio 26 d. Šilutėje. Joje dalyvavo 13 chorų (apie 400 dainininkų). Šventė buvo labai plačiai nušviesta vokiškoje spaudoje, džiaugtasi jos aukštu meniniu lygiu. Straipsniuose netrūko geranoriškų patarimų lietuvių chorams – kaip juos reikėtų sustiprinti, pasiekti didesnio meniškumo.
1930 m. birželio 29 d. Klaipėdoje surengta trečioji Klaipėdos krašto vokiečių dainų šventė. Ji buvo panašaus masto kaip ankstesnės: dalyvavo keli Klaipėdos, taip pat Šilutės, Priekulės, Rusnės, Pagėgių, iš Užnemunės atvykę Tilžės, Karaliaučiaus ir kt. vokiečių chorai (apie 500 dainininkų). Ta proga miestas pasipuošė, vyko šventinė eisena.
Vokiečių chorai krašte aktyviai koncertavo iki pat 1939 metų.
Dominuojantis vokiškojo muzikinio gyvenimo fonas Mažosios Lietuvos lietuviškajai visuomenei darė dvejopą poveikį. Viena vertus, motyvavo lietuvininkus sekti vokiečių kultūros pavyzdžiu, kita vertus – „kabino“ patriotinius jausmus, skatino ugdyti nacionalinę muzikinę kultūrą, per giesmes, dainas sergėti savo lietuvišką tapatybę ir tradicijas. Lietuvininkų chorinio judėjimo bei tautinio pakilimo procesą veikė ir politiniai veiksniai – sustiprėjusi germanizacija, prasidėjęs nacionalinis atgimimas ir pan. Tačiau tai jau kita tema.
Pirmą kartą lietuviška chorinė daina Mažojoje Lietuvoje viešai suskambo 1885 metais Tilžės kultūrinės draugijos „Birutė“ (veikė iki 1912 m.) rengtuose koncertuose. „Birutės“ choras, vadovaujamas Alberto Johanno Niemanno, dainuodavo Vinco Kudirkos harmonizuotas liaudies dainas, vėliau – Č. Sasnausko, Vydūno ir kitų autorių kūrinius. Tačiau lemiamą vaidmenį Mažosios Lietuvos dainų švenčių istorijoje suvaidino 1895 m. Vydūno (1868–1953) įkurta Tilžės lietuvių giedotojų draugija. Ji, net 40 metų (1895–1935) purendama šio krašto lietuviško chorinio meno dirvą, tapo lietuvininkų dvasinio gyvenimo ir kultūrinio meninio sąjūdžio branduoliu. Pirmoji didelė Lietuvių giedotojų draugijos šventė įvyko 1899 m. gegužės 14 d. Tilžėje. Choristai padainavo 12 harmonizuotų lietuvių liaudies dainų, dalyvavo pučiamųjų orkestras. Sėkmė lydėjo ir 1899 m. birželio 25 d. ant Rambyno kalno surengtą Joninių šventę. 1900 m. giedotojai surengė net septynis koncertus – dainų šventes – įvairiose vietovėse. Tokios šventės vykdavo beveik kasmet.
Tuo metu chorams labai trūko lietuviško repertuaro. Užpildydamas šią spragą, Vydūnas pats su savo bendražygiais Karlu Janzu, Peteriu W. Wolffu, Albertu Storosta ir kitais ėmėsi kurti chorines keturbalses dainas, harmonizuoti liaudies dainas, kurios vėliau skambėdavo koncertuose. Iš šių dainų Vydūnas sudarė ir išleido rinkinius „Lietuvos Aidos“ (1904) ir „Lietuvos varpeliai“ (1909) bei rinkinį „Giesmės“ (1932).
„Birutės“ ir Tilžės lietuvių giedotojų draugijų veikla paskatino tautiškai nusiteikusius Mažosios Lietuvos lietuvius burtis į savo vietovių draugijas, organizuoti chorus. Procesas vyko sparčiai: 1911 m. susibūrė pirmoji jaunimo draugija – Katyčių „Vainikas“, netrukus Rūkuose įsikūrė „Ąžuolas“, Pagėgiuose – „Rūta“, Lankupiuose – „Jaunimas“, Lauksargiuose – „Žiedas“, Kulmiuose – „Spindulys“, Plikiuose – „Beržas“, Doviluose – „Liepa“, Laukininkuose – „Lelija“ ir kt.
Reikšminga, kad Vydūnas su savo Tilžės giedotojais sukūrė ir įtvirtino chorinės muzikos plėtotei labai svarbias, vėliau visų chorų perimtas tradicijas. Viena jų – koncertinės išvykos į įvairias krašto vietoves. Tilžiškių giedotojų dėka lietuviška daina nuvilnijo per visą Mažąją Lietuvą. Kur tik nebūta – Klaipėdoje, Ragainėje, Gumbinėje, Šilutėje, Juodkrantėje, Rusnėje, Lazdynuose, Žibuose, Piktupėnuose, Vyžiuose, Natkiškiuose, Panemunėje, Nemunyne, Lauksargiuose, Kaukėnuose, taip pat Didžiojoje Lietuvoje – Palangoje, Tauragėje, Kaune ir kt.
Ypač svarbu, kad Tilžės lietuvių giedotojai telkė lietuviškas draugijas rengdami jungtinius koncertus ir taip ugdydami bendrų švenčių – būsimų Mažosios Lietuvos visuotinių dainų švenčių pirmtakių – tradiciją. Vydūnas sukūrė ir savitą švenčių scenarijų, susidedantį iš kelių dalių. Pirmoji – chorinių dainų koncertas, antroji – orkestrinė muzika, trečioji – šokiai (Vydūno vadinta laigymais). Paskui pasilinksminimas, kai kada vaidinimai (dažniausia pagal paties Vydūno dramas „Prabočių šešėliai“, „Pasiilgimas veldėtojo“, „Santaika“, „Numanė“, „Motutės diena“, „Jonukas“ ir kt). Tokiu vydūnišku scenarijumi rėmėsi ir tebesiremia ne tik Mažosios, bet ir visos Lietuvos dainų šventės, net ir šiuolaikinės.
Kulminacinė švenčių dalis būdavo jungtinio choro programa. Skambėdavo keturbalsės Vydūno ir jo bičiulių, taip pat V. Kudirkos, vėliau Č. Sasnausko ( „Žmonijos gerovė“, „Sužadinkim Lietuvą“, „Kur bėga Šešupė“), J. Naujalio ir kitų kompozitorių dainos, liuteroniškos giesmės. Lietuviškai ir vokiškai išspausdinti jų žodžiai būdavo išdalinami klausytojams.
Tilžės bei kitų vietovių kariniai pučiamųjų instrumentų orkestrai (iki 40 muzikantų), neturėdami lietuviškos orkestrinės muzikos kūrinių, grodavo vokiečių, italų, prancūzų kompozitorių veikalus: Ch. W. Glücko operos „Ifigenija Aulidėje“ uvertiūrą, R. Wagnerio operos „Lohengrinas“ įžangą, C. M. von Weberio operos „Oberonas“ I veiksmo finalą, Ch. Gounod fantaziją iš operos „Faustas“, F. Mendelssohno-Bartholdy vestuvių maršą iš siuitos „Vasarvydžio nakties sapnas“ ir kt.
Itin savita giedotojų švenčių dalis – laigymai, mergaičių rateliai su dainomis, kai, Vydūno žodžiais, „dainuodamos mergaitės žengia ir sukinėjasi reikšmingais vingiais“. Manyčiau, kad laigymus galima laikyti vienu iš sceninių tautinių šokių pirmtakų.
Dažniausiai viso krašto giedotojų draugijos susiburdavo ant lietuvininkų numylėto Rambyno kalno, tos jungtinės šventės ir yra Mažosios bei visos Lietuvos dainų švenčių pradžia. Suplaukdavo, suvažiuodavo gausybė dainininkų, šokėjų iš viso krašto bei Didžiosios Lietuvos, kartu šie sambūriai tapdavo savitomis lietuvių tautos manifestacijomis.
1923 m. Klaipėdos kraštui tapus Lietuvos valstybės dalimi, lietuvių chorinė muzika, jau turėdama gana rimtą organizacinį bei meninį pamatą, čia vystėsi sparčiau ir profesionaliau. Deja, Tilžė ir didesnė Mažosios Lietuvos dalis liko Vokietijos imperijos sudėtyje, kur geso paskutiniai lietuvybės žiburėliai.
Prie Lietuvos prijungtame Klaipėdos krašte per trumpą laiką atsirado nemažai profesionalių chorvedžių vadovaujamų meniškai gana pajėgių chorinių kolektyvų. Tarp jų išsiskyrė „Aukuro“ draugijos mišrus choras „Vaidilutė“ (vad. Steponas Sodeika), Klaipėdos Giedotojų sąjungos mišrus (80–100 dainininkų) ir vyrų chorai (vad. Antanas Vaičiūnas ir Alfonsas Mikulskis), mišrus choras „Aida“ (vad. Vilius Bajoras), „Santaros“ draugijos (vad. Viktoras Jauniškis), Klaipėdos konservatorijos (vad. Juozas Bertulis, Juozas Žilevičius, Jeronimas Kačinskas), Vytauto Didžiojo gimnazijos (vad. Antanas Grudzinskas), taip pat Pagėgių K. Donelaičio gimnazijos, Šilutės „Dainos“ mišrūs chorai. Jų repertuarą papildė sudėtingos originalios J. Gruodžio, J. Žilevičiaus, S. Šimkaus, J. Strolios, J. Naujalio, A. Račiūno, J. Kačinsko, J. Švedo dainos, operų scenos su solistais ir orkestru, netgi operetės ir kt.
Chorinę krašto atmosferą turtino bažnytiniai chorai. Evangelikų liuteronų draugijos „Sandora“ ir „Jaunųjų sandora“ turėjo savo chorus daugumoje krašto vietovių: Klaipėdoje, Agluonėnuose, Šilutėje, Priekulėje, Doviluose, Karklininkuose ir kt. Jiems vadovavo atsidavę chorvedžiai: Vilius Bajoraitis, Martynas Gelžinis, Jurgis Lampsatis, Vilius Bajoras, Jonas Užpurvis ir kt. Itin aukšto meninio lygio buvo pasiekęs Klaipėdos Šv. Jono (Johanno) bažnyčios choras (vad. A. Johowas).
Nors Klaipėdos krašte tebebuvo stipri vokiškoji muzikinė kultūra, tarpukariu subangavęs lietuvių chorų sąjūdis natūraliai ir tikslingai išsiliejo į kelias Mažosios Lietuvos dainų šventes. Chorvedžiai dirbo pasiaukojamai, kai kurie jų vadovaudavo net keliems chorams, važinėdami po miestelius įvairiausiomis susisiekimo priemonėmis, dažnai – dviračiais.
1927 m. birželio 6–7 dienomis Klaipėdoje vyko pirmoji visuotinė Mažosios Lietuvos lietuvių dainų šventė. Jaudinamai skambėjo organizacinio komiteto kreipimasis: „Visus brolius – visas sesutes, savo atvykimu mus laiminančius, mes sveikiname šiandien širdingai“. Vyriausiuoju dirigentu buvo paskirtas Antanas Vaičiūnas, antruoju – šventės dvasinis vadovas ir įkvėpėjas, jos garbės pirmininkas Vydūnas.
Iškilminga Dainų šventės įžanga buvo Klaipėdos konservatorijos simfoninio orkestro, mišraus choro ir solistų Šaulių salėje surengtas L. van Beethoveno kūrinių koncertas, skirtas didžiojo kompozitoriaus 100-osioms mirties metinėms. Skambėjo Pirmoji simfonija, uvertiūra „Egmontas“, instrumentinis Kvintetas, dirigavo Juozas Gaubas. Buvo išleista įdomi, informatyvi knyga „Mažosios Lietuvos lietuvių šventė su giesmėmis, kalbomis ir dainomis“, kurioje – straipsniai apie šios šventės reikšmę dvasiniam lietuvių gyvenimui, apie Mažosios Lietuvos giedojimo bei dainavimo ypatumus, istoriografinė giesmynų bei lietuvių liaudies dainų rinkinių apžvalga, Dainų šventės programa, dainų tekstai, dalyvaujančių chorų sąrašas; trumpai apžvelgta kai kurių šventėje dalyvavusių chorų istorija, pristatyti jų vadovai. Didesnę knygos dalį parašė Vydūnas. Dailininkas Adomas Brakas sukūrė šventinį, miestą puošiantį plakatą, o dirigento ir kompozitoriaus J. Žilevičiaus iniciatyva buvo parengta ir atidaryta lietuvių tautinių muzikos instrumentų bei lietuviškų spaudinių paroda.
Dainų šventėje dalyvavo vienuolika chorų: keli Klaipėdos, taip pat Šilutės „Daina“, Rūkų „Ąžuolas“, Pagėgių „Rūta“, Katyčių „Vainikas“, Natkiškių „Varpa“, Rusnės „Tiltas“, Plikių „Beržas“; svečių chorai – Tilžės lietuvių giedotojų draugijos, Palangos šaulių, Kretingos progimnazijos mokinių, Tauragės mokytojų seminarijos ir Prekybos mokyklos mokinių. Visi jie sudarė jungtinį 600 dainininkų chorą. Šventėje dalyvavo keli kariniai orkestrai (apie 100 muzikantų), vadovaujamų kapelmeisterio Juozo Gudavičiaus.
Žiūrovus sužavėjo iškilminga šventės dalyvių eisena miesto gatvėmis: „Priešaky jojo senovės rūbais rėdytas kunigaikštis su dviem palydovais ir trimis trimitininkais, tautiniais rūbais dabintos lietuvaitės ant žirgų, pėsti senovės kareiviai, tūlos organizacijos su vėliavomis, dviratininkai, lydint trims kariniams orkestrams, ir visi išsirikiavo kareivinių aikštėje“, rašė laikraštis „Klaipėdos garsas“. Pranešta, kad atplaukia laivas „Estonija“ su gausia grupe į šią šventę vykstančių amerikiečių. Nors bilietai buvo gana brangūs, susirinko daugybė žiūrovų, o dar keli tūkstančiai liko stovėti už tvoros.
Sudarydami šventės programą, organizatoriai didelį dėmesį ir pagarbą parodė tradiciniam (vydūniškajam) Mažosios Lietuvos chorų repertuarui. Nuskambėjus A. Vaičiūno padiriguotoms kultinėms liuteroniškosioms klaipėdiškių giesmėms – grafo B. von Dennewitzo „Pranaše didis“ ir P. W. Wolffo „Kur tiktai aš vaikštinėju“ (su pučiamųjų instrumentų orkestro pritarimu) – Vydūnas pasakė turiningą, įkvepiančią kalbą „Gyvenimo giesmė“ ir jungtiniam chorui padirigavo tris kūrinius: A. Storostos „Ženkime artyn“, K. Janzo „Amžius po amžių“ ir Č. Sasnausko „O kaip augtų“.
Stipresnieji miestų jungtiniai chorai pasirodė atskirai. Klaipėdos jungtinis choras (apie 300 dainininkų), diriguojamas A. Vaičiūno, atliko sudėtingas J. Žilevičiaus dainas „Čia kraštas liūdnas“ ir „Anoj pusėj ežero“. Tauragės choras (apie 200 dainininkų), vadovaujamas J. Gudavičiaus, padainavo J. Žilevičiaus „Pabuskim iš miego“, taip pat Gudavičiaus „Kur giria žaliuoja“. Įsidėmėtina, kad ši įstabi J. Gudavičiaus daina, tapusi 2024 metų Lietuvos dainų švenčių šimtmečio minėjimo simboliu ir leitmotyvu, pirmą kartą nuskambėjo būtent čia – pirmoje visuotinėje Mažosios Lietuvos dainų šventėje Klaipėdoje, tad ją drąsiai galime laikyti klaipėdietiška. Dainos žodžių autorius – žymus Mažosios Lietuvos kultūros, politikos, visuomenės veikėjas, lietuviškos spaudos darbuotojas, lietuvybės skatintojas poetas Jonas Vanagaitis. Deja, sovietiniais metais „Kur giria žaliuoja“ į dainų šventės programą pirmą kartą buvo įtraukta tik 1980 m. su sąlyga, kad bus nurodytas kitas žodžių autorius, o ne į Vakarus emigravęs Vanagaitis. Buvo parinkta panašiai sakambanti sovietinei ideologijai priimtino poeto Ksavero Sakalausko-Vanagėlio pavardė. Vėliau, nors ir gerokai užtrukus, teisybė buvo atkurta.
Pirmąją Klaipėdos krašto lietuvių dainų šventę, diriguojant A. Vaičiūnui, užbaigė jungtinis choras A. Storostos daina „Vai kilau, kilau“, M. K. Čiurlionio „Šėriau žirgelį“ ir Č. Sasnausko „Kur bėga Šešupė“. Pastaroji, Vydūnui pasiūlius, buvo padainuota publikai stovint – kaip malda už Tėvynę.
Antrajai visuotinei Klaipėdos krašto dainų šventei buvo ruošiamasi taip pat rūpestingai ir entuziastingai. A. Vaičiūnas važinėjo po visą kraštą, tikrino chorų lygį, teikė chorvedžiams patarimus repertuaro, kūrinių interpretacijos klausimais. Deja, nenuilstantis, talentingasis Vaičiūnas nesulaukė taip puoselėtos, jo paties subrandintos šventės – ankstyva mirtis 1932 m. nutraukė 42 metų menininko gyvenimą.
Tautinė Mažosios Lietuvos šventė su giesmėmis, kalbomis ir dainomis (toks buvo antrosios dainų šventės pavadinimas), skirta Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos 10-mečiui, vyko 1933 m. birželio 4–5 dienomis Klaipėdos šaulių namuose ir Kariuomenės (Parodos) aikštėje.
Mirus A. Vaičiūnui, vyriausiuoju šventės dirigentu buvo paskirtas geriausių Klaipėdos chorų vadovas A. Mikulskis. Antruoju vyriausiuoju dirigentu organizacinis komitetas kvietė Vydūną, tačiau vokiečių nacionalistai nei jam, nei Tilžės lietuvių giedotojams neleido išvykti į Klaipėdą.
Po oficialiosios dalies, perskaičius jautrų Vydūno sveikinimą, išklausius Šaulių sąjungos Klaipėdos rinktinės pirmininko J. Vanagaičio ir Lietuvos užsienio reikalų ministro Dovo Zauniaus kalbas, atskirai pasirodė penki stipriausi chorai. Klaipėdos vyrų choras (vad. J. Kačinskas) padainavo T. Brazio „Oi, tu, sakal“, J. Strolios „Namo“ ir J. Žilevičiaus „Kareivio dainą“, Klaipėdos Giedotojų sąjungos mišrus choras (vad. A. Mikulskis) – J. Tallat-Kelpšos „Meno dainą“, J. Gruodžio „Žvejus“ ir J. Žilevičiaus „Anoj pusėj ežero“, Radviliškio Šaulių choras (vad. A. Marijošius) – Č. Sasnausko „Užmigo žemė“, „Lėk, sakalėli“ ir M. Petrausko „Suktinį“, Dotnuvos Žemės ūkio akademijos studentų choras (vad. A. Budriūnas) – J. Gudavičiaus „Kur giria žaliuoja“, J. Naujalio „Pavasarį“, J. Žilevičiaus „Šviesi naktis mėnesiena“ ir M. Karkos „Neskink gėlių“ (moterų chorui), Pagėgių choras (vad. A. Ilčiukas) – J. Neimonto „Pasisėjau žalią rūtą“ ir J. Žilevičiaus „Į Vilnių“, Šilutės choras (vad. P. Četkauskas) – J. Neimonto „Bernelis šiokis“, „Oi žiba“ ir M. Petrausko „Gegužinę dainą“. Taip pat pasirodė Kybartų, Šaulių bei Vilkaviškio šaulių ir jaunalietuvių chorai.
Šventės pabaigoje galingas 800 dainininkų jungtinis choras, diriguojamas A. Mikulskio, nuskambėjus Lietuvos himnui, pakiliai pagiedojo klaipėdiškių liuteroniškas giesmes „Pranaše didis“ ir „Pilnos rankos“. Publika jų klausėsi stovėdama. Įspūdingai skambėjo ir pasaulietiškoji programos dalis: Č. Sasnausko „O kaip augtų“, S. Šimkaus „Tekėjo saulelė“, A. Vaičiūno „Išbėg išbėgo“, J. Naujalio „Ant kalno rugiai“, T. Brazio „Jau saulutė leidos“, S. Šimkaus „Eisim, broleliai, namo“, Č. Sasnausko „Kur bėga Šešupė“.
Spauda konstatavo, kad antroji Mažosios Lietuvos dainų šventė, sulaukusi apie 7000 klausytojų, pavyko ir meniniu, ir organizaciniu požiūriu. Pasirodė straipsnių, teigiančių, kad ši šventė, nors mažesnio užmojo, buvo visokeriopai sėkmingesnė nei 1930 m. Kaune Vytauto Didžiojo garbei surengta Dainų diena, „nepaisant to, kad Klaipėdos krašto dainos mylėtojams teko dirbti kur kas sunkesnėmis, įsigalinčio vokiškojo nacionalizmo apsupties sąlygomis“.
Dar sudėtingesnių politinių bei kultūrinių įvykių atmosferoje, Klaipėdos krašte vis labiau įsigalint nacizmui, 1938 m. liepos 9–10 dienomis vyko paskutinė visuotinė Mažosios Lietuvos lietuvių dainų šventė. Jos vyriausieji dirigentai buvo Alfonsas Mikulskis ir Steponas Sodeika.
Šventėje dalyvavo 105 chorai iš visos Lietuvos. Tarp jų, deja, tik 18 Klaipėdos krašto chorų, nes net trylika dėl politinio spaudimo, draudimų bei lėšų stygiaus buvo priversti nutraukti savo veiklą.
Klaipėdos miestui atstovavo Giedotojų sąjungos mišrus ir vyrų (vad. A. Mikulskis), „Vaidilutės“ mišrus ir vyrų (vad. S. Sodeika), Lietuvių darbininkų ir amatininkų susivienijimo vyrų (vad. J. Kačinskas) ir „Santaros“ mišrus (vad. V. Jauniškis) chorai. „Santaros“ draugijai atstovavo dar keli mažesnių vietovių chorai.
Iš Didžiosios Lietuvos į šventę atvyko meniškai labai pajėgūs chorai, vadovaujami geriausių Lietuvos dirigentų, – Kauno Šaulių sąjungos (vad. Nikodemas Martinonis), Kauno darbo rūmų (vad. A. Makačinas), Šančių šaulių (vad. Albinas Čeičys) chorai. Dalyvavo 34 Šaulių organizacijos chorai (Anykščių, Babtų, Biržų, Jurbarko, Kauno, Mažeikių, Pandėlio, Rokiškio, Utenos, Panemunėlio ir kt.), 20 jaunalietuvių chorų (Antalieptės, Girkalnio, Ylakių, Marijampolės, Rudaminos, Žagarės, Žvingių, Alytaus, Raseinių, Tauragės, Vilkaviškio ir kt.), 31 katalikų bažnytinis choras (Aleksoto, Anykščių, Biržų, Mažeikių, Pajevonio, Panevėžio, Pašvitinio, Skaisgirio, Tryškių, Kupiškio, Telšių, Ramygalos ir kt.). Iš viso šventėje dalyvavo apie 3000 dainininkų, sulaukta apie 10000 žiūrovų.
Pagal seną vydūnišką tradiciją Mažosios Lietuvos dainų šventes visada paįvairindavo orkestrų muzika. Šioje šventėje pasirodė Kauno valstybinio radiofono simfoninis orkestras, Vytauto Didžiojo gimnazijoje, diriguojant J. Kačinskui, jis atliko R. Wagnerio operos „Lohengrinas“ įžangą ir L. van Beethoveno Penktąją simfoniją c-moll.
Dėl didelio dainininkų skaičiaus buvo sudaryti du jungtiniai chorai: didysis ir mažasis. Mažasis, sujungęs pajėgiausius kolektyvus, diriguojant N. Martinoniui, atliko sudėtingus kūrinius: J. Gruodžio giesmę „Tėve mūsų“, J. Tallat-Kelpšos „Meno dainą“, J. Naujalio „Vasaros naktis“, T. Brazio „Tu, berželi“, J. Kačinsko „Pjovėją“, S. Šimkaus „Vėjo dukrą“ ir J. Gruodžio „Žvejus“.
Didžiojo jungtinio choro programoje dominavo harmonizuotos lietuvių liaudies dainos. Diriguojamas A. Mikulskio choras pasirodymą pradėjo nuolat Mažosios Lietuvos šventėse skambėdavusia klaipėdiškių giesme „Pranaše didis“, po jos atliko J. Gruodžio „Šią naktelę“, J. Štarkos „Verkė mergelė“, K. V. Banaičio „Augo girioj“ ir „Už jūrių marių“, J. Gaubo „Žalioj girelėj“, J. Žilevičiaus „Laisvės dainą“.
Pirmą kartą į Mažosios Lietuvos dainų šventę buvo atvykę svečių iš užjūrio – Kazio Steponavičiaus vadovaujamas Čikagos lietuvių choras „Pirmyn“. Jis atliko originalią programą: ištrauką iš P. Mascagni operos „Kaimo garbė“, K. Steponavičiaus „Tykiai, tykiai“ ir J. Karnavičiaus „Lietuviškos rapsodijos“ transkripciją chorui. Savo pasirodymą baigė simboliškai – Stasio Šimkaus daina „Lietuviais esame mes gimę“. Dainų šventę vainikavo jungtinio choro kartu su žiūrovais sugiedota V. Kudirkos „Tautiška giesmė“ (dir. J. Karosas).
Šventės pabaigoje Kauno simfoninis orkestras kartu su Lietuvos centriniu Šaulių sąjungos choru, dalyvaujant Valstybės operos solistams Juozei Augaitytei, Antanui Kučingiui ir S. Bacevičiui, Vytauto Didžiojo gimnazijos salėje atliko L. van Beethoveno oratoriją „Kristus Alyvų kalne“. Dirigavo kaunietis N. Martinonis.
1938 m. Mažosios Lietuvos dainų šventės metu pirmą kartą buvo surengtas chorų konkursas. Pirmąją vietą laimėjo Klaipėdos giedotojų sąjungos šaulių rinktinės vyrų choras (vad. A. Mikulskis), atlikęs J. Strolios dainą „Namo“, J. Švedo „Dainą apie žirgą ir mergelę“, A. Račiūno „Draugus“, V. Jakubėno „Nurimk, sesute“, M. Petrausko „Gaudžia trimitai“.
Antrą vietą pelnė Klaipėdos giedotojų sąjungos mišrus choras (vad. A. Mikulskis), trečią – jungtinis Telšių šaulių rinktinės ir Katedros choras (vad. A. Jasenauskas).
Be jokių išlygų 1938 m. šventę turėtume vadinti visos Lietuvos dainų švente, vykusia pajūrio mieste Klaipėdoje, minint krašto prijungimo prie Lietuvos 15 metų ir nepriklausomos Lietuvos atkūrimo 20 metų sukaktis. Apmaudu ir niekaip nepateisinama, kad ši absoliučiai visos Lietuvos dainų šventė, kaip ir ankstesnės (ir vokiškos, ir lietuviškos), „iškrinta“ iš Lietuvos dainų švenčių chronologijos, iš jų istorijos išbraukiamas daugiau kaip pusantro šimto metų tarpsnis, ištisas klodas, paklojęs pamatus reikšmingam Klaipėdos krašto ir visos valstybės muzikinės kultūros reiškiniui. Ir šiandien dažnose diskusijose Lietuvos dainų švenčių tema apie Mažąją Lietuvą net neužsimenama. Kodėl? Nežinojimas, užmaršumas, ignoravimas?